Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir A. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta subendrinta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 MGL (301 Eur) dydžio bauda ir M. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų ir 8 MGL (301 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir M. M. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų ir 8 MGL (301 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. R. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų M. M. ir A. R. solidariai priteista nukentėjusiajai S. V. 1 293,63 Eur turtinei ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios S. V. civilinio ieškinio dalis dėl 30 Eur priteisimo už prarastą telefoną, palikta nenagrinėta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. ir A. R. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2015 m. balandžio 14 d. laikotarpiu nuo 19 val. 30 min. iki 20 val. 30 min., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, „M“ autobuso stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, pašalinių žmonių akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė nukentėjusiajam R. V. rankomis ir kojomis ne mažiau 24 smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, poodinę kraujosruvą dešinėje ausyje, muštines žaizdas kaktos kairėje ir viršutinėje lūpoje, kraujosruvas viršugalvio, pakaušio ir veido minkštuose audiniuose, nosikaulių ir nosies pertvaros daugiaskeveldrinius lūžius, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš pusrutulių sferinių paviršių, kraujosruvą po minkštais galvos smegenų dangalais dešinės pakaušinės skilties sferiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas kakle, pečių, žastų srityje, poodines kraujosruvas su jų srityje esančiais odos nubrozdinimais dešinės blauzdos srityje, intraodines kraujosruvas kakle, kairėje kulkšnyje, poliežuvinio kaulo bei skydinės kremzlės lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis abipus, krūtinkaulio lūžį, dešinio V-o, kairiojo IV-to šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose, t. y. sužalojimus, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, progresuojančiu centrinės kilmės kvėpavimo, širdies veiklos nepakankamumu ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį.

Tokiu būdu, A. R. ir M. M. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė R. V. ir įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų M. M. ir A. R. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. N. ir A. R. kaltė dėl R. V. nužudymo grindžiama iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, liudytojų D. K., K. K. parodymais, teismo medicinos specialisto bei DNR tyrimo išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistųjų M. M. ir A. R. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl nuteistųjų M. M. ir A. R. parodymus vertina kritiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, teismo medicinos specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistasis M. M., iš dalies ir nuteistasis A. R., kuris prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliaciniuose skunduose vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nuteistųjų M. M. ir A. R. parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog abu nuteistieji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. V. Nors M. M. neigia, kad mušė R. V. ir nurodo, kad tai darė A. R., kuris tvirtino, jog buvo girtas ir įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau tokį nuteistųjų paaiškinimą paneigia kiti bylos duomenys. Iš nuteistojo M. M. parodymų matyti, kad R. V. mušė rankomis ir spardė A. R., o jis stovėjo šalia ir stengėsi apginti nukentėjusįjį. Tačiau liudytoja K. K. patvirtino, kad nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė abu nuteistieji (3 t., 159-163 b. l.). Iš liudytojos D. K. parodymų matyti, kad įvykio metu buvo pakankamai tamsu, tačiau maždaug dešimtiems metrų atstumu, galėjo įžiūrėti nuteistųjų aprangą ir veidą, todėl ikiteisminio tyrimo metu atpažino nuteistąjį A. R. (3 t., 160-162 b. l.). Šiuos liudytojų parodymus objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 50315 (1), kurioje konstatuota, kad R. V. buvo padaryti daugybiniai sužalojimai galvoje, kakle, krūtinėje, rankose, kurie visumoje, dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusio galvos smegenis ir tuo sukėlusio mirtį, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Be to, nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai, nėra būdingi savęs žalojimui ar vienkartiniam griuvimui ir buvo padaryti mažiausiai 24 trauminiais poveikiais (1 t., 41-48 b. l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų D. K. ir K. K. parodymais, nes juos objektyviai patvirtina kita bylos medžiaga. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad šios liudytojos turėtų tikslą apkalbėti nuteistuosius. Nuteistasis A. R. skunde neteisingai nurodo, kad kitas nuteistasis M. M. ir liudytoja K. K. pažįstami, nes yra giminės. Iš liudytojos K. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistąjį M. M. pažįsta iš matymo, nes gyvena viename rajone (1 t., 151 b. l.; 3 t., 162 b. l.). Todėl nuteistasis A. R. nepagrįstai nurodo, kad M. M. ir liudytoja K. K. yra giminės. Pažymėtina, kad K. K. ir D. K. parodymuose esantys prieštaravimai dėl apeliantų nusikalstamų veiksmų pradžios, nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus, nuteistųjų ar nukentėjusiojo padėties ir pan., nėra esminiai, nes apeliantų veiksmų pradžia buvo spontaniška, liudytojos įvykio pradžią pamatė skirtingu momentu, o mušimo procesas buvo dinamiškas ir nuolat kintantis. Tai patvirtina nuteistojo M. M. parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja K. K. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, jog abu nuteistieji tiesiog „šokinėjo“ aplink gulintį žmogų, paeiliui suduodami smūgius rankomis ir spardydami (1 t., 150-151 b. l.; t. 3, 162-163 b. l.). Be to, iš liudytojos K. K. parodymų taip pat matyti, kad ji atpažino M. M., kuris kartu su kitu vyriškiu (kaip vėliau buvo nustatyta – A. R.) po muštynių įlipo į 19-to maršruto autobusą, nes tuo metu matė gerai apšviestą jo veidą (1 t., 152-159 b. l.; 3 t., 162-163 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. K. atpažino tik A. R., kuris vartojo smurtą prieš gulintį žmogų stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) (1 t., 142-145 b. l.). Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. K. nuteistojo M. M. neatpažino, tačiau nuosekliai aiškino, kad abu vaikinai mušė vyriškį, po to abu įlipo į 19-to maršruto autobusą (1 t., 139-141 b. l.; 3 t., 159-162 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyto įvykio metu stotelėje daugiau žmonių, išskyrus nuteistuosius ir nukentėjusįjį, nebuvo. Akivaizdu, kad liudytojos K. K. ir D. K., nurodydamos, kad būtent abu nuteistieji mušė nukentėjusįjį R. V., suklysti negalėjo. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. V. minėtoje autobuso stotelėje sumušė kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys.

Nors nuteistasis A. R. skunde nurodo, kad po įvykio namo jį parvežė pažįstamas E. D., todėl važiuoti autobusu negalėjo, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja kito nuteistojo – M. M., liudytojų D. K. ir K. K. parodymams. Nuteistasis M. M. patvirtino, kad jis kartu su A. R. įlipo į autobusą (3 t., 156 b. l.). Nuteistųjų skundų argumentai, kad liudytojos K. K. ir D. K. įvykį matė iš toli (maždaug 20-25 metrų atstumu), buvo tamsu, o pati įvykio vieta yra mažai apšviesta, todėl negalėjo jų (nuteistųjų) matyti, yra tik subjektyvūs samprotavimai, kurie niekuo nepagrįsti. Apeliantų skunduose nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išimti ir ištirti A. R. ne tie rūbai, kuriuos jis dėvėjo įvykio metu, niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, nuteistasis M. M. tik hipotetiškai abejoja, ar ikiteisminio tyrimo metu buvo išimti rūbai, kuriuos vilkėjo nuteistasis A. R. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminiame tyrime kratos metu buvo išimti M. M. rūbai ir batai, ant kurių išoriškai matėsi dėmės, panašios į kraują, o asmens kratos metu – nuteistojo A. R. juoda odinė striukė (1 t., 67-69, 76 b. l.). Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad ant M. M. drabužių ir batų yra nukentėjusiojo R. V. DNR profilis su 99,99999999999999 procentų tikimybe. Tuo tarpu, ant A. R. striukės rasti žmogaus kraujo pėdsakai, tačiau tinkamo vertinimui DNR profilio negauta (1 t., 80-88 b. l.). Tai patvirtina liudytojų D. K. ir K. K. parodymus, jog abu nuteistieji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, nors ant nuteistojo A. R. rūbų tinkamų indentifikavimui DNR profilio ir nerasta. Be to, kad M. M. ir A. R. veikdami bendrininkų grupe sumušė R. V., dėl ko šis vėliau mirė, patvirtina nuteistųjų veiksmai kitą dieną, kai nusprendė atsikratyti nukentėjusiajam priklausančiu mobilaus ryšio telefonu bei nuo kraujo išsivalė rūbus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną paėmė M. M. Iš nuteistojo M. M. parodymų matyti, kad kitą dieną iš draugo sužinojo, jog stotelėje rado negyvą žmogų, todėl abu nuteistieji nusprendė pagrobtu telefonu atsikratyti. Vėliau, A. R. iš nukentėjusiojo pagrobtą mobilaus ryšio telefoną „M“ restorane išmetė į klozetą, o jis (M. M.) nuo striukės nusiplovė kraujo dėmes, nusipirko naujas kelnes, o senas kraujuotas išmetė į šiukšliadėžę. Akivaizdu, kad nuteistieji žinodami ir suprasdami, jog abu sumušė R. V., kurį kraujuojantį ir leisgyvį paliko stotelėje, sąmoningai siekė atsikratyti įkalčių. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. M. gynė ar kitaip bandė užstoti nukentėjusįjį, kai šis buvo mušamas. Pirmosios instancijos teismas M. M. parodymus, kad jis nemušė nukentėjusiojo, o kraujo dėmės ant striukės užtiško atsitiktinai, bei A. R. parodymus, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir nieko neprisimena, pagrįstai įvertino kritiškai ir juos atmetė, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistasis M. M. teigia, kad A. R. šokinėjo ant nukentėjusiojo, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais tikėti nėra pagrindo.

Nuteistieji M. M. ir A. R. apeliaciniuose skunduose motyvų dėl jų veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nenurodo. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstama veika, kuri padaroma negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.). Teismų praktikoje tokiais veiksmais paprastai laikomas įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Tačiau tam, kad būtų pažeista viešoji vieta, nėra būtina, jog kaltininkas tokius veiksmus atliktų daugelio žmonių akivaizdoje, pakanka bent vieno pašalinio asmens. Teismų praktikoje viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. M. ir A. R. chuliganiškus veiksmus tyčia padarė viešoje vietoje (autobusų stotelėje), matant kitiems asmenims ir dėl menkavertės dingsties. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis R. V. išprovokavo nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką. Nors nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad turėjo savo cigarečių, todėl jų prašyti iš nukentėjusįjį negalėjo, tačiau tai nepaneigia chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas išsamiai aptarė ir teisingai kvalifikavo M. M. ir A. R. nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagristai konstatavo, kad nuteistieji M. M. ir A. R. veikė bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius R. V. į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas. Nors šioje byloje iš tikrųjų nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį nukentėjusiajam į galvą, tačiau neginčijamai įrodyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį kryptingai vartojo abu nuteistieji, suduodami smūgius rankomis, spardydami į įvairias kūno vietas ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą bei krūtinę. Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, be to, tai objektyviai nustatyti nėra galimybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų veiksmų – mušimo, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje M. M. ir A. R. veiksmus vertino kaip padarytus tyčia, tačiau jos kryptingumo nekonkretizavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M. ir A. R. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Šioje byloje nuteistieji, suduodami smūgius rankomis ir spardydami nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, nors ir neturėjo tikslo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina nuteistųjų M. M. ir A. R. veiksmai po įvykio, kai stotelėje paliko sužalotą R. V., o patys iš įvykio vietos pasišalino, nukentėjusiajam medicinos pagalbos nesuteikė, ir tokiu būdu buvo abejingi padariniams.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems M. M. ir A. R. skirdamas bausmes jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Pažymėtina, kad apygardos teismas abiem nuteistiesiems pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, laisvės atėmimo bausmes paskyrė mažesnes, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistųjų M. M. ir A. R. asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), kaltės formą. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistųjų asmenybes konstatuoja, kad jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos. Nors nuteistasis A. R. skunde nurodo, kad nuoširdžiai gailisi, jo sulaikymo vietoje (Lukiškių TI-K) elgiasi gerai ir mokosi, charakterizuojamas teigiamai, sutinka atlyginti civilinį ieškinį, tačiau tai nėra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, taip pat įvertino jų šeiminę padėtį, todėl dar kartą vertinti A. R. skunde nurodytą aplinkybę dėl mažametės dukros išlaikymo, nėra jokio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo M. M. ir A. R., baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, jos individualizuotos ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai S. V. iš nuteistųjų solidariai priteisė 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas įvertino M. M. ir A. R. turtinę padėtį bei tai, kad nuteistieji yra jauno amžiaus, darbingi, todėl ateityje turės realią galimybę atlyginti padarytą žalą. Apeliacinio teismo nuomone, toks priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. M. ir A. R. apeliacinius skundus atmesti.