Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 1961 m. BK 323 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr.I-551 redakcija) dėl apgaulingo UAB „Alsa“ apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 1961 m. BK 323 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. Nr.I-551 redakcija) dėl apgaulingo R. U. individualios įmonės apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1997 m. vasario 25 d. įstatymo Nr. VIII-130 redakcija) dėl apgaulingo L.V. komercinės firmos apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr.VIII-1439 redakcija) dėl apgaulingo Lietuvos jūreivystės kolegijos apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr.VIII-1439 redakcija) dėl apgaulingo R. D. individualios įmonės apskaitos tvarkymo laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal 1961 m. BK 323 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) dėl apgaulingo UAB ,,Alsa“ apskaitos tvarkymo, pagal 1961 m. BK 323 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 redakcija) dėl apgaulingo R. U. individualios įmonės apskaitos tvarkymo, pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1997 m. vasario 25 d. įstatymo Nr. VIII-130 redakcija) dėl apgaulingo L.V. komercinės firmos apskaitos tvarkymo, pagal 1961 m. BK 323 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) dėl apgaulingo R. D. individualios įmonės apskaitos tvarkymo, galutinę bausmę paskiriant laisvės atėmimą šešeriems metams. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį, nuo paskirtos bausmės R. D. atleista dėl ligos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas turtas: A. R. D. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), R. D. ir J. D. nuosavybės teise priklausanti kirpykla (duomenys neskelbtini), R. D. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), A. R. D. ir R. D. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šiltnamis ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), R. D. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Mitsubishi Lancer“ (duomenys neskelbtini). Iš R. D. priteista 2 301 285,20 Lt žalos atlyginimo ir 5 000 Lt atstovavimo išlaidų Lietuvos jūreivystės kolegijai.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nuosprendis, panaikinant jo dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas turtas: A. R. D. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), R. D. ir J. D. nuosavybės teise priklausanti kirpykla (duomenys neskelbtini), R. D. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini), A. R. D. ir R. D. nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šiltnamis ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), R. D. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Mitsubishi Lancer“ (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteista už tai, kad nuo 1991 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. dirbdama vyriausiąja finansininke Lietuvos jūreivystės kolegijoje (toliau – LJK), privalėdama užtikrinti jos žinioje buvusio kolegijos turto saugumą, taip pat dirbdama vyriausiąja finansininke (vyriausiąją buhaltere) kitose įmonėse: nuo 1993 m. sausio 26 d. iki 1999 m. birželio 2 d. L.V. komercinėje firmoje, nuo 1991 m. iki 1998 m. balandžio 1 d. UAB „Alsa“, be to, laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 7 d. iki 1995 m. tvarkydama buhalterinę apskaitą R. U. individualioje įmonėje, taip pat nuo 1995 m. sausio 26 d. iki 2003 m. sausio 27 d. būdama R. D. individualios įmonės savininkė, tyčia savanaudiškais tikslais, siekdama pasisavinti jos žinioje buvusį svetimą turtą, laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 2002 m. spalio 25 d. sudarė 95 neteisėtus mokėjimo pavedimus, kuriais nepagrįstai iš LJK sąskaitų į L.V. komercinės firmos, R. U. individualios įmonės, UAB „Alsa“, R. D. individualios įmonės sąskaitas pervedė 2 287 885,20 Lt, priklausančių LJK, be to, du kartus paėmė grynaisiais iš LJK kasos 16 500 Lt, iš kurių į LJK sąskaitą įnešė tik 3100 Lt, taip pasisavino didelės 2 301 285,20 Lt vertės LJK turtą:

1) nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1999 m. birželio 1 d. sudarė 59 neteisėtus mokėjimo pavedimus, kuriais nepagrįstai iš LJK sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Lietuvos valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, adresu Turgaus g. 1, Klaipėda, atsiskaitomųjų sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių AB Lietuvos taupomojo banko Klaipėdos skyriuje, adresu: Turgaus g. 1, Klaipėda, į L.V. komercinės firmos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Vakarų banke“, adresu: Turgaus g. 15, Klaipėda, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvos valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Lietuvos taupomojo banko Klaipėdos skyriuje, pervedė 1 103 400,02 Lt. Šiuos pinigus iš L.V. komercinės firmos sąskaitų pasiėmė grynaisiais ir pasisavino;

2) 1995 m. gegužės 8 d. – birželio 20 d. sudarė 3 neteisėtus mokėjimo pavedimus, kuriais nepagrįstai iš LJK sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Lietuvos valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, į R. U. individualios įmonės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Vakarų banke, pervedė 20 900 Lt, kuriuos iš R.U. individualios įmonės sąskaitos paėmė grynaisiais ir pasisavino;

3) 1994 m. gruodžio 30 d. – 1995 m. rugsėjo 21 d. sudarė 3 neteisėtus mokėjimo pavedimus, kuriais nepagrįstai iš LJK sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Lietuvos valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, į UAB „Alsa“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvos valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, pervedė 31 000 Lt, kuriuos iš UAB „Alsa“ sąskaitos paėmė grynaisiais ir pasisavino;

4) 1999 m. rugsėjo 9 d. – 2002 m. spalio 25 d. laikotarpiu sudarė 30 neteisėtų mokėjimo pavedimų, kuriais nepagrįstai iš LJK atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Lietuvos taupomojo banko Klaipėdos skyriuje, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banko „Hansa-LTB“ Klaipėdos regiono skyriuje, Klaipėdoje, į R. D. IĮ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banko „Hermis“ Klaipėdos filiale, adresu Turgaus g. 15, Klaipėda, vėliau į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Vilniaus banko Klaipėdos Senamiesčio filiale, pervedė 1 132 585,18 Lt, kuriuos iš R. D. IĮ sąskaitos pasiėmė grynaisiais ir pasisavino;

5. 1996 m. rugpjūčio 22 – 23 d. paėmė grynaisiais iš LJK kasos pagal kasos išlaidų orderį 6500 Lt, iš kurių į LJK sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Valstybinio komercinio banko Klaipėdos skyriuje, įnešė tik 3100 Lt, taip pasisavino 3400 Lt. 1996 m. rugpjūčio 22–23 d. paėmė grynaisiais iš Lietuvos jūreivystės kolegijos kasos pagal kasos išlaidų orderį 10 000 Lt, kurių į LJK sąskaitas neįnešė, o pasisavino.

R. D., būdama valstybės tarnautoja – LJK vyriausioji finansininkė (vyriausioji buhalterė) – piktnaudžiaudama tarnyba, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 205 „Dėl Biudžetinių įstaigų vyriausiųjų finansininkų (buhalterių) nuostatų patvirtinimo“, privalėdama užtikrinti svetimo jos žinioje buvusio LJK turto saugumą, tyčia, siekdama asmeninės turtinės naudos, turėdama tikslą pasipelnyti, pasinaudojo tarnybine padėtimi, t. y. 1994 m. sausio 6 d.– 2002 m. spalio 25 d. laikotarpiu, tarnybinėse patalpose, esančiose Klaipėdoje, I. Kanto g. 7, pasisavino 2 301 285,20 Lt, priklausančius LJK, padarydama kolegijai didelę žalą.

R. D., dirbdama LJK vyriausiąja finansininke (vyriausiąja buhaltere), būdama atsakinga už įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 1993 m. sausio 28 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. tyčia, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų 1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 4, 9, 10, 12, 20 straipsnius, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 6, 12, 13, 16, 19 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 7, 12.4, 13, 17 punktus, Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos 1991 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 363 patvirtintą tipinę raštvedybos instrukciją, TSRS finansų ministerijos 1987 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto priedo TSRS Valstybinio biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų buhalterinės apskaitos instrukcijos 14, 25 punktus, apgaulingai tvarkė LJK buhalterinę apskaitą, suklastojo, paslėpė ir sunaikino apskaitos dokumentus. Dėl nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų pažeidimų už laikotarpį nuo 1993 m. sausio 28 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima visiškai, o už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti LJK ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto.

R. D., dirbdama L. V. komercinės firmos vyriausiąja buhaltere, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1999 m. birželio 2 d. tyčia, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 9, 10, 12 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 20 punktą, apgaulingai tvarkė L. V. komercinės firmos buhalterinę apskaitą, suklastojo bei sunaikino apskaitos dokumentus. Dėl nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymų ir norminių aktų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti L.V. komercinės firmos ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 1999 m. birželio 30 d.

R. D., dirbdama uždarosios akcinės bendrovės „Alsa“ vyriausiąja finansininke, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 1994 m. gruodžio 30 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d., tyčia, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 9, 12 straipsnius, apgaulingai tvarkė UAB „Alsa“ buhalterinę apskaitą, suklastojo bei sunaikino apskaitos dokumentus. Dėl nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Alsa“ ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto nuo 1994 m. gruodžio 30 d. iki 1995 m. gruodžio 31 d.

R. D., tvarkydama R. U. individualios įmonės buhalterinę apskaitą ir būdama atsakinga už išrašytų apskaitos dokumentų duomenų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą, nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 1995 m. birželio 30 d. tyčia, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 9, 11, 12 straipsnius, apgaulingai tvarkė R. U. individualios įmonės buhalterinę apskaitą, suklastojo bei sunaikino apskaitos dokumentus, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti R. U. individualios įmonės ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto už laikotarpį nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki birželio 30 d.

R. D., būdama R. D. individualios įmonės savininkė, atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 27 d. tyčia, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 2, 4, 9, 10, 12 straipsnius, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 3, 4, 6, 10, 12, 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 13 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1230 „Dėl specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ 2 punktą, apgaulingai tvarkė R. D. individualios įmonės buhalterinę apskaitą ir paslėpė bei sunaikino apskaitos dokumentus, dėl to už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 31 d. nebuvo galima iš dalies, o už laikotarpį nuo 2001 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. sausio 27 d. nebuvo galima visiškai nustatyti R. D. individualios įmonės ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto.

R. D., dirbdama LJK vyriausiąja finansininke (vyriausiąja buhaltere), būdama atsakinga už įstaigos buhalterinės apskaitos tvarkymą bei finansinės atskaitomybės sudarymą, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 31 d. tyčia, pažeisdama TSRS Finansų ministerijos 1987 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto priedo TSRS Valstybinio biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų buhalterinės apskaitos instrukcijos 7, 10 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintų Biudžetinių įstaigų vyriausiųjų finansininkų (buhalterių) nuostatų 10, 11, 19 punktus, suklastojo oficialius dokumentus bei žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, būtent:

1) suklastojo 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 2000 metų LJK Biudžetinių išlaidų sąmatos vykdymo apyskaitas, nepagrįstai padidindama 245,5 tūkst. Lt bei nepagrįstai sumažindama 110,3 tūkst. Lt, iš viso nepagrįstai padidindama 135,2 tūkst. Lt šildymo, elektros tiekimo, maitinimo išlaidas, t. y. 1994 metais sumažindama išlaidas 104,8 tūkst. Lt, 1995 metais padidindama išlaidas 49,5 tūkst. Lt, 1996 metais padidindama išlaidas 84,3 tūkst. Lt, 1997 metais padidindama išlaidas 111,7 tūkst. Lt, 1998 metais sumažindama išlaidas 2,6 tūkst. Lt, 2000 metais sumažindama išlaidas 2,9 tūkst. Lt, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, pateikdama 1995 m. vasario 1 d.– 2001 m. sausio 31 d. laikotarpiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, esančiai Vilniuje, A.Volano g. 2/7;

2) suklastojo 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999, 2000, 2001 metų Lietuvos jūreivystės kolegijos Specialiųjų lėšų sąmatos vykdymo apyskaitas, nepagrįstai padidindama 697,7 tūkst. Lt ir nepagrįstai sumažindama 225,1 tūkst. Lt, iš viso nepagrįstai padidindama 472,6 tūkst. Lt išlaidų straipsnius, t. y. 1994 metais sumažindama išlaidas 0,6 tūkst. Lt, 1995 metais padidindama išlaidas 18,9 tūkst. Lt, 1996 metais padidindama išlaidas 76,5 tūkst. Lt, 1997 metais padidindama išlaidas 186,6 tūkst. Lt, 1998 metais sumažindama išlaidas 224,5 tūkst. Lt, 1999 metais padidindama išlaidas 126,1 tūkst. Lt, 2000 metais padidindama išlaidas 88,4 tūkst. Lt, 2001 metais padidindama išlaidas 201,2 tūkst. Lt, nepagrįstai sumažindama 662,5 tūkst. Lt ir nepagrįstai padidindama 13,3 tūkst. Lt, iš viso nepagrįstai sumažindama 649,2 tūkst. Lt pajamų straipsnius, 1994 metais padidindama pajamas 1 tūkst. Lt, 1995 metais padidindama pajamas 12,3 tūkst. Lt, 1996 metais sumažindama pajamas 3,9 tūkst. Lt, 1998 metais sumažindama pajamas 300 tūkst. Lt, 1999 metais sumažindama pajamas 0,4 tūkst. Lt, 2000 metais sumažindama pajamas 79 tūkst. Lt, 2001 metais sumažindama pajamas 279,2 tūkst. Lt, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, pateikdama 1995 m. vasario 1 d.–2002 m. sausio 31 d. laikotarpiu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vykdė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir bylą nagrinėjo ribose apeliacinių skundų, kuriuos padavė nuteistoji R. D. ir civilinis ieškovas – Lietuvos jūreivystės kolegija. Byla buvo patikrinta tiek, kiek prašė apeliantai. Teismas nuodugniai ištyrė apeliacinių skundų motyvus, į juos atsakė, remdamasis byloje surinkta medžiaga. Abu apeliaciniai skundai pateikti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria buvo konfiskuotas turtas, teisėtumo ir pagrįstumo, nurodant skirtingus motyvus: ieškovas turto konfiskavimą susiejo su kreditorinių teisių pažeidimu vykdymo procese, taikant CPK 755 straipsnio 2 dalies nuostatas, o nuteistoji ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad konfiskuojamas turtas yra jos nusikalstamos veikos rezultatas, kėlė šio turto įgijimo klausimą, detaliai aiškino jo įgijimo ir perleidimo kitiems asmenims (šeimos nariams) aplinkybes, nesutiko su įrodymų vertinimu. Vadinasi, R. D. apeliaciniu skundu apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, taikant ir aiškinant BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 3 dalies 2 punkte įtvirtintas taisykles.

Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies 2 punkto taikymo

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai išaiškino teisės normų, reglamentuojančių turto konfiskavimą, prasmę. Aiškindamas BK 72 straipsnio 2 dalies normą teismas nurodė, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, t. y. teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Nuosprendyje buvo pabrėžta, kad baudžiamasis įstatymas numato galimybę konfiskuoti turtą, esantį ne tik pas kaltininką, bet ir pas kitus asmenis. Tai atitinka nuostatas, įtvirtintas BK 72 straipsnio 3 dalis 2 punkte, kuris nustato, kad kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos. Iš minėtos normos turinio matyti, kad kalbama apie turto perdavimą kitiems asmenims. Turto perdavimas kitam asmeniui yra sandoris, t. y. asmens veiksmas, kuriuo sukuriamos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ir pareigos. Apeliacinės instancijos teismas analizavo tarp R. D. ir jos sutuoktinio bei sūnaus sudarytus turto perleidimo sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ir kt.) BK 72 straipsnio 3 dalies 2 punkto normos kontekste. Būtent šiuo aspektu minėtos normos nuostatų taikymo klausimas buvo keliamas ir nuteistosios apeliaciniame skunde. Jis apeliacinės instancijos teismo buvo detaliai išanalizuotas, aiškinant BK 72 straipsnio normas, remiantis byloje surinktais įrodymais. Buvo atlikta kruopšti faktinių bylos duomenų analizė, atskleistas jų tarpusavio ryšys, įvertintas įrodymų visetas. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 331 straipsnyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų įpareigojimų ir savo išvadas grindė tik tais įrodymais, kurie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad teisėjų, vertinusių byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes tai paneigiančių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas minėtus nekilnojamojo turto sandorius, rėmėsi ne tik baudžiamojo įstatymo normomis (BK 72 straipsniu), bet ir civiliniu įstatymu, t. y. bendrosiomis sandorių sudarymo nuostatomis, laikydamasis BPK 113 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nuosprendyje išsamiai išnagrinėti sandorių sudarymo valiniai aspektai, įvertintas nuteistosios valios momentas (pvz., nors 2002 m. gruodžio 6 d. turto dalybų sutartimi abiem sutuoktiniams priklausęs turtas atiteko A. D., tačiau R. D. iki šiol juo naudojasi). Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, negalėjo apeiti sandorių sudarymo aplinkybių. Tuo apeliacinio skundo ribos peržengtos nebuvo. Nepalankus nuteistajai įrodymų įvertinimas nereiškia teisinės apeliantės padėties apsunkinimo BPK 320 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgdama į tai, kolegija nepagrįstu laiko kasatorės argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės pasisakyti dėl nekilnojamojo turto sandorių, tačiau pritaria skundo teiginiui, kad teismas negalėjo sutarčių vadinti fiktyviomis. Fiktyviu (tariamu) sandoriu yra laikomas sandoris, kuris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių). Sandorį pripažinti negaliojančiu gali teismas, esant įstatymo nustatyta tvarka pateiktam asmens ieškiniui. Vis dėlto faktinių bylos duomenų kontekste neteisingai pavartotas terminas „fiktyvus sandoris“ procesinio sprendimo teisėtumui įtakos neturi. Vertinant įrodymus, esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nepadarytas. Tai nepažeidžia nuteistosios R. D. teisių ir nekliudys civilinio proceso tvarka ginčyti kito asmens ieškininių reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė nuteistosios argumentą, kad jos sutuoktinis ir sūnus apie nusikalstamas veikas nieko nežinojo. Nuosekliai išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymus (pačios nuteistosios parodymus, liudytojų parodymus, turto deklaracijas, žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės duomenų banko išrašus, disponavimo vėliau teismo konfiskuotu turtu aplinkybes patvirtinančias sutartis, kitus faktinius duomenis) apeliacinės instancijos teismas, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistosios sutuoktinis ir sūnus žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jiems perleistas nekilnojamasis turtas gautas iš R. D. nusikalstamos veikos, pagrįsta. Kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo teiginiui, kad ta aplinkybė, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausti R. D. sutuoktinis ir sūnus, kurių vardu buvo registruota didžioji dalis konfiskuotino turto, teisingo nuosprendžio priėmimui esminės reikšmės neturėjo. Šie asmenys – nuteistosios šeimos nariai arba artimi giminaičiai, o BPK 82 straipsnio 2 punktas nustato, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai iš viso gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Iš šios bylos duomenų (nutarimo areštuoti turtą bei ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinio pranešimo (t. 39, b. l. 125-127, 136) matyti, kad R. D. sutuoktinis ir sūnus atsisakė dalyvauti tyrimo veiksmuose bei išreiškė nenorą duoti paaiškinimus apie jiems žinomas bylos aplinkybes.

Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui konfiskuoti R. D. nusikalstamos veikos rezultatą, tačiau rėmėsi šio teismo pateiktais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje paaiškino, kad BK 72 straipsnio prasme turto konfiskavimas buvo teisėtas, nes atitiko minėtame straipsnyje numatytus pagrindus ir sąlygas, bei sutiko su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais. Nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas turtas, teismas laikė ydinga dėl kitų pagrindų, nei apeliaciniame skunde nurodė R. D. Kolegija pagrįstais laikė civilinio ieškovo apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, o būtent tai, kad konfiskuotą turtą paėmus valstybės nuosavybėn, būtų apsunkintas kelias nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio patenkinimo įvykdymui (CPK 755 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas negali nei patvirtinti, nei paneigti tokios apeliacinės instancijos teismo išvados, nes tai išeitų už kasacinio nagrinėjimo ribų.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismo procesiniam sprendimui pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis kasacinio skundo ribose laikytinas teisėtu (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios R. D. kasacinį skundą atmesti.