Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo medicinos ekspertams Juozui Vėlavičiui, Janušui Rybalko, Antanui Cėplai, Valerijai Kuktienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. A. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (perkvalifikavus veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p.) ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios D. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš E. P. A. nukentėjusiajai D. K. 987 litai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. A. nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė savo sugyventinę V. R. , tai yra, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2004 m. sausio mėn. 20 d. apie 18 val. atėjęs į A. D. gyvenamą namą (duomenys neskelbiami), E. P. A. sudavė nenustatytą kiekį kartų rankomis į galvą bei spyrė į pilvą savo sugyventinei V. R. ir išėjo iš namo. Po 15-20 minučių, grįžęs į A. D. gyvenamą namą, jis ištempė V. R. iš lovos ir dar kelis kartus jai spyrė į galvą ir kitas kūno vietas ir vėl išėjo. 2004-01-21 apie 2 val. grįžęs pas A. D. , V. R. išsivedė į jos namus (duomenys neskelbiami), kur, tęsdamas savo smurtinius nusikalstamus veiksmus, tyčia mušė V. R. - sudavė jai ne mažiau 10 smūgių rankomis bei kojomis į rankas ir kairį šoną, ne mažiau vieną kartą į pilvą bei ne mažiau 14 smūgių į galvą, padarydamas ne mažiau kaip 25 smūgiais poodines kraujosruvas jos kairiajame šone, abiejų rankų plaštakose bei kairiajame dilbyje; pilvo sumušimą, pasireiškusį kraujosruva pilvo sienoje ties bamba iš kairės, didžiosios taukinės, plonosios žarnos pasaito ir sienelės plyšimais; galvos sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis galvos ir veido minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžiais ir sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į kvėpavimo takus, dėl ko V. R. mirė.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. P. A. ir jo gynėjo advokato D.Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prokuroras turėjo prašyti pirmosios instancijos teismo bylą perduoti naujiems įrodymams surinkti, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 256 str. įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę prokurorui, privačiam kaltintojui ar nukentėjusiajam bylos nagrinėjimo teisme metu pateikti rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog prokuroro prašyme pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis turi būti suformuluotos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą kaltinamajam E. P. A. , kadangi kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės – nusikaltimo padarymo vieta ir laikas iš esmės pasikeitė (t. 3, b. l. 70 – 71). Kolegijos nuomone, prokuroras, pateikdamas teismui prašymą pakeisti kaltinimą E. P. A. bei nurodydamas jame iš esmės pasikeitusias faktines bylos aplinkybes, taip pat pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį pagal pakeistą kaltinimą, Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis E. P. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2004 m. sausio 21 d. V. R. nemušė. Tos dienos vakare, apie 22.30 val. jis parsivedė V. R. iš A. D. namų, V. R. buvo girta, tačiau sužalota nebuvo. Nubudęs kitos dienos ryte jis nukentėjusiąją rado negyvą. Nuteistasis tvirtina, jog V. R. gyvą paskutinį kartą matė 2004 m. sausio 21 d. tarp 23 val. ir 24 val., tada ji buvo labai girta, bet nesužalota. Iš esmės tokios pat pozicijos E. P. A. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, jog 2004 m. sausio 20 d. su V. R. nuėjo pas kaimynystėje gyvenančią A. D. . A. D. namuose jis, V. R. , A. D. ir jos sūnūs Leonas ir V. A. gėrė. Išgertuvių metu tarp jo ir sugyventinės konfliktų nebuvo, jis jos nemušė. Į namus jis 22 – 23 val. išėjo vienas, nes V. R. kažkur pasislėpė. Kadangi namo V. R. negrįžo visą kitą, t. y. sausio 21 dieną, apie 22.20 val. jis nuėjo pas A. D. ir ten, kambaryje ant lovos, rado girtą gulinčią V. R. . Jis sugyventinę parsivedė į namus ir paguldė. V. R. sumušta nebuvo. Ryte prabudęs jis rado V. R. negyvą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme E. P. A. duoti parodymai apie tai, kad V. R. jis nei 2004 m. sausio 20 d., nei 2004 m. sausio 21 d. nemušęs sutampa su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau skirtingai nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu E. P. A. keitė parodymus apie tai, kur buvo ir ką veikė V. R. 2004 m. sausio 20 ir 21 dienomis. E. P. A. , apklaustas tuoj po įvykio, 2004 m. sausio 23 d. nurodė, jog 2004 m. sausio 20 d. su V. R. gėrė dviese namuose, vėliau nuėjo pas A. D. , ten taip pat gėrė. Tos pačios dienos vakare jie abu su V. R. grįžo į namus ir nuėjo miegoti. Visą sausio 21 dieną jie abu su V. R. buvo namuose, dviese gėrė degtinę, konfliktų tarp jų nebuvo. Pavakare jis prigulė pamiegoti, o atsikėlęs apie 20 val. sugyventinės nerado namuose. Nuėjęs pas A. D. ir ten radęs ant sofos gulinčią V. R. , ją parsivedė namo ir abu toliau gėrė, o po to abu nuėjo miegoti. Pas juos nei dienos metu, nei vakare niekas atėjęs nebuvo. Ryte pabudęs rado V. R. negyvą, jos veidas buvo labai sumuštas (t. 1, b. l. 109 – 110). Akistatos su A. D. metu P. A. jau tvirtino, kad naktį iš 2004 m. sausio 20 d. į 2004 m. sausio 21 d. V. R. praleido pas A. D. , o į namus grįžo tik 2004 m. sausio 21 d. vidurdienį, bet netrukus vėl išėjo pas A. D. . Iš A.D V. R. jis parsivedė tik apie 21 val., V. R. sumušta tuo metu nebuvo (t. 1, b. l. 118 – 119).

Kolegijos nuomone, E. P. A. versija paneigta byloje surinktais įrodymais – liudytojų A. D. , L. A. , V. A. parodymais, teismo medicinos ekspertizių išvadomis. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, jog smurtą V. R. atžvilgiu E. P. A. pradėjo vartoti jau 2004 m. sausio 20 d. vakare, o 2004 m. sausio 21 d., apie 2 val. nakties nuteistasis V. R. išsivedė namo. Sausio 21 d. liudytojai A. D. , L. A. ir V.A. V. R. nematė, nukentėjusioji į jų namus tą dieną atėjusi nebuvo. Visų byloje atliktų teismo medicinos tyrimų bei teismo medicinos ekspertizių išvados paneigia E. P. A. parodymus apie tai, jog 2004 m. sausio 21 d., apie 23 - 24 val. V. R. buvo labai girta, bet nesumušta.

Liudytoja A. D. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog 2004 m. sausio 20 d. pas ją į namus užėjo E. P. A. ir paprašė padėti į namus įnešti V. R. , kuri girta gulėjo kieme. Jos sūnūs padėjo parvesti V. R. į jų virtuvę. V. R. , šiek tiek pabuvusi, norėjo išeiti, tačiau prieangyje suklupo, tada E. P. A. pradėjo spardyti savo sugyventinę. A. D. pradėjus barti E. P. A. , šis išėjo. V. R. veidas buvo kruvinas, todėl A. D. nusivedė ją į virtuvę ir, apvaliusi veidą, paguldė šaltame kambaryje. Po kiek laiko vėl atėjo E. P. A. ir nuėjęs tiesiai į kambarį, kuriame gulėjo V. R. , išsitraukęs ją iš lovos, ėmė spardyti. A. D. pradėjus barti E. P. A. , šis išėjo. V. R. paguldžiusi šaltame kambaryje, A. D. nuėjo miegoti. Atsikėlusi ryte V. R. A. D. savo namuose nerado, iš sūnaus sužinojo, jog apie 2 – 3 val. nakties atėjo E. P. A. ir išsivedė V. R. . A. D. nurodė, jog kai paskutinį kartą V. R. matė 2004 m. sausio 20 d., apie 22 val., ši buvo girta ir sumušta. Analogiškus parodymus davė ir A. D. sūnūs L. A. ir V. A. . Liudytojas V. A. nurodė, jog jis nematė, kaip E. P. A. mušė V. R. , tik girdėjo smūgių garsą ir vėliau matė V. R. kruviną. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad 2004 m. sausio 21 d. naktį, apie 2 val. E. P. A. pas juos sugrįžo ir išsivedė V. R. . Liudytojas L. A. parodė, kad girdėjo ir matė, kaip E. P. A. spardė ant grindų gulinčią V. R. .

Byloje buvo atliktas teismo medicinos specialisto tyrimas bei dvi teismo medicinos ekspertizės, taip pat nuteistojo gynėjas pateikė teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus išvadą. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr.124, kurią pateikė teismo medicinos ekspertas J.Vėlavičius, konstatuota, kad V. R. mirties priežastis – galvos sumušimas, pasireiškęs daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis galvos ir veido minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžiais ir sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu. Tai komplikavosi galvos smegenų bei plaučių pabrinkimu, kraujavimu į nosiaryklę su kraujo aspiracija į plaučius ir uždusimu. Minėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog V. R. mirė 6 – 12 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje, o visi V. R. konstatuoti sužalojimai padaryti dviejų parų laikotarpyje iki mirties (t. 1, b. l. 19 – 24). Dėl nepakankamų minėtos teismo medicinos specialisto išvadų informatyvumo bei prieštaringumo byloje buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto (MRU TMI) Kauno skyriaus ekspertų atliktos ekspertizės akte Nr. EKL 39/05 (02) konstatuota, jog V. R. mirė nuo galvos sumušimo, davusio sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir susikomplikavusio smegenų ir plaučių pabrinkimu, sutrikdžiusiu gyvybinių funkcijų reguliaciją. Kraujo aspiracija buvo tik į stambiuosius ir segmentinius bronchus. Smulkių bronchų spindžiuose ir plaučių alveolėse kraujo nerasta, todėl ši aspiracija nebuvo betarpinė mirties priežastis, bet sutrikdė kvėpavimo funkciją ir turėjo netiesioginės įtakos mirčiai. Ekspertizės akte nurodyta, kad V. R. mirė prieš 6 – 12 valandų iki jos lavono apžiūros įvykio vietoje, o sužalojimai V. R. padaryti ne tuoj pat prieš mirtį, bet keliolikos valandų laikotarpyje iki jos mirties (t. 2, b. l. 177 – 178). MRU TMI Vilniaus skyriaus ekspertų atliktos teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKM 20 (135)/06 (01) nurodyta, jog V. R. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sukrėtimas, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu. Minėtos ekspertizės akte nurodytas V. R. mirties laikas – 6 – 12 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje, sužalojimų V. R. padarymo laikas – apie keliolika valandų prieš mirtį (t. 3, b. l. 32 – 44). Nuteistojo gynėjo pateiktos teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus išvados Nr. A – SI – 49 – 58 1 p. konstatuota, jog V. R. mirė nuo kraujo aspiracijos į kvėpavimo takus tuoj po nosies kaulų lūžio. Minėtos teismo medicinos specialisto išvados 3 p. nurodyta, kad V. R. mirtis galėjo įvykti prieš 6 – 12 valandų iki jos lavono apžiūros įvykio vietoje, o nuo V. R. padarytų sužalojimų iki jos mirties galėjo praeiti ne mažiau kaip 6 – 8 valandos ir ne daugiau kaip 12 – 15 valandų (t. 4, b. l. 26 – 56).

Teismo medicinos tyrimus byloje atlikę specialistai bei ekspertai J.Vėlavičius, A.Cėpla, J.Rybalko, A.A.Garmus buvo apklausti apeliacinės instancijos teisme ir visi, išskyrus specialistą A.A.Garmų, patvirtino išvadą, jog V. R. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sukrėtimas, kuris komplikavosi galvos smegenų bei plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į plaučius. Teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus nuomone, V. R. mirė nuo kraujo aspiracijos į kvėpavimo takus tuoj po nosies kaulų lūžio. Teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus pateiktos išvados 1 p. konstatuota, jog su didele tikimybe galima teigti, kad V. R. mirė nuo kraujo aspiracijos į kvėpavimo takus tuoj po nosies kaulų lūžio, tačiau šiam teiginiui prieštarauja tos pačios išvados 3 p., kuriame nurodyta, jog nuo V. R. padarytų kūno sužalojimų iki jos mirties galėjo praeiti ne mažiau kaip 6 – 8 valandos ir ne daugiau kaip 12 – 15 valandų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis galvos ir veido minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžiais ir sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į kvėpavimo takus. Įvertinus visų byloje atliktų teismo medicinos tyrimų duomenis, daroma išvada, jog tiesioginė V. R. mirties priežastis – galvos smegenų sukrėtimas, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, tuo tarpu nežymus pakraujavimas dėl nosies kaulų lūžio į kvėpavimo takus neduoda pagrindo teigti, jog pagrindine mirties priežastimi buvo uždusimas dėl aspiruoto į kvėpavimo takus kraujo. Kraujo aspiracija buvo tik į stambiuosius ir segmentinius bronchus, smulkių bronchų spindžiuose ir plaučių alveolėse kraujo nebuvo rasta, jo buvo patekę tik ruoželiai, kas leidžia daryti išvadą, jog kraujo aspiracija į kvėpavimo takus nebuvo betarpiška V. R. mirties priežastis, tačiau sutrikdė kvėpavimo funkciją ir turėjo netiesioginės įtakos mirčiai. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą šioje byloje, neturi lemiamos reikšmės pagrindinės ir fakultatyvinės mirties priežasties nustatymas, nes nepriklausomai nuo to, - ar V. R. mirė nuo galvos smegenų sukrėtimo, kuris komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į plaučius, ar mirties tiesiogine priežastimi buvo asfikcija nuo kraujo aspiracijos į kvėpavimo takus - veika, buvusi priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – V. R. mirtimi, tai smūgių V. R. į galvą ir veidą sudavimas, kuriais buvo padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais veide, kraujosruvomis galvos ir veido minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžiais ir sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į kvėpavimo takus. Pagal teismo medicinos ekspertų išvadas, asfikcija nuo kraujo aspiracijos į plaučius negalėtų įvykti nukentėjusiajai esant sąmoningai, kraujas į nukentėjusiosios plaučius galėjo patekti esant jai be sąmonės, kadangi sąmoningas žmogus sugeba kontroliuoti savo judesius, surasti sau patogią padėtį ir gali kraują išspjauti, iškosėti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, taip pat teismo medicinos eksperto J.Rybalko paaiškinimų matyti, jog šalia lavono šiuo atveju nerasta kosėjimo krauju pėdsakų, kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji buvo be sąmonės, o sąmonės neteko dėl galvos sumušimo, pasireiškusio sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu bei kraujo aspiracija į plaučius yra teisinga.

Visi tyrimus atlikę teismo medicinos specialistai ir ekspertai priėjo vieningos išvados, jog V. R. mirė prieš 6 – 12 valandų iki lavono apžiūros įvykio vietoje 2004 m. sausio 22 d., 11 val., t. y. laikotarpyje nuo 2004 m. sausio 21 d., 23 val. iki 2004 m. sausio 22 d., 5 val. Sužalojimų V. R. padarymo laikas, nurodytas Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 124 ir teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus išvadoje bei teismo medicinos ekspertizių Nr. EKL 39/05 (02) ir Nr. EKM 20 (135)/06 (01) išvadose skiriasi, t. y. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 124 konstatuota, jog sužalojimai nukentėjusiajai padaryti dviejų parų laikotarpyje iki mirties, teismo medicinos ekspertizių aktuose bei teismo medicinos specialisto A.A.Garmaus išvadoje – keliolika valandų laikotarpyje iki mirties. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J.Vėlavičius pripažino, kad sužalojimai V. R. galėjo būti padaryti ne dviejų parų, o paros laikotarpyje iki mirties, ekspertas A.Cėpla nurodė, jog - nuo 6 valandų iki paros laiko, ekspertas J.Rybalko – apytiksliai nuo 11 iki 19 valandų, specialistas A.A.Garmus – iki 15 valandų iki mirties, t. y. pagal specialisto ir ekspertų išvadas galimas V. R. padarytų sužalojimų laikas – nuo 6 iki 24 valandų iki mirties. Teismo medicinos specialistas A.A.Garmus ir teismo medicinos ekspertai J.Vėlavičius bei A.Cėpla iš esmės pritarė MRU TMI Vilniaus ekspertinio skyriaus ekspertų komisijos bei eksperto J.Rybalko išvadai, jog labiausiai tikėtinas sužalojimų V. R. padarymo laikas – nuo 11 iki 19 valandų iki jos mirties. Remiantis atliktų teismo medicinos tyrimų bei ekspertizių išvadomis, specialisto A.A.Garmaus ir ekspertų J.Vėlavičiaus, A.Cėplos bei J.Rybalko paaiškinimais, galima daryti išvadą, jog V. R. galėjo būti sužalota nuo 6 valandų iki paros iki mirties, o labiausiai tikėtina – nuo 11 iki 19 valandų laikotarpyje, t. y. maksimaliai įmanomas sužalojimų padarymo intervalas yra nuo 2004 m. sausio 20 d., 23 val. iki 2004 m. sausio 21 d., 23 val., o labiausiai tikėtinas - nuo 2004 m. sausio 21 d., 4 val. iki 2004 m. sausio 21 d., 18 val. Tokia išvada paneigia nuteistojo E. P. A. parodymus, jog 2004 m. sausio 21 d., 23 – 24 val. V. R. buvo nesužalota. Remiantis ekspertų išvadomis, matyti, kad tuo metu V. R. buvo arba jau mirusi, arba patyrusi sužalojimus, kurie yra konstatuoti teismo medicinos specialistų tyrimų ir teismo medicinos ekspertizių išvadose, ir kurie sukėlė nukentėjusiosios mirtį.

Be to, teismo medicinos ekspertizių aktuose Nr. EKL 39/05 (02) ir Nr. EKM 20 (135)/06(01) konstatuota, jog V. R. prieš mirtį alkoholio nevartojo, kadangi lavono kraujyje etilo alkoholio nebuvo rasta, o tai paneigia E. P. A. parodymus, kad V. R. 2004 m. sausio 21 d. vakare, prieš mirtį buvo labai girta. Teismo medicinos ekspertai J.Vėlavičius, A.Cėpla, J.Rybalko paaiškino, kad žmogui iš sunkaus girtumo išblaivėti iki absoliutaus blaivumo reikalinga maždaug para laiko. Iš nuteistojo E. P. A. bei liudytojų A. D. , L. A. , V. A. parodymų matyti, jog 2004 m. sausio 20 d. vakare V. R. buvo girta, todėl darytina išvada, kad, priešingai nei teigia nuteistasis E. P. A. , paskutinę parą iki mirties V. R. alkoholio nevartojo. Aptarti byloje atliktų teismo medicinos tyrimų duomenys paneigia E. P. A. parodymus, kad 2004 m. sausio 21 d. V. R. gėrė pas A. D. , kad tos dienos vakare, apie 22.30 val. jis parsivedė V. R. namo ir, kad ši 23 – 24 val. buvusi labai girta, bet nesužalota.

Įvertinusi aptartus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad E. P. A. 2004 m. sausio 20 d. vakare, atėjęs į A. D. namus, sudavė nenustatytą smūgių kiekį savo sugyventinei V. R. , 2004 m. sausio 21 d., apie 2 val. išsivedė V. R. iš A. D. namų, parsivedęs sugyventinę į jos namus tyčia ją mušė, suduodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus smūgius bei padarydamas nuosprendyje aprašytus sužalojimus, sukėlusius V. R. mirtį.

Įvykio vietos apžiūros metu rastos V. R. kraujo dėmės A. D. ir V. R. namuose ant grindų, ant V. R. drabužių, ant jos namuose rastų dviejų striukių, durų staktų, šaldytuvo durelių patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog V. R. buvo pradėta mušti A. D. namuose, o po to buvo mušama ir savo namuose, kur ir buvo suduoti smūgiai, padarę sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – V. R. mirtimi.

Apeliantai skunduose ginčija teismo medicinos ekspertės V.Kuktienės duotos išvados Nr. S-S 56/04 (02), nustatant kraujo grupę ir priklausomybę, teisėtumą ir teisingumą, tvirtina, kad minėtoji išvada, kaip ir specialisto G.Švilpos išvada Nr. 5223 yra suklastotos ir nepakankamai motyvuotos, kadangi taip ir liko neišsiaiškinta A. D. namuose rastų kraujo dėmių, tarp kurių AB (IV) kraujo grupės, priklausomybė. Šie apeliantų teiginiai neparemti faktine bylos medžiaga. Teismo medicinos ekspertė V.Kuktienė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, patvirtino atliktos ekspertizės išvadą, nurodė, jog ketvirtos grupės kraujas ant tyrimui pateiktų objektų rastas nebuvo. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismo medicinos ekspertės V.Kuktienės bei specialisto G.Švilpos atliktų tyrimų, nustatant kraujo grupę ant tirti pateiktų objektų, teisėtumu bei išvadų teisingumu. Ekspertės bei specialisto išvados motyvuotos, atlikti tyrimai abejonių nekelia, ekspertė ir specialistas savo išvadas patvirtino ir motyvavo teismo posėdžių metu, todėl, kolegijos nuomone, skirti pakartotinę ekspertizę kraujo grupei nustatyti nėra pagrindo. Ekspertės V.Kuktienės atlikto tyrimo metu yra neabejotinai nustatytas A. D. namuose, taip pat ant dviejų striukių, rastų V. R. namuose bei ant V. R. drabužių rastų kraujo dėmių priklausomumas asmeniui, turinčiam pirmą kraujo grupę, o būtent pirmos grupės kraujas yra V. R. ir E. P. A. (Specialisto išvada Nr. S – S 56/04 (02), t.1, b. l. 31 – 35). Specialisto G.Švilpos pateiktoje DNR tyrimo išvadoje konstatuota, jog A. D. ir V. R. namuose ant grindų, ant V. R. drabužių, ant jos namuose rastų dviejų striukių, durų staktų rastas V. R. kraujas (Specialisto išvada Nr.5223, t. 2, b. l. 110 – 111).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacinių skundų ribose teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. P. A. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.