Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-378/2007Procesinio sprendimo kategorija:2.4.6. 1.2.14.7. 1.2.28.3.

2007 m. lapkričio 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 red.) ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Norvegijos Sandefjordo miesto teismo 2004 m. vasario 25 d. paskirta bausme ir D. S. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005 m. balandžio 5 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir J. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. T. ir R. N. Ž., tačiau dėl jų Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš L. T. , D. S. , J. R. ir R. N. Ž. solidariai priteista 10180 litų S. Z. padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe su R. B. , R. B. ir E. B. , kuriems dėl to paties kaltinimo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (2004 m.vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, 2004 m. gruodžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 2005 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis) panaudodamas fizinį smurtą, atimdamas asmenims laisvę, grasindamas fiziniu susidorojimu prievartavo didelės vertės turtą. L. T. , R. N. Ž., J. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, tyčia, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius S. ir D. Z., savavaldžiavo, padarydami jų teisėms ir interesams didelę žalą.

2003 m. balandžio 25 d. apie 23 val. Kaune Pramonės pr. 29 prie prekybos centro „Maxima“, D. S. turėdamas tikslą prievartauti turtą, o L. T. , J. R. ir R. N. Ž., nežinodami tikro D. S. , R. B. , R. B. ir E. B. tyčios turinio, savavaldžiavimo tikslu, veikdami bendrai iš anksto susitarus, panaudodami fizinį smurtą, jėga ištraukė nukentėjusius S. Z. ir D. Z. iš taksi automobilio, stovėjusio aikštelėje prie parduotuvės, sudavė jiems smūgius į įvairias kūno vietas ir jėga įstūmė į automobilį „VW Passat“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ten suguldė ant automobilio grindų ir prievarta nugabeno į gyvenamo namo esančio Kaune, Pikulo g. 123, ūkinį pastatą – garažą. Garaže nukentėjusiuosius jėga laikė uždėjus ant galvų polietileninius maišelius, taip neteisėtai atimdami jiems laisvę iki 2003 m. balandžio 26 d. ryto (tikslus laikas nenustatytas). Tęsdami nusikalstamą veiką, naudodami fizinį ir psichinį smurtą, S. Z. suduodami smūgius į veidą, grasindami fiziniu susidorojimu, vertė S. Z. perduoti didelės vertės turtą ir suteikti turtinę teisę R. B. ir D. S. dėl 52 000 litų perdavimo, privertė jį surašyti du fiktyvius skolos raštelius apie menamą S. Z. skolą R. B. ir D. S. , kiekvienam po 26 000 litų. Tuo D. S. padarė Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 red.) numatytą nusikaltimą, o L. T. , J. R. ir R. N. Ž. – Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas mano, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas neteisingai įvertino surinktus byloje duomenis.

Apeliantas teigia, kad jo veikoje nėra subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės. Teismas yra pripažinęs, kad J. R. ir R. N. Ž. nežinojo tikro D. S. , R. B. , R. B. ir E. B. tyčios turinio, todėl apeliantas mano, kad nepadarė nusikaltimo, nes negalima padaryti nusikaltimo, nežinant kas daroma.

Nuteistasis teigia nepažįstantis nei kaltinamųjų L. T. , N. R. Ž., D. S. , nei nukentėjusiųjų Z..

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, nukentėjusieji nei karto jo nenurodė, kaip asmens dalyvavusio padarant nusikaltimą. Buvo tik nustatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusieji pagal veido, sudėjimo, šukuosenos bruožus jį atpažino tik kaip asmenį, labai panašų į tą, kuris pagrobimo metu vairavo automobilį „VW Passat“. Nuteistasis teigia, kad jo bruožai nėra išskirtiniai ir būdingi daugeliui asmenų.

Apeliantas mano, kad negalima visiškai pasitikėti liudytojo G. P. parodymais, nes jis anksčiau buvo teistas už melagingų parodymų davimą.

Taip pat apeliantas mano, kad L. T. jį akivaizdžiai painioja su kitu asmeniu ir teigia jo nepažįstantis ir jokio automobilio nevairavęs.

Baudžiamojoje byloje, kurioje R. B. , R. B. ir E. B. dėl minėto įvykio yra nuteisti (2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, 2004 m. gruodžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 2005 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis), nukentėjusieji S. Z. , D. Z. , liudytojas G. P. liudijo visai apie kitas aplinkybes, o liudytojas G. P. net neužsiminė apie jį.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi įslaptinto liudytojo parodymais, nes priimant 2004 m. vasario 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 - 91/2004, teismas nesivadovavo prieštaringais to paties įslaptinto liudytojo parodymais.

Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis mano, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantas nurodo, kad S. Z. ir jo žmoną pažįsta, su jais draugavo, juos sieja sena kaimynystė, piniginiai reikalai. S. Z. per R. M. iš jo dažnai skolindavosi pinigų. Nuteistasis teigia, kad su R. B. buvo paskolinę S. Z. po 14 000 JAV dolerių, o šis pinigų negrąžino, pradėjo slapstytis. Skolinant pinigus S. Z. , dalyvavo M. V. , D. Z. , R. B. , viskas vyko S. Z. namuose. Įvykio dieną apeliantas kartu su R. B. , R. B. važiavo iš Vilniaus ir užsuko į prekybos centrą „Maxima“ pavalgyti. Eidamas į kavinę jis pamatė R. B. besikalbantį su S. Z. , jis pats teigia su S. Z. nekalbėjęs, nes su juo buvo susipykęs. Po to kartu su R. B. ir R. B. savo automobiliu jis išvažiavo namo, o kaip išvyko Z. teigia nematęs. Kitų kaltinamųjų nuteistasis teigia nepažįstantis.

Apeliantas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip turto prievartavimą, kai kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų veiką kvalifikavo kaip savavaldžiavimą. Teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojo G. P. parodymais, vertino juos kaip patikimus, tačiau tuo pačiu metu padarė priešingą šio liudytojo parodymams išvadą apie tai, kad tariamai visi įvykio dalyviai savavaldžiavo, o tik vienas D. S. prievartavo turtą. Apelianto manymu, remiantis G. P. parodymais neįmanoma padarytų veiksmų vertinti kaip turto prievartavimą, kadangi G. P. kategoriškai nurodė, kad buvo prašoma „išmušti“ skolą, o jokios kalbos apie turto prievartavimą nebuvo. Pasak G. P. , visi veiksmai ir buvo nukreipti į skolos atsiėmimą. Teismas padarė išvadą, kuri, apelianto manymu, neatitinka byloje esančių įrodymų.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis veikė organizuota grupe su R. B. , R. B. ir E. B. , kuriems dėl to paties kaltinimo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, 2004 m. gruodžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 2005 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis). Minėtuose teismo sprendimuose analogiška, kaip ir jam šioje byloje inkriminuota veika buvo kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliantas mano, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas tendencingai ištyrė liudytojo R. M. parodymus ir vadovavosi tik ta R. M. parodymų dalimi, kuri patvirtino kaltinimus, o jam naudingų parodymų nevertino ir jais nesirėmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistųjų J. R. ir D. S. kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodo nukentėjusiųjų S. Z. ir D. Z. parodymai apie nusikaltimo aplinkybes ir tai padariusius asmenis. Šie parodymai yra nuoseklūs, visiškai sutampa tarpusavyje, todėl vertintini kaip patikimi, kuriais galima remtis (b. l. 146-148, 148-149, t. 8). Šie parodymai buvo patikrinti atliekant parodymų patikrinimus vietoje ir eksperimentą (b. l. 46-49, 84-87, t. 1; b. l. 23-27, 31-34, 20-22, 28-30, t. 5). Jų parodymai atitinka ir liudytojo G. P. (b. l. 30-31, t. 9; b. l. 133-135, 171-175, t. 5), kaltinamojo L. T. parodymus (b. l. 52-54, t. 9), patvirtinančius D. S. ir J. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, jų atliktus veiksmus. Nukentėjusiųjų parodymų teisingumą patvirtina ir kiti įrodymai: tiesiogiai įvykį (smurtinius veiksmus prie „Maxima“ parduotuvės) mačiusių liudytojų E. K. (b. l. 31-32, t. 9), liudytojo Nr. 3001s, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, įvykio registracija policijoje (b. l. 20-21, 22-23, t. 1), S. Z. nustatytų kūno sužalojimų faktas, kurį patvirtina medicinos specialisto išvada Nr. 1964 (b. l. 37, t. 1), liudytojo G. P. ir nuteistojo L. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenys, kur jie nurodė nusikaltimo padarymo vietą prie prekybos centro „Maxima“, garažą Kaune, Pikulo g. 123, kur buvo nuvežti nukentėjusieji, panaudotas transporto priemones (b. l. 136-149, t. 5; b. l. 77-95, t. 6). Šiais įrodymais paneigtas apelianto D. S. teiginys, jog įvykio dieną jis kartu su R. B. , R. B. važiavo iš Vilniaus ir užsuko į prekybos centrą „Maxima“ pavalgyti. Eidamas į kavinę jis pamatė R. B. besikalbantį su S. Z. , jis pats teigia su S. Z. nekalbėjęs, nes su juo buvo susipykęs, taip pat tai, kad po to kartu su R. B. ir R. B. savo automobiliu jis išvažiavo namo, o kaip išvyko Z. S. Z. S. Z. teigia nematęs. Apelianto teiginius, jog jis nepažįsta kitų kaltinamųjų paneigia liudytojo G. P. parodymai apie pokalbį tarp R. B. , D. S. ir E. B. , kuriame dalyvavo jis pats, J. R. , R. Ž., L. T. ir kiti (b. l. 133-135, 171-175, t. 5). Šiais parodymais paneigiamas ir J. R. teiginys, jog jis nepažįsta nei kaltinamųjų L. T. , N. R. Ž., D. S. , nei nukentėjusiųjų Z.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo D. S. padarytą veiką kaip turto prievartavimą, o ne kaip savavaldžiavimą. Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnyje numatyta, kad baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą gali būti patrauktas asmuo, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytas šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – psichinės ar fizinės prievartos panaudojimas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kad S. Z. būtų buvęs skolingas D. S. , t. y. nebuvo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis D. S. galėjo reikalauti iš nukentėjusiųjų perduoti jam turtą. Todėl jo veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti R. M. parodymai apie tai, kad jis S. Z. liepimu iš R. B. ir D. S. kelis kartus buvo paėmęs 500-600 Lt, 2000 Lt (b. l. 152, t. 8). Nors pirmosios instancijos teismas šios R. M. parodymų dalies ir neanalizavo, apie ką pagrįstai nurodoma D. S. apeliaciniame skunde, šie R. M. parodymai nepatvirtina apelianto D. S. teiginio, kad S. Z. buvo jam skolingas 26000 Lt..

Apelianto D. S. teiginys, jog pirmosios instancijos teismas jo padarytą nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, o ne kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, nes R. B. , R. B. ir E. B. nuteisti už analogišką, kaip ir jam šioje byloje inkriminuotą, veiką, tačiau jų veikos buvo kvalifikuotos kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje (2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, 2004 m. gruodžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 2005 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis), teisėjų kolegijos nuomone yra nepagrįstas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo D. S. padarytą nusikalstamą veiką kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgęs į šioje dalyje numatytą nusikaltimą kvalifikuojantį požymį – tai, kad buvo prievartaujamas didelės vertės turtas. Šioje byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų buvo prievartaujamas didelės vertės turtas, t. y. jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Taigi, šis veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį nulėmęs kvalifikuojantis požymis nustatytas pagrįstai ir kvalifikuoti nuteistojo D. S. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.

Apelianto D. S. nurodomoje Lietuvos Aukščiausio Teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 2K-323/2005 iš tikrųjų yra konstatuota, kad „kasatorių R. B. , R. B. ir E. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai“, tačiau ši išvada turi būti traktuojama kaip kasatorių argumentų, kad jų padaryta veika turi būti kvalifikuota ne kaip turto prievartavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, o kaip savavaldžiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnį, paneigimas. Minėtoje kasacinėje byloje nebuvo paduoti kasaciniai skundai dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikavimo iš Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį, todėl Lietuvos Aukščiausias Teismas negalėjo priimti sprendimo pabloginančio nuteistųjų padėties.

Nuteistųjų J. R. , L. T. ir R. N. Ž. padarytas veikas pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje (kvalifikuotą savavaldžiavimą). Iš liudytojo G. P. duotų parodymų (b. l. 30-31, t. 9) matyti, jog iš E. B. pasakojimo jis sužinojo, kad 2002 m. pas pastarąjį buvo atvažiavęs R. B. ir prašė padėti susigražinti iš S. Z. pinigus – 30 tūkstančių. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti šio liudytojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 133-135, 171-175, t. 5) ir jis patvirtino šių parodymų teisingumą. G. P. patvirtino, kad 2002 m. vasarą Kauno mieste, Vydūno gatvėje esančiame mediniame bariuke, lauko terasoje vyko pokalbis tarp R. B. , D. S. ir E. B. , ten taip pat dalyvavo jis pats, J. R. , R. Ž., L. T. ir kiti. Pokalbio metu R. B. prašė išgauti iš S. Z. 27 tūkstančius JAV dolerių, nes, pastarasis ar tai apgavo, ar negražino skolos. Už šią pagalbą R. B. ir D. S. pažadėjo nurodyti narkotinių medžiagų realizavimo vietas Norvegijoje, Švedijoje. Iš šių parodymų bei jau minėtų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad nuteistieji J. R. , R. N. Ž., L. T. , gavę informacijos apie negrąžintą skolą, nežinodami jog skolos iš tikro nebuvo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė nerealizuotą kito asmens tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, kas atitinka savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtį. Nuteistasis D. S. žinojo, kad S. Z. nėra skolingas, todėl reikalaudamas pastarąjį pasirašyti skolos raštelius, prievartavo turtą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus apelianto D. S. teiginys, jog teismas visiškai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip turto prievartavimą, kai kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų veiką kvalifikavo kaip savavaldžiavimą įvertinamas kaip nepagrįstas ir atmetamas. Nėra pagrįstas ir J. R. tvirtinimas, kad nežinodamas tikrojo D. S. , R. B. , R. B. ir E. B. tyčios turinio, jis nepadarė nusikaltimo. Jau minėta, kad jis klysdamas dėl tariamos S. Z. skolos ir padėdamas ją išgauti neteisėtais būdais savavaldžiavo. O tikrojo D. S. , R. B. , R. B. ir E. B. tyčios turinio nežinojimas nedavė pagrindo ir jo veiksmus kvalifikuoti kaip turto prievartavimą.

J. R. teiginys, kad nukentėjusieji nei karto jo nenurodė kaip asmens dalyvavusio nusikaltimo padaryme nepagrįstas, nes nukentėjusysis S. Z. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad J. R. prie prekybos centro „Maxima“ buvo ir vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, buvo išlipęs iš automobilio ir jį mušė (b. l. 148, t. 8). Šį apelianto teiginį taip pat paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Iš asmens parodymo atpažinti protokolų matyti, kad nukentėjusieji S. Z. ir D. Z. S. Z. S. Z. parodžius atpažinti kaltinamuosius, atpažino J. R. kaip asmenį, pagal veido, sudėjimo, šukuosenos bruožus, labai panašų į tą, kuris pagrobimo metu sėdėjo už automobilio „VW Passat“, į kurį jie buvo įgrūsti, vairo, tačiau kategoriškai tvirtinti, kad būtent šis asmuo buvo už automobilio vairo jie negalėjo, nes praėjo nemažai laiko (b. l. 59-61, t. 5; b. l. 64-71, t. 5). Liudytojas G. P. savo parodymuose nurodo J. R. kaip asmenį dalyvavusį rengiantis padaryti nusikaltimą, taip pat ir pagrobiant nukentėjusiuosius (b. l. 133-135, 171-175, 177-184, t. 5). Liudytojo G. P. parodymai buvo patikrinti atliekant parodymų patikrinimą vietoje (b. l. 136-149, t. 5). Liudytojas G. P. atpažino J. R. iš jam parodytų fotonuotraukų (b. l. 150-167, t. 5). Nuteistasis L. T. taip pat nurodė J. R. kaip asmenį dalyvavusį padarant nusikaltimą (b. l. 52-54, t. 9). Remiantis šiais argumentais ir įrodymais kaip nepagrįstas atmetamas ir nuteistojo teiginys, jog L. T. jį akivaizdžiai painioja su kitu asmeniu ir teigia jo nepažįstantis ir jokio automobilio nevairavęs.

J. R. teiginys, jog negalima visiškai pasitikėti liudytojo G. P. parodymais, nes jis anksčiau buvo teistas už melagingų parodymų davimą yra nepagrįstas, nes baudžiamojoje byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų.

J. R. apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi įslaptinto liudytojo parodymais, nes priimant 2004 m. vasario 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 - 91/2004, teismas nesivadovavo prieštaringais to paties įslaptinto liudytojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tais įslaptinto liudytojo parodymais, kuriose jis apsiribojo paties įvykio prie prekybos centro „Maksima“ aprašymu, neįvardindamas pavardėmis nukentėjusiuosius užpuolusių asmenų. Minėtas liudytojas parodė, kad 2003 m. balandžio 25 d. apie 23 val. prie prekybos cento „Maxima“ esančio Kaune, Pramonės prospekte, jis matė, kaip į taksi automobilį sėdo vyriškis ir moteris, ir į tą patį automobilį mėgino įsėsti dar trys staigiai priėję vyriškiai, kurie automobilyje sėdėjusius vyrą ir moterį jėga ištraukė, vyriškiui sudavė smūgius į galvą, krūtinę. Tuo pačiu metu prie jų privažiavo „VW Passat“ markės automobilis. Užpuolikai vyrą ir moterį įstūmė pro galines dureles į šį automobilį. Po to vieni iš užpuolikų įsėdo į tą patį taksi automobilį, kiti į „VW Passat“ ir abi mašinos nuvažiavo. Šie įslaptinto liudytojo parodymai neprieštarauja kitų liudytojų aukščiau aptartiems parodymams apie minėtą įvykį, šios aplinkybės apeliantų irgi nėra ginčijamos. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi įslaptinto liudytojo parodymais priimdamas nuosprendį.

Apelianto J. R. teiginys, jog byloje, kurioje yra nuteisti R. B. , R. B. ir E. B. dėl minėto įvykio (2004 m. vasario 11 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, 2004 m. gruodžio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 2005 m. gegužės 3 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis), nukentėjusieji S. Z. , D. Z. . Z. , liudytojas G. P. liudijo visai apie kitas aplinkybes, o liudytojas G. P. net neužsiminė apie jį, taip pat nėra pagrįstas. Apeliantas skunde nenurodė konkrečių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų S. Z. ir D. Z. parodymų šioje ir kitoje minėtoje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija tarp minėtų parodymų nemato prieštaravimų, kurie duotų pagrindą suabejoti nukentėjusiųjų parodymais. Liudytojas G. P. apklaustas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje nuteisti R. B. , R. B. ir E. B. , neparodė apie J. R. , tačiau atsižvelgtina, kad J. R. tuo metu nebuvo teisiamas, o ikiteisminis tyrimas dėl D. S. ir tuo metu ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų buvo atskirtas į atskirą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo G. P. parodymais, nes ta aplinkybė, kad jis neparodė apie J. R. nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje nuteisti R. B. , R. B. ir E. B. , nevertintina kaip prieštaravimas jo parodymams šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidų ir paskirdamas bausmes bei subendrindamas paskirtas bausmes su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Skiriant bausmes buvo atsižvelgta į kiekvieno iš kaltinamojo padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumo laipsnį, vaidmenį nusikaltimų padaryme, asmenybę charakterizuojančią medžiagą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. padarė sunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas organizuota grupe,– jam paskirta bausmė nėra neteisinga ir per griežta, dėl ko švelninti paskirtos bausmės nėra pagrindo.

J. R. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgiant į tai, kad J. R. charakterizuotinas neigiamai, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą už sunkų tyčinį nusikaltimą, jam paskirta bausmė nėra per griežta, todėl nešvelnintina.

Dėl nurodytų motyvų apeliaciniai skundai netenkinami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. S. ir J. R. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas KruopysVioleta RažinskaitėSvajūnas Knizleris