Kauno apygardos teismo nutartis

2013-06-17 · Civilinė byla Nr. 2S-1377-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-04-16Kauno apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-06-17Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-17
Bylos Nr.
2S-1377-343/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-15696-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Palubinskaitė
Ieškovas
K. V., K.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Kauno energija“
Trečiasis asmuo
A. J., R. L., T. G., D. U., P. J., D. B., V. K., R. K., UAB „Litectus“
Advokatai
Diana Višinskienė
Kategorijos
  • 119.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1377-343/2013(Proceso Nr. 2-05-3-15696-2012-2)Procesinio sprendimo kategorijos: 119.1; 122.4; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų K. V. ir E. V. atstovės advokatės Dianos Višinskienės atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. 2-577-475/2013 pagal ieškovų K. V. ir E. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, tretiesiems asmenims A. J., R. L., T. G., D. U., P. J., D. B., V. K., R. K., UAB „Litectus“, institucijos, teikiančios išvadą civilinėje byloje, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija dėl pažeistų teisių gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai K. V. ir E. V. ieškiniu (b.l. 3-7, t. 1) kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovę skirstant mokestį už suvartotą šilumos kiekį name (pastate) adresu (duomenys neskelbtini), už bendrojo naudojimo patalpų šildymą butui Nr. 3 taikyti šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientą prilygintą nuliui ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas nurodydami, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris 1999 metais buvo atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nepaisant to, kad ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas yra atjungtas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, atsakovė siunčia ieškovams sąskaitas už nesuteiktą paslaugą – šildymą, už kurią, ieškovų manymu, jie neturi pareigos atsiskaityti. Ieškovai pageidauja, kad apskaičiuojat mokestį už suvartotą šilumos kiekį name (pastate) adresu (duomenys neskelbtini), už bendrojo naudojimo patalpų šildymą butui Nr. 3 būtų taikomas šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas prilygintas nuliui, tačiau atsakovė atsisako taikyti minėtą koeficientą nurodydama, kad turi būti gautas ne tik pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bet ir pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų bendraturčių sutikimas, kadangi šie pastatai turi bendrą šilumos mazgą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi (b.l. 28-30, t. 2), patenkinęs atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ prašymą, ieškovų ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, tretiesiems asmenims A. J., R. L., T. G., D. U., P. J., D. B., V. K., R. K., UAB „Litectus“, institucijos, teikiančios išvadą civilinėje byloje, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija dėl pažeistų teisių gynimo paliko nenagrinėtu, priteisė valstybei iš ieškovų K. E. ir E. E. po 58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, grąžino ieškovui K. E. 216 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs tarp šilumos energijos vartotojų (ieškovų) ir šilumos energijos tiekimo įmonės (atsakovės) dėl ieškovų butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), priskirto koeficiento naudojimo skirstant mokestį už suvartotą šilumos kiekį name, adresu (duomenys neskelbtini), už bendro naudojimo patalpų šildymą, teisėtumo, sprendė, kad nagrinėjamas ginčas patenka į ginčų sritį, kurių išsprendimui Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas sprendė, kad ieškovai turėjo pareigą pasinaudoti minėtame straipsnyje nustatyta privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnis nenumato kreipimosi į vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančią instituciją terminų, sprendė, kad privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti ir ieškovai dar gali kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos komisiją, dėl to ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu (b.l. 48-51, t. 2) ieškovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-557-475/2013 kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priskirdamas tarp šalių kilusį ginčą prie tų, kuriems numatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnį, neatsižvelgdamas į kitas minėto straipsnio dalis. Nors minėto straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kai vartotojas privalo kreiptis į instituciją, nagrinėjančią ginčus išankstine tvarka, tačiau to paties straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija atsisako priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, jeigu skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija, teismas ar arbitražas jau nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl spręstina, kad padavus ieškinį (skundą) teismui, vartotojas nebegali kreiptis į išankstinę ginčų nagrinėjimo instituciją, nes toks ginčas jau yra nagrinėjamas teisme. Pakartotinių skundų minėta institucija taip pat nenagrinėja, todėl, apeliantų manymu, minėta įstatymo nuostata taikytina tais atvejais, kai ginčas yra pateiktas teismui nenagrinėjus jo išankstine tvarka. Be to, minėto įstatymo 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo ar skundo nagrinėjimą, jei teismas nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog prioritetas spręsti ginčams tarp vartotojo ir energetikos įmonės yra suteikiama teismui, nepaisant minėto įstatymo 3 dalies nuostatų dėl privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Vartotojas, kreipęsis dėl pažeistų teisių gynimo į teismą, turi teisę, jog ginčas būtų išnagrinėtas teisme, nesinaudojant ikiteisminiu ginčo sprendimo būdu.

2. Nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, kurio 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Įstatyme tiesiogiai įtvirtinta nuostata, jog šilumos energijos vartotojas yra laikomas silpnesniąja šalimi ir jam turi būti taikomos specialiosios vartotojų teises reglamentuojančios normos, t. y. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuriame įtvirtinta vartotojo teisė rinktis savo pažeistų teisių gynimo būdą, o ne privalomą ginčų nagrinėjimo tvarką, kaip kad skundžiamoje nutartyje nurodė Kauno apylinkės teismas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 58-59, t. 2) institucija, teikianti išvadą civilinėje byloje, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais motyvais:

Atsiliepimas

1. Energetikos sektoriuje vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas bei specialieji, atskiras energetikos sritis reguliuojantys, įstatymai. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas nustato bendrąją ginčų energetikos srityje nagrinėjimo tvarką, o specialiųjų energetikos sektorių įstatymai numato specialiąsias taisykles. Pažymėtina, kad Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, numatanti, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui, išskyrus minėto įstatymo 3 dalyje numatytą išimtį.

2. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kokie ginčai priskirtini nagrinėti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o šiai priskirtai funkcijai tinkamai realizuoti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra priėmusi Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašą, patvirtintą 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (Žin., 2011, Nr. 47-2275; 2012, Nr. 107-5456), pagal kurio nuostatas skundų ir ginčų nagrinėjimo išankstinė ikiteisminė tvarka yra privaloma.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 61-64, t. 2) atsakovė akcinė bendrovė „Kauno energija“ prašo atskirojo skundo netenkinti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį nepakeistą. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais motyvais:

1. Ieškovai, kreipdamiesi į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo, nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, reglamentuotos Energetikos įstatymo 34 straipsnyje. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, sprendžiant analogiško pobūdžio, kaip kad kilęs byloje, ginčus, jų šalims yra privaloma, todėl ieškovai, siekdami apginti savo galimai pažeistas teises, turi laikytis įstatymuose nustatytų imperatyvių reikalavimų.

2. Prekių ar paslaugų vartotojo, kaip savarankiško civilinių teisinių santykių subjekto, įstatymai neišskiria ir nenumato vartotojui išimčių, suteikiančių teisę ignoruoti imperatyvias įstatymų nuostatas.

Atsiliepimas

3. Nagrinėjamu atveju ginčą išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarka turėtų nagrinėti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pagal jai pirmiau nurodyto įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje priskirtą kompetenciją.

4. Atsakovės nuomone, ieškovams buvo žinoma atsakovės taikoma šilumos paskirstymo daugiabučiame name tvarka ir šios tvarkos taikymo pagrindai, todėl ieškovai, nesutikdami su taikomas metodais ar koeficientais skirstant suvartotą šilumą, prieš kreipdamiesi į teismą turėjo pareigą pasinaudoti nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 67-69, t. 2) institucija, teikianti išvadą civilinėje byloje, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį nepakeistą. Nesutikimas su atskiruoju skundu grindžiamas šiais motyvais:

1. Ieškovai netinkamai interpretuoja Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas dėl galimybės nagrinėti skundą ar ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka suinteresuotam asmeniui jau kreipusis su ieškiniu ar skundu į teismą, kadangi teismui palikus ieškinį nenagrinėtu ir nutarčiai įsiteisėjus, vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančiai institucijai nėra kliūčių nagrinėti skundą ar ginčą pagal minėto įstatymo 34 straipsnio nuostatas.

Šalies argumentai

2. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad remiantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis jie turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, o ne ginčą nagrinėti privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, kadangi Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai, kurių nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja Energetikos įstatymui, išskyrus minėto įstatymo 3 dalyje numatytą išimtį. Kadangi Energetikos įstatymo 34 straipsnis įtvirtina privalomą ikiteisminę skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Energetikos įstatymo nuostatomis.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Šioje byloje keliamas ieškovų pareigos laikytis šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos tinkamo įgyvendinimo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtu nurodęs, kad ieškovai nesilaikė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio reikalavimų, kadangi dėl ginčo išsprendimo nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nesikreipė į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Teismas sprendė, kad ginčas byloje iš esmės yra kilęs tarp šilumos energijos vartotojų (ieškovų) ir šilumos energijos tiekimo įmonės (atsakovės) dėl ieškovų butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), priskirto koeficiento naudojimo skirstant mokestį už suvartotą šilumos kiekį name, adresu (duomenys neskelbtini), už bendro naudojimo patalpų šildymą, teisėtumo, ir sprendė, kad ieškovai savo teises pirmiausia turėtų ginti pasinaudodami išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka kreipdamiesi į Valstybinę kainų ir energetikos komisiją. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir priimta nutartimi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas pareiškimą palieka nenagrinėtu tais atvejais, kai ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Nurodytas ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindas suponuoja, jog ieškovas ar pareiškėjas į teismą kreipėsi netinkamai įgyvendindamas savo teisę į teisminę gynybą, t. y. kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos, tačiau šia tvarka dar galima pasinaudoti. Kai pagal įstatymą ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka yra laikoma tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga ir kai ieškovas ar pareiškėjas šia tvarka turėjo pasinaudoti, tačiau ja nepasinaudojo ir dar nėra praradęs galimybės ja pasinaudoti, laikytina, kad šiuo atveju nėra visų teisės kreiptis į teismą prielaidų, dėl ko ieškovas nelaikytinas turinčiu procesinę teisę kreiptis į teismą. Esant nurodytai situacijai teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, tačiau tais atvejais, kai ieškinys jau yra priimtas, teismui remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra suteikta galimybė ištaisyti paaiškėjusią klaidą. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Galimybę nustatyti privalomą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką įstatymų numatytais atvejais įtvirtina CPK 22 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pripažįstama, kad ikiteisminė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta, tačiau jos teisinis reguliavimas negali būti toks, jog paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisę ginti savo teises ir laisves teisme. Asmens teisė į teisminę gynybą įtvirtinta CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Ieškovai ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį palikti ieškinį nenagrinėtu dėl nesilaikymo išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos teigdami, kad teismas nepagrįstai tarp šalių kilusį ginčą priskyrė prie ginčų, kuriems nagrinėti remiantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatomis yra numatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teismui netinkamai aiškinant minėto įstatymo 34 straipsnio nuostatas, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vartotojas privalo pasinaudoti nustatyta privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, kadangi, ieškovų manymu, minėto įstatymo nuostatos vartotojui, kuris kreipėsi dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą, suteikia teisę, kad jo ginčas ir būtų išnagrinėtas teisme nesinaudojant ikiteisminiu ginčo sprendimo būdu. Su šiais atskirojo skundo argumentais, kaip sprendžia apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad teismo išvados dėl tarp šalių kilusio ginčo pobūdžio ir jo priskyrimo nagrinėti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ieškovai neginčija, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai nurodė esant pareigą jiems pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka.

2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Energetikos įstatymas, kurio 34 straipsnis reglamentuoja skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Žin., 2011, Nr. 160-7576). Šiame straipsnyje nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių ginčus išankstine sprendimo ne teisme tvarka pagal savo kompetenciją nagrinėja trys valstybinės institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Kadangi tarp šalių ginčas kilęs dėl tarifų taikymo, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimas priskirtinas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetencijai.

Ieškovų teigimu, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostata, pagal kurią vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija atsisako priimti prašymą nagrinėti skundą ar ginčą, jeigu skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija, teismas ar arbitražas jau nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu lemia, jog suinteresuotam asmeniui kreipusis į teismą su ieškiniu ar skundu jis jau nebegali kreiptis į išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme instituciją, nes toks ginčas jau nagrinėjamas teisme. Su tokiu minėtos normos aiškinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, nes, ieškovai nepagrįstai teigia, jog ginčo nagrinėjimas teisme užkerta kelią pasinaudoti išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, numatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnyje. Pažymėtina, jog minėtos nuostatos įtvirtintos siekiant išvengti dvigubo ginčo nagrinėjimo, t. y. tokių atvejų, kai tą patį ginčą tuo pačiu metu nagrinėja dvi ar daugiau institucijų. Minėta nuostata įtvirtinta siekiant užtikrinti ekonomiškumo principo įgyvendinimą, o kartu ir siekiant išvengti galimai priešingų sprendimų dėl vieno ir to paties ginčo. Tačiau nesutiktina, kad suinteresuotam asmeniui kreipusis su ieškiniu ar skundu į teismą, kai yra numatyta privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, jis šia tvarka jau nebegali pasinaudoti. Kaip kad jau buvo nurodyta, CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriuo remdamasis teismas ir priėmė skundžiamą nutartį, yra būtent ir skirtas tiems atvejams, kai teismas, priėmęs nagrinėti ieškinį dėl ginčo, kuris turėtų būti išnagrinėtas išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, ištaiso padarytą klaidą ir ieškinį palieka nenagrinėtą. Tokias atvejais teismui palikus ieškinį nenagrinėtu nėra užkertama galimybė suinteresuotam asmeniui pasinaudoti nustatyta privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, o po to, jei jis nebus patenkintas kompetentingos institucijos priimtu sprendimu dėl ginčo, skųsti jį įstatyme nustatyta tvarka teismui arba kreiptis į teismą bendra tvarka. Konkreti kompetentingos institucijos sprendimų apskundimo tvarka numatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnyje. Minėtos nuostatos, kaip kad jau buvo nurodyta, skirtos siekiant išvengti dvigubo ginčų nagrinėjimo, tačiau nėra skirtos apriboti asmens teisę į tinkamą jo pažeistų teisių gynybą. CPK 297 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su pareiškimu bendra tvarka, todėl bendrąja prasme laikytina, kad ieškinio palikimas nenagrinėtu negali būti pripažįstamas kliūtimi tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Analogiški argumentai taikytini ir pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su Energetikos įstatymo 34 straipsnio 6 dalies taikymu, pagal kurią vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija nutraukia ginčo ar skundo nagrinėjimą, jeigu paaiškėja, kad teismas nagrinėja ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su minėtos normos aiškinimu tik taip, jog ji įtvirtina ginčų sprendimo teisme prioritetą net ir tais atvejais, kai teisės aktuose yra įtvirtinta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Ieškovų teigimu, minėta nuostata įtvirtina, kad jei jau vartotojas kreipėsi dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą, tai jis ir turi teisę, jog ginčas būtų išnagrinėtas teisme nesinaudojant ikiteisminiu ginčo sprendimo būdu. Su šiuo argumentu nesutiktina ir tik dėl to, jog Energetikos įstatymo 34 straipsnyje yra įtvirtinta privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuri reiškia, jog suinteresuotas asmuo negali tinkamai įgyvendinti teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, jei jis bus nepasinaudojęs nustatyta ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Tuo atveju, jei sutiktume su ieškovų argumentais dėl minėtų Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatų aiškinimo, susidarytų situacija, jog įstatymas numatytų privalomą ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarką, tačiau ši tvarka tikėtina realiai nebūtų taikoma, kadangi asmenys savo laisvu pasirinkimu galėtų spręsti dėl jos taikymo ar ne, t. y. savo laisva valia nuspręstų, ar kilusį ginčą jie sprendžia teismine ar ne tvarka. Minėto įstatymo nuostatos dėl ginčo sprendimo ne teisme tvarkos be kita ko yra skirtos ir teismų darbo krūvio mažinimui, o aiškinant minėtas įstatymo nuostatas taip, kaip kad jas aiškina ieškovai, teismų darbo krūvis išskirtinai priklausytų nuo suinteresuotų asmenų apsisprendimo dėl jų ginčų nagrinėjimo, kas, žinant asmenų siekį, kad jų ginčai būtų nagrinėjami tik teisme, tikėtina, nustatyta ginčų sprendimo ne teisme realiai nebūtų taikoma. Taigi, atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog teismas tinkamai aiškino Energetikos įstatymo 34 straipsnio nuostatas ir negalima sutikti su ieškovų pateiktu minėto straipsnio nuostatų aiškinimu, kad net ir esant numatytai privalomai ginčų ir skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipimasis į teismą lemia negalimumą šia tvarka pasinaudoti.

Nepagrįstais laikytini ir atskirojo skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatų bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatų taikymo ginčo atveju, sprendžiant dėl kilusio ginčo priskyrimo nagrinėti teismui ar kitai kompetentingai institucijai, pagal kurias vartotojui yra suteikta galimybė pasirinkti, ar kompetentinga institucija ar teismas nagrinės kilusį ginčą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentais, jog minimas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas taikytinas ginčo atveju tiek, kiek jis neprieštarauja Energetikos įstatymo nuostatoms, kadangi, kaip kad yra nurodyta Energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios energetikos veiklą, galioja tiek, kiek neprieštarauja šiam įstatymui, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį. 3 dalyje nurodyta išimtis susijusi su Branduolinės (atominės) elektrinės įstatymo nuostatų taikymu ir ginčo atveju nėra reikšminga. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu tarp šalių kilęs ginčas ginčo sprendimo ne teisme tvarka taip pat priskirtas nagrinėti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, todėl prieštaravimų dėl institucijos, kuri kompetentinga nagrinėti kilusį ginčą, nėra. Tuo tarpu minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kuria remdamiesi ieškovai grindžia savo teisę pasirinkti ginčo sprendimo instituciją, t. y. kad ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, tiek kiek ji prieštarauja Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatytai ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, negali būti taikoma, todėl nepripažintina ir galimybė ieškovams pasirinkti, ar tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas laikantis teisės aktuose numatytos privalomos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, ar kreipiantis tik į teismą. Sutiktina su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, jog Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nenumatytos išimtys dėl privalomos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos taikymo tais atvejais, kai viena iš ginčo šalių yra vartotojas, todėl negalima sutikti, kad vienai iš ginčo šalių esant vartotojui minėto straipsnio nuostatos neturėtų būti taikomos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai neginčija, jog nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka yra privaloma pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, todėl vertinimas ir aiškinimas, kad ši tvarka ginčo atveju nėra privaloma ir kad ieškovams šios tvarkos laikymasis nėra privalomas jiems kreipusis į teismą dėl ginčo sprendimo, neatitiktų protingumo, teisingumo principų, prieštarautų elementariems logikos principams.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina. Taigi, Energetikos įstatymo 34 straipsniui numatant privalomą ginčo sprendimo ne teisme tvarką, minėto įstatymo nuostatos ginčo atveju ir turėtų būti taikomos, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovai į teismą kreipėsi nesilaikę šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir šia tvarka dar galima pasinaudoti, pagrįstai ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtą. Taigi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r i a:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rūta Palubinskaitė