Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo

Č. M. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš Č. M. priteista 2 231,30 Lt gydymo išlaidų Kauno teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 20 d., apie 20 val. 30 min., Kauno m. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, tarpusavio konflikto su R. M. metu, tyčia tris kartus kumščiais smogė R. M. į galvą ir vienuolika kartų į kitas kūno vietas, padarydamas jai poodines kraujosruvas kairio peties ir žasto, dešinės krūties, dešinio žasto ir nugaros raumenyse, pilvo, plaštakų nugarėlių ir dešinės šlaunies srityse, kraujosruvas veido minkštuosiuose audiniuose dešinio skruosto srityje, galvos minkštuosiuose audiniuose dešinio momens srityje ir kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame galvos smegenų pusrutulyje. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir jų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų kamieno įstrigimu bei plaučių pabrinkimu ir dėl to 2005 m. lapkričio 21 d., 14 val. 30 min., nukentėjusioji ligoninėje mirė. Tokiu būdu Č. M. nužudė R. M. .

Nuteistasis Č. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos bausmės. Jo nuomone, teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepakankamai įvertino kitas aplinkybes ir todėl jam paskyrė per griežtą bausmę. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažintas jo prisipažinimas padarius nusikaltimą, tačiau teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad vien tik jo prisipažinimas sudavus tris smūgius nukentėjusiajai negali būti laikomas nuoširdžiu prisipažinimu, nes jis neparodė apie kitas nusikaltimo aplinkybes ir, konkrečiai, apie tai, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti ir kiti daugybiniai sužalojimai. Su tokia teismo išvada jis nesutinka. Jau nuo pirmosios apklausos jis prisipažino, kad sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į galvą, parodė, kad tarp jų įvyko konfliktas, jie stumdėsi, jis buvo sugriebęs savo žmoną už rankų ir pečių. Kai jie stumdėsi, nukentėjusioji ne kartą buvo atsitrenkusi į baldus. Jis ir dabar tiksliai negali pasakyti, kaip buvo padaryta net 14 kūno sužalojimų, tačiau specialisto išvadose nurodoma, kad jie galėjo būti padaryti tiek kovos ir savigynos, tiek ir kitomis aplinkybėmis, jie galėjo būti padaryti tiek vienu, tiek ir keliais bukais daiktais. Teismui jis aiškino, kad grumtynių metu jis buvo daug kartų sugriebęs žmoną už įvairių kūno vietų, ji atsitrenkdavo į baldus ir krosnį. Jo nuomone, teismas be pagrindo reikalavo itin smulkiai detalizuoti kiekvieno sužalojimo padarymo aplinkybes, jis to nesugebėjo nurodyti. Vis dėlto tai gali padaryti dabar. Vieną smūgį į dešinį skruostą nukentėjusiajai jis sudavė ranka. Iš dviejų sužalojimų dešinio momens srityje vienas galėjo būti padarytas jam nukentėjusiąją pastūmus ir pargriovus, o kitas – kai nukentėjusioji lipo iš lovos, užkliuvo už stalo ir atsitrenkė į krosnį. Sužalojimus žaste padarė jis, kai jis puolančią nukentėjusiąją buvo stipriai sugriebęs. Sužalojimas krūtyje galėjo atsirasti jam sudavus smūgį ranka arba nukentėjusiajai pačiai pargriūnant. Keturi sužalojimai nugaroje galėjo atsirasti, kai jis nukentėjusiąją atstumdavo nuo savęs ir ši atsitrenkdavo į krosnį, į stalo kampą ir kai griuvo. Taip pat galėjo būti padaryti du sužalojimai dešinėje šlaunyje. Sužalojimai plaštakų nugarėlėse galėjo atsirasti jam stipriai laikant nukentėjusiosios rankas arba atremiant jos smūgius, kai ji jį mušė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Šioje byloje jis prisipažino kaltu iš dalies, parodė, kad nužudyti žmoną neturėjo tikslo ir to nenorėjo, tačiau kitas esmines aplinkybes pripažino. Savo valia ir dar nesant kitų įrodymų, prisipažino sudavęs tris smūgius į galvą. Be to, atsiprašė nukentėjusiosios ir ši jam dovanojo. Todėl nurodytą BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas turėjo nustatyti. Kita, BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko suteikta nukentėjusiajam asmeniui pagalba arba kai kaltininkas kitais aktyviais veiksmais išvengė arba bandė išvengti sunkesnių padarinių. Nepagrįstai nenustatęs ir šios aplinkybės, teismas nuosprendyje išdėstė prieštaringas išvadas. Nustatė, kad po sužalojimų padarymo, matydamas, kad nukentėjusioji blogai jaučiasi, jis elgėsi abejingai ir jokios pagalbos nesuteikė. Tačiau po to pripažino, kad jis ėmėsi iniciatyvos į įvykio vietą iškviesti savo dukrą, kuri vėliau iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Visų apklausų metu jis nuosekliai parodė, kad kai pastebėjo, jog nukentėjusiajai bloga, iš karto pakvietė kaimynystėje gyvenančią dukrą tam, kad ši padėtų jam iškviesti pagalbą. Taip pasielgė, nes pats tuo metu buvo išsigandęs ir pasimetęs. Tai reiškia, kad savo aktyviais veiksmais jis bandė išvengti sunkesnių padarinių ir teismas nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę turėjo nustatyti. Be pagrindo nebuvo nustatyta ir dar viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p., nes veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Teismas teisingai nustatė, kad jis nusikaltimą padarė šeimyninio konflikto metu, tačiau neatsižvelgė į to konflikto priežastis bei jo iniciatorių. Nebuvo įvertinti nužudytosios dukros liudytojos I. J. parodymai apie tai, kad jos motina būdavo aktyvi konfliktų dalyvė. Teismas be to nepagrįstai jo parodymus įvertino prieštaringais. Ikiteisminio tyrimo metu jis tikrai parodė, kad žmona kaltino jį neištikimybe su kaimynėmis, o teisme jau parodė, kad buvo apkaltintas neištikimybe su savo dukromis. Tačiau šiuo atveju jis savo parodymų nekeitė, o tik juos papildė, be to, apie žmonos kaltinimus jam dėl santykių su dukromis jis anksčiau iš viso nenorėjo minėti dėl pačių savo vaikų interesų. Tačiau šių tariamų parodymų prieštaravimų nepašalino ir pats teismas, nors liudytoja I. J. teisme patvirtino jo paties teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nužudytosios prasimanyti kaltinimai, žeminantys jo garbę ir orumą, jo asmenybės žeminimas ir net smurto veiksmai prieš jį buvo įprastinis reiškinys. Tokių žmonos išpuolių tikrai buvo ir anksčiau, tačiau paskutinis atvejis išsiskyrė savo vulgarumu, cinizmu ir žmonos isterija, o tai ir paskatino jį pavartoti smurtą. Pats teismas pripažino, kad jo parodymai apie nužudytosios elgesį nebuvo paneigti. Todėl teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir pačios nukentėjusiosios provokuojantį elgesį, o iš viso pripažinti visas tris jau nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į jas atsižvelgti skiriant bausmę. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes: į tai, kad jis nebuvo teistas, nepadaręs kitokių teisės pažeidimų, kad jis dirbo, atsiprašė nukentėjusiosios ir ji neturi pretenzijų. Dar turėjo būti atsižvelgta į jo amžių bei į tai, kad atlikęs visą jam paskirtą bausmę, jis tikriausiai jau nesugebėtų sumokėti teritorinei ligonių kasai teismo iš jo priteistos sumos. Dėl išdėstytų aplinkybių jam paskirtą bausmę jis laiko aiškiai per griežta. Prašo nuosprendį pakeisti ir pagal BK 129 str. 1 d. paskirti jam minimalią sankcijoje numatytą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ją nustatant atlikti pataisos namuose.

Teismo posėdyje nuteistasis Č. M. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino Č. M. kaltu šeimyninio konflikto metu netiesioginės tyčios forma nužudžius savo žmoną R. M. ir šią nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bei įvertinti įrodymai: paties nuteistojo Č. M. , nukentėjusiosios M. B. ir liudytojos I. J. parodymai, Č. M. parodymų patikrinimo vietoje, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados ir teismo medicinos specialisto paaiškinimai teisminio nagrinėjimo metu.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio ir skunde suformuluotų prašymų matyti, kad paties savo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, savo kaltės, su tuo susijusių teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo nuteistasis neginčija ir su šiomis nuosprendžio dalimis sutinka. Skunde jis netgi prašo paskirti jam švelnesnę bausmę pagal to paties BK 129 str. 1 d. Nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme, kurią vertina kaip aiškiai per griežtą. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šią bylą bei priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Iš nuosprendžio matyti, kad skiriant nuteistajam Č. M. bausmę, teismas BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Skiriant nuteistajam bausmę buvo atsižvelgta į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat ir atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nustatymą ar jų nebuvimą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad su nuosprendžio dalimi dėl paskirtos bausmės dydžio nuteistasis pirmiausia nesutinka todėl, kad teismas nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu pats apeliantas skunde nurodo net tris tokias aplinkybes. Tačiau išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka ir dar papildomai apklaususi patį Č. M. , kolegija daro išvadą, kad ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimą teismas išsprendė teisingai ir tokių aplinkybių nenustatė pagrįstai.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl R. M. nužudymo jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu teismas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino. Nuosprendyje nurodoma, kad kaltinamojo prisipažinimas sudavus nukentėjusiajai tris smūgius negali būti laikomas nuoširdžiu prisipažinimu, nes nuteistasis nenurodė kitų nusikaltimo padarymo aplinkybių, konkrečiai, kaip nukentėjusiajai buvo padaryti kiti daugybiniai kūno sužalojimai. Dar prieš tai, įvertinęs nuteistojo parodymus, teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad tie parodymai nenuoseklūs, prieštaringi ir paneigti kitais ištirtais įrodymais. Teismas padarė išvadą, kad tokiais parodymais Č. M. siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Kolegijos nuomone, tokios teismo išvados yra pagrįstos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, jeigu teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikaltimo padarymą. Tuo tarpu kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nors apeliaciniame skunde ir pats nuteistasis savo argumentus bando pagrįsti šiais AT senato nutarimo išaiškinimais, iš tikrųjų konkretūs bylos duomenys tuos jo argumentus paneigia. Pirmiausia juos paneigia paties Č. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, dar kartą perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Pirmą kartą apklaustas šioje byloje įtariamuoju (t. 1, b. l. 74-75) Č. M. parodė, kad 2005 m. lapkričio 20 d. visą dieną buvo namuose, alkoholio nevartojo ir ilsėjosi. Jo žmona R. M. irgi buvo namuose ir dirbo buities darbus. Namuose jis užuodė alkoholio kvapą ir sekcijoje rado nugertą vyno butelį. Tačiau su žmona nekonfliktavo. Apie 20 val. 30 min. žmona ėmė jį kaltinti neištikimybe su kaimynėmis, metė į jį puodą, bet nepataikė. Ji koliojo jį necenzūriniais žodžiais, o į raginimus nusiraminti nereagavo. Apie 21 val. jam trūko kantrybė, jis atsikėlė iš lovos, sugriebė žmonai už rankos ir sudavė dešine ranka jai į kairį skruostą. Nuo smūgio ji nukrito ant fotelio. Po kiek laiko ji vėl ėmė priekabiauti, tada jis vėl atsikėlė iš lovos, žmona bandė pabėgti iš kambario, bet jis ją pagavo ir du kartus dešine ranka trenkė į kairį skruostą. Nuo to žmona nukrito ant grindų. Tuo viskas ir baigėsi ir jie abu nuėjo miegoti. Naktį, apie 1 val. 30 min., žmona lovoje pradėjo vemti, lipo iš lovos, bet nukrito atsitrenkdama į stalą ir krosnį. Po kiek laiko jis uždegė šviesą, žmona atrodė keistai, nekalbėjo ir tada jis paskambino dukrai, kuri netrukus atėjo ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Jo žmona piktnaudžiavo alkoholiu, jau prieš konfliktą jis matė patinusį jos skruostą. Taigi šios apklausos metu Č. M. pripažino tris kartus sudavęs žmonai ranka į veidą, o apie kitus jai nustatytus sužalojimus faktiškai nieko nepaaiškino. Be to, nors ir aiškindamas, kad dar iki konflikto vienas žmonos skruostas jau buvo patinęs, šios apklausos metu įtariamasis pripažino, kad R. M. tą dieną niekur iš buto nebuvo išėjusi, be to, nors ir parodęs, kad rado namuose nugertą vyno butelį, įtariamasis nieko neparodė apie savo žmonos girtumą. Nenurodė ir jokio prieš jį žmonos vartoto smurto arba tarp jų vykusių grumtynių, išskyrus tai, kad žmona metė į jo pusę puodą, kuriuo jam taip ir nepataikė. Parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 77-78) Č. M. įvykio vietoje parodė, kad tą vakarą gulėjo lovoje, o jo žmona vaikščiojo po kambarį ir prie jo kabinėjosi. Tada jis atsikėlė iš lovos, sugriebė R. M. už rankos ir pats ranka sudavė jai vieną smūgį į veidą. Nuo smūgio žmona pargriuvo, bet iš karto vėl atsikėlė. Jis pats po to vėl atsigulė, bet kadangi žmona vėl kabinėjosi, todėl dar kartą atsikėlė iš lovos ir du kartus sudavė žmonai ranka po vieną smūgį į abu skruostus. R. M. vėl nugriuvo, bet netrukus atsikėlė. Po to abu nuėjo miegoti, apie 1 val. 30 min. nakties R. M. ėmė vemti, lipdama iš lovos nukrito ant grindų ir daugiau jau nesikėlė. Tada jis paskambino dukrai ir paprašė pagalbos. Šio tyrimo veiksmo metu Č. M. vėl pripažino, kad sudavė R. M. iš viso tris smūgius ranka į veidą, apie kitų smūgių sudavimą nieko neaiškino, taip pat nieko neparodė nei apie jo žmonos girtumą, nei apie jokias jų tarpusavio grumtynes ir net apie jokius jo žmonos jam išsakytus žodinius kaltinimus. Nieko neparodė ir apie tariamą žmonos išėjimą tą dieną iš namų ar kokius nors ankstesnius jos sužalojimus. Kitos apklausos metu, jau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 81-83), įtariamasis Č. M. kai kurias įvykio aplinkybes jau nurodė kitaip. Jis vėl parodė, kad tą vakarą buvo blaivus, gulėjo lovoje ir žiūrėjo televizorių. Tuo tarpu jo žmona buvo girta, ėmė kabinėtis ir spjaudyti ant patalynės. Stovėdama prie krosnies, metė į jį puodą, bet nepataikė. Jis pašoko iš lovos, griebė jai už rankos ir dešinės rankos delnu trenkė jai į veidą. Žmona nugriuvo ant fotelio, bet atsikėlė, o jis pats vėl atsigulė į lovą. Žmona ir toliau koliojosi, norėjo vėl į jį mesti puodą, tada jis vėl atsikėlė, pagriebė ją už rankos ir pats delnu jai sudavė po kartą į abi veido puses. Žmona sukniubo, bet po to atėjo pas jį į lovą ir jie abu miegojo. Apie 1 val. 30 min. nakties jai pasidarė bloga, ji lipo iš lovos, bet koja užkliuvo už stalo, susitrenkė į stalą kūnu, o galva atsitrenkė į krosnies sienelę. Po to apsisuko šonu ir nugriuvo ant grindų. Jis paklausė, kas jai yra, bet ji atsakė, kad pagulės ir viskas praeis. Kiek vėliau jis uždegė šviesą, pamatė, kad žmona apsivėmusi, neaiškiai kvėpuoja ir tada jis paskambino dukrai. Šios apklausos metu Č. M. prisipažino nužudęs savo žmoną, kaip ir ankstesniuose parodymuose, pripažino iš viso sudavęs jai tris smūgius ranka į veidą. Tačiau šį kartą jis jau nurodė naują aplinkybę apie tai, kad žmona konflikto metu tikrai buvo girta, be to, kiek kitaip nurodė apie R. M. griuvimą iš lovos ir atsitrenkimą į kai kuriuos daiktus. Be to, šios apklausos pabaigoje įtariamasis nurodė ir dar vieną naują aplinkybę. Jis parodė, kad dar prieš kelias dienas iki šio konflikto jo žmona iš kažkur grįžo namo girta, skundėsi galvos skausmu, jos veidas buvo sužalotas, matėsi veido paraudimas ir sutinimas. Apie tai, kas ją sumušė, žmona jam nepasakojo. Dar kartą papildomai apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 86) Č. M. nurodė, kad ankstesnių apklausų metu duotus parodymus nori patikslinti. Jis parodė, kad visi trys jo suduoti R. M. į veidą smūgiai tikrai buvo nestiprūs. Tuo tarpu visi kiti jai nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti prie 3-4 dienas iki šio įvykio, nes tada grįžęs namo jis rado žmoną girtą ir sumuštą. Kas ją sumušė, jis nežino, tačiau ant veido aiškiai matėsi sumušimo pėdsakai ir juos turėjo matyti visi 2005 m. lapkričio 19 d. pas dukrą gimtadienyje dalyvavę asmenys, taip pat ir pati jų dukra I. J. . Šios apklausos metu įtariamasis dar parodė, smūgius į veidą žmonai sudavė tarpusavio konflikto metu, nes R. M. ,,...kabinėjosi be jokios priežasties ir paprasčiausiai išvedė iš kantrybės“. Tą vakarą žmona buvo apsvaigusi, namie jis rado nugertus vyno ir degtinės butelius. Nors ir šios apklausos metu Č. M. kaltu iš dalies prisipažino, lyg ir neneigė, kad nužudė žmoną, tačiau iš šių parodymų matyti, kad pagrindinius sužalojimus galvos srityje, kaip tik ir sukėlusius nukentėjusiosios mirtį, įtariamasis jau aiškiai bando susieti su tariamu R. M. sumušimu ir sužalojimais, kažkieno jai padarytais dar prieš kelias dienas iki šio konflikto. Šios apklausos metu jis vėl net neužsiminė apie tai, kad Č. M. kur nors būtų išėjusi iš namų nusikaltimo įvykio dieną. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu duoti kaltinamojo Č. M. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Nors kaltinamasis aiškino, kad įvykio dieną buvo blaivus ir viską gerai prisimena, tačiau apklausos pradžioje netgi painiojosi dėl to, kada įvyko pats jo konfliktas su žmona: grįžus iš pas dukrą švęsto gimtadienio ar kitą dieną. Pasakodamas apie konflikto priežastis ir eigą jis parodė, kad žmona namuose ėmė jam priekaištauti, kad jis ,,beveik miega su dukromis“, pradėjo mėtyti indus. Jis liepė žmonai eiti miegoti ir supykęs vieną kartą pastūmė ją į petį. Ji pargriuvo, bet atsikėlė ir nuėjo gulti, apsiramino. Tačiau po 10-15 min. jos priekaištai prasidėjo iš naujo. Žmona jam vėl priekaištavo būdama lovoje, lipo iš jos ir nugriuvo ant grindų. Tikslindamas tik ką nurodytas aplinkybes, tos pačios apklausos teisme metu Č. M. dar parodė, kad delnu į žandą žmonai sudavė grįžus į namus iš gimtadienio pas dukrą. Po suduotų smūgių dar ir apie tris kartus ją pastūmė. Kai po to abu atsigulė miegoti, konfliktas nesibaigė, žmona ėmė verkti ir rėkti. Tada jis ją stumtelėjo ir sudavė į petį. Žmona atsisėdo į fotelį, o jis atsigulė į lovą. Naktį žmonai pasidarė bloga, ji lipo iš lovos, nukrito ant grindų ir susitrenkė į sieną. Naktį jis išsikvietė pagalbon savo dukrą. Kaltinamasis pripažino, kad iš pradžių sudavė žmonai ranka vieną kartą į skruostą, o po to dar du kartus, atrodo, į tą patį skruostą, kai žmona nuo jo bandė pabėgti. Jis pripažino, kad konfliktuodavo su žmona ir seniau, būdavo, kad ir vartodavo prieš ją smurtą. Toliau kaltinamojo parodymai jau visiškai prieštaringi. Jis parodė, kad peštynių metu jis pats visuomet būdavo blaivus, o jo žmona girta. Tačiau nurodė, kad šio konflikto metu buvo išgėręs 200-300 gramų. Netgi parodė, kad ,,jeigu nebūtų išgėręs, tai nebūtų sumušęs. Būtų apsisukęs ir išėjęs“. Į papildomus klausimus kaltinamasis atsakė, kad konfliktavo su žmona ir lapkričio 19, ir 20 d. vakarą, tačiau išvakarėse buvo tik žodinis konfliktas, o lapkričio 20 d. vakare jie jau mušėsi. Vėl parodė, kad tą vakarą buvo blaivus. Tą vakarą žmona priekaištavo, kad jis miega su dukromis ir kaip tik dėl to priekaišto jis ją sumušė. Teisme Č. M. nurodė ir naujas aplinkybes. Parodė, kad žmona lapkričio 20 d. ryte atsikėlė anksčiau už jį, kažkur išėjo ir grįžo namo jau girta. Dar parodė, kad visus sužalojimus ne galvos ir veido srityse žmonai padarė ne jis. Patvirtino ir savo jau seniau nurodytas aplinkybes, kad dar prieš kelias dienas matė sužalotą žmonos veidą, tačiau kas ją sumušė, jis nežino. Kaip jau buvo nurodyta, šie teisme duoti Č. M. parodymai nenuoseklūs, juose gausu prieštaravimų. Nors kaltinamasis formaliai ir vėl iš dalies prisipažino kaltu, tačiau šį kartą neigė savo kaltę dėl visų R. M. padarytų kūno sužalojimų, išskyrus sužalojimus veide. Tuo pačiu vėl patvirtino savo ankstesnę versiją, kad ir nužudytosios veidas jau buvo sužalotas dar prieš kelias dienas iki šio konflikto. Teisme jis parodė, kad žmona jį apkaltino neištikimybe ne su kaimynėmis, o su jų pačių dukromis. Be to, teisme pakeitęs parodymus, Č. M. pirmą kartą jau parodė, kad įvykio dieną R. M. visą laiką nebuvo namuose, o kažkur išėjo ir grįžo jau būdama pasigėrusi. Šie parodymai iš esmės skiriasi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių.

Nuteistojo paduoto apeliacinio skundo turinys šioje nutartyje jau buvo išdėstytas. Skunde nuteistasis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pačiame apeliaciniame skunde nuteistasis vėl nurodo kitokias įvykio aplinkybes. Nors šiame skunde pats apeliantas nurodo, kad prisipažįsta sudavęs savo žmonai tris smūgius į veidą ir ją nužudęs, tačiau po to, konkrečiai aiškindamas apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas kiekvienas sužalojimas, faktiškai nurodo jau kitokias aplinkybes. Nurodo, kad ranka sudavė į dešinį skruostą tik vieną kartą, tuo tarpu du sužalojimai dešinio momens srityje, apelianto manymu, buvo padaryti ne jam sudavus smūgius, o nukentėjusiajai pargriūnant, pirmą kartą nuo pastūmimo, o antrą – lipant ir parkrentant iš lovos. Likusius sužalojimus apeliantas aiškina nukentėjusiosios pargriuvimais arba savo rankų suspaudimais tarp jų vykusių grumtynių metu. Pažymėtina, kad apie jokias tarpusavio grumtynes nuteistasis anksčiau nieko nebuvo parodęs nei vienos apklausos metu. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir, vadovaujantis BPK 276 str., perskaičius jau išdėstytus pirmiau duotus Č. M. parodymus, juose esančių prieštaravimų nuteistasis paaiškinti nesugebėjo, nurodė tik apie tai, kad dėl praėjusio po įvykio laiko tikrai galėjo susipainioti. Apeliantas kategoriškai paneigė tik posėdžio protokole užrašytus jo parodymus apie tai, kad nebūtų savo žmonos sumušęs, jeigu būtų buvęs blaivus. Nuteistasis pareiškė, kad tokių parodymų nedavė ir kad jie užrašyti neteisingai. Tačiau ir apeliacinio proceso metu apklaustas papildomai nuteistasis vėl nurodė naujų aplinkybių, kurios sukėlė dar didesnių abejonių dėl nuteistojo prisipažinimo kaltu. Nuteistasis šį kartą jau parodė, kad savo žmonos anksčiau niekada nėra mušęs, be to, jos veidas buvo sumuštas dar iki šio įvykio. Kad tų sužalojimų galėjo nematyti dukra, nuteistasis paaiškino tuo, kad žmona eidama į gimtadienį buvo pasidariusi ant veido krintančių plaukų šukuoseną. Kitose kūno vietose nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti pačiai nukentėjusiajai griuvinėjant. Apeliantas parodė, kad R. M. daug kartų griuvo ant grindų ir vėl kėlėsi. Vėl pakartojęs, kad prisipažįsta kaltu iš dalies, šios paskutinės apklausos metu nuteistasis jau parodė, kad savo žmonai jis delnu sudavė vienintelį ir nestiprų smūgį į veidą, o taip pat pareiškė, kad nuo jo smūgių nukentėjusioji negalėjo mirti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas be pagrindo jo parodymus įvertino prieštaringais. Jis tikrai pakeitė parodymus tik apie tai, kuo jį apkaltino jo žmona, t.y. kad apkaltino neištikimybe ne su kaimynėmis, o su dukromis. Tačiau šiuos jo parodymus patvirtino dukra I. J. . Tuo tarpu kitokių prieštaravimų jo parodymuose, apelianto nuomone, nėra, nes jis nekeitė parodymų dėl esminių bylos aplinkybių, be to, tas aplinkybes nurodė savo noru, o ne dėl kitų surinktų įrodymų. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Teisme nuteistasis tikrai pakeitė parodymus nurodęs, kad žmona jį apkaltino neištikimybe ne su kaimynėmis, o su dukromis. Tokia nuteistojo versija, kolegijos nuomone, visiškai neįtikinanti. Be to, apeliantas neteisingai nurodo, kad šią jo versiją tariamai patvirtino jo dukra I. J. . Iš posėdžio protokolo matyti, kad ši liudytoja to tikrai nepatvirtino. Ji parodė tik apie tai, jog tėvas jai sakė, kad jos motina apkaltino jį neištikimybe. Apie kokius nors kitokius kaltinimus I. J. nieko neparodė. Vis dėlto kolegija šiuos prieštaravimus nuteistojo parodymuose tikrai laiko neesminiais. Kur kas didesni prieštaravimai nustatyti jo parodymuose apie tikrai esmines bylos aplinkybes. Pagrindiniai skirtumai Č. M. parodymuose jau buvo išdėstyti. Akivaizdu, kad nuteistasis skirtingai nurodo ne veido, o kitose kūno vietose R. M. nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybes. Nors tie sužalojimai nukentėjusiosios mirčiai įtakos neturėjo, tačiau jų padarymo aplinkybės turėjo svarbios reikšmės visų konflikto kilimo ir jo eigos faktinių aplinkybių nustatymui. Todėl ir šios aplinkybės negali būti laikomos nesvarbiomis ir neesminėmis. Taip pat nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu Č. M. net keletą kartų parodymus keitė ir apie kitas svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui, tik teisme jis pirmą kartą parodė apie tai, kad R. R. M. tą pačią lapkričio 20 d. buvo išėjusi iš namų ir sugrįžo jau būdama girta. Ne pirmosios apklausos metu jis ėmė aiškinti ir apie tai, kad žmonos veidas buvo sužalotas dar prieš kelias dienas iki įvykio. Iš to, kaip nuteistasis keitė parodymus, akivaizdžiai matyti, kad tokiu būdu jis tiesiog bandė ir bando sušvelninti savo padėtį. Netiesa ir tai, kad nuteistasis visų apklausų metu vienodai nurodė nukentėjusios mirtį sukėlusių kūno sužalojimų padarymo aplinkybes. Jau pačiame apeliaciniame skunde jis nurodė, kad į veidą nukentėjusiajai sudavė tik vieną kartą. Tą patį parodė apklaustas papildomai. Kaip jau minėta, šiuo metu apeliantas nurodo, kad nuo to vieno jo nestipraus suduoto smūgio nukentėjusioji negalėjo mirti. Taigi, nors nuteistasis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, faktiškai jis jau nurodo aplinkybes, kurios prieštarauja teismo išvadoms ir tokiu būdu netgi bando neigti savo kaltę. Tokie apelianto parodymai tikrai negali būti vertinami jo prisipažinimu. Kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad savo vis keičiamais parodymais nuteistasis įvairiais būdais mėgino kuo nepalankiau apibūdinti nužudytosios asmenybę ir tuo pačiu kuo palankiau pavaizduoti save patį. Tačiau kai kurios jo nurodytos aplinkybės ne tik neįtikinamos, bet ir neabejotinai paneigtos kitais ištirtais įrodymais. Apeliantas tvirtino ir tebetvirtina, kad R. M. įvykio dieną ne namuose su kažkuo gėrė, grįžo jau girta ir tai faktiškai tapo jų konflikto priežastimi. Tačiau tai visiškai paneigta byloje esančiomis specialisto išvadomis. Iš jų matyti, kad atlikus R. M. lavono tyrimą, jos kraujyje iš viso nerasta nei alkoholio, nei jokių kitų narkotinių, nuodingų ar stipriai veikiančių medžiagų. Abejoti šiomis specialisto išvadomis nėra jokio pagrindo, todėl akivaizdu, kad nuteistojo aiškinimai apie R. M. girtumą yra aiškiai išgalvoti. Tas pats pasakytina apie apelianto versiją, kad jo žmonos veidas buvo sumuštas ir sužalotas dar prieš kelias dienas iki įvykio. Pažymėtina, kad taip nuteistasis, nors ir netiesiogiai, mėgina įtikinti teismą, kad R. M. galėjo mirti ir ne nuo jo suduotų smūgių. Tačiau ir ši jo versija neabejotinai paneigta. Pati nuteistojo dukra liudytoja I. J. teisme parodė, kad lapkričio 19 d. vakare pas ją atėjusi motina niekuo nesiskundė, o jokių sužalojimų pėdsakų, taip pat ir ant jos veido, nebuvo ir ji jų nematė. Apeliantas dar vėlesniuose parodymuose jau bando aiškinti, kad nukentėjusioji sužalojimus slėpė po specialiai padaryta šukuosena. Tačiau tą pačią jo versiją visiškai paneigia specialisto išvados apie R. M. nustatytų sužalojimų padarymo laiką. Šiose išvadose nurodoma, kad R. M. kūne buvo rastos tik dvi poodinės kraujosruvos, kurios galėjo būti padarytos prieš 3-4 paras iki nukentėjusiosios mirties. Tačiau tos kraujosruvos nustatytos tik žaste ir pilve. Tuo tarpu visi kiti kūno sužalojimai, tarp jų ir mirtį sukėlę sužalojimai veido ir galvos srityse, nukentėjusiajai buvo padaryti artimu laiku ir 12-24 valandų bėgyje iki nukentėjusios mirties. Tai visiškai paneigia nuteistojo versijas ir patvirtina, kad šiuos sužalojimus padarė pats nuteistasis būtent kaltinime nurodytu laiku. Neįtikėtini ir nuteistojo aiškinimai, kad sužalojimai kitose kūno vietose nukentėjusiajai galėjo atsirasti tik nuo to, kad jis ją sugriebdavo rankomis arba nuo to, kad nukentėjusioji daugybę kartų vis krisdavo ant grindų, keldavosi ir vėl krisdavo. Nors specialisto išvados to kategoriškai nepaneigia, tačiau tokie nuteistojo aiškinimai tiesiog nerealūs praktiškai. Nustatyta, kad kitose kūno vietose rasti sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti ne mažiau negu 11 smūgių. Faktiškai tų trauminių poveikių galėjo būti ir dar daugiau, nes galėjo būti suduodama ne po vieną smūgį į tas pačias kūno vietas. Kaip atrodė nužudytosios kūnas, gerai matyti iš prie specialisto išvados pridėtų fotonuotraukų. Akivaizdu, kad pati griuvinėdama nukentėjusioji taip susižaloti tikrai negalėjo, todėl bent dalis tų, nors ir mirčiai neturėjusių įtakos, sužalojimų galėjo būti padaryti tik suduodant tiesioginius smūgius. Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad kai kurie Č. M. parodymai, taip pat ir apie esmines bylos aplinkybes, yra ne tik prieštaringi, bet ir melagingi. Negalima sutikti ir su apelianto argumentu, kad jis prisipažino kaltu ir davė parodymus savo noru, o ne dėl kitų įrodymų. Jau nuo pat greitosios pagalbos atvykimo į įvykio vietą ir nukentėjusiosios nugabenimo į ligoninę momento buvo akivaizdu, kad R. M. sumušta ir jai padaryta daugybė kūno sužalojimų. Kitą dieną po nukentėjusios mirties buvo gautos specialisto išvados apie mirties priežastis. Niekam nekilo abejonių ir dėl to, kad nukentėjusioji buvo sumušta savo namuose, kur su ja buvo tik nuteistasis. Visi šie įrodymai kaip tik ir nulėmė, kad Č. M. bent iš dalies prisipažino kaltu. Tuo tarpu kitos jau išvardintos aplinkybės leidžia padaryti išvadą ir apie tai, kad vėliau nuteistasis parodymus keitė mėgindamas išvengti atsakomybės ir tuo pačiu savo versijas derindamas prie vis naujai jam paaiškėjančių bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, jo versija apie ankstesnių R. M. sužalojimų slėpimą po šukuosena atsirado tik po to, kai teisme paneigė mačiusi tokius sužalojimus liudytoja I. J. .

Kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo apibūdina nusikalstamos veikos subjektą, parodo jo dorovines nuostatas ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl jų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tuo tarpu jau aptartos šioje nutartyje aplinkybės tokių nuteistojo Č. M. nuostatų nepatvirtina. Nuteistasis parodymus davė ne savo noru, o labiau dėl surinktų kitų įrodymų, jo prisipažinimas kaltu yra deklaratyvus, o jo parodymai apie svarbias ir netgi esmines bylos aplinkybes buvo dažnai keičiami, taip pat ir teisminio nagrinėjimo metu. Neabejotinai nustatyta ir tai, kad dalis nuteistojo parodymų apie svarbias bylos aplinkybes yra išgalvota, tie parodymai melagingi ir nuteistasis tokiu būdu siekia tik išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent griežtesnės bausmės. Todėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) teismas nenustatė visiškai pagrįstai.

Apelianto argumentai dėl kitos, BK 59 str. 1 d. 1 p. numatytos, atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo taip pat atmetami. Ši aplinkybė nustatoma, jeigu kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Bet kuriuo atveju, ši aplinkybė gali būti pripažinta tik tuomet, kai nustatomi būtent aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti kelią nusikalstamos veikos padarinių atsiradimui. Tas atvejis, kai kaltininkas, sužalojęs nukentėjusiajam sveikatą, kviečia medicininę pagalbą ir taip siekia užkirsti kelią dar sunkesnių padarinių atsiradimui, gali būti pagrindu nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui. Tačiau šioje byloje tokių aktyvių veiksmų nuteistasis Č. M. neatliko. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, ir to neginčija pats apeliantas, kad R. M. buvo sumušta ir jos mirtį sukėlę sužalojimai jai buvo padaryti 2005 m. lapkričio 20 d., apie 20 val. 30 min. Tuo tarpu greitosios medicinos pagalbos automobilis į ligoninę nukentėjusiąją atgabeno tik lapkričio 21 d. naktį, apie 3 val. 30 min. Pats nuteistasis pripažįsta ir parodo, kad savo dukrai jis paskambino ir paprašė pagalbos tik maždaug 1 val. 30 min. nakties, t.y. praėjus apie 5 valandoms laiko po to, kai pats nuteistasis savo žmoną sumušė ir ją sunkiai sužalojo. Apeliantas aiškina, kad po smūgių sudavimo vakare žmona nuėjo kartu su juo miegoti ir kad apie pavojų jos gyvybei ir sveikatai jis suprato tik naktį, kai nukentėjusiajai apsidarė bloga ir ji liko gulėti ant grindų išvirtusi iš lovos. Tokius nuteistojo argumentus kolegija atmeta. Nuteistasis sudavė nukentėjusiajai smūgius į galvą, o kadangi tie sužalojimai ir sukėlė mirtį, vadinasi suduoti smūgiai negalėjo būti silpni. Todėl nuteistasis, kuris dar ir pabrėžia, kad pats buvo blaivus, tikrai galėjo suprasti ir suprato, kad sunkiai sužalojo savo žmoną ir kad jai būtina būtent skubi medicininė pagalba. Tai jis privalėjo suprasti ir dėl kitų aplinkybių. Byloje buvo nustatyta, kad ant lovos patalynės buvo surasta kraujo, galėjusio priklausyti būtent nukentėjusiajai, o tai paneigia apelianto aiškinimus, kad surastos dėmės galėjo būti nuo pomidorų sulčių. Tuo pačiu jis negalėjo nepastebėti šalia gulinčios kraujuojančios savo žmonos. Be to, apie tai, kad sunkaus nukentėjusiosios sužalojimo simptomai turėjo pasireikšti ne naktį, o žymiai anksčiau, matyti ir iš teismo medicinos specialisto paaiškinimų teisme. Specialisto nuomone, vėmimą galėjo sukelti jau spėjusios išsivystyti nukentėjusiosios galvos smegenų sužalojimo komplikacijos, t. y. smegenų pabrinkimas ir spaudimas išsiliejusius krauju. Kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų padėti nukentėjusiajai net ir tada, kai pavojus jos gyvybei ir sveikatai jau tikrai buvo akivaizdžiai suprantamas jam pačiam. Šioje nutartyje jau buvo aptarti nuteistojo parodymai apie tai, kad jis matė, kaip jo žmona, išlipusi iš lovos ir nukritusi ant grindų, daugiau nepajėgė atsikelti ir liko ten gulėti. Nuteistasis pripažino, kad klausė žmonos, kas jai yra, girdėjo jos atsakymą, kad ji pagulės ir gal viskas praeis, tačiau ir toliau nekvietė jokios pagalbos ir liko gulėti lovoje greta netoli ant grindų gulinčios sužalotos žmonos. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis į greitąją medicininę pagalbą taip ir nepaskambino ir tos pagalbos neiškvietė. Tik pamatęs, kad žmonos būklė visiškai kritiška ir kad nutrūksta jos kvėpavimas, nuteistasis pagaliau pasikvietė tame pačiame name gyvenančią savo dukrą. Apelianto aiškinimai, kad jis nežinojo greitosios pagalbos telefono numerio, yra naivūs ir neįtikinami. Taip pat svarbi aplinkybė yra tai, kad net ir atėjusiai į butą savo dukrai ir jau dukros iškviestiems medikams nuteistasis taip ir nepaaiškino tikrųjų R. M. jau kritinės būklės priežasčių. Nuteistojo dukra liudytoja I. J. teisme parodė, jog atėjus į butą ir pamačius ant grindų gulinčią motiną, tėvas (nuteistasis) jai pasakė, kad savo žmonos jis nemušė ir kad jie dieną tik apsipyko.

Apeliaciniame skunde nuteistasis be jokio pagrindo nurodo apie tariamus prieštaravimus su tuo susijusiose nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose. Nuosprendyje tikrai nurodoma, kad sužalojęs nukentėjusiąją nuteistasis elgėsi abejingai ir nesuteikė jai jokios pagalbos. Tačiau po to ėmėsi iniciatyvos iškviesti savo dukrą, kuri vėliau ir iškvietė greitąją medicininę pagalbą. Visų pirma, šiose teismo išvadose nėra jokių prieštaravimų ir teismas tikrai nepripažino, kad nuteistasis nukentėjusiajai būtų teikęs kokią nors pagalbą. Kita vertus, nurodytas teismo išvadas apeliantas nepagrįstai išskyrė iš nuosprendžio konteksto ir visai ne iš tos nuosprendžio dalies, kurioje būtų buvęs svarstomas atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimas. Jau paminėtas aplinkybes teismas išdėstė motyvuodamas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės rūšies ir tyčios formos bei padarė išvadą, kad Č. M. nužudymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Tuo tarpu šioje nutartyje jau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiajai pagalbos nesuteikė ir jokiais savo veiksmais, juo labiau – aktyviais, nusikaltimo padarinių išvengti nebandė. Tos pačios jau aptartos aplinkybės, ypač tai, kad Č. M. net nuo savo dukros slėpė savo padarytus nusikalstamus veiksmus, netgi leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo veiksmai pakviečiant į savo butą dukrą buvo nulemti ne siekimo kuo skubiau padėti nukentėjusiajai ir išgelbėti jos gyvybę, o tiesiog nuteistojo baimės dėl to, kaip tie nusikaltimo padariniai palies jį patį. Taigi nustatyti ir šią antrąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat nebuvo jokio pagrindo.

Nuteistojo argumentus dėl trečiosios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 6 p., nustatymo kolegija taip pat atmeta. Apeliantas nurodo, kad nusikaltimą padarė šeimyninio konflikto metu, tačiau to konflikto iniciatore bei aktyvia dalyve buvo pati nukentėjusioji. Šie jo parodymai nebuvo paneigti, o apie agresyvų R. M. elgesį parodė ir liudytoja I. J. . Todėl nuteistasis prašo nustatyti, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusios provokuojantis elgesys ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kolegija pažymi, kad šiuos apelianto argumentus jau svarstė ir juos motyvuotai bei pagrįstai atmetė pats pirmosios instancijos teismas. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas motyvuotai paneigė ir atmetė ne tik šias Č. M. nurodomas aplinkybes, bet ir jo veikimą būtinosios ginties situacijoje, peržengiant tokios ginties ribas ar veikimo staiga labai susijaudinus dėl neteisėtų nukentėjusiosios veiksmų galimybę. Apie tai nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos. Net ir tikint, kad konflikto iniciatore buvo pati nukentėjusioji, ji tikrai neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilusi grėsmė nuteistojo gyvybei ir sveikatai, jų nenurodo ir pats apeliantas. Tokiais veiksmais negali būti laikomas ir puodo metimas į nuteistojo pusę. Todėl atsakomieji nuteistojo smurtiniai veiksmai tikrai negalėjo būti vertinami nei būtinąja gintimi, nei veikimu peržengiant tokios ginties ribas. Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad apelianto nurodomas nukentėjusiosios ,,priekabiavimas” ar žodiniai įžeidinėjimai būtų galėję sukelti nuteistajam fiziologinio afekto būklę. Net ir iš paties nuteistojo parodymų galima spręsti, kad toks jo žmonos elgesys jam nebuvo netikėtas, panašūs konfliktai kildavo ir anksčiau. Nuteistojo parodymai, kad šį kartą atvejis buvo išskirtinis, nes žmona jį apkaltino neištikimybe su dukromis, buvo išdėstyti tik teisme ir dėl tų jo parodymų jau buvo pasisakyta. Be to, net ir tai nebūtų galėję tiek paveikti nuteistąjį, kad dėl to jis būtų praradęs galimybę kontroliuoti savo veiksmus. Juo labiau, kad nuteistasis pats parodė, jog smūgius žmonai sudavinėjo ne iš karto po jos pasakytų įžeidžiančių žodžių, o tai darė tik praėjus kažkiek laiko ir specialiai tam atsikeldamas iš lovos. Tuo tarpu BK 59 str. 1 d. 6 p. nurodomu veikos padarymui įtakos turėjusiu provokuojančiu nukentėjusiojo asmens elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti prieš jį nusikalstamą veiką. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra tik atsakomoji reakcija į provokuojančius veiksmus ir kaltininkas paprastai neturi jokių kitų tokio veikimo paskatų. Nuosprendyje teismas nepripažino nukentėjusiosios R. M. elgesio provokuojančiu dėl keleto priežasčių. Nuosprendyje nurodoma, kad nors nukentėjusioji buvo aktyvi tarpusavio konflikto dalyvė, be pagrindo priekaištavo kaltinamajam, tačiau jos elgesys neprovokavo smūgių jai sudavimo. Dar kartą taip pat nurodoma, kad tokie konfliktai M. šeimoje buvo įprastinis reiškinys. Su tokiomis teismo išvadomis kolegija sutinka ir laiko jas pagrįstomis. Kaip jau buvo minėta, provokuojančiu elgesiu nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tačiau šioje byloje to tikrai nenustatyta. Nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų sąmoningai skatinusi nuteistąjį pradėti muštynes ir suduoti jai smūgius, o juo labiau, sunkiai ją sužaloti. Tokią galimybę paneigia ir paties nuteistojo jau aptarti parodymai. Jis pats yra parodęs, kad atsikeldavo iš lovos ir suduodavo žmonai po vieną ar kelis smūgius kai jam įkyrėdavo jos priekabiavimas. Tačiau nuteistasis niekada neparodė apie tai, kad pati nukentėjusioji būtų raginusi jį su ja muštis ir panašiai. Nuteistasis parodė netgi apie tai, kad po pirmojo jo suduoto smūgio žmona atsikėlusi toliau jam priekaištavo jau ne dėl kokios nors jo neištikimybės, o kaip tik dėl jo ką tik pavartoto smurto. Nepaisant to, vėl atsikėlęs iš lovos, jis vėl sudavė smūgius nukentėjusiajai. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nors nukentėjusioji ir pradėjo konfliktą pati, tačiau po to į tą konfliktą sąmoningai įsitraukė ir pats nuteistasis. Taigi tas konfliktas tapo abipusiu, o jo metu nuteistojo pavartotas fizinis smurtas buvo neadekvati reakcija į nukentėjusiosios veiksmus, todėl nuteistasis privalo atsakyti už savo veiksmų pasekmes. Taip pat nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad pavartodamas smurtą prieš žmoną nuteistasis tai padarė dėl asmeninių paskatų ir iš pykčio dėl nukentėjusiosios elgesio, tačiau ne dėl jos provokuojančių veiksmų. Todėl teismas visiškai pagrįstai nenustatė ir šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kita vertus, į pačios nukentėjusiosios elgesį, į tai kad ji buvo konflikto iniciatore ir aktyvia to konflikto dalyve, teismas atsižvelgė skirdamas nuteistajam konkrečią bausmę. Iš nuosprendžio matyti, kad ši aplinkybė bausmės dydžiui turėjo svarbią reikšmę.

Apibendrinant tai, kas jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad teismas pagrįstai nenustatė jokių nuteistojo Č. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat nenustatyta ir tą atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas pagrįstai nurodė apie tai, kad Č. M. padarė labai sunkų nusikaltimą. Šiuo atveju šis nusikaltimas buvo pabaigtas, nukentėjusiajai buvo atimta gyvybė, o kilusios pasekmės jau yra neatstatomos. Tai parodo padaryto nusikaltimo ypatingą pavojingumą bei žalą visuomenei. Kaip tik tai ir nulėmė griežtos ir būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Kita vertus, skirdamas Č. M. bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, teismas jau atsižvelgė tiek į apelianto nurodomas faktines bylos aplinkybes, tiek į duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. Skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė į tai, kad pati nukentėjusioji buvo aktyvi konflikto dalyvė. Nors jos elgesys ir nebuvo pripažintas provokuojančiu, tačiau tą elgesį teismas jau įvertino iš dalies turėjusiu reikšmės nuteistojo veiksmams, o tuo pačiu ir turinčiu reikšmės skiriamos bausmės dydžiui. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad Č. M. anksčiau nebuvo teistas, įvertinta gera iš jo darbovietės gauta charakteristika. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad turėjo būti atsižvelgta ir į jo amžių ir į tai, kad nukentėjusioji jam neturi pretenzijų, taip pat į tai, kad atlikdamas bausmę jis negalės atlyginti žalos ligonių kasai. Kolegijos nuomone, šios papildomos aplinkybės nėra tiek svarbios, kad dėl jų būtų galima švelninti teismo jau paskirtą bausmę. 1956 metais gimusio Č. M. amžius ir sveikatos būklė tikrai negali būti kliūtimi atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Iš bylos taip pat matyti, kad pats nuteistasis nužudytosios motinai jokios žalos neatlygino, o tai, kad nukentėjusioji jam nereiškia pretenzijų ir net nepareiškė byloje civilinio ieškinio, priklausė tik nuo pačios nukentėjusiosios apsisprendimo. Už padarytą nužudymą Č. M. bet kuriuo atveju galėjo būti paskirta tik laisvės atėmimo bausmė, todėl jo argumentas, kad jis negalės atlyginti valstybei nukentėjusiosios gydymo ligoninėje išlaidų, taip pat negali būti pagrindu bausmės švelninimui. Kolegijos nuomone, teismas šioje byloje jau atsižvelgė į visas įmanomas aplinkybes, leidžiančias paskirti nuteistajam kuo švelnesnę, tačiau teisingumo principams neprieštaraujančią bausmę. Paskirtoji 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai mažesnė už sankcijos vidurkį, todėl ji negali būti laikoma aiškiai per griežta. Dar labiau šią bausmę švelninti jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Č. M. apeliacinį skundą atmesti.