Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens K. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8867-285/2011 pagal pareiškėjo kreditoriaus AB DnB NORD banko pakartotinį prašymą skolininkui K. B. ir įkeisto turto savininkui uždarajai akcinei bendrovei „Korys“ dėl priverstinio skolos išieškojimo ne ginčo tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007-05-11 hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 01120070012181, UAB „Korys“, užtikrindamas 1 196 333,41 Eur paskolos, suteiktos K. B. pagal 2007-05-10 kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-233, grąžinimą kreditoriui AB DnB NORD bankui, įkeitė bendrovei nuosavybės teise priklausantį turtą: 1,9800 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įkeisto turto vertė 850 000 Lt.

Kreditorius AB DnB NORD bankas kreipėsi su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko K. B., nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą, kadangi skolininkas nustatytu terminu įsipareigojimų neįvykdė, skolos kreditoriui negrąžino, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Įspėjus skolininką jis sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl bankas nutraukė sutartį.

2007 m. gegužės 10 d. kredito linijos sutarties Nr. K-2500-2007-233 pagrindu apeliantas savo vartojimo reikmėms gavo 4 130 700 Lt kredito linijos limitą, kurios specialiosios dalies 8 punkte numatyta, kad skolininkui K. B. suteiktos kredito linijos limito paskirtis - vartojimo reikmėms. 2009 m. gegužės 26 d. susitarimo Nr. K-2500-2007-233/1 dėl 2007 m. gegužės 10 d. kredito linijos sutarties Nr. K-2500-2007-233 sąlygų pakeitimo ir papildymo Specialiosios dalies 6 punkte taip pat numatyta, kad skolininkui K. B. suteikto kredito paskirtis - vartojimo reikmėms, todėl darytina išvada, kad tarp skolininko bei AB DnB NORD banko buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas laiko, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo sutartis ir atlikti jų sąlygų sąžiningumo kontrolę.Kadangi kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl laikytina, kad kredito linijos limito ir jos pakeitimo sutarties Bendrosios dalies 47 (44) ir 49.1 (46.1) punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis ab initio.Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus 2011 m. vasario 7 d. pranešimą Nr. 30.58.37/233 apeliantui, kuriuo buvo pranešta, jog dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl suėjus 30 dienų terminui nuo pranešimo išsiuntimo dienos ir neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, kreditorius vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį bei pradės priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, privalėjo vertinti taikydamas CK 6.209 ir 6.217 straipsnių reikalavimus. Pranešimo išsiuntimo dieną, t.y. 2011-02-07 skolininko pradelsta skola pagal vartojimo kredito linijos sutartį sudarė tik šiek tiek daugiau kaip 10 procentų nuo bendros paskolos sumos (1 196 333,41 EUR), kurios grąžinimo terminas nėra pradelstas ar pasibaigęs, todėl neįvykdyta prievolė sudaro ypač mažą vartojimo sutarties neįvykdžiusios šalies, kuri yra vartotojas, sutartinių įsipareigojimų dalį. Todėl kreditorius neturėjo teisės 2011 m. vasario 7 d. inicijuoti vienašališką sutarties nutraukimą, nes tai draudžia CK 6.209 straipsnio 4 dalis ir vartotojo interesų apsauga. Kreditoriui, užtikrinant skolininko K. B. 2007 m. gegužės 10 d. skolinį įsipareigojimą, hipoteka yra įkeistas ne tik skolininko K. B., bet ir įkaito davėjos R. B. nekilnojamasis turtas, taip pat įkaito davėjo UAB „Korys“ nekilnojamasis turtas. Tokia faktinė situacija atitinka bendrąją hipoteką (CK 4.183 str. 1 d.), nes vieno skolinio įsipareigojimo įvykdymui yra įkeistas skirtingiems savininkams priklausantis turtas, tačiau hipotekos lakštuose nėra nustatyta ir registruota daiktų pardavimo varžytynėse eilė (CK 4.183 str. 3 d.). Bendrosios hipotekos atveju įstatymu nesuteikta kreditoriui teisė gauti išieškojimą pagal paprastosios hipotekos taisykles - išieškojimo eilę nustatyti vienašališkai, kokia skolos dalis ir iš kurio savininko turto turi būti padengta, nes tokiu atveju gali būti pažeisti įkaito davėjo interesai, proporcingumo ir hipotekos santykių subjektų lygiateisiškumo principai. Išieškojimo iš daiktų eilę, nesant hipotekos šalių susitarimo, turi nustatyti teismas, derindamas kreditoriaus ir daiktų savininkų interesus. Todėl neišsprendus ginčo tarp kredito davėjo, kredito gavėjo ir įkaito davėjo, negalima vykdyti skolos iš įkeisto turto išieškojimo supaprastinta hipotekos procedūros tvarka. Apelianto nuomone, kol nėra nustatyta išieškojimo iš skirtingiems savininkams priklausančio hipoteka įkeisto turto pardavimo varžytinėse eilė, hipotekos teisėjas turėjo atsisakyti vykdyti išieškojimą ypatingosios teisenos tvarka, palikdamas prašymą nenagrinėtu.Hipotekos lakštu įkeistas įkaito davėjo UAB „Korys“ nekilnojamasis daiktas - 1,9800 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), todėl visos hipotekos procedūros iš įkaito davėjo UAB „Korys“ pagal išimtinį teismingumą yra teismingos Hipotekos skyriui prie Vilniaus miesto apylinkės teismo, o ne Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant išimtinį teritorinį teismingumą, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas atskiruoju skundu kelia skundžiamąja nutartimi atliktos hipotekos procedūros – priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, parduodant jį iš varžytinių, teismingumo klausimą. CPK 543 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymas įregistruoti nekilnojamojo daikto hipoteką pateikiamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos hipotekos skyriui, o prašymas įregistruoti kilnojamojo turto įkeitimą – bet kuriam hipotekos skyriui. CPK 543 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas pakeisti arba baigti hipoteką ar įkeitimą, pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir dėl kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių pateikiamas hipoteką ar įkeitimą įregistravusiam hipotekos skyriui. Šių normų pagrindu skolininkas daro išvadą, jog nekilnojamojo daikto hipotekos procedūroms yra nustatytas išimtinis teismingumas pagal nekilnojamojo daikto buvimo vietą, todėl Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja negalėjo priimti nutarties dėl hipotekos procedūrų taikymo nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini). Tačiau CPK 543 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu to paties kilnojamojo turto įkeitimas įregistruotas keliuose hipotekos skyriuose arba tos pačios prievolės įvykdymui užtikrinti hipoteka ar įkeitimas įregistruotas keliuose hipotekos skyriuose, pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo hipotekos kreditoriaus pasirinkimu paduodamas vienam iš hipoteką ar įkeitimą įregistravusių hipotekos skyrių, o šis apie pareiškimo gavimą, įkeisto turto areštą, perdavimą kreditoriui administruoti, hipotekos ar įkeitimo pabaigą nedelsdamas praneša kitiems hipotekos skyriams, kuriuose įregistruota turto, iš kurio išieškoma, hipoteka ar įkeitimas. Šiais atvejais pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo gavusiam hipotekos skyriui jo prašymu hipoteką ar įkeitimą įregistravęs hipotekos skyrius persiunčia su pareiškimo nagrinėjimu susijusius hipotekos ar įkeitimo bylos dokumentus (jų kopijas). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai tos pačios prievolės įvykdymui užtikrinti hipoteka ar įkeitimas įregistruotas keliuose hipotekos skyriuose, pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo hipotekos kreditoriaus pasirinkimu paduodamas vienam iš hipoteką ar įkeitimą įregistravusių hipotekos skyrių. Iš kredito linijos sutarties matyti, kad kreditorius AB DnB NORD bankas ir kredito gavėjas skolininkas K. B. buvo susitarę ir dėl kito nekilnojamojo turto, esančio Kaune, hipotekos, tačiau byloje nėra duomenų apie kito nekilnojamojo turto hipotekos įregistravimą Kauno m. apylinkės teismo hipotekos skyriuje. Kadangi pirmosios instancijos teismas netaikė nurodytų procesinės teisės normų ir nepagrindė bylos teismingumo, o kolegija negali padaryti pagrįstų išvadų, ar Kauno apylinkės teismo hipotekos skyrius pagrįstai, remdamasis CPK 543 straipsnio 3 dalies nuostatomis, sprendė priverstinio skolos išieškojimo klausimą, nutartis naikintina, perduodant pirmosios instancijos teismui skundžiamąja nutartimi spręstiną klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Klausimą sprendžiant iš esmės, svarstytinas bylos teismingumo klausimas, kartu įvertinant tai, kad įkeisto turto savininkui UAB „Korys“, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, ir ši nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį.

Be to, net ir pripažinus, kad byla teisminga hipotekos skyriui prie Kauno m. apylinkės teismo, remiantis atskirojo skundo argumentais, turėtų būti nustatyta, ar kredito sutartis kvalifikuotina, kaip vartojimo sutartis, ir ar jos sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, yra sąžiningos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, yra suformuluota su hipotekos santykiais susijusi teisės taikymo taisyklė, kad hipotekos teisėjas, nustatęs, kad pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina, kaip vartojimo, turi pareigą ex officio patikrinti ir vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Tai reiškia, kad hipotekos teisėjas turi vertinti ir pasisakyti dėl kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą tinkamumo, kaip sąlygos įgyvendinti hipotekos kreditoriaus teisę kreiptis dėl skolos išieškojimo. AB DnB NORD banko pateiktos 2007 m. gegužės 10 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-233 specialiosios dalies 8 punkte nurodyta kredito linijos paskirtis – vartojimo reikmėms (skolos refinansavimui ir žemės sklypų įsigijimui). Analogiškai nurodyta ir 2009 m. gegužės 26 susitarimo Nr. K-2500-2007-233/1 specialiosios dalies 6 punkte, nurodant, kad kredito paskirtis vartojimo reikmėms. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nurodyta, kad vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Nors kredito sutartyje nurodyta kredito linijos paskirtis vartojimo reikmėms, tačiau iš pateiktų duomenų nėra galimybės spręsti, ar kredito linija suteikta vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Todėl nepakanka duomenų sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį ir taip pat nėra galimybės patikrinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo veiksmo, yra sąžiningos ir sutarties nutraukimą vertinti šiuo aspektu (CK 6.188 straipsnis). Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, privalėjo įvertinti sutarties nutraukimą nustatančias sąlygas ir sutarties nutraukimą vertinti atitikimo bendriesiems sąžiningumo reikalavimams aspektu, tačiau šios pareigos neatliko. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas konkrečių duomenų apie kredito linijos paskirtį, t.y. ar ji yra skirta vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, taip pat neturėdamas duomenų, kokios skolos refinansavimui ir kokiu tikslu įgyjamiems žemės sklypams finansuoti suteiktas kreditas, negali pats įvykdyti nurodytos teismo pareigos ex officio patikrinti ir vertinti sutarčių sąlygas sąžiningumo aspektu.

Sprendžiant priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, taip pat turėtų būti svarstomi ir su bendrąja hipoteka susiję klausimai, nuo ko taip pat priklauso kreditoriaus pakartotinio prašymo priverstinai išieškoti skolą išsprendimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje Nr. 3K-3-433/2010 yra išaiškinta, kad teisingas hipotekos sutarties kvalifikavimas, priskiriant ją atitinkamai rūšiai, yra aktualus esant hipotekos santykiams, nes nuo to priklauso sutarties šalių teisių ir pareigų apimtis, o tam tikrais atvejais - ir galimybė įgyvendinti iš hipotekos sutarties kilusias teises hipotekos procedūros nustatyta tvarka. Iš kredito linijos sutarties 10 punkto nuostatų matyti, kad to paties skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti pakartotiniu įkeitimu yra įkeistas R. B. priklausantis nekilnojamasis turtas ir UAB „Korys“ nekilnojamasis turtas. CK 4.183 straipsnyje numatyta, kad bendroji hipoteka - keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą, o CK 4.183 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė. Todėl darytina išvada, kad ginčo atveju yra sutartinė bendroji hipoteka, o tuomet, remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, kreditoriui nesuteikta teisė gauti išieškojimą pagal paprastosios hipotekos taisykles - išieškojimo eilę nustatyti vienašališkai ir nustatyti, kokia skolos dalis iš kurio savininko turto turi būti padengta, nes tokiu atveju gali būti pažeisti įkaito davėjų interesai, proporcingumo ir hipotekos santykių subjektų lygiateisiškumo principai. Tai reiškia, kad šiuo atveju tarp hipotekos sutarties šalių gali būti kilęs ginčas (tuo remiasi ir apeliantas atskirajame skunde), kurio neišsprendus, negalima vykdyti skolos iš įkeisto turto išieškojimo supaprastinta hipotekos procedūros tvarka. Todėl svarstytina, ar hipotekos teisėjas neturėjo atsisakyti vykdyti išieškojimą ypatingosios teisenos tvarka, palikdamas prašymą nenagrinėtu (CPK 542 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ir išaiškindamas kreditoriui, kad jis turi teisę dėl skolos išieškojimo kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka. Šių aplinkybių hipotekos teisėjas nesvarstė, o kolegijai nepakanka duomenų spręsti šį klausimą.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, perduodant klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir klausimą pagal kreditoriaus pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.