- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-12
- Bylos Nr.
- I-3340-968/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02833-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
dalyvaujant pareiškėjui G. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas G. K. su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2003-12-01 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
2. Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jis buvo laikomas perpildytose palatose, per grotas nebuvo galima atidaryti lango, stiklai buvo sutrūkinėję, todėl buvo šalta. Palatose taip pat nebuvo stalo, prie kurio būtų galima pavalgyti. Palatose buvo prastas apšvietimas, nebuvo natūralios šviesos, dėl to skaudėjo akis. Tualetai palatose buvo atviri, todėl gamtinius reikalus pareiškėjas turėjo atlikti kitų asmenų akivaizdoje, be to, tualete nebuvo įrengtas sėdimas unitazas. Dėl laikymo tokiomis sąlygomis pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, dvasinę skriaudą, depresiją.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 14–17) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
LAVL pareiškėjas buvo gydomas: nuo 2004-02-13 iki 2004-02-24 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2004-06-29 iki 2004-07-07 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2004-12-17 iki 2004-012-23 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos; nuo 2005-01-16 iki 2005-01-19 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 5, kurios plotas 25,50 m² ir kurioje yra įrengtos 5 lovos; nuo 2005-02-14 iki 2005-02-21 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2005-08-03 iki 2005-08-11 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2007-11-15 iki 2007-11-22 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2008-12-04 iki 2008-12-11 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2011-06-23 iki 2011-07-07 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos; nuo 2011-09-01 iki 2011-09-08 Chirurgijos skyriuje (duomenų nėra); nuo 2013-09-05 iki 2013-09-12 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengta 10 lovų; nuo 2014-02-06 iki 2014-02-20 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2014-11-20 iki 2014-11-27 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2015-01-08 iki 2015-01-15 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 m² ir kurioje yra įrengtos 3 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. Atsiliepime pažymima, jog LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas, keičiamas. Taisyklių 35.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos priemonėms atsparia danga. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės atitinka šiuos reikalavimus. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis atskirais laikotarpiais nuo 2003-12-01 LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas LAVL atskirais laikotarpiais buvo gydomas nuo 2004-02-13 iki 2015-01-15. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl jais vadovausis, spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą.
Dėl ieškinio senaties
2. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2004-02-13 iki 2012-05-02. LAVL atsiliepime daliai pareiškėjo reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2004-02-13 iki 2012-05-02, tačiau skundą teismui pareiškėjas surašė tik 2015-05-02 (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo paskutinės dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, laikotarpiu iki 2012-05-02 galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas per šį laikotarpį būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.
Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėjas teigia, kad jo laikymo sąlygos LAVL buvo nežmoniškos ir kad dėl savo pažeistų teisių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Jei pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2004-02-13 iki 2012-05-02 atmestina.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
3. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2012-05-02 iki 2015-01-15.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
4. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2013-09-05 iki 2013-09-12 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m²; nuo 2014-02-06 iki 2014-02-20 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m²; nuo 2014-11-20 iki 2014-11-27 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m²; nuo 2015-01-08 iki 2015-01-15 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19m². Taigi pareiškėjas minėtu laikotarpiu LAVL buvo gydomas 39 dienas.
Taisyklių 11¹.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 19 yra įrengtos 3 lovos, palatoje Nr. 25 – 10 lovų, o palatoje Nr. 27 – 7 lovos, bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad nuo 2013-09-05 iki 2015-01-15, pareiškėjui gydantis LAVL, 39 dienas buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.
5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
6. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis pažemino jo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 39 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Kita vertus, LAVL atsiliepime nurodoma, jog Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiais buvo sudaryta papildoma judėjimo laisvė, galėjusi bent iš dalies kompensuoti mažą palatų plotą.
Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
7. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas palatoje buvo įrengtas netinkamai – tualetas buvo įrengtas palatoje, nebuvo atskirtas, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo, jame nebuvo klozeto.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (originali redakcija) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Taigi teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema.
Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto turi būti atitverta tik 1,5 metro aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Taip pat pažymėtina, kad Taisyklių 35.3 punkto norma, kuria atsiliepime remiasi LAVL, buvo panaikinta 2010-01-27 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-01-20 įsakymo Nr. 1R-22 3 punktu.
LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad LAVL palatose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi sanitarinio mazgo patalpa palatose Nr. 19, Nr. 25 ir Nr. 27 nebuvo atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas higienos normų reikalavimų pažeidimu. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, todėl joje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas (žr., pvz., LVAT 2014-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-566/2014).
Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų asmenų (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje T. prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Nagrinėjamu atveju konstatavus higienos normų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl unitazo įrengimo atskirai nenagrinėtini.
8. Pareiškėjas skundžiasi, kad palata nebuvo tinkamai aprūpinta baldais, nurodo, kad joje nebuvo stalo, todėl pareiškėjas turėjo valgyti atsistojęs.
Gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011, kurios 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Taigi, matyti, kad stalo valgymui įrengimas gydymo įstaigų palatose teisės aktais nėra numatytas.
9. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad langų stiklai kai kuriose palatose buvo sutrūkinėję, o langų nebuvo galima atidaryti per grotas. Be to, LAVL nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo, kuriose kamerose langų būklė buvo bloga. Byloje taip pat nėra duomenų, kad su skundais dėl netinkamo palatos įrengimo ir apšvietimo pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatomis, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatyta kokių nors su langų įrengimu LAVL palatose Nr. 19, Nr. 25 ir Nr. 27 susijusių pažeidimų ir iš to kilusių neigiamų pasekmių (pvz., temperatūros ar vėdinimo reikalavimų pažeidimų). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų langų atmestini, kaip nepagrįsti.
Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 nustatyta, jog natūralus apšvietimas privalo būti pacientų priėmimo patalpose/gydytojų kabinetuose bei palatose (įskaitant intensyviosios terapijos ir reanimacijos palatas-sales). Natūralios apšvietos koeficientas minėtose patalpose turi būti ne mažesnis kaip 1,5 proc. (40 punktas). Visose sveikatos priežiūros įstaigos patalpose turi būti įrengtas bendras dirbtinis apšvietimas. Palatų apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx, o koridorių, laiptinių ir judėjimo kelių – 100 lx (41 punktas).
Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-05-23 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-808 (b. l. 35–36), kuriame nurodyta, kad 2013-11-14 patikrinimo metu nustatyta, jog LAVL Chirurgijos skyriaus atvirojo sektoriaus koridoriuje dieninė dirbtinė apšvieta siekė 72 lx ir neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 nustatytų reikalavimų. Grįžtamosios kontrolės metu dirbtinė apšvieta siekė 102 lx ir atitiko minėtoje higienos normoje nustatytus reikalavimus, t. y. anksčiau nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Daugiau duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymo palatose Nr. 19, Nr. 25 ir Nr. 27 metu apšvietimas Lietuvos higienos normos HN 47:2011 reikalavimų, byloje nėra. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo vertintini pareiškėjo naudai bei konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu LAVL pažeidė teisės aktų normas dėl palatų bei kitų Chirurgijos skyriaus patalpų apšvietimo reikalavimų. Gi, kaip minėta, LAVL, kaip gydymo įstaigai, yra keliami netgi aukštesni higienos ir pacientų laikymo standartai.
10. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo laikomas neilgai (viso 39 dienas), jo buvimo LAVL laikotarpiai buvo neilgi, be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore skyriaus lokaliniame sektoriuje, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjui atlyginti adekvati suma yra 250 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo G. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. K. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.