Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsakovei dėl Statinio Nr. 1 buvo surašytas 2011 m. spalio 12 d. reikalavimas Nr. REI-00-111012-00177 ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 12 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2011 m. spalio 10 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-111010-00167, padarinius: nugriausti savavališkai pastatyta ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 9).

Atsakovei dėl Statinio Nr. 2 buvo surašytas 2012 m. sausio 6 d. reikalavimas Nr. REI-00-120106-00004 ne vėliau kaip iki 2012 m. liepos 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas 2011 m. gruodžio 7 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-111207-00235, padarinius: nugriausti savavališkai pastatyta statinį, esantį (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę (b. l. 11).

2012 m. balandžio 6 d. atsakovė pateikė Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui prašymą pratęsti reikalavimo Nr. REI-00-111012-00177 pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą (b. l. 19). Statybos inspekcijos 2012 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. RE-199 atsakovei buvo pratęstas reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas iki 2012 m. liepos 12 d.

Statybos inspekcija 2012 m. liepos 23 d. surašė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktus Nr. RPA-00-120723-00106 ir RPA-00-120723-00107, kuriuose nustatyta, kad statytoja J. K. reikalavimų Nr. REI-00-111012-00177 ir REI-00-120106-00004 pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė (b. l. 12-16).

Nustatytų bylos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų teisinis vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalykas – statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimo faktas ir jų padarinių šalinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso R. J.–Š., J. K., V. K. (teisių ir pareigų perėmėja S. P.), E. K. ir Lietuvos valstybei. Taip pat nustatyta, kad Statinio Nr. 1 ir Statinio Nr. 2 statybos buvo pradėtos 2010 m. rudenį, baigtos 2011 m. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai apklausos metu (b. l. 149) bei Statybos inspekcijos surašyti savavališkos statybos aktai (b. l. 6-8), bendraturčių skundai (b. l. 117), foto nuotraukos (b. l. 118-119, 140-141). Taip pat nustatyta, kad atsakovė nesikreipė į žemės sklypo bendraturčius dėl sutikimo vykdyti statybos darbus. Byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, kad atsakovė buvo Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 statytoja ir tai, kad tai buvo nesudėtingų statinių statyba (b. l. 6-8). Atsakovė iš esmės įrodinėja tai, jog ji neatliko naujos statybos, o buvo atlikta buvusių statinių rekonstrukcija, kuriai bendraturčių sutikimas nereikalingas.

Dėl atliktos statybos neteisėtumo.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 2 straipsnio 71 dalyje (tiek iki 2010 m. rugsėjo 30 d. (Žin., 2010, Nr. 84-4401), tiek ir nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje (Žin., 2006, Nr. 116-4402)) nustatyta, kad savavališka statinio statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento <...>. Ar statyba atlikta laikantis statybos procesą reglamentuojančių reikalavimų, gali būti sprendžiama pagal tai, ar buvo užfiksuota savavališka statyba ir taikytos su savavališka statyba susijusios priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-406/2003).

Statybos valstybinę priežiūrą atlieka Statybos inspekcija, kuri turi teisę tikrinti statinių statybos teisėtumą, sustabdyti statybą, atlieka savavališkos statybos prevenciją ir padarinių šalinimą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal Statybos įstatymo jam priskirtą kompetenciją, ir nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą ir iš statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo pareikalauja savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius (Statybos įstatymo 27 straipsnis, 28 straipsnis). Taigi įstatyme nustatyta Statybos inspekcijos kompetencija nustatyti savavališkos statybos atvejus ir spręsti dėl priemonių joms taikymo. Savavališkos statybos nustatymas atliekamas administracine tvarka, laikantis tam nustatytų procedūrų ir atlikus statinio statybos vietoje patikrinimą. Tik kilus ginčui dėl minėtos institucijos surašyto akto ir (ar) jo padarinių taikymo teismas patikrina savavališkos statybos akto surašymo ir numatytų savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonių teisinį pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje Statybos inspekcija nustatė, kad Statiniai Nr. 1 ir Nr. 2 pastatyti savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento (b. l. 6-23). Nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka būtų nuginčijusi Statybos inspekcijos priimtus sprendimus dėl savavališkų statybų ir jų padarinių šalinimo. Todėl savaime yra pagrindas pripažinti savavališkos statybos faktą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, savavališkos statybos faktas laikytinas nustatytu.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė iš esmės įrodinėja, kad tai ne nauja statyba, o buvusių statinių rekonstrukcija. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualios Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 ir 92 dalys, kuriuose pateikti statybą leidžiančio dokumento ir naujos statybos apibrėžimai.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis numato, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį.

Nagrinėjamoje byloje be Statybos inspekcijos surašytų savavališkos statybos bei faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktų, Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 naujos statybos faktą Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalies prasme, patvirtino tiek paties atsakovo, tiek liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Dėl Statinio Nr. 1. Pati atsakovė, duodama paaiškinimus, nurodė, kad buvęs ūkio pastatas (šiuo metu Statinys Nr. 1) buvo nugriautas ir apie metrą pastumtas į priekį, kadangi jis stovėjo ant valstybinės žemės (b. l. 148-149). Liudytojo parodymai taip pat patvirtino, kad buvęs ūkio pastatas buvo perstatytas į kitą vietą (pastumtas apie 2-3 metrus). Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat pavirtina faktą, kad buvęs ūkio sandėliukas (pažymėtas indeksu 2J‘/m) buvo perstatytas (naujai pastatytas) į kitą vietą, t. y. iš statinių išdėstymo plano sudaryto 1998 metais matyti, kad statinys 2J‘/m stovėjo priešais statinį 18Į/m (b. l. 69). Tačiau pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. kadastrinių matavimo duomenis sudarytą statinių išdėstymo planą, matyti, kad pastatytas kitas statinys (pažymėtas indeksu 20I‘/ž), besiribojantis su statiniu pažymėtu indeksu V4 (b. l. 49). Aplinkybę, kad buvo statomas naujas statinys patvirtina foto nuotraukos (b. l. 140-141). Remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, darytina išvada, kad Statinys Nr. 1 buvo pastatytas neužimtame žemės paviršiaus plote, o tai iš esmės atitinka statybos rūšies – nauja statinio statyba, apibrėžimo turinį.

Dėl Statinio Nr. 2. Atsakovė, duodama paaiškinimus nurodė, kad 2010 m. pakeitė verandos sienų lentas, kadangi jos buvo labai senos (b. l. 149), šią aplinkybę nurodė ir liudytojas A. S. (b. l. 164). Tačiau liudytojo ir atsakovės nurodytos aplinkybės yra prieštaringos ir jas paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas M. J. paaiškino, kad Statinio Nr. 2 vietoje buvo pavėsine, sienų nebuvo (b. l. 150). Šias aplinkybes patvirtino ir tretieji asmenys (b. l. 149). Taip pat minėtas aplinkybes patvirtina ir foto nuotraukos (b. l. 118-119, 141). Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Statinio Nr. 2 vietoje buvo laiptai, tačiau po atliktų statybos darbų buvo užimtas papildomas žemės sklypo plotas, t. y. iš statinių išdėstymo plano sudaryto 1998 metais matyti, kad įėjimo į namą laiptų ribos (b. l. 69) mažesnės, nei pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. kadastrinių matavimo duomenis sudarytame statinių išdėstymo plane nurodytą plotą (b. l. 49). Remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiomis įrodinėjimo priemonėmis, darytina išvada, kad Statinys Nr. 2 buvo pastatytas neužimtame žemės paviršiaus plote, o tai iš esmės atitinka statybos rūšies – nauja statinio statyba, apibrėžimo turinį. Kita vertus, jeigu ir buvo sienos, kurios buvo išardytos ir naujai pastatytos, tai taip pat atitiktų naujos statybos apibrėžimo turinį – nugriauto statinio atstatymas.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis numato, kad statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus); statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas (įgalioti) valstybės tarnautojas (tarnautojai); rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos; leidimas tęsti sustabdytą statybą. Pažymėtina tai, kad Statybos įstatymo nuostatos detalizuotos Vyriausybės įgaliotos institucijos priimtuose normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ (toliau – Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010). Taigi, Statybos įstatymas yra norminis aktas, kuriame reglamentuoti pagrindiniai reikalavimai ir veiklos principai statybos srityje, o statybos techniniai reglamentai yra šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai, kuriuose yra išvardyti statinio projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti ir kiti reikalavimai, taisyklės, bendrieji principai bei charakteristikos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“). Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 33 punkte nurodyti reikalavimai statybą leidžiančiam dokumentui: būtinas rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos. Šios normos yra imperatyvaus pobūdžio. Statyba be galiojančio statyba leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama (Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalis). Nagrinėjamu atveju, bendraturčių rašytiniai sutikimai prilygsta statyba leidžiančiam dokumentui (Statybos įstatymo 23 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje remiantis atsakovo, trečiųjų asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovas nesikreipė į žemės sklypo bendraturčius dėl Statinių Nr. 1 ir Nr. 2 statybos, o bendraturčiai tokioms statyboms prieštaravo. Be bendratučių raštiško sutikimo atliktos statybos pastatant naujus statinius, užimant bendrojo naudojimo žemės sklypo dalį, buvo atliktos nesilaikant Statybos įstatyme bei Statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 nustatyto imperatyvaus pobūdžio reikalavimo, todėl pripažintina savavališka. Atsakovė statybos darbus atliko pažeisdama nurodytas teisės normas, todėl jos teisė būti statytoja nagrinėjamoje byloje negali būti ginama, nes pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju tretieji asmenys J. K., V. K. (teisių ir pareigų peremėja S. P.) yra ne tik žemės sklypo, bet ir gyvenamojo namo, prie kurio buvo pristatytas Statinys Nr. 2, bendraturčiai (b. l. 24-25). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka LR CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (LR CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šią statytojo pareigą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad nuosavybės teisinių santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. N. T., bylos Nr. 3K-3-96/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškovas įrodė savavališkos statybos faktą, todėl reikalavimas įpareigoti atsakovę nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę tenkintinas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, todėl atsakovo atsiliepime nurodyti motyvai, remiantis aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, atmestini kaip nepagrįsti (LR CPK 178 straipsnis).

Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr.3K-3-240/2009, 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-492/2008).

Nagrinėjamu atveju savavališka statyba užfiksuota priimtais Statybos inspekcijos 2011 m. rugsėjo 20 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. 23.31-FAK-3234, 2011 m. lapkričio 24 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. 23.31-FAK-4379, 2011 m. spalio 10 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-111010-00167, 2011 m. gruodžio 7 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-111207-00235, 2012 m. liepos 23 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktais Nr. RPA-00-120723-00106 ir RPA-00-120723-00107, todėl padarinių šalinimui taikytini teisės aktai, galioję šių procedūrų atlikimo metu.

LR CK 4.103 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2010, Nr. 84-4402) įtvirtinta, kad teismas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Aktualioje Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą: leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.