Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjui S. N., atsakovo atstovui Vytautui Nemeikai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė, įvertinusi tai, kad J. M. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) yra deklaruota 2015 m. kovo 23 d., o pareiškėjo S. N. gyvenamoji vieta Bute deklaruota nuo 2016 m. gegužės 3 d., padarė išvadą, kad S. N. ir J. M. Bute kartu negyveno, todėl netaikytina ir Aprašo 88 punkte bei Tvarkos aprašo 102 punkte nustatyta išimtis, neįskaityti nuosavybės teise turimo turto į asmens turtą, jei asmuo gyvena su šeima ir (arba) artimaisiais giminaičiais ir šios šeimos ir (arba) artimųjų giminaičių gyvenamoji patalpa, kurioje jie ne trumpiau kaip vienus metus yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad būtų gyvenęs Bute ir šį faktą būtų deklaravęs iki 2016 m. gegužės 3 d.

Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad patalpos turėtų būti neįskaitomos į J. M. asmeninį turtą. Pabrėžė, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, nuolatinio finansinių galimybių perskaičiavimo pagal asmenų kreipimusis Tvarkos aprašas nenumato.

Teigė, kad J. M. turtas nepakito, t. y. vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, jis priklauso J. M., nebuvo pakeistas į pinigines lėšas, o aplinkybė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame bute 2016 m. gegužės 3 d. gyvenamąją vietą deklaravo S. N., neturi įtakos J. M. turimo turto statusui ar kiekiui.

Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir nėra pagrindo tenkinti jo skundą. Paaiškino, kad Raštas pareiškėjui buvo siunčiamas neregistruota siunta, todėl duomenų, kada Raštas įteiktas negali pateikti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso Butas (b. l. 46–47).

Įsiteisėjusiu 2016 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu J. M. pripažinta neveiksnia konkrečiose turtinių bei asmeninių neturtinių santykių srityse bei jos globėju ir jai priklausančio turto administratoriumi paliktas jos sūnus S. N. (b. l. 39–40).

2015 m. sausio 9 d. keturšale sutartimi (toliau – Sutartis) dėl mokėjimo už teikiamas socialinės globos paslaugas Nr. A72-12/15(3.1.36-AD4), sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, J. M., atstovaujamos S. N., S. N. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įstaiga) nustatyta, kad J. M. apgyvendinta Įstaigoje (Sutarties 6.1 p.), o S. N. įsipareigojo mokėti apskaičiuotą dalį už teikiamą socialinę globą (Sutarties 10.1 p.; b. l. 34–38). Pagal sutarties 1 priedą, 1 procento nuo turto vertės, viršijantis turto vertės normatyvą 2015, 2016 ir 2017 m. apskaičiuotas 138,88 Eur mokestis (b. l. 41, 42, 43).

Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. pateikė prašymą „Dėl mokėjimo už teikiamas socialinės globos paslaugas panaikinimo“ panaikinti mokėjimą, kurį sudaro 1 proc. Turto vertės viršijančios turto vertės normatyvą (b. l. 30).

Atsakovas ginčijamame Rašte, nustatęs, kad 2015 m. sausio 8 d. atliekant J. M. finansinių galimybių vertinimą, 1 procento turto vertės mokestis, viršijančios turto vertės normatyvą, buvo įskaičiuotas, nes tuo metu Bute gyvenamąją vietą deklaravo tik J. M.. Be to, Rašte nustatė, kad J. M. nuo 2015 m. sausio 12 d. faktiškai gyvena Įstaigoje ir nuo 2015 m. kovo 24 d. čia deklaruoja gyvenamąją vietą. Kadangi pareiškėjas gyvenamąją vietą deklaravo 2016 m. gegužės 3 d., tai padarė išvadą, kad kartu su pareiškėja negyveno (b. l. 31).

Pareiškėjas su Raštu nesutinka ir teigia, kad atsakovas turėjo pagal esamą situaciją perskaičiuoti finansines galimybes pagal šiuo metu esančią realią situaciją.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja savivaldybės kompetenciją ir nustato, kad savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę (1 dalis).

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-2160 „Dėl mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas), kuris reglamentuoja asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžių nustatymą, pagalbos pinigų mokėjimą, asmens (šeimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimą. Tvarkos aprašo 10.1 p. numato, kad finansinių galimybių vertinimas – tai asmens (šeimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimo procedūra, apimanti asmens (šeimos) pajamų, turto įvertinimą. Prie finansinių galimybių vertinimo priskiriamas ir mokėjimo už socialines paslaugas šaltinių nustatymas.

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 69 punktu, asmens (šeimos narių) finansinės galimybės vertinamos tuo pačiu metu, kuriuo nustatomas asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 88 punktas numato, kad tais atvejais, kai asmuo gyvena su šeima ir (arba) artimaisiais giminaičiais ir šios šeimos ir (arba) artimųjų giminaičių gyvenamoji patalpa, kurioje jie ne trumpiau kaip vienus metus yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, yra jo nuosavybės teise turimas turtas, šios patalpos į asmens turtą neįskaitomos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tvarkos aprašo 102 punkte.

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra J. M. sūnus, nėra, kadangi ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusiame teismo sprendime (b. l. 39–40).

Byloje nustatyta, kad J. M. socialinių paslaugų poreikis buvo nustatytas 2015 m. sausio 8 d., t. y. atliekant finansinių galimybių vertinimą, remiantis Gyventojų registro – duomenų bazės išrašu, Bute gyvenamąją vietą buvo deklaravusi tik J. M., o pareiškėjas Bute gyvenamąją vietą deklaravo 2016 m. gegužės 3 d. (b. l. 33). Pareiškėjas šias aplinkybes patvirtino teismo posėdyje. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. kovo 24 d. J. M. deklaruota gyvenamoji vieta Įstaigoje (b. l. 32).

Pareiškėjas teismui jokių kitų duomenų, kurie paneigtų Gyventojų registro oficialius duomenis, teismui nepateikė. Taigi, byloje esminė aplinkybė, kad finansinės galimybės yra vertintos tuo metu, kai nustatomas asmens socialinių paslaugų poreikis, o tuo metu pareiškėjas nebuvo registruotas Bute, nepaneigė. Įvertinus tai, kad J. M. gyvenamoji vieta Įstaigoje deklaruota 2015 m. kovo 23 d., o pareiškėjo S. N. gyvenamoji vieta Bute – 2016 m. gegužės 3 d., konstatuotina, kad pareiškėjas ir J. M. Bute kartu negyveno, todėl ir Aprašo 88 punkte bei Tvarkos aprašo 102 punkte nustatyta išimtis, kai patalpos neįskaitomos į asmens turtą, negali būti taikoma.

Pažymėtina, kad Aprašo 88 punkte bei Tvarkos aprašo 102 punkte įtvirtinta išimtis, neįskaityti nuosavybės teise turimo turto į asmens turtą, jei asmuo gyvena su šeima ir (arba) artimaisiais giminaičiais ir šios šeimos ir (arba) artimųjų giminaičių gyvenamoji patalpa, kurioje jie ne trumpiau kaip vienus metus yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Minėtose normose įtvirtintos dvi sąlygos, kad būtų taikoma išimtis, t. y. asmuo turi gyventi kartu su šeima ir (arba) artimaisiais giminaičiais ir ši šeima ir (arba) artimieji giminaičiai turi būti šioje gyvenamojoje patalpoje deklaravę savo gyvenamąją vietą ne trumpiau kaip vienerius metus. Akcentuotina, kad šios sąlygos turi būti įgyvendintos tuo metu, kai nustatomas asmens socialinių paslaugų poreikis.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė Aprašo 88 ir Tvarkos aprašo 108 punktus, konstatuodamas, kad nėra būtinų sąlygų išimčiai taikyti. Pareiškėjas teismui patvirtino, kad nuo 2016 m. gegužės 3 d. deklaravo gyvenamąją vietą Bute. Kitų duomenų, kad būtų deklaravęs gyvenamąją vietą Bute anksčiau, teismui nepateikė.

Teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad kartą per metus gavus prašymą atliekamas naujas asmens finansinių galimybių vertinimas ir atsakovas turėjo perskaičiuoti taikomą mokestį pagal esamą padėtį. Nei Aprašas, nei Tvarkos aprašas tokios tvarkos nenustato.

Tvarkos aprašo 79 punkte nustatyta, kad naujas asmens finansinių galimybių vertinimas atliekamas ne vėliau kaip per vienus metus nuo informacijos gavimo esant asmens, jau gaunančio ilgalaikę socialinę globą, asmens turto pokyčiams. Apie tokius pokyčius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjas neinformavo ir teismui duomenų nepateikė.

Be to, Tvarkos aprašo 100 punktas numato, kad kai turtas pakeistas į pinigines lėšas, gavus asmens prašymą sumažinti mokestį už teikiamas socialinės globos paslaugas, atliekamas naujas asmens finansinių galimybių vertinimas, sumažinant mokestį per 12 mėnesių sumokėtu 1 procento turto vertės, viršijančios turto vertės normatyvą, mokesčio ir asmens specialiesiems globos poreikiams išleistų lėšų suma.

Remiantis byloje atsakovo pateikta informacija, Butas J. M. priklauso nuosavybės teise (b. l. 46, 47). Pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog J. M. priklausantis turtas pakito, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo atlikti naujo asmens finansinių galimybių vertinimo. Taigi, tik nustačius asmens turto pokyčius arba turtą pakeitus pinigais, galėtų būti atliekamas naujas J. M. finansinių galimybių vertinimas.

Konstatuotina, kad ta aplinkybė, jog J. M. nuosavybės teise priklausančiame bute 2016 m. gegužės 3 d. gyvenamąją vietą deklaravo S. N., neturi teisinės įtakos J. M. turimo turto statusui ir atitinkamai finansinių galimybių vertinimui iš naujo. Sutiktina su atsakovo išvada, kad J. M. turtas nepakito.

Be to, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su terminu skundui paduoti, nevertinami, kadangi atsakovas patvirtino, jog pareiškėjui Raštą siuntė neregistruota pašto siunta.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas neturėjo teisinės pareigos atlikti naujo asmens finansinių galimybių vertinimo. Ginčijamame Rašte yra tinkamai taikytos ir aiškinamos teisės normos, atsakovas pagrįstai rėmėsi Gyventojų registro ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie laikytini teisingais, kol jie nepaneigti. Taigi Raštas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nenustačius pagrindų jį pripažinti neteisėtu. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis – įpareigoti atsakovą perskaičiuoti asmens finansines galimybes atsižvelgiant į dabartinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. N. skundą atmeti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.