Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-04-19 · Civilinė byla Nr. e2S-1578-430/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-19
Bylos Nr.
e2S-1578-430/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Braždienė
Ieškovas
UAB „V. L.“
Atsakovas
UAB „G. P.“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1578-430/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04802-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3; 3.3.2.3
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. balandžio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „V. L.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10181-534/2018 pagal ieškovo UAB „V. L.“ ieškinį atsakovui UAB „G. P.“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „V. L.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovo UAB „G. P.“. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-10181-534/2018 ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai manyti, kad yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo spendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo, o ieškinio sumos, kaip vienintelio kriterijaus, nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis atsakovas savo atžvilgiu neturi daugiau neišnagrinėtų bylų. Vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas UAB „V. L.“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-10181-534/2018, prašydamas panaikinti teismo nutartį ir pritaikyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus argumentus ir įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą nutartį. Apelianto teigimu, jis tikėtinai įrodė, jog atsakovas slapstosi ir atsakovo finansinė padėtis yra sunki. Dėl šių aplinkybių yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimas teismo spendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas.

Apeliantas pažymėjo, kad atsakovo slapstymasis pasireiškė tuo, kad jis ne tik neatsiskaitinėjo su ieškovu, bet kartu neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Registrų centrui, nepriėmė jam siunčiamų dokumentų tiek registruotu buveinės, tiek ir sutartyje nurodytais adresais. Be to, viešoje erdvėje yra daug neigiamų atsiliepimų apie atsakovą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-10181-534/2018, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas UAB „V. L.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovo UAB „G. P.“ (ieškinio suma 3048,62 Eur). Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė prašymą taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovo UAB „G. P.“ nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ir pinigines lėšas, iš viso 3048,62 Eur sumai, uždraudžiant minėtu turtu disponuoti ir mažinti turto vertę, pabloginti turto būklę; 2) padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo.

Pirmosios instancijos teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė nenustatęs tokių priemonių taikymui būtinosios sąlygos, t. y. ieškovui nepagrindus grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas, taip pat nepagrindus atsakovo nesąžiningumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas tokio vertinimo neatliko ir motyvų dėl to nepateikė, tačiau atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių dėl antrosios būtinosios sąlygos nebuvimo - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos (grėsmės) nebuvimo, nenustačius atsakovo nesąžiningumo.

Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, t. y. dėl antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tam, kad būtų pagrindas pripažinti antrosios būtinosios sąlygos buvimą, ieškinio reikalavimų dydis (3048,62 Eur suma) turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui. Ieškovas turi šias aplinkybes teismui įrodyti, atsižvelgiant konkrečiai į atsakovo finansines galimybes, kad reikalavimas atsakovui yra didelis arba įrodyti atsakovo nesąžiningumą, kuris daro grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kad atsakovas tikėtinai atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, o teismas turi įvertinti ar tokių duomenų byloje yra (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti asmens teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 2-667-407/2016).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismui tikėtinai įrodė, jog atsakovas slapstosi (yra nesąžiningas) ir jo finansinė padėtis yra prasta. Apeliantas pažymėjo, kad atsakovo slapstymasis pasireiškė tuo, kad jis ne tik neatsiskaito su ieškovu, bet kartu neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų Registrų centrui, nepriėmė jam siunčiamų dokumentų tiek registruotų buveinės, tiek ir sutartyje nurodytais adresais. Taip pat ieškovas rėmėsi atsiliepimais apie atsakovą viešoje internetinėje erdvėje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, nesutinka su ieškovu, jog atsakovas nebendradarbiavo ir slapstėsi nuo ieškovo. Kaip matyti iš ieškovo teismui pateiktų įrodymų, nors atsakovas neatsiėmė jam siunčiamų procesinių dokumentų registruotu paštu, tačiau elektroniniu paštu atsakovo vadovas atsakydavo į skolų išieškojimo įmonės pretenzijas, sutiko su reikalavimu, tarėsi dėl galimybės atlikti apmokėjimą dalimis, siūlė įsipareigojimus užtikrinti vekseliu.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Duomenų, kad atsakovas turėtų kitų įsiskolinimų, išskyrus ieškovo reikalavimus, ar galėtų vengti vykdyti teismo sprendimą, byloje nėra. Nepateikta įrodymų, kad ieškinio reikalavimai (3048,62 Eur) atsakovui, kaip verslo subjektui vykdančiam ūkinę komercinę veiklą, yra dideli (CPK 178 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, neišnagrinėtų bylų, iškeltų atsakovo atžvilgiu, Lietuvos Respublikos teismuose 2018 metais, nėra.

Atsiliepimai apie atsakovą internetinėje erdvėje negali būti laikomi patikimais įrodymais, kadangi nežinomas šaltinių patikimumas. Nors atsakovas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, tačiau tai dar nereiškia, kad ūkinę komercinę veiklą vykdantis atsakovas būtų nepajėgus padengti teismo sprendimo pagrindu išieškomas sumas. Nagrinėjamu atveju pateiktų įrodymų visuma neįrodo atsakovo sunkios finansinės padėties ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas siektų perleisti jam priklausantį turtą, ar kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, t.y. ieškovas nepagrindė, jog egzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonės taikyti – grėsmė materialinio reikalavimo patenkinimui.

Dėl nurodytų aplinkybių laikoma, kad nesant nustatytai vienai iš būtinųjų sąlygų (t. y. grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas bei nepagrindus atsakovo nesąžiningumo), nebuvo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmetamas.

Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovui pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Pareiškėjo UAB „V. L.“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-10181-534/2018 palikti nepakeistą.

Teisėja Loreta Braždienė