- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-94/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė, Vigintas Višinskis (pran.)
- Trečiasis asmuo
- V. Č., S.L., E.S., L. Š., M. K., S. O., D.M., J.T., K.T., Č.S., A. F., S. F., N. N., R.B., G.M., valstybinei įmonei „Florentina“, Finansų ministerijai
- Ieškovas
- R.B., B. G.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko) ir Viginto Višinskio (pranešėjo),
viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R.B., B. G. ir trečiojo asmens V. Č. apeliacinį skundą bei atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-775-230/2005 pagal ieškovų R.B., B.G. ieškinį ir trečiojo asmens V.Č. savarankišką reikalavimą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims S.L., E.S., L. Š., M. K., S. O., D.M., J.T., K.T., Č.S., A. F. , S. F. , N. N. , R.B., G.M., valstybinei įmonei „Florentina“, Finansų ministerijai dėl viešo akcijų pasirašymo sutarčių ir pasirašytų akcijų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai R.B. ir B.G. bei tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais V.Č. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 1994 m. lapkričio 16 d. su atsakovu sudarytą viešojo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 436 bei taikyti abišalę restituciją. Ieškovas R. B. prašė ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 1997 m. gruodžio 17 d.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinius patenkino iš dalies. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. rugsėjo 25 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. Č. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4715/2001 Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. liepos 13 d. sprendime pažymėjo, jog V. Č. teises pažeidžia Kauno miesto valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 962 ,,Dėl VĮ ,,Florentina“ įstatinio kapitalo“. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu kitoje civilinėje byloje Nr. 2-2735/2003 nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 962 nepažeidė V. Č. teisių ir atmetė reikalavimą panaikinti šį valdybos sprendimą. Ši aplinkybė pareiškėjui negalėjo būti žinoma nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4715/2001, todėl procesas civilinėje byloje Nr. 2-4715/2001 atnaujintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4715/2001 pagal V. Č. prašymą. Teismas padarė išvadą, kad jo ieškinio reikalavimai dėl 1994 m. lapkričio 16 d. viešojo akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl Kauno miesto valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 962 pripažinimo negaliojančiu yra tarpusavyje nesusiję.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais atskirąjį skundą, 2004 m. balandžio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 27 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 2 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą - procesą atnaujinti ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.
Kauno miesto apylinkės teismas, konstatavęs, jog ieškinio suma yra 300 000 Lt ir byla teisminga apygardos teismui, 2005 m. balandžio 5 d. nutartimi bylą perdavė Kauno apygardos teismui.
Šalies argumentai
Ieškovai R.B. ir B.G. bei tretysis asmuo V.Č. kreipdamiesi į teismą prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuriuo atmesti jų reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2-4715/2001 ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – reikalavimus patenkinti, pripažinti 1994 m. lapkričio 16 d. viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 436 bei akcijas negaliojančiomis. Nurodė, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. liepos 13 d. sprendimu atmetė jų reikalavimus dėl 1994 m. lapkričio 16 d. viešojo akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia motyvuodamas tuo, jog jų teises pažeidė Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 962. Tačiau kitoje, civilinėje byloje Nr. 2-2735/2003, priėmė priešingą sprendimą - Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 962 nepažeidė ieškovų ir trečiojo asmens teisių įsigyjant akcijas ir atmetė jų reikalavimus panaikinti minėtą Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimą. Ieškovai bei tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais nurodė, jog privatizuojant savivaldybei priklausančią įmonę įsigijo akcijas, kurios kapitalas, pažeidžiant Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 nustatytą tvarką, nebuvo perkainuotos. Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 962 minėtas įstatymo pažeidimas buvo ištaisytas, įmonės kapitalas buvo perkainuotas, todėl įmonės kapitalas ženkliai padidėjo. Įmonės kapitalo perkainavimas sumažino ieškovų ir trečiojo asmens įsigytų akcijų kiekį. Kadangi akcininkai akcijas įgijo kitomis sąlygomis nei tikėjosi, t.y. neperkainavus turto, todėl vėlesniu Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu atlikus perkainavimą, jie faktiškai įgijo mažesnę įstatinio kapitalo dalį (mažesnį turtą). Dėl to akcijų pirkimo sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija. Savivaldybė, kaip privatizuojamo objekto steigėjas, pasirašė privatizavimo kortą, ją patvirtino, todėl yra atsakinga, kad įmonė buvo privatizuota neperkainavus kapitalo ir privalo atlyginti dėl to kylančias pasekmes. Taikant restituciją atsakovas Kauno miesto savivaldybė turi grąžinti visa, ką yra gavusi pinigais. Vienos akcijos kaina buvo 200 Lt, dalį sumokant grynaisiais pinigais, dalį - investiciniais čekiais. Investicinių čekių vertė buvo prilyginta litui, todėl grąžintina visa sumokėta suma litais pagal nominalią akcijos vertę ir netaikytina investicinio čekio pardavimo rinkos kaina. Be to, taikant restituciją, skaičiuotina didžiausia ekvivalento vertė, nes restitucija taikoma dėl atsakovo kaltės (CK 6.147 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 11 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškovų ir trečiojo asmens V. Č. reikalavimai ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą. Ieškovų ir trečiojo asmens V. Č. reikalavimus patenkino iš dalies, pripažino negaliojančia 1994 m. lapkričio 16 d. viešo akcijų pasirašymo sutartį Nr. 436 sudarytą tarp ieškovų, trečiojo asmens V.Č ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės, taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ieškovui R. B. 288,10 Lt, ieškovei B. G. 290,18 Lt, trečiajam asmeniui 21 465 Lt piniginį ekvivalentą už jų privatizavimui panaudotas lėšas. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ieškovų ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas sprendime nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas, atmesdamas ieškinį teisingai konstatavo, jog neginčijamai nustatyta, kad į privatizavimo programą privatizuojamas objektas buvo įtrauktas jo neperkainavus ir todėl negalėjo būti privatizavimo objektu, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog akcininkų teises pažeidžia būtent vėliau priimtas valdybos sprendimas padidinti kapitalą. Kauno miesto apygardos teismas 2001 m. rugsėjo 25 d. nutartyje nurodė, jog ieškovų teises pažeidė valstybės įmonės steigėjo sprendimas didinti įstatinį kapitalą po įmonės privatizavimo, o ne Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymų normų pažeidimas sudarant sutartį. Kitoje byloje Nr. 2-2735/2003 Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu nustatė, jog valdybos sprendimas nepažeidžia ieškovo kaip akcininkų teisių, nes įstatinio kapitalo didinimas atliktas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 962 teismų buvo vertinamas skirtingai. Vertinimas turėjo tiesioginės įtakos bylos nagrinėjimui bei priimtiems sprendimams, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimas dėl priimto valdybos sprendimo didinti įstatinį kapitalą teisėtumo yra pakankamas pagrindas peržiūrėti bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, jog 1994 m. lapkričio 16 d. įvyko viešas akcijų pasirašymas, kurio metu pasirašytos VĮ „Florentina“ akcijos. Ieškovai R. B. ir B. G. įgijo 19 akcijų po 200 Lt, tretysis asmuo V. Č. – 1500 akcijų iš viso už 300 000 Lt. Privatizuojamo objekto įstatinis kapitalas buvo nurodytas 59,6 tūkst. litų. Pagal viešo akcijų pasirašymo sutartį buvo aukcionuota 47,680 tūkst. litų dydžio valstybinio kapitalo dalis, valstybinis kapitalas sudarė 11,920 tūkst. litų. Valstybės kontrolės 1996 m. spalio 1 d. nutarimu nustatyta, kad pažeidžiant Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 nebuvo atliktas ilgalaikio turto indeksavimas, todėl valstybinis kapitalas buvo nepagrįstai sumažintas iki 436 074 Lt. Dėl to VĮ „Florentina“ direktorė buvo įpareigota padidinti įmonės kapitalą ir Kauno miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 962 kapitalas buvo padidintas. Pastarasis valdybos sprendimas Nr. 962 patvirtina, kad privatizavimo metu turtas nebuvo perkainuotas, todėl jis negalėjo būti privatizavimo objektu. Teismo manymu akcininkų teises pažeidė ne minėtas Kauno miesto valdybos sprendimas, bet privatizavimo metu netinkamai atliktas įstatinio kapitalo įkainavimas, nes vėliau padidinus įstatinį kapitalą esmingai pasikeitė valstybinio ir privataus kapitalo santykis. Todėl teismas konstatavo, jog buvo iš esmės pažeistos akcijų pasirašymo skelbimo ir vykdymo taisyklės ir tai sudaro pagrindą pripažinti viešo akcijų pasirašymo sutartis su ieškovu ir trečiuoju asmeniu negaliojančiomis Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir CK 47 straipsnio (1964 m. redakcija) pagrindu. Dėl to Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. liepos 13 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ir trečiojo asmens V. Čubajevo reikalavimai tenkintini (CPK 371 str. 1 d. 3 p.). Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog jis nėra atsakingas už tinkamą valstybinio kapitalo įvertinimą, perkainojimą, nurodydamas, jog argumentai nepagrįsti jokiomis teisės normomis. Pagal Vyriausybės 1991 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 147 patvirtintų „Privatizavimo objektų perkainojimo (įstatinio kapitalo dydžio perskaičiavimo) taisyklių“ 2 punktą, perkainojimą atlieka inventorizavimo komisijos sudaromos nustatyta tvarka. Šių taisyklių 12 punktas nustato, kad įmonių vadovai ir vyriausieji finansininkai yra asmeniškai atsakingi už valstybinio turto perkainojimą, o savivaldybė atsakinga kaip steigėjas, turintis pareigą tvirtinti perkainojimo aktą (minėtų taisyklių 9 p. ir Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 8 str. 1 d.). Be to Vyriausybės 1994 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 278 patvirtintų taisyklių 5 punktas visų objektų privatizavimą buvo sustabdęs iki steigėjai pateiks šių objektų privatizavimo programas, nurodę indeksuotą turto vertę. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnio 2 dalį (1994-07-05 d. įstatymo redakcija) akcijų pasirašymo sutarties projektą rengia, skelbia ir už duomenų teisingumą atsako steigėjas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas konstatavo, jog atsakovas Kauno miesto savivaldybė kaip steigėjas yra atsakinga už netinkamai perkainotą valstybinį turtą. Akcijų pasirašymas yra sutartis tarp valstybės (savivaldybės) ir fizinio asmens, todėl pripažinus šį sandorį negaliojančiu, kyla restitucijos, o ne žalos atlyginimo klausimas. Atsakovo atsikirtimus, jog dalis privatizavimo eigoje gautų lėšų pateko į respublikinį fondą, teismas laikė neesmingais. Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, jog kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai, ką yra gavusi pagal sandorį, nesant galimybės atlikti grąžinimą natūra – atlyginama turto vertė pinigais (CK 1.80 str. 2 d.). Už akcijas dalis sumos buvo sumokėta investiciniais čekiais, kurie šiuo metu nebegalioja, todėl už juos priteistinas ekvivalentas pinigais (CK 6.146 str.). CK 6.147 straipsnio 2 dalis netaikytina, nes investicinių čekių galiojimo termino pabaiga negali būti prilyginta nei turto sunaikinimui, nei perleidimui. Teismas atmetė ieškovų prašymą atlyginti didžiausia turto verte, nes piniginis ekvivalentas yra apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti (CK 6.147 str. 1 d.). Tuo metu galio 0,07 Lt už vieną investicinį litą rinkos kaina, todėl teismas priteisė ieškovams už akcijas po 23,75 Lt grynais pinigais ir po 3776,25 Lt investiciniais čekiais, už pastaruosius išmokant po 264,35 Lt piniginį ekvivalentą, iš viso po 290,18 Lt. Trečiajam asmeniui V. Č. teismas priteisė grynaisiais pinigais 500 Lt ir 299 500Lt investiciniais čekiais, už juos išmokant ekvivalentą - 20 965 Lt, iš viso 21 465Lt. Teismas atmetė atsakovo argumentą dėl restitucijos negalimumo, kad neva išregistravus VĮ „Florentina“ iš įmonių rejestro juridinis asmuo išnyko ir nebėra restitucijos objekto - akcijų, motyvuodamas tuo, jog VĮ „Florentina“ nebuvo įregistruota kaip akcinė bendrovė, todėl akcijos kaip vertybiniai popieriai neįgijo materialaus pavidalo ir negali būti grąžintos. Tačiau tai nereiškia, jog neturi būti grąžintos lėšos sumokėtos už akcijas neteisėto privatizavimo eigoje pagal negaliojančius sandorius. Patenkinęs ieškinį teismas paskirstė teismo išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovai R.B. ir B.G. bei tretysis asmuo V.Č. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir taikant restituciją, priteisti iš atsakovo 300 000 Lt trečiajam asmeniui V. Č. ir po 3800 Lt ieškovams. Apeliantai nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
Teismas neteisingai nustatė investicinio čekio perkamąją galią 1994 metais, nes teismo buvo atliktas paskaičiavimas dalinant aukcionuotą valstybinį 47 680 Lt vertės kapitalą iš sumokėtų už akcijas lėšų – 607 840 Lt, todėl gaunama čekio vertė yra ne 0,07, bet 0,078 Lt.Teismas neteisingai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nes pagal šią praktiką investicinių čekių vertė turi būti nustatyta pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7-608/2003). Privatizavimo procese 1994 metais investicinio čekio perkamoji vertė buvo lygi 1 litui. Tai patvirtina viešo akcijų pasirašymo sutartis Nr. 436, kurioje nurodyta, jog V. Č. už 1500 akcijų sumokėjo po 200 Lt, iš viso 300 000 Lt. Be to Finansų ministerijos 2001 m. birželio 13 d. raštas patvirtina, jog vieno investicinio čekio perkamoji galia privatizuojant objektus lygi 1 Lt. Ten pat nurodyta, kad įvedant nacionalinę valiutą – litus, visos įmokos iš piniginių ir investicinių sąskaitų už privatizavimo objektus buvo perskaičiuojamos į litus santykiu 100:1. Todėl taikant restituciją akcijų kaina turi būti lygi už akcijas sumokėtai sumai.
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį bei trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo yra nepagrįstas, nes bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalintas į dalis, vadinamomis akcija (Akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 1 d.). Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, teisę gauti įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į įmonės turto dalį, likusį po jos likvidavimo (CK 1.102 str.). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Kai sutartis yra nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jei ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi, o kai grąžinimas natūra neįmanomas arba šalims nepriimtinas, atlyginama pagal to, kas buvo gauta vertę pinigais, jei toks atlyginimas neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.(CK 6.222 str. 1 d.). Byloje restitucija neįmanoma, nes faktinės aplinkybės neatitinka restitucijos sąvokos. VĮ „Florentina“ yra likviduota ir išregistruota įmonė, todėl akcijų grąžinimas yra neįmanomas. Atsakovui grąžinus pagal restituciją teismo nurodytu pinigus, o atgal nieko negaunant, ieškovai ir tretysis asmuo neapgrįstai praturtėtų.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundas nepagrįstas, nes teismas sutartį pripažino negaliojančia CK 47 straipsnio (1964 m. redakcija) pagrindu, todėl 2000 m. redakcijos CK nuostatos – CK 6.222 straipsnis netaikytinas.
Atsakovas prašė atmesti ieškovų ir trečiojo asmens apeliacinį skundą. Nurodė, jog investicinių čekių perkamosios galios nustatymas neturi reikšmės, nes pati restitucija negalėjo būti taikoma. Todėl skundas nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantai ginčija teismo sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik šiuo klausimu.
Apeliantas - Kauno miesto savivaldybė, nepagrįstai teigia, neva pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti restitucijos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką - teismas pagal CK 47 straipsnio 2 dalį, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 44 straipsnį, jeigu restitucijos klausimas sprendžiamas galiojant naujajam Civiliniam kodeksui, tai taikomi šio kodekso 6.145 - 6.153 straipsniai (LAT CBS 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.: 3K-7-874). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis CK 6.146 straipsniu ir 6.147 straipsnio 2 dalimi, taikė restituciją.
Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tuomet restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1995 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. I-916 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 1 straipsniu - pasibaigus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytam valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo privatizavimo objektams įsigyti pagal Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą terminui, juridinių asmenų nepanaudotos valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės kompensacijos netenka galios, o gyventojų nepanaudotos valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės kompensacijos deponuojamos jų asmeninėse investicinėse sąskaitose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kadangi šiuo metu investiciniais čekiais atsiskaitymai už privatizavimo objektus (įmonių akcijas) negalimi, todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas restituciją atlikti sumokant ekvivalentą pinigais, įstatymo nuostatų nepažeidė (CK 6.146 str.).
Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalį piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, t.y. iš esmės turi būti teisingai atlyginama - grąžinama tokia pinigų suma, kokią asmuo yra išleidęs. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tretysis asmuo V. Č. sumokėjo 299 500 Lt investiciniais čekiais ir 500 Lt pinigais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. Nutarimą Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, valstybė asmeniui, priklausomai nuo amžiaus, skyrė nuo 1000 iki 5 000 rublių vienkartinę išmoką (investicinius čekius). Akivaizdu, kad tretysis asmuo akcijas įsigijo ne už iš valstybės gautus investicinius čekius, bet už rinkoje pirktus investicinius čekius, todėl ir perkamoms akcijoms įsigyti jis išleido ne daugiau lėšų, nei buvo verti investiciniai čekiai. Iš Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybos pažymos (II T., b.l. 126) matyti, kad investicinio čekio rinkos vertė 1994 m. rugsėjo 7 d. buvo 6,8 cnt., o 1994 m. rugsėjo 28 d. - 7 cnt. Kiekvienas asmuo, įsigijęs investicinius čekius, galėjo pirkti įmonių akcijas, faktiškai sumokėdamas pinigais mažiau, nei investicinio čekio nominali kaina. Todėl ta aplinkybė, kad ieškovai ir tretysis asmuo mokėjo dalį sumos ne pinigais, o investicinių čekių nominalia verte, jokiu būdu nereiškia, kad faktinė akcijų kaina pinigais pakilo. Taigi, kadangi investicinio čekio rinkos vertė buvo 7 cnt., todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovams ir trečiajam asmeniui akcijų įsigijimas, mokant investiciniais čekiais, faktiškai kainavo daugiau. Remiantis aukščiau išdėstytu darytina išvada, kad ieškovai ir tretysis asmuo už akcijas mokėdami investiciniais čekiais nominalia kaina, pinigais faktiškai išleido mažiau.
Kadangi restitucijos tikslas atstatyti šalis į ankstesnę padėtį, todėl nė viena restitucijos šalis negali gauti turto daugiau nei jo turėjo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikydamas restituciją piniginiu ekvivalentu sumas, sumokėtas už perkamas akcijas investiciniais čekiais, perskaičiavo pagal investicinių čekių rinkos vertę buvusią jų pirkimo metu, t.y. 1 Lt nominalios vertės investicinis čekis lygus 7 cnt. Ieškovai ir tretysis asmuo neįrodė, kad už investicinius čekius mokėjo daugiau nei po 7 cnt. (CPK 178 str.), todėl jų reikalavimas skaičiuoti investicinio čekio vertę po 0,078 cnt. yra nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, pažeidė įstatymus. Todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais.
Atmetus skundus iš apeliantų priteistinos 54 Lt pašto išlaidos valstybei (V. T., b.l. 32) (CPK 92 str.), t.y. po 27 Lt apelianto Kauno miesto savivaldybė ir 27 Lt iš apeliantų: ieškovų R. B. ir B.G. bei trečiojo asmens V.Č..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų po 54 Lt (penkiasdešimt keturis) pašto išlaidų valstybei: 27 Lt (dvidešimt septynis) iš apelianto Kauno miesto savivaldybės ir 27 Lt (dvidešimt septynis) iš apeliantų: ieškovų R.B. ir B.G. bei trečiojo asmens V.Č..