Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) rajone, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis K. L. įmonėje langų montuotoju-vairuotoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. 2015 m. rugpjūčio 14 d. apie 22.15 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu dūrė peiliu vieną kartą G. M. į pilvo sritį, taip padarydamas jam kiauryminę aklą durtinę-pjautinę priekinės pilvo sienos kairės pusės žaizdą su pilvaplėvės ir kepenų pažeidimu, pasireiškusiu kraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir šoku, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš alkoholio matuoklio LION ALKOLMETER 500 parodymų matyti, kad A. K. 2015-08-14 23.03 val. nustatytas 2,60 promilių neblaivumas (b. l. 121, 1 tomas).

Iš 2015-08-15 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog ligoninės darbuotoja pateikė G. M. drabužius bei avalynę (b. l. 96-97, 1 tomas), kurie 2015-09-01 apžiūrėti (b. l. 98-102) bei grąžinti G. M. (b. l. 103, 1 tomas).

Iš 2015-08-17 parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu A. K. – rodė, kaip jam kelią į namą užtvėrė G. ir M. M., bei dar du jam nepažįstami asmenys; kaip jis iš dešinės kelnių kišenės išsitraukė lenktinį peilį ir atlenkė jo ašmenis bei dūrė prieš jį stovinčiam ir bandžiusiam suduoti G. M.; parodė namo pastogę, kur paslėpė peilį po to, kai juo sudavė smūgį į pilvą G. M. (b. l. 130-133, 1 tomas).

Iš 2015-11-26 daiktų parodymo atpažinti protokolo matyti, jog iš parodytų trijų peilių A. K. parodė peilį, su kuriuo sužalojo G. M. (b. l. 138 -139, 1 tomas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos sugretinę tarpusavyje, konstatuoja:

Tai, jog kaltinamasis A. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus patvirtina surinktų įrodymų visuma – paties kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, kiti tyrimo veiksmų protokolai. Tačiau kaltinamojo A. K. parodymai duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad nukentėjusiajam G. M. dūrė peiliu, nes grėsė pavojus, nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais. Teismas, vertindamas A. K. parodymus, jais remiasi tiek, kiek jie atitinka surinktų įrodymų visumą. Visi proceso dalyviai, taip pat ir kaltinamasis A. K. vienodai parodė, jog peiliu smūgį nukentėjusiajam sudavė A. K.. Tačiau sužalojimo aplinkybes kaltinamasis aiškino skirtingai nei nukentėjusysis ir liudytojai. Nukentėjęs G. M. viso proceso metu apie prieš jį pavartotą smurtą davė nuoseklius parodymus ir jais netikėti teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi nukentėjusiojo parodymus atitinka kiti įrodymai. Nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti, kada jam buvo suduotas smūgis peiliu, o liudytoja E. K. – K. teigė, jog pirmas A. K. smūgis nukentėjusiajam negalėjo būti suduotas peiliu, o mano, jog G. M. peiliu buvo sužalotas prie obelų, tačiau kaip ir kiti proceso dalyviai, ši liudytoja nurodė, kad G. apsikabino kažkaip A., siūlė eiti prie stalo ir A. trenkė pirmas kumščiu į pilvą. Gretinant nukentėjusiojo G. M. parodymus, jog mano, kad smūgis peiliu buvo suduotas pačioje įvykio pradžioje, kitų liudytojų A. P. („G. norėjo vestis A. prie stalo ir tada A. iš karto dūrė“), L. K. („G. atsistojo iš šono, bandė per pečius ar kažkaip apkabinti, tada A. sudavė kumščiu G. į pilvą), M. M. (A. ir G. buvo metro atstumu, A. G. sudavė į pilvo sritį, į kairį šoną, tai buvo kaip dūrimas, nes A. kažką laikė rankoje), paties kaltinamojo A. K. parodymus, galima kategoriškai teigti, jog pirmas smūgis nukentėjusiajam G. M., kurį įvykio metu sudavė kaltinamasis A. K. – buvo smūgis peiliu į pilvą. Nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad iki kaltinamojo pirmo smūgio sudavimo, jis (G. M.) jokių smurtinių veiksmų prieš kaltinamąjį A. K. neatliko. Aplinkybę, jog pirmas smūgį nukentėjusiajam G. M. sudavė kaltinamasis A. K. parodė visi įvykio dalyviai, taip pat iš dalies ir pats kaltinamasis. Akivaizdu, jog kaltinamojo A. K. parodymai, kad jis, traukdamasis nuo nukentėjusiojo ir liudytojų, atstatęs ranką ir joje laikydamas peilį, taip gynėsi nuo jam norinčių suduoti smūgius liudytojų ir nukentėjusiojo, niekuo nepagrįsti, prieštaraujantys paminėtų proceso dalyvių parodymams, specialisto išvadai, kurioje labai aiškiai užfiksuota, jog sužalojimas padarytas dūriu peiliu į pilvo sritį (b. l. 26, 1 tomas). Juolab, kad pačios pirmosios apklausos metu A. K. nurodė, jog dūrė peiliu vieną kartą G. M., kai susistumdė su M. ir dar dviem buvusiais asmenimis (b. l. 127, 1 tomas). Teismas daro išvadą, jog A. K. savaip interpretuoja bylos duomenimis, bandydamas teismą įtikinti, kad smūgį peiliu nukentėjusiajam sudavė gindamasis, nors, kaip jau minėta, tokių parodymų bylos įrodymai nepatvirtina, todėl tokius kaltinamojo parodymus vertina siekimu sušvelninti savo padėtį. Kaltinamojo veiksmai – peilio ištraukimas iš kišenės, peilio atlenkimas, smūgiavimas nukentėjusiajam - patvirtina, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas tyčia. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad A. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdamas jos ribas, nes iki smūgiavimo peiliu nukentėjusysis kaltinamajam jokių smūgių nesudavė. Bylos įrodymai patvirtina, kad jokios realios grėsmės G. M. kaltinamajam nekėlė, o tai, kad nukentėjusysis neįleido į namo vidų kaltinamojo, apsikabino kaltinamąjį ir kvietė prie stalo, nesuteikė pagrindo A. K. smurtu gintis.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. K. turėjo tiesioginę tyčią sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Jei kaltinamasis būtų norėjęs, būtų galėjęs suduoti daugiau smūgių peiliu, tačiau sudavė tik vieną smūgį. Tačiau suduodamas smūgį peiliu į pilvo sritį nukentėjusiajam G. M., A. K. suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, galimas pasekmes ir nors to tiesiogiai nesiekė, savo tyčiniais veiksmais sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Kaltinamojo A. K. kaltė dėl sunkaus kūno sužalojimo pasireiškė netiesioginės tyčios forma.

Byloje surinkti ir ištirti įrodymai duoda pagrindą padaryti išvadą, kad A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam G. M. padarė savo tyčiniais veiksmais.

Šioje byloje A. K. veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Veiką kvalifikuojant pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, svarbu ne vieta, kurioje atlikti veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ar sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip apdaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitos paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių, chuliganiškas paskatas kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama.

Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog A. K. neteisėtus veiksmus lėmė pyktis dėl nukentėjusiojo ir kartu buvusių asmenų neleidimo patekti į namą pas ten buvusią sugyventinę su vaiku. Tokios aplinkybės nustatytos pagal liudytojų parodymus, o būtent: visi liudytojai, taip pat ir nukentėjusysis nurodė, jog kaltinamasis norėjo patekti į namo vidų, kur buvo jo sugyventinė su vaiku, tačiau tiek M. M., tiek A. P., tiek nukentėjusysis G. M. kalbino kaltinamąjį ir norėjo vesti prie stalo. Liudytojas A. P. teigė, jog M. M. norėjo kaltinamąjį A. K. vesti prie stalo, bet neprikalbino, tada nukentėjusysis G. M. norėjo vestis A. K., o tada kaltinamasis dūrė. Liudytoja L. K. teigė, jog G. M. ir prie durų buvę liudytojai buvo nusiteikę A. K. neįleisti į namą (b. l. 39, 2 tomas). Tokie proceso dalyvių parodymai neprieštarauja kaltinamojo parodymams, jog jis neplanavo smurtauti, o norėjo tik patekti į namą, bet kelią jam pastojo nukentėjusysis ir liudytojai M. M., A. P., kažkuris bandė apkabinti, smaugti. Be to, liudytojų parodymai patvirtina, kad kaltinamasis A. K. prie įėjimo į namą su liudytojais A. P. ir M. M. bendravo santykinai ilgai – liudytojas A. P. parodė, jog bendravo apie 5-10 minučių, nukentėjusysis G. M. teigė, kad kaltinamasis A. K. prie durų su liudytoju M. M. bendravo ilgai apie 10-15 minučių. Bylos įrodymai nurodo, jog kaltinamasis, būdamas neblaivus, supykęs dėl sutuoktinės negrįžimo namo, norėjo ją parsivežti į namus, bet kadangi elgėsi netinkamai, nukentėjusiojo ir liudytojų buvo kviečiamas nusiraminti, prisėsti prie stalo, tačiau situacija tapo konfliktinė. Teismas daro išvadą, jog bylos įrodymai patvirtina, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo asmeninis konfliktas, kaltinamojo A. K. tyčia smurtauti buvo nukreipta į asmenis, jo neleidusius pateikti į namą, šiuo atveju į nukentėjusįjį, todėl atsižvelgiant į kaltinamojo A. K. veikos motyvus, tikslus jo paskatos pripažintos asmeninėmis.

Teismas konstatuoja, kad A. K. veiksmuose, padarant G. M. sunkų sveikatos sutrikdymą, nėra chuliganiškų paskatų, t.y. nėra būtinojo požymio, kad jo padaryta nusikalstama veika būtų kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas daro išvadą, jog A. K. veika kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl asmeninių priežasčių pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusysis G. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškęs civilinį ieškinį pareiškė 435,13 eurų turtinės ir 13 000 eurų neturtinės žalos civilinį ieškinį (b. l. 28-39, 1 tomas) bei prašė jį priteisti iš kaltinamojo G. M.. Nukentėjusysis G. M. ir kaltinamasis A. K. dar ikiteisminio tyrimo metu 2015-11-25 susitarė dėl žalos atlyginimo (b. l. 45-46, 1 tomas). Kaltinamasis ir nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, jog žala nukentėjusiajam pilnai atlyginta ir nukentėjusysis G. M. jokių pretenzijų dėl civilinio ieškinio nebereiškia (b. l. 23-24, 2 tomas). Esant tokioms aplinkybėms, procesas dėl nukentėjusiojo G. M. civilinio ieškinio nutraukiamas.

Civilinis ieškovas – (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa - baudžiamojoje byloje pareiškė 4 212,23 eurų turtinės žalos civilinį ieškinį (b.l. 52-53, 1 tomas). Byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. K. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo G. M. atžvilgiu ir tokiu būdu jam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl patirto sužalojimo G. M. buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės ligoninėje ir (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa dėl to turėjo išlaidų. Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 55, 1 tomas) matyti, kad dėl G. M. patirto sužalojimo gydymo (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa sumokėjo sveikatos priežiūros įstaigai 4 212,23 eurų. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys visiškai pagrįstas, todėl tenkinamas, kadangi žala padaryta neteisėta kaltinamojo A. K. veika. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis A. K. paaiškino, jog dalį žalos ligonių kasai atlygino ir pateikė mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad Valstybinei ligonių kasai atlyginta 200 eurų (b. l. 19, 2 tomas). Šia atlyginta suma civilinis ieškinys mažintinas ir iš kaltinamojo A. K. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteistina 4 012,23 eurai.

Kaltinamojo A. K. atsakomybę lengvina tai, jog jis savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą.

Kaltinamojo A. K. atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalto, apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Šią išvadą, teismas daro dėl tos priežasties, jog A. K. 2015-08-14 23.03 val. nustatyta girtumas 2,60 promilės alkoholio, o be to, ir pats kaltinamasis A. K. nurodė, jog jo nusikalstamo elgesio pagrindinė priežastis - alkoholis (b. l. 169, 1 tomas).

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į kaltinamojo A. K. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, į tai, kad kaltinamojo A. K. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnis), kaltinamasis įvykdė baigtą tyčinį nusikaltimą, nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Taip pat atsižvelgiama į kaltinamojo asmenybę – kaltinamasis nusikalto pirmą kartą, anksčiau teistas nebuvo (b. l. 120, 1 tomas), pagal gyvenamąją vietą neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra (b. l. 114, 1 tomas), baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 117-119, 1 tomas), psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų centre neįrašytas (b. l. 116, 1 tomas), į tai, jog kaltinamasis A. K. ėmėsi priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – iš karto po įvykdyto nusikaltimo atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą žalą (b. l. 45-46, 48, 1 tomas), į nusikaltimų pasekmes – nukentėjusysis nuo 2015-08-16 iki 2015-10-09 buvo nedarbingas, sužalojimo pasekmes jaučia iki šio, šiuo metu nedirba, teismo posėdyje nurodė, jog negali dirbti fizinio darbo (b. l. 24, 2 tomas), į visas bylos aplinkybes.

Už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą numatyta tik vienos rūšies – laisvės atėmimo – bausmė, kurios trukmė yra iki dešimties metų. Nustatyta viena kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena sunkinanti aplinkybė, šiuo metu kaltinamasis A. K. dirba (b. l. 17-18, 2 tomas), gyvena su sugyventine ir augina bei išlaiko mažametį vaiką (b. l. 123, 1 tomas), taip pat turi ir teikia išlaikymą dar vienam mažamečiam vaikui (b. l. 112, 124, 1 tomas. 23, 2 tomas), atlygino visą žalą nukentėjusiajam ir dalį žalos civiliniam ieškovui – valstybinei ligonių kasai (b. l. 19, 2 tomas). Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, į tai, jog kaltinamasis nusikalto pirmą kartą, į kaltinamojo amžių, į tai, jog yra viena atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybė, kaltinamajam A. K. už sunkų nusikaltimą skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios trukmė nustatytina mažesnė nei bausmės vidurkis. Įvertinus kaltinamojo asmenybę, visas anksčiau paminėtas aplinkybes, teismo išvada ta, jog būtent tokios bausmės skyrimas atitiktų BK 41 straipsnyje keliamus tikslus.

A. K. padarytas nusikaltimas nepriskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, spręsdamas dėl galimybės asmeniui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).

Tos aplinkybės, jog kaltinamasis A. K. nusikalto, anksčiau būdamas neteistas, dirba, jo socialiniai ryšiai yra itin stiprūs, tai, jog leidžia teismui daryti išvadą, jog A. K. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai būtų pasiekti, tik išimtinai skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis turi šeimą – sugyventinę, mažametę dukrą, darbą ir jis vienintelis išlaiko visą šeimą, taip pat teikia išlaikymą dar vienam savo vaikui. Nors kaltinamasis A. K., duodamas parodymus, juos bandė derinti prie surinktų įrodymų, taip siekdamas sušvelninti savo padėtį, ir todėl nepripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau iš esmės neneigė įvykdęs nusikaltimą, ėmėsi priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti – dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, teisminio bylos nagrinėjimo metu atlygino dalį žalos valstybinei ligonių kasai. Be to, kaltinamojo sugyventinė teisme nurodė, jog A. K. nebevartoja alkoholio, padarė išvadas ir pasikeitė į gerąją pusę – rūpinasi šeima, daug dirba, prižiūri ir rūpinasi dukra (b. l. 41, 2 tomas). Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. K. nurodė, jog išvadas padarė. Paminėtos aplinkybės rodo, kad A. K. linkęs keisti savo gyvenimo būdą, todėl, atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes bei nuteistųjų elgesį prižiūrinčių institucijų galimybes taisyti nusikaltusius asmenis laisvėje, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, suteikiant galimybę kaltinamajam koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad laisvės atėmimo bausmė su jos vykdymo atidėjimu, paskiriant įpareigojimus, padarys kaltinamajam A. K. pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Tokia bausmė atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti A. K. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Pažymėtina, kad per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį A. K. visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus, o tuo atveju, jei A. K. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūra vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad visuma duomenų leidžia manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti A. K. taikant BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant dvejų metų šešių mėnesių laikotarpiui, paskiriant A. K. BK 75 straipsnyje numatytus įpareigojimus – dalyvavimą elgesio pataisos programoje, neišvykimą iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Taip pat turi būti įvertinta suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumas, teisinei pagalbai teikti skirtas darbo laikas. Nukentėjusysis G. M. teismo posėdžio metu byloje pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti ir prašo šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. Nukentėjusiojo G. M. pateiktas kvitas patvirtina jo turėtas išlaidas (viso 200 Eur) (b. l. 50-51, 2 tomas) advokatui už patarimus, teiktas atstovavimo paslaugas. Teismas, vadovaudamasis aukščiau aptartomis baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, sprendžia, kad nukentėjusiojo G. M. pirmosios instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, ir, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, patirtas darbo ir laiko sąnaudas nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, konstatuoja kad nukentėjusiojo G. M. patirtos 200 Eur išlaidos yra teisingos, proporcingos proceso trukmei bei bylos sudėtingumui, todėl priteistinos iš A. K..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298 straipsniais, 303 straipsniu, 308 straipsniu,

nusprendžia:

A. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Į bausmės laiką įskaityti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. (viena diena).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 ir 10 punktais, A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. K. šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento – asmens paso Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) – paėmimą palikti galioti iki pradėjus bausmės vykdymą.

Procesą dėl nukentėjusiojo G. M. civilinio ieškinio nutraukti.

Tenkinti (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš A. K. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4012,23 eurus.

Priteisti iš A. K. nukentėjusiajam G. M. 200 eurų jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Panevėžio apygardos prokuratūros pirmo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimu laikinai apribotas A. K. nuosavybės teises į jam nuosavybės teise priklausantį turtą – banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), taikyti iki teismo nuosprendžio įvykdymo civilinių ieškinių dalyje.

Daiktinį įrodymą – peilį, supakuotą į voką ir saugomą prie baudžiamosios bylos, sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.