Kauno apygardos teismo nutarimas

2021-06-14 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-323-485/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2021-06-14
Bylos Nr.
AN2-323-485/2021
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-00422-2021-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje
Teisėjas
Algirdas Remeika (pirm.)
Pažeidėjas
A. Š.
Institucija
Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Andrius Būdvytis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-323-485/2021Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00422-2021-5Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas A. R.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovo advokato Andriaus Būdvyčio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nutarimo A. Š. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. A. Š. administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį ir 96 straipsnio 2 dalį buvo surašytas dėl to, kad:

1.1. jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujančiu asmeniu ir nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d. įmonėje dirbančių Gruzijos piliečių I. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. A. (gim. (duomenys neskelbtini).), G. A. (gim. (duomenys neskelbtini).), G. A. (gim. (duomenys neskelbtini).), M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), K. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), E. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), N. R. (gim. (duomenys neskelbtini)), R. R. (gim. (duomenys neskelbtini).), E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. T. (gim. (duomenys neskelbtini)), R. T. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. T. (gim. (duomenys neskelbtini).) (toliau tekste – Gruzijos piliečiai) atžvilgiu, padarė darbo įstatymų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių darbą, pažeidimus, t. y.: leido dirbti įmonėje nurodytiems Gruzijos piliečiams, jiems neturint leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, tuo pažeidžiant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2² dalį, o taip pat leido dirbti įmonėje nurodytiems Gruzijos piliečiams Lietuvos Respublikos Vyriausybei uždraudus užsieniečiams atvykti ir būti Lietuvos Respublikos teritorijoje neturint leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, tuo pažeidžiant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. Nutarimo Nr. 152 Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo 3.3 punktą bei 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo 2.1.2 punktą.

1.2. Taip pat jis Valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai nepateikė privalomų teikti pranešimų apie dirbančius įmonėje Gruzijos piliečius, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23 straipsnio 1 dalį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 patvirtinto Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo 4 ir 7 punktus bei Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 7 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutarimu A. Š. už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur dydžio bauda; už ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą – 240 Eur dydžio bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 300 Eur dydžio bauda.

3. Nubaustojo atstovas skundžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną A. Š. nutraukti nesant administracinių nusižengimų, numatytų ANK 95 straipsnio 1 dalyje ir 96 straipsnio 2 dalyje, sudėties.

3.1. Skunde nurodoma, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, jeigu įdarbindamas trečiosios šalies pilietį jis įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka pranešė apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 7 dalyje, arba trečiosios šalies pilietis įdarbintas įgyvendinant į Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme nurodytą stambių projektų sąrašą įtrauktą stambų projektą pagal galiojančią stambaus projekto investicijų sutartį ir ne vėliau kaip darbo sutarties sudarymo dieną yra pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Investicijų įstatymo 155 straipsnio 6 dalies pagrindu; darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu. Pasak skundo autoriaus, sistemiškai aiškinant nelegalaus darbo sąvoką, išvardytos įstatymo nuostatos nelegalaus darbo sąvokos nesieja su tais atvejais, kai užsienietis turi nepanaikintą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir dirbti, tačiau nusprendžia įsidarbinti pas kitą darbdavį nei tą, kuris tarpininkavo įdarbinant. Įstatymo reikalavimai darbdavį įpareigoja tik įsitikinti, kad Lietuvoje įdarbintas užsienietis turėtų galiojantį leidimą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ir saugoti bei kontroliuojančių institucijų prašymu pateikti šiuos dokumentus.

3.2. Tokį aiškinimą pagrindžia ir kitų teisės aktų reikalavimai. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnio 5 dalis numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nustatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnio 6 dalis numato, kad užsieniečiui, kuris ketina dirbti, leidimas laikinai gyventi išduodamas laikotarpiui, kurį galioja jam išduotas leidimas dirbti, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams. Jeigu užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti arba atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, leidimas laikinai gyventi jam išduodamas arba keičiamas darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 44 straipsnio 7 dalis numato, kad, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

3.3. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet Gruzijos piliečiai buvo įgiję leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ar nacionalines vizas ir šių leidimų/vizų galiojimas nebuvo pasibaigęs, vadovaujantis įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. ketinimo dirbti Lietuvoje pagrindu. Esant šioms aplinkybėms ir turėdama ženklų darbuotojų trūkumą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbino Gruzijos piliečius – su Gruzijos piliečiais buvo sudarytos darbo sutartys įstatymų nustatyta tvarka. Apie šių Gruzijos piliečių įdarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešė Sodrai ir aiškinosi, ar visi su jų įdarbinimu susiję dokumentai yra pateikti. Gruzijos piliečiams dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“, jiems buvo mokamas darbo sutartyse sulygtas atlyginimas, bendrovė mokėjo visus su Gruzijos piliečiais susijusius mokesčius. Taip pat buvo pasirūpinta, kad Gruzijos piliečiai turėtų, kur gyventi, papildomą medicinos išlaidų ir repatriacijos draudimą.

3.4. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė materialiosios teisės normas, nevertindamas visų su užsienio piliečiu įdarbinimu susijusių aplinkybių. Kaip matyti iš teisės normų, reglamentuojančių trečiųjų asmenų įdarbinimą, administracinis pažeidimas vertintinas įdarbinimo momentu. Šiuo atveju yra atsižvelgiama į faktinę padėtį, kuri buvo konkrečių asmenų (Gruzijos piliečių) įdarbinimo metu. Toks aiškinimas grindžiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu nelegalaus darbo apibrėžimu, kuris aiškiai apibrėžia administracinio nusižengimo sudėčiai būtiną pažeidimo momentą. Kaip matyti iš teisės normos sudėties, nelegaliu darbu laikoma <...>, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Taigi šiuo konkrečiu atveju teismas privalėjo išsiaiškinti, ar įdarbinimo metu, t. y. 2020 m. rugpjūčio 3 d. ir 21 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko jai įstatyme numatytas pareigas. Darbdaviui kyla pareiga įsitikinti, kad įdarbinami asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus, susijusius su gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Šiuo konkrečiu atveju Gruzijos piliečiai jau dirbo Lietuvos Respublikoje pagal jiems išduotus leidimus laikinai gyventi arba nacionalines vizas. Taigi Gruzijos piliečių vertinimas dėl galimybės dirbti Lietuvos Respublikoje buvo atliktas bei jiems išduoti atitinkami dokumentai. Tuo tarpu, keičiant darbdavį, Gruzijos piliečiams iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėjus dirbti į UAB „(duomenys neskelbtini)“, taikomi teisės aktų reikalavimai, susiję su jau išduotų leidimų laikinai gyventi arba nacionalinių vizų duomenų pakeitimu.

3.5. Pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ su trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu susiję teisės aktų reikalavimai taikytini, siejant su legaliu šių piliečių darbu Lietuvos Respublikoje ir konkrečioje įmonėje (šiuo atveju, UAB „(duomenys neskelbtini)“). Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, Gruzijos piliečiai, jiems įsidarbinant UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi arba nacionalines vizas. Taigi, formaliai aiškinant teisės aktų reikalavimus, tuo atveju, jei nėra kitų teisės aktuose reglamentuotų užsieniečių teisėto buvimo Lietuvoje pagrindų, įdarbinimo metu trečiųjų šalių pilietis turi turėti jam išduotą ir su tuo konkrečiu darbdaviu susietą leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Nagrinėjamu atveju, įdarbinami Gruzijos piliečiai atitiko net ir turėdami susietus su kitu darbdaviu (nesant darbdavio pakeitimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“) leidimus laikinai gyventi arba nacionalines vizas, galėjo būti įdarbinti šioje įmonėje, kol jiems galiojo bevizis buvimo Lietuvos Respublikoje režimas.

3.6. Vadovaujantis Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Gruzijos Asociacijos susitarimo (OL L 261 2014.8.30) 16 straipsnio 2 dalimi, šalys toliau stengiasi didinti piliečių judumą ir laipsniškai siekti bendro tikslo – ilgainiui pradėti taikyti bevizį režimą, jei bus sudarytos sąlygos tinkamai valdomam ir saugiam judumui, nurodytos dviejų etapų Vizų režimo liberalizavimo veiksmų plane. Pagal 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalį ir II priedo sąrašą, Gruzijos piliečiams, turintiems pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) standartus išduotus biometrinius pasus, netaikomas šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas turėti vizą, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog 2020 m. rugpjūčio 3 d. ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, įdarbindama Gruzijos piliečius, padarė darbo įstatymų pažeidimus, reglamentuojančius trečiųjų šalių piliečių darbus, t. y. leido dirbti įmonėje nurodytiems Gruzijos piliečiams jiems neturint leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, Gruzijos piliečiams yra taikomas bevizis rėžimas, kurio pagrindu Gruzijos piliečiai galėjo teisėtai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje neturėdami leidimų laikinai gyventi ar nacionalinių vizų, jei tokio buvimo Lietuvoje trukmė neviršija 90 dienų.

3.7. Skunde pažymima, kad tokios pozicijos laikosi ir trečiųjų šalių piliečių buvimą ir darbą užtikrinančios institucijos. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos viešai skelbiami išaiškinimai, kad užsienio piliečiai, kuriems taikomas bevizis rėžimas, per jo taikymo laikotarpį turi teisę atvykti ir dirbti naudodamiesi beviziu režimu www.migracija.lt/-/u%C5%BEsienie%C4%8Diai-gali-atvykti-ir-sezoniniam-darbui www.migracija.lt/noriu-atvykti-ir-likti-trumpiau-nei-3men). Tokios pozicijos laikosi ir Valstybinė darbo inspekcija (toliau – VDI) (www.vdi.lt/Forms/TekstasDUK.aspx?ID=501; www.vdi.lt/Forms/Viesos_konsultacijos.aspx). Kaip nurodo VDI: „jeigu Lietuvoje planuojama būti (dirbti) ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, užsieniečiui gali būti išduodama nacionalinė viza (D) (iki 12 mėn.), o jeigu ketinama likti gyventi ir dirbti ilgiau – išduodamas leidimas laikinai gyventi (jis paprastai išduodamas 2 metams, aukštos kvalifikacijos darbuotojams – 3 metams, vėliau gali būti keičiamas). Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpiui galima gauti nacionalinę vizą“. Taigi, nagrinėjamu atveju teisinis reglamentavimas ir pačios VDI viešai skelbiami išaiškinimai suteikia teisę trečiųjų asmenų piliečiams, kuriems taikomas bevizis rėžimas, gyventi ir dirbti Lietuvoje ne ilgiau nei 90 dienų, neturint leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nurodyto teisinio reglamentavimo nevertino ir formaliai nurodė, kad Gruzijos piliečiams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi ar nacionalinės vizos UAB „(duomenys neskelbtini)“ kvietimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, kad Gruzijos piliečiams tuo pagrindu, kad jie nustojo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, panaikinus leidimus laikinai gyventi ar nacionalines vizas, pradėjo galioti bevizis rėžimas, suteikiantis teisę Gruzijos piliečiams gyventi ir dirbti Lietuvoje 90 dienų laikotarpiui. Priešingas reglamentavimas iš esmės prieštarautų užsienio piliečių teisėms laisvai pasirinkti darbą, teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialines garantijas. Taigi, pasak apelianto, Gruzijos piliečių įdarbinimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko įstatyme numatytas pareigas, susijusias su Gruzijos piliečių įdarbinimu, t. y. įsitikino, kad užsienio šalies pilietis turi teisę būti ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų bevizį rėžimą reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko buvo netinkamai taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios užsienio piliečių įdarbinimą.

Žemesnės instancijos teismas

3.8. Be to, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju egzistavo faktinės aplinkybės, kurios buvo ypatingos, išimtinės ir vertintinos asmens, kuriam taikytina administracinė nuobauda, naudai. Nagrinėjamu atveju nubaudimo faktas iš esmės turi gerokai didesnes teisines pasekmes nei tas, kurios skirtos pirmosios instancijos teismo sprendimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Gruzijos piliečių beviziui rėžimui einant į pabaigą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastangomis buvo derinama su atitinkamomis institucijomis ir teikiamos paraiškos/prašymai dėl jų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje ar nacionalinių vizų Gruzijos piliečiams gavimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidūrus su teisinėmis kliūtimis Gruzijos piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi ar nacionalines vizas, pasibaigus jų beviziam rėžimui, Gruzijos piliečiai buvo atleisti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jiems buvo išmokėtos visos priklausančios išmokos bei padėta išvykti iš šalies. Atitinkamai, pašalinus nurodytas kliūtis, t. y. vėliau gavus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ar nacionalines vizas, Gruzijos piliečiai sugrįžo į Lietuvą bei buvo vėl įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, teismui pripažinus A. Š. padarius Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 2 p. nurodytą pažeidimą, neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų taikytinos dar ir kitos sankcijos, kurios iš esmės prieštarautų administracinės nuobaudos taikymo proporcingumo principui (teisingos pusiausvyros tarp tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti). Teismui pripažinus A. Š. padarius Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų privalomai taikomos sankcijos: metus laiko nuo dienos, kurią paskirta nuobauda už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams baigta vykdyti, atsisakoma išduoti leidimą dirbti čia siekiančiam įsidarbinti užsieniečiui; šioje įmonėje dirbantiems užsienio piliečiams panaikinami leidimai dirbti. Bei galėtų būti taikomos papildomos sankcijos: apribojimas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka; teisės gauti subsidijas, išmokas ar kitą valstybės pagalbą, įskaitant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kitą paramą, išskyrus tiesioginę Europos Sąjungos paramą, atėmimas iki 5 metų; įpareigojimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka grąžinti tam tikrą dalį arba visas per 12 mėnesių laikotarpį iki nelegalaus darbo nustatymo suteiktų subsidijų, išmokų ar kitos valstybės pagalbos, įskaitant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir kitą paramą, išskyrus tiesioginę Europos Sąjungos paramą, lėšas. Nurodytos teisinės pasekmės UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės lemtų veiklos stabdymą bei nemokumą. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantys užsienio piliečiai, nepriklausomai nuo jų darbą reglamentuojančių dokumentų teisėtumo būtų atleisti iš darbo bei palikti be socialinių garantijų ar pajamų šaltinio. Tokios teisinės pasekmės pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalį taikytinos neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką.

Atsiliepimas

4. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius pateikė atsiliepimą į nubaustojo atstovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nubaustojo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Kaip nustatyta ANK 569 straipsnyje, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. ANK 95 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą, tuo tarpu pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį asmuo atsako už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus. Atsižvelgiant į ANK 95 straipsnio 1 dalies bei 96 straipsnio 2 dalies dispozicijas akivaizdu, kad jos suformuotos kaip blanketinės, todėl jų taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius bei darbo įstatymus, darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, kurie buvo pažeisti. Taigi ANK 95 straipsnyje atvejai, kuriais konstatuojama šio nusižengimo – nelegalaus darbo – sudėtis, nereglamentuojami, o nelegalaus darbo sąvoka apibrėžiama Užimtumo įstatyme. Nagrinėjamos bylos kontekste, pagal šio teisės akto 56 straipsnio nuostatas, nelegaliu darbu yra laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą Dėl užsieniečių teisinės padėties trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba 2) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nurodytu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Taigi šiuo atveju aktualu, ar Gruzijos piliečiai bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbinti nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, numatytos tvarkos, kaip tai numatyta Užimtumo įstatyme.

8. Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) nurodoma bendra taisyklė, kad į Lietuvos Respubliką atvykdamas užsienietis, kuris yra trečiosios šalies pilietis, turi turėti jam išduotą vienakartinę ar daugkartinę nacionalinę arba Šengeno vizą arba leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Tiek viza, tiek laikinas leidimas gyventi suteikia asmeniui galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką bei joje būti minimame dokumente nurodytą laiko tarpą. Esminis skirtumas tarp šių dokumentų – tai jų išdavimo tvarka ir galiojimo laikotarpis, kadangi vizos išdavimo procedūra yra greitesnė, tačiau maksimalus terminas asmeniui reziduoti Lietuvos Respublikoje jos pagrindu yra trumpesnis (12 mėnesių, kai leidimo laikinai gyventi terminas – 24 mėnesiai). Tačiau UTPĮ 11 straipsnyje numatyta ir kita galimybė, jog tam tikrais atvejais trečiųjų šalių piliečiai gali atvykti ir Lietuvos Respublikoje būti nesant tuo tikslu jiems išduotos vizos, kitaip tariant, jiems taikomas bevizis režimas. Kaip pagrįstai nurodoma nubaustojo atstovo apeliaciniame skunde, pagal 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalį ir II priedo sąrašą, Gruzijos piliečiams, turintiems pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) standartus išduotus biometrinius pasus, netaikomas šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas turėti vizą. Ši aplinkybė reikšminga analizuojant darbdavio pareigas įdarbinant asmenis anksčiau minėto nelegalaus darbo kontekste, kadangi, esant beviziui režimui, jo galiojimo laikotarpiu (ne daugiau kaip 90 dienų per 180 dienų) darbdaviui kyla pareiga tik pranešti Užimtumo tarnybai apie tokio asmens įdarbinimą, jeigu jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis arba įsitikinti, jog asmeniui išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu profesija į minėtą sąrašą nepatenka. Kaip matyti iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V-245 Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. II pusmečiui patvirtinimo, betonuotojo profesija buvo priskiriama prie Lietuvos Respublikos trūkstamų profesijų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Gruzijos yra taikomas bevizis režimas, be to, dalies Gruzijos piliečių profesija – betonuotojai, kurios pagrindu jie buvo įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nagrinėjamu atveju buvo būtina spręsti, ar šiems asmenims turėjo būti išduodamos vizos ar leidimai laikinai gyventi Lietuvoje jų siekio įsidarbinti pagrindu, be kita ko, įvertinant jų Lietuvos Respublikoje išbūtą laikotarpį, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų visiškai nepasisakė, formaliai konstatuodamas, jog A. Š. leido dirbti Gruzijos piliečiams, jiems neturint leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos.

9. Nubaustajam A. Š. suformuotame administraciniame kaltinime inkriminuojami pažeidimai pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (bendroji nuostata, numatanti, kad nelegalus darbas yra leidimas dirbti užsieniečiams, pažeidus įdarbinimą numatančius teisės aktus) bei Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2² dalį, numatančią, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (ketinant dirbti), gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, taigi nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių, kuriems galimai taikytinas bevizis režimas, buvimą bei darbą Lietuvos Respublikoje, nenurodomos.

10. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad esant anksčiau išduotai vizai/leidimui laikinai gyventi dėl to, kad asmenys Lietuvoje įsidarbino tarpininkaujant kitai bendrovei, jie galėjo būti įdarbinti A. Š. vadovaujamoje bendrovėje, kadangi įstatymas suteikia galimybę dirbančiam užsieniečiui pakeisti darbdavį savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Šiame kontekste pažymėtina, kad UTPĮ nuostatos, imperatyviai numatančios procedūrą, kurios būtina laikytis siekiant įdarbinti užsieniečius Lietuvos Respublikoje registruotose bendrovėse, numato, jog užsienio valstybės pilietis, net ir esant beviziam režimui, turi gauti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 62 straipsnio 1¹ dalis), išskyrus UTPĮ 58 straipsnio 6–13 punktuose numatytus atvejus. UTPĮ 58 straipsnio 11 punkte numatyta galimybė įdarbinti užsienietį, Lietuvoje esantį galiojant beviziui režimui, nereikalaujant gauti leidimą dirbti, jeigu jo profesija yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (kaip minėta, betonuotojo profesija bylai aktualiu laikotarpiu į tokį sąrašą buvo įtraukta), ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio įstatymo 57¹ straipsnį, kas šiuo atveju pirmosios instancijos teisme priimant skundžiamą nutarimą visiškai nebuvo aiškintasi. Vis tik, atmetant skundo argumentus, pažymėtina, kad leidimas dirbti turi būti gaunamas dar iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, taigi, ir iki darbo funkcijų pas konkretų darbdavį atlikimo pradžios. Atsižvelgiant į jau aptartą reglamentavimą, netgi nevertinant aplinkybės dėl bevizio režimo tarp Gruzijos ir Lietuvos, įvertinus nelegalaus darbo sąvoką, šiuo atveju buvo būtina spręsti dėl Gruzijos piliečių įdarbinimo teisėtumo ne tik laikino ar nuolatinio gyvenimo ar nacionalinės vizos išdavimo klausimo kontekste, tačiau ir atsižvelgiant į leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje išdavimo būtinybę, su kuria yra siejamas ir laikino leidimo gyventi ar nacionalinės vizos Lietuvos Respublikoje išdavimas.

11. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad administraciniame kaltinime minimi Gruzijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyko darbo kitoje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Būtent šiuo pagrindu, įvertinant, be kita ko, ir UTPĮ numatytą būtinybę išduodant leidimą dirbti darbdaviui užtikrinti ne trumpesnį kaip 6 mėnesių užsieniečio įdarbinimą, jiems buvo išduota nacionalinė viza laikinai gyventi ir dirbti Lietuvoje (kaip minėta, bevizio režimo laikotarpis tėra 90 dienų per 180 mėnesių). Tačiau 2020 m. liepos 29 d. šie asmenys iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleisti. Kaip minėta, UTPĮ 61 straipsnio 2² dalyje numatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje), gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, o UTPĮ 63 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas dirbti yra panaikinamas, jeigu darbo sutartis su užsieniečiu nutraukiama. Tokiu atveju pasibaigia ir laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinės vizos galiojimas, tai yra UTPĮ 50 straipsnio 5 ir 6 punktuose numatyta, jog leidimas laikinai gyventi pasibaigia panaikinus leidimą dirbti arba nutraukus darbo sutartį, arba pakeitus darbdavį nesilaikant UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytų reikalavimų, o to paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, jog nacionalinė viza panaikinama, kai asmuo neturi leidimo dirbti, kai toks leidimas būtinas. UTPĮ 44 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad pasibaigus leidimo dirbti galiojimui arba darbui Lietuvos Respublikoje, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartys tarp Gruzijos piliečių ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buvo nutrauktos 2020 m. liepos 29 d., o naujos darbo sutartys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudarytos tik 2020 m. rugpjūčio 3 d. ir rugpjūčio 21 d., šiuo atveju nėra galimybės spręsti, jog Gruzijos piliečiai A. Š. valdomoje bendrovėje buvo įdarbinti galiojant jų laikinam leidimui gyventi ar nacionalinei vizai ir leidimui dirbti Lietuvos Respublikoje. Tokį vertinimą patvirtina ir UTPĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi, nutraukus darbo sutartį, tuo atveju, kai leidimas dirbti buvo išduotas tarpininkaujant konkrečiam darbdaviui, siekiant įsidarbinti kitoje Lietuvos Respublikoje registruotoje bendrovėje, užsienietis privalo gauti naują leidimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal UTPĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą (ketinant įsidarbinti), pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis visų pirma turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Iš šios normos sisteminio bei lingvistinio aiškinimo akivaizdu, jog ji taikytina tuo atveju, kai darbo santykiai su pirmuoju darbdaviu nėra nutraukti. Tik Migracijos departamentui patikrinus, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, yra priimamas sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, tačiau darbo sutartis su nauju darbdaviu negali būti sudaroma tokiam leidimui dar nesant išduotam.

12. Vis tik, įvertinus prieš tai aptartus argumentus, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta bevizio režimo tarp Lietuvos Respublikos ir Gruzijos aplinkybė, taigi visiškai nebuvo analizuota galimybė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbantiems užsieniečiams tam tikrą laiko tarpą reziduoti Lietuvos Respublikoje neturint nacionalinės vizos, taip pat nebuvo atsižvelgta į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas, jog darbdavys privalo įsitikinti ne tik asmens teisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, bet ir jo leidimo dirbti turėjimu, nebuvo analizuota būtinybė turėti leidimą dirbti, daliai Gruzijos piliečių esant profesijos, kuri yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės tinkamai, išsamiai ir visapusiškai įvertinti priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste pažymėtina, jog skundžiamame nutarime pripažįstant A. Š. padariusiu jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, nepateikti iš esmės jokie motyvai, sudarantys pagrindą spręsti apie ANK 95 straipsnio 1 dalies ir 96 straipsnio 2 dalies nusižengimus apibūdinančių sudėties požymių egzistavimą, formaliai išvardijant administracinio nusižengimo tyrimo metu surinktus dokumentus.

13. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į A. Š. inkriminuotus kitų teisės aktų pažeidimus, tai yra nurodoma, jog jis leido dirbti įmonėje Gruzijos piliečiams Lietuvos Respublikos Vyriausybei uždraudus užsieniečiams atvykti ir būti Lietuvos Respublikos teritorijoje neturint leidimų laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo 3.3 punktą bei 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo 2.1.2 punktą.

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 valstybės lygio ekstremalioji situacija paskelbta visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Siekiant išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje, buvo nutarta pratęsti laikiną vidaus sienos kontrolę vykdant į Lietuvos Respubliką atvykstančių asmenų patikrinimus prie Europos Sąjungos vidaus sienos. Jame detalizuojamos nuostatos, susijusios su vykimo per tam tikrus sienos perėjimo punktus nutraukimu ar apribojimu, taip pat draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką (administraciniame kaltinime minimas 3.3 punktas). 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo 2.1.2 punkte nurudoma analogiška nuostata, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Įvertinus minėtą šių apribojimų taikymo tikslą bei pobūdį (siekis užkirsti kelią plisti infekcijai per asmenis, karantino laikotarpiu atvykstančius iš užsienio valstybių, uždraudžiant ar ribojant šių asmenų sienų kirtimą), nėra aišku, kaip šios nuostatos siejamos su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje ir nelegaliu darbu, užsienio piliečiams jau esant Lietuvos Respublikoje, juolab kad Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas buvo priimtas praėjus 3 mėnesiams (ar kiek mažiau nei trims mėnesiams) po aptariamų Gruzijos piliečių įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, taigi negalėjo būti taikomas jų įdarbinimo metu.

15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamas nutarimas naikinamas ir administracinio nusižengimo byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apylinkės teismas padarė esminį ANK įtvirtintų reikalavimų pirmosios instancijos teismo nutarimams (nutartims) administracinių nusižengimų bylose pažeidimą – tinkamai savo sprendimo nemotyvavo, nevertino administracinio nusižengimo byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų bei byloje keliamiems klausimams spręsti aktualių teisės aktų nuostatų, lakoniškai nurodydamas, jog A. Š. savo kaltę pripažino, o jam inkriminuojami nusižengimai įrodyti administracinio nusižengimo tyrimo metu surinktais įrodymais. Teismas savo sprendimo iš esmės neargumentavo – nenustatė ir neaptarė A. Š. inkriminuojamų nusižengimų sudėčių požymių, o, kaip jau minėta, apsiribojo vien tik jo kaltę patvirtinančių įrodymų sąrašo ir pažeistų teisės aktų išvardijimu, tačiau niekaip neaptarė jo veiksmų bei jų atitikties blanketinėms teisės aktų nuostatoms.

16. Šioje byloje nustatęs, jog skundžiamas nutarimas neatitinka ANK 636 straipsnio 3 ir 4 dalyse keliamų reikalavimų pirmosios instancijos teismo nutarimams administracinių nusižengimų bylose ir šiuo pagrindu panaikinęs skundžiamą nutarimą ir bylą perdavęs iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, skundą nagrinėjantis teismas negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl kitų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su A. Š. inkriminuotų veikų kvalifikavimu, jo kaltės nustatymu. Dėl šios priežasties, nors apeliaciniame skunde prašoma nutraukti administracinio nusižengimo teiseną visa apimtimi, tai yra tiek dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje, tiek ir dėl ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatytų adminsitracinių nusižengimų, tačiau iš esmės analizuojama tik ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis bei A. Š. kaltės įrodytumas, nenurodant iš esmės jokių argumentų dėl ANK 96 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėties požymių nubaustojo veiksmuose nebuvimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, detaliau šiuo klausimu nepasisako, kadangi aptariamos aplinkybės turės būti įvertintos nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Š. atstovo advokato A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.

Šis Kauno apygardos teismo nutarimas įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjas Algirdas Remeika