Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant V.Kapalinskaitei, dalyvaujant pareiškėjai L. V., jos atstovui adv. Š. V., suinteresuotam asmeniui A. V., vertėjai G.Tijūnėlienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. V., R. Ž., K. K., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centrui ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Suinteresuotas asmuo – A. V., nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė pareiškimą, prašė jį tenkinti.

Suinteresuotas asmuo – A. V., su pareiškimu sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Pareiškėja L. V. teismo prašo nustatyti faktą, kad ji nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį 2003-07-01 įgijo ½ dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą indeksu 1A1m, kuris 1993-07-01 nuosavybės teise priklausė jos senelei A. K..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Taigi, nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai, asmuo jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; b) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-514/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija 2011-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pakeitė iki tol egzistavusią teismų praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąją senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, ar ne.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ½ dalį įregistruotos L. V. nuosavybės teisės, įregistravimo pagrindas - 2002-01-03 išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, reg. Nr. 32. Į kitą ½ dalį minėto gyvenamojo namo daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (b.l. 76 - 78). Pareiškėja būtent ir siekia, kad būtų nustatytas faktas, jog ji įgijo nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į pastarąją dalį gyvenamojo namo, kuri nėra registruota Nekilnojamojo turto registre. Nors ši turto dalis nėra įregistruota ir nėra įregistruotos jokios daiktinės teisės į šį turtą Nekilnojamojo turto registre, tačiau byloje nėra ginčo, kad ši turto dalis asmeninės nuosavybės teise priklausė pareiškėjos senelei A. K.. Tai iš esmės patvirtina ir pareiškėjos pateikta teismui 1993-07-01 dovanojimo sutartis, kuria A. K. padovanojo pareiškėjai L. K. (Volovičevai) jai asmeninės nuosavybės teise pagal Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro “Valda” 1993-05-03 išduotą pažymėjimą Nr. 4196 priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu 1A1m, turinčio 35,43 kv.m. bendro naudingo ploto, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 32). Pareiškėja su šios sutarties sudarymu sieja termino nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį pradžią.

Minėta dovanojimo sutartis buvo sudaryta 1993-07-01, ją patvirtino Riešės apylinkės viršaičio pavaduotoja A. K.. Sutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 str. ši sutartis per 3 mėnesius turi būti įregistruota Vilniaus VTIPPB “Valda”.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, galiojusio minėtos sutarties sudarymo metu ir galiojusio iki 2001-07-01 (1964 m. CK), 281 str. buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo (255 straipsnis) momento. 1964 m. CK 255 str. 1 d. numatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. 1964 m. CK 255 str. 2 d. nurodyta, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį daro negaliojančią. 2000-07-18 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 8 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatyta terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą terminą atnaujina teismas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad aptariamam sandoriui (dovanojimo sutarčiai) buvo privaloma teisinė registracija per tris mėnesius nuo jo sudarymo, tačiau šis sandoris įstatymo nustatyta tvarka ir terminu nebuvo įregistruotas, taip pat Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą, 2010-11-10 nutartimi (b.l. 26 - 28) atsisakė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1993-07-01 dovanojimo sutarčiai įregistruoti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad aptariama 1993-07-01 dovanojimo sutartis yra negaliojanti, t.y. laikoma nesudaryta. Iš to seka, kad pareiškėja nuosavybės teisių į aptariamą turtą nebuvo įgijusi, nuosavybės teisės liko A. K.. Minėta sutartis pareiškėjai negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

Kaip matyti iš bylos, A. K. mirė 1996-02-05, po jos mirties palikimą priėmė: M. K., R. Ž. ir K. K., Vilniaus rajono 1-ame notarų biure 2006 m. lapkričio 22 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, reg. Nr. 10494 (b.l. 31). Minėti asmenys A. K. palikimą priėmė po to, kai Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismas 2006-09-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4664-566/2006 pratęsė 3 mėnesiams praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po A. K. mirties, priimti (b.l. 29 - 30). Taigi, minėti faktiniai duomenys paneigia pareiškėjos atstovo teiginius, kad po A. K. mirties niekas iš galimų paveldėtojų dėl palikimo priėmimo nesikreipė.

Antra vertus, pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006-09-19 nutartyje konstatavo, jog: “Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. mirties metu neturėjo turto”, teigia, kad teismas pratęsė praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po A. K. mirties, priimti, kurį sudaro tik nuosavybės teisėmis atkuriamas žemės sklypas. Taip pat nurodė, kad minėtiems asmenims paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas būtent į nuosavybės teisėmis atkuriamą žemės sklypą, o į ginčo turtą (1/2 dalį namo) – paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Teismas atmeta šiuos pareiškėjos atstovo argumentus kaip nepagrįstus.

Visų pirma, Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismas 2006-09-19 nutartimi pratęsė 3 mėnesiams praleistą terminą palikimui, atsiradusiam po A. K. mirties, priimti nedetalizuodamas paveldimo turto sudėties. Antra, tiek 2000 m. CK (5.50 str. 1 d.), tiek 1964 m. CK (587 str. 1 d.) numatė, kad priimti galima tik visą palikimą, kitaip sakant, neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Taigi, kadangi minėti įpėdiniai priėmė A. K. palikimą, todėl laikytina, kad jie priėmė visą palikimą sudarantį turtą, t.y. ne tik nuosavybės teisėmis atkuriamą žemės sklypą, bet ir kitą turtą. Tai, kad šiuo metu paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas į ginčo turtą (1/2 dalį namo), nereiškia, kad paveldėtojai palikimo į šį turtą nepriėmė. Kadangi palikimo atsiradimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu nebuvo žinoma, kad ginčo turtas, jis nebuvo registruotas viešame registre, priklausė palikėjai, todėl paveldėjimo teisės liudijimas į šį turtą ir nebuvo išduotas. Tačiau bet kada vėliau paaiškėjus apie palikėjo turtą, jo priimti iš naujo nebereikia, pakanka tik įpėdiniams kreiptis į notarų biurą dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

Tiek 2000 m. CK (5.3 str. 1 d.), tiek 1964 m. CK (569 str. 1 d.) nustatė, kad palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nagrinėjamu atveju A. K. palikimo atsiradimo laikas yra 1996-02-05. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko. Nepaisant to, kad A. K. palikimas priimtas tik 2006 m., tačiau jis laikomas priklausančiu įpėdiniams nuo 1996-02-05. Šioje byloje konstatavimas fakto, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į ginčo turtą reikštų ne ką kitą, kaip konstatavimo fakto, jog pareiškėja įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į kitiems asmenims, t.y. A. K. įpėdiniams, priklausantį turtą.

Be to, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto konstatavimui nėra ir kitų būtinų sąlygų.

Nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį, kaip minėta, taikomas inter alia tada kai: asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); visą valdymo laiką daiktas yra valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nebuvo sąžininga ir jos daikto valdymas nebuvo atviras. Pareiškėja žinojo, kad po A. K. mirties yra jos įpėdiniai, tačiau pastarieji paveldėjimo santykių iš karto po palikimo atsiradimo neįformino, nes jiems nebuvo žinoma apie palikėjos turimą turtą. Pareiškėja po palikimo atsiradimo įpėdiniams minėtos informacijos, t.y. kad po A. K. mirties liko ½ dalis namo, neatskleidė. Įpėdiniams ši informacija ir vėliau nebuvo žinoma (atskleista). Kad pareiškėja buvo nesąžininga ir daikto nevaldė atvirai patvirtina ir kiti byloje nustatyti faktai, kaip antai, Vilniaus miesto pirmos apylinkės teisme 2006 m. buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4664-566/2006 pagal įpėdinių pareiškimą dėl termino A. K. palikimui priimti atnaujinimo. Šioje byloje suinteresuotu asmeniu dalyvavo L. V., tačiau ji neatskleidė to faktą, kad po A. K. mirties liko ½ dalis namo. Šią informaciją be kita ko patvirtina ir teismo minėtoje civilinėje byloje 2006-09-19 priimta nutartis, kurioje teismas konstatavo, kad: “Bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. mirties metu neturėjo turto, todėl pareiškėjams nebuvo būtinybės kreiptis dėl palikimo priėmimo”. Taigi, pareiškėja, kuri su įpėdiniais yra giminaitė, tiek palikimo atsiradimo metu, tiek ir visą laikotarpį iš esmės slėpė nuo jų informaciją apie A. K. turėtą turtą dėl to įpėdiniai negalėjo laiku įgyvendinti savo teisės dėl palikimo priėmimo. Pareiškėja visą laiką žinojo, kad A. K. įpėdiniai turi už ją daugiau teisių į ginčo daiktą. Ji sąžininga turto įgijėja nebuvo nei valdymo pradžioje, nei visą įgyjamosios senaties laiką ir net pateikdama pareiškimą įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąją senatimi. Pareiškėja žinojo apie kliūtis, trukdančias jai tą daiktą įgyti nuosavybėn. Taigi, pareiškėjos veiksmuose nėra valdymo sąžiningumo ir atvirumo.

Apibendrinant pasakytina, kad teismas nenustatė visų būtinų sąlygų pareiškėjos nuosavybės teisių įgijimo fakto pagal įgyjamąją senatį konstatavimui į ½ dalį gyvenamojo namo, esančio Pikeliškių k., Riešės sen., Vilniaus r.

Suinteresuoti asmenys – K. K. ir R. Ž., kaip dar vieną iš daikto valdymo atvirumo elemento pareiškėjos veiksmuose nebuvimą, nurodo tai, kad pareiškėja aptariamo turto, įsigaliojus 2000 m. CK, valdymo nebuvo išviešinusi viešame registre. Tačiau teismas šį suinteresuotų asmenų argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Teismas tokią išvadą darydamas remiasi pasikeitusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tuo klausimu. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija 2011-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąją senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, ar ne. Taigi, daikto valdymo fakto registravimas viešame registre nėra būtina sąlyga nuosavybės teisės įgijimo fakto pagal įgyjamąją senatį konstatavimui. Nepaisant to, tai nekeičia teismo anksčiau padarytų išvadų apie visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatavimui nebuvimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos L. V. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR CPK 270 ir 533 str., teismas

nusprendė:

L. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.