- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-577/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Ashburn International“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Maxima Lt“
- Advokatai
- Jurgita Judickienė, Arkadijus Freidenzonas
- Kategorijos
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ashburn International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2140-33/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ashburn International“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Maxima Lt“ dėl netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Ashburn International“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, priteisti iš atsakovo 250 000 Lt baudą už vienašalį sutarties nutraukimą be priežasties, 11,8 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo UAB „Ashburn International“ ir atsakovo UAB „Maxima Lt“ (sutarties sudarymo metu – UAB „VP Market“) buvo sudaryta Paslaugų sutartis Nr. 301032/04-07-PS (toliau – Sutartis) dėl VPM kortelių lojalumo sprendimo sukūrimo ir aptarnavimo. Pagal šią Sutartį atsakovas užsakė, o ieškovas UAB „Ashburn International“ įsipareigojo sukurti VPM prekybos tinklo (parduotuvių „T-Market“, „Minima“, „Media“, „Maxima“, „Hyper Maxima“ ir „Maxima Bazė“) klientų lojalumo sistemą, ją įdiegti ir aptarnauti VPM prekybos taškus (Sutarties 1.1 punktas). Pagal Sutarties 1.2 punktą VPM užsakė, o UAB „Ashburn International“ įsipareigojo teikti Sutartyje numatytas lojalumo sistemos aptarnavimo paslaugas. Pagal Sutarties 10.1 punktą, Sutarties galiojimo terminas buvo 4 metai (t. y. iki 2007 m. rugsėjo 22 d.), arba tol, kol VPM bus tęsiama lojalumo programa. Sutartis įsigaliojo ir buvo vykdoma. 2006 m. spalio mėn. pabaigoje atsakovas nustojo naudotis ieškovo sukurta ir palaikoma bei prižiūrima lojalumo programos technine ir programine įranga, t. y. į ieškovo UAB „Ashburn International“ serverius lojalumo programos transakcijos nebebuvo nukreipiamos, nors pati lojalumo programa veikė ir iki šiol veikia. Dar iki šio atsijungimo atsakovo reikalavimu jam buvo perduota sistemos veikimui būtina programinė įranga ir duomenų bazių kopijos. 2007 m. vasario 20 d. ieškovas gavo atsakovo raštą Nr. 204 „Dėl 2003-09-22 Paslaugų sutarties Nr. 301032“, kuriame atsakovas pripažino, kad „Sutartis buvo ir yra nutraukta nuo 2006 m. spalio 19 d.“. Sutarties 10.6 punkte buvo numatyta, kad „vienai iš šalių vienašališkai, be priežasties nutraukus sutartį ir/ar bet kurį jos priedą, sumoka kitai šaliai – 250 000 litų dydžio baudą, jei šalys nesusitars kitaip“. Atsakovas be jokio pagrindo, neteisėtai ir nesąžiningai vienašališkai nutraukė Sutartį, todėl ieškovas turi teisę reikalauti Sutarties 10.6 punkte numatytos baudos. Taip pat atsakovas ieškovui turėtų sumokėti palūkanas (CK 6.37 str. 2 d.), kurių dydį, kai abi šalys yra ūkio subjektai, nustato Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis – palūkanų normą sudaro vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 proc. punktais. Kadangi ieškinio padavimo dieną VILIBOR palūkanų norma buvo 4,80 proc., iš ieškovo priteistinos 11,8 proc. metinės palūkanos, skaičiuojant nuo priteistos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 12 d. preliminariu sprendimu priteisė iš UAB „Maxima LT“ 250 000 Lt ir 11,8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. birželio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Ashburn international“.
Atsakovas UAB ,,Maxima Lt“ pateikė teismui prieštaravimus, prašė Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 12 d. preliminarių sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, atsakovas pagrįstai nutraukė šalių sudarytą sutartį, o ieškovas praleido sutrumpintą šešių mėnesių senaties terminą ieškiniui dėl baudos pareikšti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu panaikino to paties teismo 2007 m. birželio 12 d. preliminarų sprendimą, ieškovo UAB „Ashburn international“ ieškinį atmetė.
Nurodė, kad ieškiniams dėl netesybų išieškojimo įstatymas nustato sutrumpintą šešių mėnesių terminą (CK 1.125 str. 5 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Teismo teigimu, iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovui iš karto tapo žinoma tiksli data, nuo kurios atsakovas atsijungė nuo ieškovo sistemos ir nustojo naudotis ieškovo paslaugomis. 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu atsakovas, siekdamas atkurti lojalumo sistemos veikimą savo techninėje įrangoje, nesinaudojant ieškovo paslaugomis, kreipėsi į ieškovą su prašymu perduoti atsakovui programinę įrangą, kurios pagalba ieškovas teikė atsakovui paslaugas ir visą aktualią informaciją apie kiekvienoje kortelėje sukauptą lojalumo taškų skaičių. 2006 m. rugsėjo 11 d. ir 2006 m. spalio 16 d. Programinės įrangos perdavimo – priėmimo aktais ieškovas programinę įrangą ir informaciją atsakovui perdavė ir dėl lojalumo sistemos perkėlimo pas atsakovą neprieštaravo. Atsakovui adresuotame 2007 m. sausio 18 d. rašte Nr. 02-05 ieškovas nurodė, kad: „2006 m. spalio 19 d. Jūsų įmonė vienašališkai atsijungė nuo UAB „Ashburn International“ patalpose esančio Autorizacijos centro, sistemą perkėlė į savo serverius, taip faktiškai nutraukdama naudojimąsi paslaugomis pagal Sutartį.<...> Atsižvelgiant į tai, faktinis Sutarties nutraukimas atjungiant sistemą nuo Autorizacijos centro patvirtina Jūsų įmonės nesąžiningus veiksmus, prieštarauja Sutarties nuostatoms ir yra aiškiai neteisėtas.“. Teismo manymu, iš ieškovo citatos nurodytame ieškovo rašte matyti, kad atsakovas faktiniais veiksmais nutraukė Paslaugų sutartį 2006 m. spalio 19 d., ir ieškovas tai žinojo nuo pat 2006 m. spalio 19 d. Atsakovas 2007 m. vasario 20 d. Nr. 204 rašte Nr. 204 tik patvirtino Paslaugų sutartį nutraukęs nuo 2006 m. spalio 19 d., todėl teismo teigimu, negali būti laikoma, kad ieškovas apie nutraukimą sužinojo tik gavęs atsakovo 2007 m. vasario 20 d. raštą. Taip pat teismas nurodė, kad net savo ieškinyje ieškovas teigia: <... Atsakovas UAB „Maxima Lt“ 2006 m. spalio mėn. pabaigoje Sutartį vienašališkai nutraukė – faktiškai nustojo naudotis Ieškovo teikiamomis paslaugomis…>. Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys teismui dėl 250 000 litų baudos, t. y. sutartinių netesybų, priteisimo iš atsakovo buvo pateiktas 2007 m. birželio 5 d., taigi ieškovui praleidus šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Ashburn international“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šešių mėnesių ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2006 m. spalio 19 d. Priešingai negu nurodoma skundžiamame teismo sprendime, 2006 m. rugsėjo 6 d. rašte neatsispindi neteisėtas atsakovo tikslas atkurti lojalumo sistemos veikimą savo techninėje įrangoje, nesinaudojant ieškovo paslaugomis. Nei viename iš minėtame atsakovo rašte nurodytuose Sutarties 4.6, 8.3 ir 8.4 punktuose nėra nustatyti Sutarties nutraukimo pagrindai. Todėl teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ieškovas, vykdydamas teisėtus atsakovo reikalavimus, perdavė jam Sutartyje numatytą programinę įrangą ir duomenų bazes. Taip pat teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sutapatino transakcijų siuntimo sustabdymą per ieškovo sistemą ir Sutarties nutraukimą. Transakcijų siuntimo sustabdymas yra tik Sutarties pažeidimas, o Sutarties pažeidimas ar atsisakymas ją vykdyti nėra tolygus jos nutraukimui. Nors atsakovas faktiškai nustojo siųsti transakcijas per ieškovo administruojamą sistemą, ieškovas jokio įspėjimo ar pranešimo apie Sutarties nutraukimą negavo iki 2007 m. vasario 20 d. Tik 2007 m. pradžioje, po to, kai atsakovas 2007 m. sausio 4 d. raštu Nr. 4 atsisakė mokėti už lojalumo sistemos palaikymo paslaugas pagal 2006 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, ieškovui tapo aišku, kad atsakovas siekia Sutartį nutraukti. Tik tada, kai atsakovas, atsakydamas į 2007 m. sausio 18 d. ieškovo raštą Nr. 02-05, 2007 m. vasario 20 d. raštu Nr. 204 pripažino, kad Sutartis yra nutraukta, ieškovas sužinojo apie Sutarties nutraukimą. Todėl ieškinio senaties termino pradžia yra 2007 m. vasario 20 d. atsakovo rašto gavimo diena 2007 m. vasario 26 d. Ieškinyje nurodomas teiginys, kuriame ieškovas jau žinodamas visas ankstesnių įvykių aplinkybes, nurodė, jog faktiškai sustabdydamas transakcijų siuntimą atsakovas siekė nutraukti Sutartį, nereiškia, kad 2006 m. spalio 19 d. atsakovui sustabdžius transakcijų siuntimą ieškovas turėjo suprasti, jog Sutartis yra nutraukta. Nustatant senaties termino eigos pradžią, svarbus ne momentas, kai atsakovas faktiškai nustojo naudotis paslaugomis, o momentas, kai ieškovas sužinojo apie teisės, dėl kurios pažeidimo reiškiamas ieškinys, pažeidimą.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo visapusiškumo reikalavimus ir dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl kai kurių svarbių aplinkybių bei įrodymų, kuriais ieškovas grindė savo reikalavimus ir kurie paneigia teismo išvadas dėl senaties termino eigos pradžios. Teismas nevertino svarbios aplinkybės, kad ieškovas negaudamas atsakovo pranešimo apie Sutarties nutraukimą, ir toliau prižiūrėjo lojalumo sistemos programinę ir techninę įrangą, ši įranga buvo visiškai funkcionali. Už lojalumo sistemos priežiūrą ieškovas taip pat periodiškai išrašydavo ir pateikdavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas jokių prieštaravimų dėl gautų PVM sąskaitų faktūrų nereiškė iki 2007 m. pradžios ir jų negrąžino. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas, sąmoningai 4 mėnesius vengdamas pranešti apie Sutarties nutraukimą, elgėsi nesąžiningai ir nusižengė geros komercinės praktikos reikalavimams. Pagal Sutarties 10 punkto nuostatas Sutartis galėjo būti nutraukta tik rašytiniu šalies pranešimu. Taip pat visi kiti šalių tarpusavio pranešimai pagal Sutarties nuostatas turėjo būti teikiami raštu (Sutarties 11.2, 11.5 p.). Atsižvelgiant į šias Sutarties nuostatas, ieškovas galėjo pagrįstai tikėtis, jog atsakovas, ketindamas nutraukti Sutartį, apie tai praneš raštu ir iki tokio rašytinio pranešimo gavimo neturėjo ir negalėjo suprasti, kad Sutartis nutraukta ir jo teisė pažeista.
3. Ieškovas nagrinėjamu atveju laikytinas sąžininga sutartinių santykių šalimi, kai tuo tarpu atsakovo nesąžiningi siekiai yra akivaizdūs. Atsakovas, bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad dar 2006 m. rugsėjo mėnesį ėmė sąmoningai ir tikslingai planuoti Sutarties nutraukimą: 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu reikalavo iš ieškovo pateikti sistemos programinę įrangą bei duomenų bazių kopijas, jas gavęs ėmė kurti analogišką nuosavą sistemą, o ją sukūręs nustojo naudotis ieškovo teikiamomis paslaugomis. Be to, atsakovas sąmoningai delsė informuoti ieškovą apie minėtus jo sąmoningai bei tikslingai atliekamus veiksmus, įskaitant ir sutarties nutraukimą. Tokiu būdu atsakovas galimai siekė pasinaudoti ypač trumpu ieškinio senaties terminu ir tokiu būdu išvengti realios atsakomybės už neteisėtą Sutarties nutraukimą. Teismas, neatsižvelgdamas į akivaizdų atsakovo nesąžiningumą bei į tai, kad įstatyme yra nustatytas ypač trumpas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, kuris praleistas neilgą laiką (apie 2 mėnesius) bei kitas svarbias aplinkybes, nenagrinėjo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo, kurį, ketindamas taikyti, pagal nusistovėjusią teismų praktiką privalėjo nagrinėti, ir šio termino atnaujinimas šiuo atveju atitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus.
4. Teismas nenagrinėjo jokių kitų bylos aplinkybių, išskyrus tas, kuriomis atsakovas grindė savo reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Dėl šios aplinkybės teismas neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Maxima Lt“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo klausimas.
Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).
Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo įstatyme nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d.). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado nuo 2006 m. spalio 19 d., t. y. nuo tada, kai atsakovas faktiniais veiksmais nutraukė Paslaugų sutartį ir ieškovas tai žinojo nuo pat minėtos datos, todėl pareiškęs ieškinį 2007 m. birželio 5 d., praleido šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Esant atsakovo reikalavimui, teismas taikė ieškinio senatį ir pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais ieškinio senaties termino pradžios nustatymo argumentais.
Bylos duomenimis, ieškovo ieškinys yra pareikštas atsakovui dėl baudos priteisimo už vienašališką šalių pasirašytos paslaugų sutarties nutraukimą. Bendrieji vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Dėl atlygintinų paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialioji teisės norma, pagal kurią klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kliento teisė atsisakyti bet kuriuo momentu nuo teikiamų paslaugų aiškintina tuo, kad paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui. Klientui išreiškus valią atsisakyti nuo paslaugų, jų teikėjas turi nutraukti tokių paslaugų teikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007, nurodė, kad paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama. Įstatyme pranešimo forma nereglamentuota, todėl tinkamu pranešimu gali būti pripažinti ir paslaugų gavėjo veiksmai.
Tačiau iš byloje esančios 2003 m. rugsėjo 22 d. šalių pasirašytos Paslaugų sutarties 10.3 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog sutartis gali būti nutraukta raštišku šalių susitarimu (b. l. 8-13). Taigi sutarties šalys tarpusavio susitarimu nustatė sutarties nutraukimo formą. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis). Tokia civilinių santykių dalyvių galimybė nustatyti tarpusavio teises ir pareigas sutarčių teisėje vadinama sutarties laisvės principu. Šis principas yra būtina sėkmingo rinkos funkcionavimo bet kurioje šalyje sąlyga, nes tik pripažįstant šalių autonomiją (sutarties šalių laisvę) yra galima verslo laisvė, grindžiama privačia iniciatyva ir atsakomybe. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo tvarkos reikalavimus nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėta šalių nustatyta Sutarties nuostata neprieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytai specialiajai teisės normai, numatančiai klientui teisę vienašališkai nutraukti sutartį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad apie Sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą informavo 2007 m. vasario 20 d. raštu Nr. 204 (b. l. 31), kurį ieškovas gavo 2007 m. vasario 26 d. Todėl ieškinio senaties termino pradžia CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme laikytina 2007 m. vasario 20 d. atsakovo rašto Nr. 204 dėl Sutarties nuraukimo gavimo diena 2007 m. vasario 26 d. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovas 2007 m. birželio 5 d. pateikdamas ieškinį teismui CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatyto šešių mėnesių ieškinio senaties termino nepraleido.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad taikydamas ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias teisės normas, todėl ieškinio atmetimas vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, termino sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo bei atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad teismas šį klausimą privalo spręsti ne formaliai, bet turi aiškintis bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimus, pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, patvirtinančius tokias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š., G. L., V. B., R. M. v. A. Š. ir A. P., bylos Nr. 3K-3-217/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Edgira“ v. UAB „Norta“, AB ,,Stop-Servis“, bylos Nr. 3K-3-599/2005). Nors byloje nebuvo pateiktas ieškovo prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo su ieškinio reikalavimais susijusių aplinkybių, t. y. teismas neatskleidė bylos esmės, o apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus šių aplinkybių nustatyti negalima, be to, reikalaujant ir analizuojant įrodymus dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų, būtų nesilaikyta instancinės teismų sistemos, tai yra teismo padarytų išvadų kita šalis netektų galimybės apskųsti apeliacine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir bylą perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Perduodant nagrinėti bylą iš naujo, turėtų bylinėjimosi išlaidų klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 93 str.). Dėl šios aplinkybės nesprendžia ir atsakovo atstovo teismo posėdžio metu pareikšto prašymo dėl bylos sustabdymo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.