Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-326/2008

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-06-20
Bylos Nr.: 3K-3-326/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Juozas Šerkšnas (pirm.), Česlovas Jokūbauskas (pran.), Pranas Žeimys
Ieškovas: R. R.
Atsakovas: UAB „Omnitel“

Kategorijos

124.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-326/2008Procesinio sprendimo kategorija 124.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. ir atsakovo UAB „Omnitel“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir UAB „Omnitel“ dėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir UAB „Omnitel“ veiksmų pripažinimo neteisėtais, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. R. prašė pripažinti atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) ir UAB „Omnitel“ veiksmus neteisėtais ir nepagrįstais, grąžinti jį į ankstesnį darbą (UAB „Omnitel“ teisininko pareigas) bei priteisti 136 464 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2000 m. vasario 23 d. iki 2007 m. kovo 23 d. Ieškovas nurodė, kad UAB „Omnitel“ administracijos direktoriaus 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 49P jis buvo atleistas iš šios bendrovės Juridinio skyriaus teisininko pareigų pagal tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 26 straipsnio 14 punktą. Pagrindas taikyti šiuos DSĮ straipsnius buvo VSD 2000 m. vasario 17 d. raštas Nr. 02-03-111, parašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (toliau – Įstatymas) 2 straipsniu, kuriame nustatyta, kad buvę Valstybės saugumo komiteto (toliau – VSK) darbuotojai nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dešimt metų negali dirbti, užimti tam tikras pareigas nurodytose tarnybose ir srityse, taip pat ir ryšių sistemoje. Šiuo raštu atsakovas VSD informavo UAB „Omnitel“, kad ieškovas neįvykdė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir įpareigojo atleisti ieškovą iš darbo pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį bei apie tai pranešti. Atsakovas UAB „Omnitel“, priimdamas ieškovą į darbą, žinojo apie jo darbą VSK, todėl pranešti papildomai raštu nebuvo būtinumo, be to, ieškovas nevertino savo darbo kaip darbo ryšių sistemoje. Ieškovas, išnaudojęs visas galimybes Lietuvos teismuose apginti atleidimu iš darbo pažeistas savo teises, 2001 m. sausio 19 d. pareiškimu kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT, Teismas), šis 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu nutarė, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo privačioje įmonėje, pritaikius diskriminacinio Įstatymo 2 straipsnį, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją, siejant jį su 8 straipsniu, įtvirtinančiu teisę į privataus gyvenimo gerbimą. EŽTT taip pat priteisė ieškovui iš Lietuvos Respublikos 35 000 eurų turtinei žalai atlyginti, tačiau ši suma yra mažesnė nei ieškovo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kuris jam būtų sumokėtas, jeigu nebūtų taikytas diskriminacinis Įstatymas ir ieškovas nebūtų nepagrįstai ir neteisėtai atleistas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovo R. R. atleidimą iš darbo UAB „Omnitel“ pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punktą neteisėtu laikant, kad darbo sutartis nutraukiama nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 1996 metų pagal darbo sutartį dirbo UAB „Omnitel“ teisininku. UAB „Omnitel“ direktoriaus 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 49P jis buvo atleistas iš pareigų pagal tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punktą (kai darbo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams). Šis įsakymas buvo priimtas gavus iš atsakovo VSD informaciją, kad ieškovas 1975-1991 metais dirbo LSSR valstybės saugumo komiteto kadriniu darbuotoju, ir nustačius, kad ieškovas neįvykdė Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies reikalavimų. EŽŽT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą (Rainys and Gasparavičius v. Lithuania, nos. 70665/01 and 74345/01, 7 April 2005) konstatavo, kad valstybės nustatyti apribojimai asmenų galimybei įsidarbinti privačiose įmonėse dėl nepakankamo jų lojalumo valstybei Konvencijos požiūriu negali būti pagrįsti tokiu pačiu būdu, kaip ir įsidarbinimo valstybės tarnyboje galimybių apribojimai, Įstatymo pritaikymas buvo diskriminuojanti priemonė, todėl pažeistas Konvencijos 14 straipsnis susiejant jį su 8 straipsniu. Ieškovui Teismo sprendimu buvo priteista 35 000 eurų turtinės ir 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad EŽTT sprendimas nepanaikina ir neapriboja Įstatymo bei Įgyvendinimo įstatymo galiojimo, juolab kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimu nekonstatuota prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Dėl to nei VSD, nei UAB „Omnitel“ negali atsakyti dėl šių įstatymų taikymo pasekmių netgi atsižvelgiant į EŽTT padarytas išvadas dėl kai kurių Įstatymo nuostatų neatitikties Konvencijos nuostatoms. Tiek Įstatymas, tiek Įgyvendinimo įstatymas tebegalioja. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovui Valstybės saugumo departamentui, konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti 1999 m. spalio 20 d. rašto Nr. 02-03-10-1142 ir 2000 m. vasario 17 d. rašto Nr. 02-03-111/89 pateikimo atsakovui UAB „Omnitel“ neteisėtais VSD veiksmais (juose nenustatyta įpareigojimo nutraukti darbo sutartį su ieškovu), o vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo reikalavimas šiam atsakovui negali būti reiškiamas, nes ieškovo ir VSD nesieja darbo santykiai, taip pat nėra įstatyme nustatytų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti. Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų atsakovui UAB „Omnitel“, teismas nustatė, kad nėra šalių ginčo dėl ieškovo darbo 1975-1991 metais VSK struktūrose, taip pat šiuo metu neginčijama, kad ieškovas negali pretenduoti į Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą asmenų, kuriems netaikomi Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai, kategoriją. Teismas nurodė, kad atsakovas UAB „Omnitel“ neturėjo jokio pagrindo nevykdyti Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatų, tačiau atleisdamas ieškovą iš darbo turėjo laikytis atleidimo procedūrą reglamentuojančių teisės normų (šiuo atveju – Įgyvendinimo įstatymo nuostatų), nes atleidimas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką negali būti laikomas teisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovo aiškinimas, jog atsakovui buvo žinoma apie jo buvusį darbą VSK struktūrose, nepatvirtintas įrodymais, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovas būtų informavęs atsakovą apie išimčių jo atžvilgiu taikymo galimumą ar negalimumą. Atsakovas informaciją apie ieškovo buvusį darbą VSK gavo ne iš ieškovo, o iš VSD 2000 m. vasario 17 d. rašto ir kitą darbo dieną po to atleido ieškovą iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą, t. y. dėl darbo sutarties prieštaravimo įstatymų reikalavimams (DSĮ 31 straipsnis). Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys (jo įgaliotas atstovas) pranešimą apie darbuotojo buvusį darbą VSK, gautą ne iš jo paties, bet kitu teisėtu būdu arba iškilus neaiškumui dėl darbuotojo priklausymo kadrinių SSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojų kategorijai, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas privalo perduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau – ir GGRTC) ir Valstybės saugumo departamentui, kad šie atliktų tyrimą ir pateiktų bendrą išvadą, ar pranešimas teisingas ir ar darbuotojui gali būti taikomos išimtys, nustatytos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 3 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad VSD pranešimas atitinka Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatytą pranešimo gavimą „kitu teisėtu būdu“, todėl pagal įstatymą turėjo būti gauta bendra dviejų institucijų išvada dėl to, ar, pirma, pranešimas teisingas, antra, darbuotojui gali būti taikomos išimtys. Kreipimasis dėl išvados gavimo yra darbdavio pareiga. Tik ją įvykdęs ir gavęs bendrą išvadą, kad asmuo negali dirbti Įstatymo 2 straipsnyje nurodytose institucijose, darbdavys privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po išvados gavimo atleisti darbuotoją iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą (Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalis). Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad atleidimas yra teisėtas dėl to, jog ieškovas nuslėpė savo darbo KGB faktą (tai yra pagrindas atleisti darbuotoją pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį). Teismas nurodė, kad tokiu atveju ieškovas turėjo būti atleistas pagal Įstatymo 2 straipsnį, tačiau šio straipsnio ieškovo atleidimo dokumentuose nenurodyta. Teismas konstatavo, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą procedūra atlikta nesilaikant Įgyvendinimo įstatymo tvarkos, dėl to atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo prašomas DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisių gynimo būdas, t. y. grąžinimas į buvusias pareigas, šiuo atveju negali būti taikomas, nes egzistuoja DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos aplinkybės. Ieškovas atleistas iš darbo daugiau kaip prieš septynerius metus, per tą laikotarpį jis dirbo kitose verslo srityse (geležinkelių transporto įmonėje, televizijoje ir pan.), be to, pasikeitė atsakovo veiklos mastai ir reikalavimai darbuotojams. Ieškovas turi kitą darbą, įstatymai, kurių pagrindu jis atleistas, tebegalioja. Tai grąžinimo į darbą atveju faktiškai reikštų galimą pakartotinį atleidimo iš darbo svarstymą arba lemtų administracinės atsakomybės taikymo grėsmę darbdaviui. Atsakovas kategoriškai prieštarauja ieškovo grąžinimui į darbą, taigi patenkinus ieškovo reikalavimą ne tik neišnyks jau ilgą laiką besitęsianti, bet gali kilti ir nauja konfliktinė situacija. Teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Byloje Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą EŽTT, priteisdamas ieškovui daugiau kaip 120 000 Lt kompensaciją, atsižvelgė tiek į buvusią, tiek į būsimą turtinę žalą, ši buvo apskaičiuota remiantis ieškovo buvusiu atlyginimu telekomunikacijų bendrovėje, taigi EŽŽT įvertino ir įskaitė negautą darbo užmokestį į materialinės žalos atlyginimą. DK 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus – ieškovo atveju tai būtų 145 440 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovas po atleidimo iš darbo gavo daugiau kaip 90 000 Lt pajamų kitose darbovietėse, taip pat gauna 500-800 Lt pensiją iš kitos valstybės už darbą VSK struktūrose, taigi reikalaujamų piniginių sumų priteisimas neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 11 d. nutartimi ieškovo R. R. ir atsakovo UAB „Omnitel“ apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, tik nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas priverstinės pravaikštos laiką, nepagrįstai rėmėsi DK, o ne DSĮ (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Ieškovas R. R. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, panaikinti ir šiuos reikalavimus patenkinti, kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo atveju taikytinos ne DK, bet Darbo sutarties įstatymo normos, tačiau netinkamai taikė DSĮ 42 straipsnį. Konstatavęs, kad ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai, teismas nepagrįstai netaikė DSĮ 42 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią, pripažinus, kad darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, šis teismo grąžinamas į ankstesnįjį darbą. Nurodyta teisės norma yra imperatyvioji. Tokį DSĮ 42 straipsnio nuostatų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2001). Nei DSĮ normos, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika grąžinimo į darbą nesieja su jokiomis papildomomis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad, grąžinus ieškovą į darbą, vėl gali kilti tam tikrų problemų, pripažintinas neteisėtu.

2. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais atmestas ieškinio reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, nepagrįsti. Pagal DSĮ 8 straipsnį, kuriame nustatytos būtinosios darbo sutarties sąlygos, darbo apmokėjimo sąlygos nesiejamos su darbuotojo gaunamu darbo užmokesčiu kitose darbovietėse ar kitomis pajamomis. DSĮ 42 straipsnyje nurodyta, kad teismas, grąžindamas darbuotoją į ankstesnįjį darbą, priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Taigi atlyginimas už priverstinę pravaikštą priklauso tik nuo pravaikštos trukmės ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir nesaistomas jokių kitų darbuotojo gautų pajamų. Europos Žmogaus Teisių Teismo kasatoriui priteistas 120 848 Lt turtinės žalos atlyginimas nėra atlyginimas už priverstinę pravaikštą. Be to, kasatorius šioje byloje prašė priteisti ne visą darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, o tik šio ir EŽTT priteisto žalos atlyginimo skirtumą. Atsakovo UAB „Omnitel“ nežinojimas, kad, atleidžiant kasatorių iš darbo pagal Įstatymą, buvo pažeisti Konvencijos 14 ir 8 straipsniai, neatleidžia jo nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis).

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Omnitel“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutarties dalis dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo panaikinti ir atitinkamą ieškinio reikalavimą atmesti, kitas teismų sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeista ieškovo atleidimo iš darbo procedūra. Byloje nustatyta, kad priimdamas ieškovą į darbą kasatorius nežinojo apie jo darbą KGB. Gavęs VSD raštą, kurį suprato kaip nurodymą atleisti darbuotoją, neįvykdžiusį Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir vadovaudamasis imperatyviosiomis įstatymo normomis, kasatorius priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir DSĮ 26 straipsnio 14 punktą. Jokių pastabų ar prieštaravimų iš VSD dėl šio atleidimo nebuvo gauta. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas patenka į kategoriją asmenų, kuriems draudžiama dirbti ryšių sistemoje, ir kad jam netaikoma Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta išimtis. Taigi ieškovas buvo atleistas iš darbo griežtai laikantis įstatymų reikalavimų ir vykdant VSD nurodymą. Nustačius, kad ieškovui negali būti taikoma Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta išimtis, teismų argumentas, jog VSD raštas nebuvo pakankamas pagrindas atleisti ieškovą iš darbo, nes kasatorius turėjo kreiptis į VSD ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą dėl bendros išvados gavimo, pripažintinas nepagrįstu. Be to, teismas nepagrįstai nesutiko ir su kasatoriaus argumentu, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra teisėtas, nes šis nuslėpė darbo KGB faktą.

3. EŽTT sprendimo, priimto byloje Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą, analizė leidžia daryti išvadą, kad Teismas atsakingu už R. R. teisių pažeidimą pripažino diskriminacinį įstatymą priėmusį subjektą – Lietuvos Respubliką. EŽTT konstatavo, kad už R. R. teisių apribojimą (įskaitant atleidimą iš darbo UAB „Omnitel“) atsakinga valstybė, o Teismo priteista kompensacija visiškai atlygina jo teisių pažeidimu padarytus nuostolius. Tai, kad EŽTT priteisė ieškovui ne tik buvusios, bet ir būsimos turtinės žalos atlyginimą, reiškia, jog Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo teises ribojantis įstatymas gali galioti ir po EŽTT sprendimo, t. y. Teismo sprendimas nesuponuoja R. R. grąžinimo į darbą. Darytina išvada, kad ieškovo teisių pažeidimo kaltininkas buvo nustatytas, o jo teisių pažeidimo sukelta žala visiškai atlyginta.

4. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį paaiškėjus, kad asmuo buvo VSK kadrinis darbuotojas ir tai nuslėpė, ne vėliau kaip kitą dieną jis turi būti atleistas iš darbo pagal Įstatymo 2 straipsnį – dėl VSK kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos apribojimo, nemokant jam išeitinės pašalpos. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 187⁶ straipsnyje nustatyta sankcija darbdaviui, nevykdančiam Įstatymo bei Įgyvendinimo įstatymo reikalavimų, – bauda nuo trijų tūkstančių iki penkių tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 4 d. nutarime, priimtame dar iki R. R. atleidimo iš darbo, konstatavo, kad Įstatyme nustatyti apribojimai KGB kadriniams darbuotojams užsiimti tam tikra veikla kyla iš konstitucinės pareigos užtikrinti nacionalinį saugumą ir veiklos laisvę derinti su visuomenės interesais. Šioje byloje taikytinos Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo normos Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi kasatorius neturėjo pagrindo abejoti Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo konstitucingumu ir privalėjo laikytis jų imperatyviųjų reikalavimų, be to, šie teisės aktai nepakeisti ir tebegalioja. EŽTT 2005 m. kovo 17 d. sprendime nenustatė įpareigojimo Lietuvos įstatymų leidėjui pakeisti Įstatymą, taip pat nenurodė, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami ieškovo bylą, padarė kokių nors jo teisių pažeidimų ar kad ieškovas turi būti grąžintas į darbą.

5. Teismai klaidingai aiškino Įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Ieškovas buvo atleistas pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį kaip nuslėpęs nuo darbdavio savo darbo KGB faktą. Tokiu atveju Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies normoje nustatyta kreipimosi į VSD ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl bendros išvados procedūra netaikoma. VSD rašte pateikta informacija buvo pakankama atleisti darbuotoją pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį. Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta procedūra taikoma tais atvejais, kai informacija apie asmens darbą kadriniu KGB darbuotoju gaunama iš kitų šaltinių (kitais teisėtais būdais), t. y. kai šia informacija pagrįstus darbdavio įtarimus turi patvirtinti kompetentingos institucijos. Teismai be pagrindo VSD pateiktą informaciją traktavo kaip gautą „kitu teisėtu būdu“. Be to, turėjo būti įvertinta ir tai, kad VSD, prieš pateikdamas informaciją darbdaviui, atliko tyrimą, siekdamas nustatyti, ar ieškovas patenka į asmenų, kuriems taikomi įstatyme nustatyti apribojimai, kategoriją, ar jam gali būti taikomos nustatytos išimtys, ar jis vykdė Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Aplinkybių, sudarančių pagrindą atleisti ieškovą dėl Įstatymo reikalavimų nesilaikymo, egzistavimas nekelia abejonių, jas pripažino ir ieškovas, taigi teismai ieškovo atleidimą pripažino neteisėtu iš esmės ne todėl, kad jo darbo kadriniu KGB darbuotoju faktas nebūtų nustatytas, taip pat ne todėl, kad jam būtų taikoma Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta išimtis, bet todėl, kad darbvdavys papildomai nepaprašė atitinkamų valstybės institucijų patvirtinti šių aplinkybių. Nustačius, kad ieškovas dirbo KGB kadriniu darbuotoju ir jam negali būti taikomos įstatyme nustatytos išimtys, konstatuotina, jog jo materialinė teisė į darbą UAB „Omnitel“ išnyko nuo to momento, kai įsigaliojo Įstatymas. Dėl to teismai nepagrįstai taikė darbo teisėje nustatytus teisių gynimo būdus (pripažino atsakovo atleidimą neteisėtu ir laikė, kad jo darbo sutartis nutraukiama nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos). Atleidimo iš darbo procedūrų pažeidimas galėtų būti pagrindas grąžinti asmenį į darbą ar taikyti kitas jo, kaip darbuotojo, teisių gynimo priemones tik tuo atveju, jei asmuo būtų išlaikęs teisę į darbą konkrečioje darbovietėje.

6. Teismų argumentai dėl ieškovo atleidimo iš darbo formuluotės neatitikties įstatymui pripažintini nepagrįstais. Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintas tik draudimas dirbti tam tikrose srityse, todėl jo nurodymas įsakyme dėl atleidimo iš darbo yra aiškiai nepakankamas. Ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią atleidimą iš darbo, bei DSĮ 26 straipsnio 14 punktą (DSĮ 31 straipsnį). Atsižvelgiant į tai, kad Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nuoroda į Įstatymo 2 straipsnį, tokia atleidimo iš darbo formuluotė pripažintina teisėta ir pagrįsta. Be to, ieškovas taip pat neteigė, kad jis nesuprato, kokiu pagrindu buvo atleistas iš darbo.

7. Teismo argumentas, kad ieškovas galėjo būti grąžintas į darbą, prieštarauja kitam, teisėtu pripažintinam teismo argumentui, kad Įstatymas ir Įgyvendinimo įstatymas tebegalioja ir turi būti vykdomi.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas pareiškė prisidėjimą prie atsakovo UAB „Omnitel“ kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo R. R. kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovas UAB „Omnitel“ teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis VSD pranešimu bei Įstatymo bei Įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, atleido ieškovą iš darbo. UAB „Omnitel“ yra Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo vykdytojas, o ne jo leidėjas, todėl jam negali būti reiškiamos pretenzijos už šiame įstatyme įtvirtintų ir galiojančių nuostatų vykdymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodytas nacionalinės teisės normas pripažinęs prieštaraujančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, įpareigojo Lietuvos Respubliką sumokėti ieškovui kompensaciją.

Atsiliepimu į ieškovo R. R. kasacinį skundą atsakovas UAB „Omnitel“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. DSĮ 42 straipsnio nuostatos dėl darbuotojo grąžinimo į pirmesnįjį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kurių netinkamu taikymu grindžiamas kasacinis skundas, taikomos tik konstatavus, kad darbuotojas buvo atleistas neteisėtai. Tuo tarpu ieškovas buvo atleistas laikantis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų. Be to, priverstine pravaikšta pripažįstami tik tokie nedarbo atvejai, kai darbuotojas nedirbo dėl darbdavio kaltės, tačiau šiuo atveju darbdavio kaltė negali būti nustatyta, nes darbdavys vykdė įstatymų reikalavimus ir neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl darbuotojo atleidimo.

2. Kasatorius klaidingai aiškina DSĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką priteisimo. Ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai darbuotojas grąžinamas į darbą, tuo tarpu ieškovas negali būti grąžintas į buvusias pareigas, nes įstatymai, kurių pagrindu jis teisėtai buvo atleistas, tebegalioja. Be to, teismai pagrįstai nurodė ir kitas priežastis, dėl kurių ieškovo prašomas taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisių gynimo būdas, t. y. grąžinimas į buvusias pareigas, negali būti taikomas. Tai – ekonominės, technologinės, organizacinės priežastys, taip pat aplinkybė, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

3. Atsižvelgiant į tai, kad EŽTT priteisė ieškovui daugiau kaip 120 000 Lt atlyginimo tiek už buvusią, tiek už būsimą žalą, šioje byloje ieškovo prašomos sumos priteisimas lemtų nepagrįstą praturtėjimą. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas EŽTT sprendimu ieškovui priteistas už tai, kad jam taikyto Įstatymo tam tikros nuostatos yra diskriminacinės. Valstybė kompensavo ieškovui žalą, padarytą įstatymo leidėjo veiksmais, o šios bylos atsakovai VSD bei UAB „Omnitel“ nėra už ją atsakingi, nes neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Omnitel“ kasacinį skundą ieškovas R. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Kasatorius neteisingai nurodo, kad jis nežinojo, jog ieškovas yra buvęs kadrinis KGB darbuotojas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nekonstatavo, kad ieškovas nuslėpė šią aplinkybę.

2. Kasatorius be pagrindo remiasi ATPK 187⁶ straipsnyje nustatytomis administracinėmis nuobaudomis. Šio straipsnio nuostatose nesuteikiama jam teisės nesilaikyti Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo reikalavimų. Administracinė atsakomybė už vengimą atleisti ieškovą kasatoriui galėtų būti taikoma tik nuo to momento, kai būtų pateikta įstatymo reikalaujama dviejų institucijų bendra išvada, tačiau tokios išvados nebuvo pateikta.

3. Kasatoriaus argumentai, kad EŽTT sprendimas negali turėti tiesioginio poveikio Įstatymo ir Įsigaliojimo įstatymo galiojimui, taigi iš esmės ir šiai bylai, visiškai nepagrįsti. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis, taigi turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, be to, ji yra tiesioginio taikymo aktas. Pagal Konvencijos 45 straipsnį EŽTT jurisdikcija apima visus Konvencijos aiškinimo bei taikymo klausimus. Lietuvos Respublika, neskųsdama EŽTT sprendimo byloje Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą, sutiko su jame pateiktu Konvencijos aiškinimu ir taikymu. Nurodytu sprendimu EŽTT ne tik nustatė, kad buvo pažeista Konvencija, bet ir išaiškino, kad valstybės nustatyti apribojimai asmenų galimybei įsidarbinti privačiose įmonėse dėl nepakankamo jų lojalumo valstybei Konvencijos požiūriu negali būti pagrįsti tokiu pačiu būdu kaip įsidarbinimo valstybės tarnyboje galimybių apribojimai, taip pat kad labai pavėluotas įstatymo pritaikymas, nustatant ginčijamus įsidarbinimo apribojimus pareiškėjams praėjus dešimčiai metų nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir pareiškėjų darbo KGB nutraukimo, yra rimtas veiksnys, rodantis, jog Įstatymo taikymas pareiškėjams buvo diskriminuojamoji priemonė. Esant tokiam EŽTT sprendimui, darytina išvada, kad, net ir nepakeitus Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų apribojimų, priešingai nei teigia kasatorius, ieškovas šio sprendimo pagrindu turi teisę dirbti privačioje bendrovėje – UAB „Omnitel“.

4. Kasacinio skundo teiginiai dėl ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo prieštarauja įstatymams, taip pat Konvencijai ir EŽTT sprendimui. Teismai pagrįstai pripažino, kad kasatorius UAB „Omnitel“ atleido ieškovą pažeisdamas įstatyme nustatytą tvarką, t. y. nesikreipęs į VSD ir Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir negavęs jų bendros išvados, ar pranešimas apie ieškovo darbą KGB yra teisingas ir ar jam negali būti taikomos išimtys, nustatytos Įstatymo 3 straipsnyje. Be to, kasatorius pažeidė ir ieškovo teisę į gynybą, nes Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė bendrą išvadą apskųsti teismui.

5. Kasacinio skundo argumentai, kad EŽTT sprendimu ieškovui priteistas žalos atlyginimas visiškai kompensuoja jo patirtą žalą, nepagrįsti. EŽTT priteisė turtinės žalos kompensaciją, o ne vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, be to, priteisdamas turtinės žalos atlyginimą atsižvelgė į ieškovo buvusį atlyginimą iki atleidimo, tačiau jo dydžio nesiejo su sprendimo priėmimo data. Ieškovas, prašydamas priteisti vidutinį užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, iš priskaičiuotos sumos atėmė EŽTT priteistą kompensaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ši civilinė byla buvo nagrinėjama pakartotinai, atnaujinus procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo, taigi ji yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, buvo įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas. Ratifikavusi Konvenciją, Lietuvos Respublika įsipareigojo vykdyti galutinį Teismo sprendimą bet kurioje byloje, kurioje ji dalyvauja šalies teisėmis. Konvencijos normos turi būti realiai įgyvendinamos. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų įgyvendinimą. Vienas iš tokių būdų yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas proceso byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), atnaujinimo pagrindas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Atnaujinęs bylos nagrinėjimą, teismas ją nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas (CPK 370 straipsnio 4 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo juristu pas atsakovą UAB „Omnitel“ pagal darbo sutartį. Atsakovo 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 49P jis buvo atleistas iš pareigų pagal tuo metu galiojusio DSĮ 26 straipsnio 14 punktą. Atleidimas iš pareigų sietinas su atsakovo VSD 1999 m. spalio 20 d. raštu Nr. 02-03-10-1142 bei 2000 m. vasario 17 d. raštu Nr. 02-03-111/89. Pastaruoju VSD raštu darbdavys (UAB „Omnitel“) buvo informuotas apie ieškovo ankstesnį darbą LSSR valstybės saugumo komiteto kadriniu darbuotoju. Nurodytų raštų ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas – 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnio nuostatos, pagal kurias buvę VSK kadriniai darbuotojai nuo šio Įstatymo įsigaliojimo (1999 m. sausio 1 d.) dešimt metų negali dirbti Lietuvos Respublikoje įvairiose valstybės institucijose bei eiti tam tikras nurodytas pareigas, taip pat ir dirbti ryšių sistemoje. Ieškovo skundas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir grąžinimo į darbą 2000 m. birželio 29 d. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimu buvo atmestas, šis sprendimas 2000 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi paliktas nepakeistas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsniai bei šio Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą (Rainys and Gasparavičius v. Lithuania, nos. 70665/01 and 74345/01, 7 April 2005) nustatė, kad, atleidus pareiškėją iš darbo, buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, aiškinant jį kartu su 8 straipsniu, ir kad atsakovė Lietuvos valstybė turi sumokėti ieškovui 35 000 eurų turtinei bei 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, keičiant šias sumas į litus pagal mokėjimo dienos kursą, o kitą pareiškėjo skundo dalį dėl teisingo atlyginimo atmetė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prarado teisininko darbą privačioje telekomunikacijų įmonėje dėl Įstatymo, kurį Teismas pripažino diskriminuojančiu, taikymo (§ 45). Teismas taip pat pažymėjo, kad apribojimai pareiškėjui užsiimti buvusia veikla – dirbti privačios įmonės teisininku – bei besitęsiantis suvaržymas įsidarbinti privačiame sektoriuje dėl buvusios tarnybos KGB yra neproporcinga ir todėl diskriminacinė priemonė, netgi atsižvelgiant į siekiamų tikslų teisėtumą (§ 36). Taigi, nors Įstatymas, sudaręs pagrindą ieškovą atleisti iš darbo, tebėra galiojantis ir netgi pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau jo pagrindu atliktas atleidimas iš darbo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu iš esmės pripažintas neteisėtu, t. y. buvo konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio, aiškinant jį kartu su 8 straipsniu, pažeidimas. Ši aplinkybė sprendžiant ginčą nacionaliniame teisme nekvestionuotina. Nepriklausomai nuo to, kad atsakovų, vykdžiusių Įstatymo įpareigojimus, veiksmuose nėra kaltės, Konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje įsipareigojimas sudarė teisinį pagrindą bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams konstatuoti ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumą. Pažymėtina, kad tokio sprendimo pagrindas yra ne DSĮ ar DK normos, reglamentuojančios grąžinimo į darbą klausimus, bet Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas. Kartu akcentuotina tai, kad, tebegaliojant Įstatymui, kurio konstitucingumas jau buvo patikrintas, negali būti teigiamai sprendžiamas ieškovo grąžinimo į darbą klausimas. Atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu šios bylos aplinkybių kontekste yra ieškovui pakankama satisfakcija.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencijos 41 straipsnio pagrindu vertindamas ieškovo prašomą atlyginti turtinę žalą, sprendė dėl teisingo tiek buvusios, tiek būsimos turtinės žalos atlyginimo dydžio (Rainys and Gasparavičius v. Lithuania, nos. 70665/01 and 74345/01, 7 April 2005, § 45). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismui nustačius, kad Lietuvos valstybė turi sumokėti ieškovui 35 000 eurų turtinei žalai atlyginti, bei atmetus likusį skundą dėl teisingo atlyginimo, darytina išvada, kad ieškovui yra visiškai atlyginta žala už tai, kad jam buvo pritaikyta neproporcinga ir diskriminuojamojo pobūdžio priemonė – atleidimas iš darbo. Pakartotinai priteisti žalos atlyginimą už pažeidimą, kurio tęstinumo Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendime nekonstatavo, nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovui žalos atlyginimas Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo priteistas už laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo 2000 m. vasario 23 d. iki Teismo sprendimo priėmimo 2005 m. balandžio 7 d., t. y. daugiau kaip už penkerių metų laikotarpį. Tuo tarpu DK 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai taip pat patvirtina, kad nėra teisinio pagrindo teigiamai spręsti ieškovo reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio už atleidimo iš darbo visą laikotarpį priteisimo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo panaikinti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį. Kiti kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai šios bylos aplinkybių kontekste teisiškai neturi įtakos skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas ŠerkšnasČeslovas JokūbauskasPranas Žeimys