Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Nijolė Žimkienė, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. E. Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu nuteistas pagal (duomenys neskelbtini) licencijavimo įstatymo 105 str. 4 d. a punktą laisvės atėmimu 3 mėnesiams, (duomenys neskelbtini) seksualinių nusikaltimų įstatymo 1 straipsnį laisvės atėmimu 8 metams, (duomenys neskelbtini) seksualinių nusikaltimų įstatymo 30 straipsnį laisvės atėmimu 4 metams, nustatant bausmes atlikti vienu metu (subendrintai) nuo 2014 metų gegužės 7 dienos. Vadovaujantis 2006 m. Imigracijos (Europos ekonominės erdvės) taisyklių 19(3)b taisykle, Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. įsakymu nustatyta V. M. deportuoti iš šalies, draudžiant jam atvykti į Jungtinę Karalystę. Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas. Laisvės atėmimo bausmės pradžia – 2014 m. gegužės 7 d., bausmės pabaiga – 2022 m. gegužės 6 d. Iki 2015 m. rugsėjo 30 d. yra atlikęs 512 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės. N. V. M. šiuo metu atlieka bausmę išduodančioje valstybėje ir nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai, kadangi taip būtų pažeistas Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsni, nes jis tikriausiai būtų kalinamas nežmoniškomis ir žeminančiomis sąlygomis, taip pat jis, kaip asmuo, nuteistas už seksualinio nusikaltimo įvykdymą, bijo, kad jeigu būtų kalinamas su kitais nuteistaisiais Lietuvos Respublikoje, jam iškiltų asmeninė grėsmė, šiuo metu jis laikomas kalėjime atkirtas nuo kitų.

Kartu su teismui pateikta medžiaga yra advokatų H. B. WS pareškimas, kuriame nurodoma, kad M. ketina ginčyti bet kokį sprendimą dėl jo perkėlimo į Lietuvą. Nurodoma, kad paskutiniuose J. K. priimtuose sprendimuose nustatyta, jog kalėjimai Lietuvoje yra labai perpildyti, kalinimo sąlygos yra antisanitarinės, o tai sąlygoja žeminantį elgesį, kuris pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį. Šiuo klausimu viena svarbiausių bylų yra S. prieš Lietuvą (2008)ECHR 1456. M. situacija tokia, kad išsiuntus jį į Lietuvą atlikti likusią bausmės dalį, būtų pažeistos jo teisės pagal EŽTK 3 straipsnį. Be to, kaip asmuo, nuteistas už sunkaus seksualinio nusikaltimo įvykdymą, M. bijo, kad jei jis būtų kalinamas bendrai su kitais nuteistaisiais Lietuvoje, jam iškiltų asmeninė grėsmė. Šiuo metu jis laikomas B. kalėjime ir yra atskirtas nuo kitų kalinių.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas iš dalies.

Pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje 4 straipsnį, Škotija (išduodančioji valstybė) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo V. M. nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, įsakymą deportuoti, kuriuo nustatyta V. M. deportuoti iš šalies, draudžiant jam atvykti į Jungtinę Karalystę, ir liudijimą nuosprendžiui pripažinti ir bausmei vykdyti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365⁵ str. numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.

Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio duomenimis, V. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., parduotuvėje „M&S“, esančioje (duomenys neskelbtini) M. S., E., M., pirko alkoholį vaikui arba jaunam asmeniui, konkrečiai R. R., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir E. M., gimusiai (duomenys neskelbtini) Ši veika atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 180 straipsnyje numatyto pažeidimo požymius (alkoholinių gėrimų nupirkimas ar kitoks perdavimas nepilnamečiui, nepilnamečio nugirdymas),

Taip pat V. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., 7 L. P., N. E., (duomenys neskelbtini), išprievartavo R. R., gimusią (duomenys neskelbtini), kuri, veikiama alkoholio, negalėjo duoti ar neduoti sutikimo, nuvilko jos drabužius ir savo peniu įsiskverbė į jos vaginą. Ši nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mažamečio asmens išžaginimas), sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų.

Taip pat V. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., 7 L. P., N. E., E., M., lytiškai santykiavo su E. M., gimusia (duomenys neskelbtini), nuvilko jos drabužius, atsigulė ant jos, bučiavo jos krūtis ir vaginą. Ši nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 151¹ straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XI-989 red.) numatyto nusikaltimo požymius (lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių), sankcijoje numatyta bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Teismas nustato, kad dėl pirmosios veikos yra pagrindas, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 2 punktu atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Kitų pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 dalyje, nepripažinti ir nevykdyti Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio Lietuvos Respublikoje, nenustatyta.

Bylos duomenimis, V. M. nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai, kadangi taip būtų pažeistas Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis.

Teismas pasisako, kad nenustatyta sąlygų atsisakyti pripažinti ir vykdyti Edinburgo Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį Lietuvos Respublikoje remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 punktu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

Šiuo atveju konstatuoti, kad minėtų reikalavimų nuteistajam V. M. atliekant bausmę Lietuvos Respublikoje nebus laikomasi ar kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nėra objektyvaus pagrindo. Pats laisvės atėmimo bausmės atlikimo faktas įkalinimo įstaigoje, kas atitinkamai sąlygoja ir tam tikrų asmens teisių ir laisvių suvaržymą, nereiškia asmens garbės ar orumo pažeidimo.

V. M. gynėjas nurodo, jog Lietuvoje kalėjimai yra labai perpildyti ir įkalinimo sąlygos yra antisanitarines, o tai sąlygoja žeminantį elgesį, kuris pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu Savenkovas prieš Lietuvą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje Savenkovas prieš Lietuvą buvo nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime ir Vilniaus 2-uose pataisos namuose konkrečiu laikotarpiu - nuo 1999 m. rugsėjo 20 d. iki 2003 m. liepos 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje pripažino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo perpildymas ir antisanitarinės sąlygos prilygo žeminančiam orumą elgesiui, kuris pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 str., pažymėjo, kad kalinimo sąlygos Vilniaus 2-uose pataisos namuose buvo geresnės nei Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, nustatė, kad pareiškėjo skundai, susiję su kitomis įkalinimo sąlygomis pataisos namuose, yra nepagrįsti ir neatskleidžia žiauraus netinkamo elgesio, numatyto Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje.

Teismas pasisako, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo pripažinta, kad tam tikru laikotarpiu konkretaus asmens atžvilgiu buvo pažeistas Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis, savaime nesuponuoja išvados, jog V. M. atliekant bausmę Lietuvos Respublikoje jis bus kankinamas, patirs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį.

Teismas atkreipia dėmesį į Vestminsterio Magistratų Teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą dėl V. A. ir R. B. išdavimo Lietuvos Respublikai, kuriame buvo svarstomas analogiškas klausimas, ar perdavus asmenis nebus pažeistas EŽTK 3 straipsnis, ar perduoti asmenys nepatirs smurto, ir minėti argumentai buvo atmesti.

Taip pat nurodoma, kad V. M., kaip asmuo, nuteistas už seksualinio nusikaltimo įvykdymą, bijo, kad jeigu būtų kalinamas su kitais nuteistaisiais Lietuvos Respublikoje, jam iškiltų asmeninė grėsmė, šiuo metu jis laikomas kalėjime atskirtas nuo kitų.

Pažymėtina, kad Europos Tarybos M. K. 2006 m. sausio 11 d. priėmė M. K. rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)² „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, kurios 18.8 p. numatyta, jog sprendžiant kalinių apgyvendinimo tam tikrose įkalinimo įstaigose ar konkrečiose įstaigos sekcijose klausimus, būtina atsižvelgti į atitinkamus kalinio reikalavimus: 1) neteisti kaliniai laikomi atskirai nuo nuteistų kalinių; b) vyrai laikomi atskirai nuo moterų; c) jauni kaliniai laikomi atskirai nuo vyresniojo amžiaus kalinių. Minėta rekomendacija nenumato, jog asmenys, nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, turėtų būti laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau minėtos rekomendacijos 18.6 p. numatyta, jog kaliniai kartu gali būti laikomi tik jei yra tinkamos sąlygos ir kaliniai gali sugyventi vienas su kitu. Atitinkama nuostata yra įtvirtina ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje, kur numatyta, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo teigti, jog pripažinus Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį ir vykdant jį Lietuvos Respublikoje, V. M., jei jam iškiltų grėsmė, negalėtų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, nėra.

Apibendrinant, kitų pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 str. 1 d., nepripažinti ir nevykdyti Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžio Lietuvos Respublikoje, nenustatyta.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnė negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė. Atsižvelgiant į tai, kad Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu V. M. paskirta laisvės atėmimo 8 metams bausmė neviršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalyje, 151¹ straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XI-989 red.) numatytų laisvės atėmimo bausmių viršutinės ribos, o nustatytas jų atlikimo būdas – vienu metu (subendrintai), atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatas, todėl, suderinus Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalies, 151¹ straipsnio 1 dalies (2010 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XI-989 red.) nuostatomis, bei, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, V. M. paliktina paskirta laisvės atėmimo 8 metams bausmė.

Į bausmės laiką įskaičiuotinas visas Škotijoje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, kardomojo kalinimo laikas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 6 dalis. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad iki 2015 m. rugsėjo 30 d. V. M. yra atlikęs 512 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalį, teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parenka laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – atvirąją koloniją, pataisos namus ar kalėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. yra nuteistas už veikų, atitinkančių nesunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą, bausmė nustatytina atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu, 364 straipsniu, 365 straipsniu, 365⁵ straipniu, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, Europos Tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje,

nutaria:

iš dalies pripažinti Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendį ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, nuteistam Edinburgo Aukščiausiojo Baudžiamojo Teismo 2014 m. birželio 18 d. nuosprendžiu pagal Škotijos seksualinių nusikaltimų įstatymo 1 straipsnį, 30 straipsnį, paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalimi, 151¹ straipsnio 1 dalimi (2010 m. liepos 10 d. įstatymo Nr.XI-989 red.), bei, taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, palikti paskirtą bausmę - laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. gegužės 7 d.

Dėl veikos, atitinkančios Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 180 straipsnyje numatyto pažeidimo požymius, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 2 punktu, atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.