Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 132 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2, 3 d.d., šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį R. M. be instancijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. D., o būtent: 2005 m. balandžio 2 d., nuo 19 val. 30 min. iki 21 val. 45 min., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė A. D. į įvairias kūno vietas apie 13 smūgių, tuo padarydamas nubrozdinimus, kraujosruvas, muštas žaizdas, IX šonkaulio lūžį, o nuo paskutinio smūgio A. D. griuvo ant grindų, atsitrenkė galva į ant grindų buvusį batų dėžės padą, nuo ko išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu viršugalvio-pakaušio abiejose pusėse ir pamato srityje bei po minkštaisiais galvos smegenų dangalais smegenėlių pamato srityje, A. D. mirė.

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir nuteistojo R. M. veiką perkvalifikuoti iš BK 132 str. 1 d. į 129 str. 1 d. bei paskirti jam laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Nurodė, kad teismas, perkvalifikuodamas R. M. veiką iš BK 129 str. 1 d. į 132 str. 1 d., netinkamai nustatė jo nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip neatsargų gyvybės atėmimą bei paskyrė neteisingą bausmę. Prokurorė teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka visų bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į tas bylos aplinkybes, kurios duoda pagrindą nuteistojo R. M. veiką kvalifikuoti kaip neatsargią. Tačiau prokurorė nurodo, kad R. M. visus 13 smūgių sudavė rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas-galvą, krūtinę, konfliktas vyko gyvenamojoje, ankštoje ir pilnoje baldų aštriais atsikišusiais kraštais patalpoje, nuteistasis R. M. visus smūgius sudavė ne vienu metu, ne iš karto, tarp smūgių buvo pauzės, kurių metu jis išeidavo į kitą patalpą, po suduotų pirmųjų smūgių virtuvėje A. D. kartą griuvo ir atsitrenkė į dujinę viryklę, ant jo veido matėsi sužalojimai, kraujas, dėl ko nuteistajam R. M. nebuvo jokio pagrindo galvoti, kad taip neatsitiks dar kartą ir A. D. nebus padaryti sunkesni sužalojimai, dėl kurių ištiks mirtis. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. įvykio dieną nuo ryto girtavo, buvo apsvaigęs, sunkiai stovėjo, svirduliavo, todėl R. M., būdamas jaunesnis, fiziškai stipresnis ir mažiau apsvaigęs nuo alkoholio, turėjo padaryti atitinkamas išvadas dėl savo pavojingų veiksmų. Todėl prokurorė teigia, kad R. M. suvokė, kad tokia savo veika kelia grėsmę kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali atimti A. D. gyvybę, tačiau nors ir nesiekė tokių padarinių-A. D. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. nužudė A. D. veikdamas netiesiogine tyčia, dėl ko jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, jog, skiriant nuteistajam R. M., bausmę turi būti atsižvelgta į tai, kad nusikaltimas yra tyčinis, labai sunkus, sukėlęs ypatingą žalą visuomenei ir negrąžinamas pasekmes, į nuosprendyje nurodytas jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į tai, kad nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas už tyčinę veiką, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis bei vadovaujantis BK 54 str. nuostatomis, turi būti paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėja – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje sutrinktus įrodymus ir pagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog po paskutinio R. M. suduoto smūgio A. D. griuvo ir galva atsitrenkė į batų dėžės padą. Šio griuvimo ir trauminio poveikio išdavoje A. D. buvo padarytas mirtinas sužalojimas – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu viršugalvio-pakaušio abiejose pusėse ir pamato srityje bei po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, smegenėlių pamato srityje. Iš to seka, kad byloje yra objektyviai nustatyta, kad tarp nuteistojo veiksmų (smūgių sudavimo) ir atsiradusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, kuris yra būtinas norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip tyčinį nužudymą.

Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas smūgių skaičiui ir sužalojimų lokalizacijai ir iš to daroma išvada, kad R. M. veikė netiesiogine tyčia. Tokia išvadai pagrindo nėra.

Kolegija, nagrinėdama bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą, neturi teisės revizuoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl smūgių sudavimo skaičiaus. Tačiau negalima nepažymėti ir to,kad tiek pats nuteistasis, tiek liudytojai M. L., E. D., A.B., A. J., A. L. patvirtino, jog R.M. A.D. sudavė ženkliai mažesnį smūgių skaičių. Teismo medicinos specialistas tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 18-20, 21, 22), tiek teisme (b.l. 214) patvirtino, kad visi be išimties sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiais smūgiais, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Taigi, sureikšminti smūgių skaičių šiuo atveju nėra pagrindo.

Iš tiesų dauguma sužalojimų A. D. padaryti galvos ir liemens srityse. Tačiau visi šie sužalojimai vertinami kaip sukėlę nesunkų ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Jie jokios įtakos mirčiai neturėjo. Todėl ir ši aplinkybė (sužalojimų lokalizacija) aptariamu atveju neturi esminės reikšmės, sprendžiant kaltės formos, o tuo pačiu veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Kiti apeliacinio skundo argumentai susiję su nusikalstamos veikos padarymo vieta (ankšta gyvenamoji patalpa, pilna baldų su aštriais, atsikišusiais kraštais, intervalai tarp smūgių sudavimo) ne tik kad nepaneigė apygardos teismo išvadų dėl neatsargios kaltės formos, bet priešingai – jas tik patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas teisingai apibūdino tiek intelektualinį, tiek valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementus. Nuteistasis, nenumatydamas pavojingų visuomenei padarinių (nukentėjusiojo mirties) atliko veiksmus (sudavė smūgį, nuo kurio nukentėjusysis griuvo ir atsitrenkė pakaušiu į batų dėžės padą), kurie vertintini kaip nesilaikymas visuotinai priimtų atsargaus elgesio taisyklių. Tačiau pagal bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenines savybes, kurias tinkamai apibūdino apygardos teismas, jis turėjo ir galėjo numatyti, kad tokie padariniai atsiras.

Tai, kad smūgius nukentėjusiajam R. M. sudavė ne vienu metu ir tai, kad po pirmų smūgių sudavimo A. D. šis, nepatirdamas rimtesnių sužalojimų, griuvo ir atsitrenkė į dujinę viryklę, patvirtina, jog nuteistasis nesiekė nukentėjusiojo mirties. Jo (R.M.) kaltė pasireiškė neatsargumu (nusikalstamu nerūpestingumu).

Nekyla abejonių, kad R. M. buvo jaunesnis, fiziškai stipresnis ir mažiau apsvaigęs nuo alkoholio nei A.D.. Tačiau šie subjektyvūs kriterijai kartu su objektyviaisiais nusikalstamo nerūpestingumo kriterijais tik patvirtina, jog R. M. galėjo ir turėjo numatyti atsiradusius padarinius, o ne sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Skirdamas nuteistajam dviejų metu bausmės atėmimo bausmę ir – atidėdamas jos vykdymą, apygardos teismas BK 54, 61, 75 str.str. reikalavimų nepažeidė, t.y. įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių (trijų) ir sunkinančios aplinkybių santykį, jų reikšmę, nukentėjusiosios poziciją ir pačios nusikalstamos veikos padarymo situaciją, kuri yra artima būtinajai ginčiai.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą atmesti.