Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria nepašalinus ieškinio trūkumų ieškinys grąžintas jį padavusiems asmenims, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai A. B. ir V. B. padavė teismui ieškinį, pareikštą atsakovams Lietuvos valstybei, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjui D. R., kuriuo prašė priteisti ieškovams žalos atlyginimą, t. y. V. B. – 566 135 Lt, A. B. – 436 565 Lt.

2014 m. balandžio 14 d. (faksu gautas – 2014 m. kovo 31 d.) teisme buvo gautas A. B. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad visi reikalingi ieškinio priedai yra civilinėje byloje Nr. 2-3718-560/2013 ir prašė šią bylą pridėti (pareiškime nurodoma „prijungti“) kaip rašytinį įrodymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 3 dalį, pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalį, CPK 291 straipsnio 1 dalį. Ieškinys šioje byloje yra tokio paties turinio kaip ir ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-2133-560/2014 arba Nr. 2-3718-560/2013, todėl prašoma pridėti kaip rašytinį įrodymą civilinę bylą, į kurią jau yra pateikti prašomi pateikti ieškinio priedų originalai ar tinkamai patvirtintos jų kopijos. Tai, kad civilinė byla Nr. 2-2133-560/2014 nėra išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindas atsisakyti ją pridėti prie šios civilinės bylos. Priešingu atveju, yra tyčia trukdoma įrodinėti neteisėtus Vilniaus apygardos teismo ir šio teismo teisėjo veiksmus bei reikalauti atlyginti padarytą žalą. Tik minėtos civilinės bylos medžiaga gali patvirtinti veiksmų neteisėtumą ir priežastinį ryšį su padaryta žala. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos precedento taikymo praktikos, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-508/2014, nustatė, kad įrodymų ar tinkamai patvirtintų priedų nepateikimas yra pernelyg formalus teisinis pagrindas, jog būtų galima atsisakyti iš karto priimti ieškinį. Teismas pažeidė CPK 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 straipsnius. Kadangi niekas negali būti teisėju savo paties byloje, ieškinį nagrinėti Vilniaus apygardos teismas ir šio teismo teisėjas V. S. negali.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Šios bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiems asmenims, nepašalinus įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų ieškinio trūkumų, pagal CPK 115 straipsnio 3 dalį, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškovų ieškinio dalį dėl reikalavimų atsakovams Vilniaus apygardos teismui ir teisėjui D. R. bei ieškovams nustatytas terminas iki 2014 m. sausio 15 d. pašalinti ieškinio trūkumus. Nutartyje buvo nustatyta, kad ieškovai, paduodami ieškinį, nesilaikė CPK 114 straipsnio reikalavimų, t. y. pateikė ieškinio priedus, neatitinkančius CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Šios nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, kuris 2014 m. kovo 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį ir nustatė ieškovams terminą iki 2014 m. kovo 31 d. pašalinti ieškinio trūkumus, nurodytus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje. Apeliacinio teismo nutartyje nebuvo nustatyta, kad ieškovų paduotas ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus ir pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Nagrinėjamu atveju teismo procesinis sprendimas, įpareigojantis ieškovus pašalinti nustatytus ieškinio trūkumus, yra įsiteisėjęs, todėl dar kartą nagrinėti aplinkybes, susijusias su nustatytais ieškinio trūkumais, ir jas vertinti nėra teisinio pagrindo. Apeliantas atskirajame skunde, nurodydamas, kad ieškinio trūkumai, nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje, yra formalūs ir dėl tokių trūkumų nepašalinimo negalėjo būti nepriimtas ieškinys, iš esmės ginčija įsiteisėjusioje pirmosios instancijos teismo nutartyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytas aplinkybės, jog ieškinys buvo paduotas su trūkumais, t. y. nesilaikant CPK 114 straipsnio reikalavimų, ir jie turi būti pašalinti per teismo nustatytą terminą. Tačiau atskiruoju skundu apskųstoje nutartyje yra išspręstas klausimas dėl pasekmių taikymo, kai teismo nustatytu terminu ieškinio trūkumai nepašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nagrinėja klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad ieškovai nepašalino nustatytų ieškinio trūkumų, ar teisingai taikė CPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis CPK nustatytos tvarkos.

CPK 115 ir 138 straipsniuose įtvirtintas ieškinio trūkumų šalinimo institutas yra sudaryti galimybę besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus teismui neatsisakant priimti su trūkumais pateikto ieškinio. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas neleidžia iškelti civilinės bylos procesinių reikalavimų neatitinkančiu ieškiniu ir yra skirtas tiek galimybei dalyvaujantiems byloje asmenims efektyviai gintis nuo pareikšto ieškinio, tiek koncentruotam ir ekonomiškam teismo procesui užtikrinti.

CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia teisės norma, nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti prie ieškinio pridedamų rašytinių dokumentų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas, nes pateikti ieškinio priedai neatitiko CPK 114 straipsnio reikalavimų. Šalindamas šį teismo nustatytą trūkumą A. B. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad CPK 135 straipsnio 2 dalies pagrindu prašo pridėti kaip rašytinį įrodymą civilinę bylą Nr. 2-3718-560/2013, kurioje yra visi prie ieškinio pateikti priedai. Pažymėtina, kad šis pareiškimas paduotas praleidus nustatytą terminą ieškinio trūkumams pašalinti (terminas nustatytas iki 2014 m. kovo 31 d., pareiškimas teisme gautas 2014 m. balandžio 14 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nustatytu terminu nebuvo pateikti CPK 114 straipsnio reikalavimus atitinkantys ieškinio priedai, o prašymas pridėti civilinę bylą Nr. 2-3718-560/2013 negali būti vertinamas kaip tinkamas ieškinio trūkumų ištaisymas. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka, nes daryti kitokią išvadą pagal bylos medžiagą nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartyje nustatytu terminu nebuvo pateikti prie ieškinio pridedamų rašytinių dokumentų originalai arba nustatyta tvarka patvirtintos jų kopijos. Apelianto pateiktas prašymas pridėti prie bylos civilinę bylą Nr. 2-3718-560/2013 negali būti vertinamas kaip tinkamas ieškinio trūkumų ištaisymas. CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, jog žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Prašydamas pridėti civilinę bylą, apeliantas nenurodė, kad prie ieškinio pridėtų dokumentų originalų ar patvirtintų kopijų dėl kokių nors priežasčių pateikti negali. Priešingai, skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad tokią galimybę tiek apeliantas, tiek kitas ieškinį padavęs asmuo turėjo, o apeliantas dėl šios teismo padarytos išvados argumentų neteikia, nenurodo, jog tokios galimybės neturėjo. Prašoma pridėti civilinė byla nėra išnagrinėta, todėl ji negali būti pridėta prie bylos, kurią siekia iškelti ieškovas, paduodamas ieškinį. Pridėta byla negalėtų būti nagrinėjama ir toks bylos nenagrinėjimas pažeistų civilinio proceso principus, nustatytus CPK 7 straipsnyje.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad CPK 114 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas pateikti prie ieškinio pridedamų rašytinių įrodymų originalus ar jų patvirtintas kopijas yra susijęs ir su kitų byloje dalyvaujančių asmenų teise gauti tiek teikiamą procesinį dokumentą, tiek prie jo pridedamus kitus dokumentus tam, jog šie asmenys galėtų įgyvendinti savo procesines teises ginantis nuo jiems pareikštų reikalavimų. Tik tuo atveju, kai procesinių dokumentų priedų apimtis yra didelė, teismas gali leisti procesinių dokumentų priedų nepateikti kitiems dalyvaujantiems asmenis (CPK 113 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju tokio prašymo nei apeliantas, nei kitas ieškinį pateikęs asmuo nereiškė, todėl priėmus ieškinį procesinių dokumentų priedai turėtų būti siunčiami kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Nepateikus ieškinio priedų pagal CPK 114 straipsnio reikalavimus, tokios galimybės nėra.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo precedento taikymo praktikos, nes nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-508/2014, suformuota praktika, jog įrodymų ar tinkamai patvirtintų priedų nepateikimas yra pernelyg formalus teisinis pagrindas, kad būtų galima atsisakyti iš karto priimti ieškinį. Tačiau apelianto nurodomos bylos ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos, nes civilinėje byloje Nr. 2-508/2014 buvo nagrinėjamos nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teisėtumas ir pagrįstumas, o šiuo atveju teismo nutartis, kuria nustatytas terminas pateikti prie ieškinio pridedamų rašytinių dokumentų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas, yra įsiteisėjusi ir joje nustatytas ieškinio trūkumas nebuvo įvertintas kaip formalus ir kurio neturi ištaisyti ieškovai tam, kad būtų priimtas ieškinys. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, jog Vilniaus apygardos teismas ir šio teismo teisėjas V. S. negalėjo nagrinėti šios civilinės bylos dėl šališkumo, tačiau analogiškos aplinkybės dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo jau yra įvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartyje. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kokias nors pasikeitusias aplinkybes, nepateikta, todėl konstatuoti, kad atskiruoju skundu apskųstą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, t. y. teisėjas, kuris yra šališkas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, kai nebuvo ištaisyti ieškinio trūkumai, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.