Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimu civilinėje byloje Nr.2-1179-39/2005 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui O. D., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Pakrijas“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas, kaip UAB ,,Pakrijas“ vadovas, padavė prašymą panaikinti minėtą draudimą bendrovei dalyvauti tam tikruose sandoriuose (b. l. 45). Teismas 2005 m. gegužės 26 d. nutartimi šį prašymą patenkino iš dalies (b. l. 59). Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. liepos 14 d. nutartimi, patenkino ieškovo atskirąjį skundą, panaikino šią nutartį, o prašymą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 67).

Teismo nutartis neteisėta, nes šalims nebuvo pranešta apie prašymo nagrinėjimo laiką, todėl jos negalėjo pateikti teismui papildomų įrodymų bei paaiškinimų.Teismo nutartis neteisinga ir nelogiška, nes prašymas uždrausti sudaryti sandorius buvo pateiktas siekiant apsaugoti bendrovės turtą, nes atsakovas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, gali jį iššvaistyti, perleisti tretiesiems asmenims už sumažintą kainą. Tokią galimybę jis turi ne tik sandoriuose su UAB ,,Alauša“. Be to, Vilniaus miesto VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų administruojant bendrovės turtą.

Teismas teisingai taikė įstatymo normas dėl prašymo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, nes CPK 150 straipsnis nenumato išankstinio šalių informavimo apie būsimą teismo posėdį, todėl apie rašytinį procesą šie asmenys neinformuojami (CPK 153 str. 2 d.). Be to, atsakovas nepasinaudojo galimybę realizuoti savo teises ir pateikti paaiškinimus ir papildomus įrodymus dėl pareikšto prašymo.Teismas pagrįstai panaikino dalį taikytų priemonių, nes taip užtikrinama byloje dalyvaujančių asmenų turtinių interesų pusiausvyra. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad yra būtina taikyti ne tik atsakovo turto areštą, bet ir uždrausti sudaryti visus minėtus sandorius, kad toks draudimas nepadarys žalos bendrovei, o tuo pačiu ir kitiems bendrovės akcininkams.Ieškovas neįrodė, jog yra pradėtas minėtas ikiteisminis tyrimas, kad atsakovas, kaip UAB ,,Pakrijas“ vadovas – direktorius, būtų vykdęs kokią nors neteisėtą ar žalingą įmonei veiklą. Be to, atsižvelgtina į atsakovo Vilniaus apygardos teismo posėdyje 2005 m. gegužės 26 d. nurodytą aplinkybę, jog ieškovas bei jo atstovas įvairiais neteisėtais būdais bando paveikti atsakovą kaip akcininką, reikalauja nerealia kaina nupirkti ieškovui priklausančias UAB ,,Pakrijas“ akcijas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai panaikino dalį taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Nagrinėjant šį ginčą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia reikia aiškiai apibrėžti skundo dalyką ir teismo nagrinėjimo ribas. Kaip žinoma, pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šios taisyklės yra taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.). Pažymėtina ir tai, jog nustatant nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas svarbu atsižvelgti į pateikto atskirojo skundo turinį, į tai, ko apeliantas prašo, kuo remiasi ir pan., o ne formaliai vadovautis nurodomu skundo dalyku. Šiuo atveju akivaizdu, jog nors apeliantas prašo panaikinti visą skundžiamą teismo nutartį, tačiau iš tiesų yra ginčijama tik ta minėtos nutarties dalis, kuria panaikinta dalis taikytų laikinųjų apsaugos priemonių: draudimas bendrovei sudaryti turto įkeitimo, hipotekos, įsigijimo, nuomos bei kitus sandorius su trečiaisiais asmenimis ir minėtą draudimą paliko tik sandoriams su UAB ,,Alauša“. Taigi teismo nutarties dalis, kuria minėti draudimai yra palikti trečiojo asmens santykiuose su UAB ,,Alauša”, nėra skundžiama. Be to, šios teismo nutarties dalies neskundžia ir trečiasis asmuo UAB ,,Pakrijas“. Dėl paminėto teisėjų kolegijos nagrinėjimo dalyku yra teismo nutarties dalis, kuria panaikintos minėtos apsaugos priemonės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas siekia griežčiau suvaržyti bendrovės UAB ,,Pakrijas“ galimybes sudaryti tam tikrus sandorius. Pažymėtina, jog tokia ieškovo pozicija yra gan prieštaringa, nes būtent minėtos bendrovės naudai yra paduotas šis ieškinys, kuriuo ieškovas siekia apsaugoti bendrovės teisėtus interesus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas iš esmės abejoja dėl UAB ,,Pakrijas“ ir UAB ,,Alauša“ būsimų sandorių teisėtumo, dėl šio teismas minėtus apribojimus paliko tik santykiuose su UAB ,,Alauša“.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad bendrovė be kita ko užsiima prekyba transporto priemonėmis ir jų dalimis, šių transporto priemonių remontu, prekyba įvairios paskirties kuru, jai priklauso degalinių tinklas ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovo prašymas uždrausti bendrovei disponuoti savo turtu, sudarinėti sandorius, gali pakenkti normaliai trečiojo asmens ūkinei – komercinei veiklai, pažeisti jo teisėtus interesus. Be to, ginčo laikinosios apsaugos priemonės iš esmės yra nukreiptos ne prieš atsakovą, o prieš trečiąjį asmenį, o tai, kaip minėta, gali nepagrįstai trukdyti jo veiklai, kelti grėsmę kilti nuostoliams ir pačios bendrovės veiklos stabilumui.

Pažymėtina tai, kad ieškovas, kaip trečiojo asmens UAB ,,Pakrijas“ akcininkas, šių apsaugos priemonių siekia todėl, kad nepasitiki bendrovės valdymo organu, tai yra administracijos vadovu. Kaip žinoma, akcinių bendrovių ir jų valdymo organų veiklą, akcininkų teises ir jų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Todėl klausimai, susiję su pasitikėjimu bendrovės administracijos nariais turi būti sprendžiami ne taikant laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje, kurioje ieškinys pareikštas bendrovės direktoriui kaip fiziniam asmeniui, o Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka arba taikant CK normas, reguliuojančias juridinio asmens veiklos tyrimą (CK 2.124 – 2.131 str.). Dėl paminėto, apelianto teiginiai dėl galimo administracijos vadovo piktnaudžiavimo savo padėtimi, taip pat neduoda pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog ši nutartis naikintina dėl procesinių teisės normų pažeidimų. Teigiama, jog šalims nebuvo pranešta apie prašymo nagrinėjimo laiką, jos negalėjo pateikti teismui papildomų įrodymų bei paaiškinimų ir pan. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad šalims buvo žinoma apie gautą atsakovo prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones bei apie teismų priimtas nutartis minėtu klausimu, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas turėjo galimybę realizuoti savo teises ir pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus ir panašiai. Teisėjų kolegija, sutinka su šia teismo išvada ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 7 straipsnio antrosios dalies normos tiesiogiai įpareigoja šalis rūpintis bei domėtis vykstančiu procesu.

Be to, kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija ir apeliantas, laikydamas, kad pirmosios instancijos teisme jo proceso teisės buvo pažeistos, turėjo galimybę savo prašymus, naujus įrodymus ir kitus dokumentus, susijusius su sprendžiamu klausimu, paduoti šiam teismui. Tačiau iš atskirojo skundo matyti, kad ir šios instancijos teismui apeliantas jokių naujų aplinkybių nenurodė, nepateikė naujų įrodymų. Atsižvelgdama į tai, kad, kaip minėta, apeliantas turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teisėmis bei ginti savo interesus, teisėjų kolegija šį atskirajame skunde nurodytą procesinių normų pažeidimą, pripažįsta formaliu, kuris nekeičia klausimo sprendimo esmės ir negali būti pagrindu naikinti iš esmės pagrįstą bei teisėtą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl paminėto teisėjų kolegija laiko, jog remiantis apelianto nurodytomis aplinkybėmis naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, ją palieka nepakeista, o ieškovo atskirąjį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.