Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Gintauto Koriagino,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės E. G. R. ieškinį atsakovui M. R. dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo asmenine nuosavybe (tretieji asmenys: Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius ir Kauno AVMI) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė 1998-09-04 sudarė santuoką su S. R., abu turėjo vaikus, kurie jau buvo dideli, bendrų vaikų neturėjo. Ieškovė iki santuokos sudarymo gyveno kartu su savo teta O. Š., kuriai nuosavybės teise priklausė butas Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 15-5. Sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėjo jam priklausantį įkeistą bendrabučio tipo kambarį Jonučiuose, (duomenys neskelbtini) g., kuriame gyveno, tačiau apie 1999 m. jį pardavė, pinigus panaudojo skolos grąžinimui. Gautų lėšų skoloms padengti nepakako, todėl, norėdamas gražinti likusią skolą, apie 1999-2000 m. išvyko į Maskvą dirbti statybose, tačiau, susitaupyti pinigų nepavykus, po metų grįžo į Lietuvą. Sutuoktinis dirbo epizodiškai, vartojo alkoholį, todėl neturėjo pinigų net savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Apie 2007 m. S. R. išvažiavo į Angliją uždarbiauti, o 2008 m. balandžio mėnesį ji sužinojo, kad jis žuvo. 1999-11-04 mirė ieškovės teta O. Š., tik 2004-03-08 ieškovė susitvarkė paveldėjimo teisės dokumentus į butą (duomenys neskelbtini)g. 15-5. Ieškovė, žinodama, kad pardavus paveldėtą butą gaus pinigų, sudarė su JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ (kurios teises 2005-03-15 reikalavimo perleidimo sutartimi įgijo Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiantis per Lietuvos skyrių) kredito paskolos sutartį, pagal kurią įsipareigojo minėtai organizacijai įkeisti nupirktą butą, planavo, kad pardavus paveldėtą butą, už gautas lėšas atsiskaitys pagal kito buto pirkimo–pardavimo sutartį, o paskolą panaudos nupirkto buto renovacijai. Dėl to, jog buvo oficialiai susituokusi, bankas reikalavo, kad sutuoktinis taip pat pasirašytų paskolos sutartį kaip laiduotojas. 2004-03-15 ieškovė sudarė avansinio mokėjimo sutartį, pagal kurią už ginčo butą sumokėjo 2.500 Lt, butas buvo perkamas už 50.500 Lt. 2004-03-25 buvo sudaryta minėto buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios metu ieškovė sumokėjo pardavėjams 10.114 Lt; 16.000 Lt atsiskaitymui gavo avansu pagal paveldėto buto 2004-02-26 preliminarią pardavimo sutartį; 2004-04-07 ieškovė sudarė paveldėto buto Birželio 23-osios g. 15-5 pardavimo sutartį, butą pardavė už 45.000 Lt, kuriais galutinai atsiskaitė pagal ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, o už gautas lėšas pagal kreditavimo sutartį su JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ darė nupirkto buto remontą. Ieškovės teigimu, už perkamą butą ji sumokėjo tik savo asmeninėmis lėšomis, o sutuoktinis S. R. prie nupirkto buto visiškai neprisidėjo, tik laidavo pagal su JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ sudarytą paskolos sutartį. Nekilnojamojo turto registre butas įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes dėl teisinio neišprusimo galvojo, jog sutuoktinis, kuris pagal sutartį yra laiduotojas, taip pat turi būti nurodytas ir buto pirkimo–pardavimo sutartyje, todėl ieškovė Nekilnojamojo turto registre buto negalėjo registruoti kaip priklausančio tik jai. Sutuoktinis nei karto nebuvo prisidėjęs prie paskolos grąžinimo, visos įmokos atliktos iš ieškovės asmeninių lėšų, sutuoktinis visas uždirbtas lėšas naudodavo tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Dėl klaidingai nustatytų faktinių bylos aplinkybių

Teismo nustatytas faktas, jog visa paskola kreditoriui iki šiol negrąžinta, nesudaro prielaidų daryti išvadai, kad turtas įsigytas tik už banko suteiktus pinigus. Tai tik patvirtiną faktą, kad paveldėtą turtą pardavus gauti pinigai nebuvo panaudoti banko paskolai grąžinti, kaip buvo planuojama, bei faktą, kad buto pirkimui nebuvo panaudoti atsakovo tėvo pinigai, nes paskolos jis nemokėjo, nes pagal sutarimą jis nebuvo paskolos sutarties šalis. Chronologinė įvykių seka bei byloje esantys rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovė 2004-02-26 sudarė preliminarią paveldėto buto pardavimo sutartį, pagal kurią avansu gavo 16.000 Lt. 2004-03-15 ieškovė sudarė avansinio mokėjimo sutartį, pagal kurią už ginčo butą sumokėjo 2.500 Lt. 2004-03-25 ieškovė sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios metu ji sumokėjo pardavėjui 10.114 Lt. Visus šiuos pinigus atsiskaitymui ji gavo avansu pagal minėtą paveldėto buto 2004-02-26 preliminarią pardavimo sutartį. 2004-04-07 ieškovė sudarė paveldėto buto (duomenys neskelbtini) g. 15-5, Kaune pardavimo sutartį, butas parduotas už 45.000 Lt. Todėl tik dalis pinigų už pirktą butą buvo gauti naudojant paskolos lėšas. Paskola yra nepadengta. Visas įmokas ieškovė mokėjo viena, savo asmeninėmis lėšomis už parduotą butą. Todėl neteisingi teismo teiginiai, kad „rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės tvirtinimą, jog ji už ginčo butą atsiskaitė pinigais, gautais už paveldėto buto pardavimą“. Tokios teismo išvados yra sąlyginės ir nepagrįstos. Kadangi teismas rėmėsi klaidingai nustatytais faktais, tai sudaro pagrindą sprendimui panaikinti, nes buvo netinkamai atskleista bylos esmė (CPK 327 str.). Be to, remiantis klaidingai nustatytais faktais, vertinant byloje esančius įrodymus, buvo akivaizdžiai pažeistas įrodymų vertinimo tikimybių pusiausvyros principas, o kartu ir procesinės teisės normos, sąlygojusios klaidingo sprendimo priėmimą (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo

Dėl motyvų sprendime nebuvimo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.)

Teismas cituoja LAT suformuotą praktiką dėl CK 3.89 str. 1 d. 7 p. aiškinimo. Ieškovė visiškai sutinka su teismo nurodytu teisės normų aiškinimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, pacitavus LAT praktiką sprendime visiškai nėra analizuojamos faktinės bylos aplinkybės ir motyvuojamas sprendimas laikyti reikalavimą įrodytu ar neįrodytu. Teismui eilę kartų buvo teikiamas argumentavimas ir aiškinimas dėl minėtos LAT praktikos taikymo nagrinėjamoje byloje galimybės tenkinant ieškinį, tačiau teismas byloje apsiribojo tik ieškovės nurodytos praktikos perrašymu visiškai nemotyvuodamas teismo sprendimo. Nėra motyvuojama, kodėl esant rašytiniams bylos duomenims teismas mano, kad byloje nėra paneigiama sutuoktinio sutartyje išreikšta valia. Bylos nagrinėjimo teisme metu teismui buvo cituojama LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006, kurioje konstatuota, kad notaro patvirtinta sutartis pripažįstama prima facie, t. y. didesnę galią turinčiu, įrodymu. Byloje dalyvaujantis asmuo, ginčijantis tam tikras aplinkybes, visų pirma turi paneigti šias aplinkybes patvirtinančius didesnės galios įrodymus. LAT šioje nutartyje neginčijamai nurodė, kad notarine forma patvirtintoje sutartyje išreikšta sutuoktinio valia gali būti nuginčyta, tačiau tik remiantis rašytiniais įrodymais, o leidžiama taip pat remtis ir liudytojų parodymais tik, kai draudimas juos panaudoti prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismui buvo pateikta eilė rašytinių įrodymų, išvardintų sprendime, tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl mano, kad šių duomenų nepakanka, notariškai patvirtintoje sutartyje sutuoktinio išreikštai valiai paneigti, neanalizavo jų turinio, kai iš jo aiškiai matyti, kad sutuoktiniui buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Teismui taip pat buvo pacituota LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008, kurioje konstatavus, kad artimųjų giminaičių santykiai paprastai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir jiems nebūdingas formalizavimas, teisėjų kolegija vertino, kad faktinės bylos aplinkybės sudarė pagrindą teismams taikyti CK 3.89 str. 2 d. ir 1.93 str. 6 d. nustatytą įrodinėjimo taisyklės išimtį ir leisti išieškotojai remtis ir liudytojų parodymais. Bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į minėtą nutartį, buvo prašoma teismo vadovautis ir ieškovės nurodytais, rašytiniais įrodymais negrindžiamais faktais sutuoktinio valiai paneigti. Tačiau teismas visiškai neanalizavo procesiniuose dokumentuose nurodytų faktinių bylos aplinkybių ir nenurodė, kodėl nagrinėjamu atveju negalima vadovautis šalių parodymais ginčijant sutuoktinio valią sandorio metu. Taip pat teismo buvo prašoma motyvuotai atsakyti į visus procesiniuose dokumentuose keliamus teisės aiškinimo klausimus, jei teismas atsisakytų priimti atsakovo atžvilgiu sprendimą už akių. Dar 2010-09-21 prašyme ieškovė prašė priimant galutinį teismo sprendimą be sutrumpintų motyvų išsamiai išanalizuoti apeliaciniuose bei kasaciniame skunduose pateiktus argumentus, išaiškinimus ir teisinius vertinimus, kurių nenagrinėjo atitinkamas aukštesnės instancijos teismas, surašant LR Konstitucinio Teismas 2006-01-16 nutarime bei LAT senato 1997-06-13 nutarime nustatytus reikalavimus atitinkantį galutinį teismo sprendimą, nes neišnagrinėjus nurodytuose procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, tai sudarytų absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Tačiau sprendime nėra nagrinėjamas nei vienas argumentas nurodytas minėtuose procesiniuose dokumentuose.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimų, sąlygojusių neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą

Teismas nepagrįstai rėmėsi tik pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip vieninteliu ir neginčytinu įrodymu, patvirtinančiu, jog ginčo buto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta šalies valia butą įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tuo pažeisdamas įrodymų leistinumo taisyklę (CPK 185 str. 2 d.) bei CPK 5 str. 1 d. įtvirtintą teisės kreiptis į teismą principą, nes ieškovė neginčija, jog šiuo metu yra preziumuojama, kad turtas valdomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ginčijamas yra šios sutarties sudarymo metu sukurtas turto teisinis rėžimas ir reiškiamas reikalavimas ginčo turtą pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe. Ieškiniu nėra ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis, nėra siekiama sutartį ar jos dalį pripažinti negaliojančia, sutarties galiojimo faktas neįrodo tikrosios ieškovės valios, be to, CK 3.89 str. 1 d. 7 p. neįpareigoja ieškovės, reiškiant ieškinį šiuo pagrindu, kartu reikalauti pripažinti negaliojančia pačią sutartį, kurios pagrindu turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje sprendžiamas ieškovės tikrosios valios ir jos išraiškos klausimas sudarant sutartį, todėl aplinkybė, jog buvo klaidingai išreikšta šalies valia, sudaro ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą bei dalyką. Remiantis pirkimo–pardavimo sutartimi preziumuojama turtą esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau tokios prezumpcijos egzistavimas negali būti pagrindas eliminuoti jos paneigimo galimybę, kaip ir sutarties galiojimas negali būti pagrindu konstatuoti, jog prezumpcija yra nepaneigiama ir įrodo save pačią. Teismas tik formaliai įvertino pirkimo–pardavimo sutartį, remdamasis vien tik sutarties galiojimo pagrindu, nepasisakydamas ir nevertindamas, ar aiškiai ir suvokiamai iš anksto buvo išreikšta ieškovės valia kitam sutuoktiniui, be to, byloje nėra pateikta duomenų, paneigiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes. Atsakovas su ieškinio faktiniu pagrindu sutiko. Teismas konstatavo, kad byloje esantis 2009-07-07 prašymas, kuriame nurodoma, kad atsakovas su ieškiniu sutinka, negali būti pagrindiniu įrodymu byloje, leidžiančiu neabejotinai priimti palankų sprendimą ieškovei, nes šio prašymo turinys nepatvirtintas teismo posėdyje atsakovo ar kitais rašytiniais įrodymais. CPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą, nenumato, kad procesiniuose dokumentuose išreiškiama šalies valia privalėtų būti pakartotinai išreiškiama teismo posėdžiuose ar kituose procesiniuose dokumentuose. Šalis, išreiškianti savo valią dėl tolimesnės proceso eigos, neprivalo papildomai pateikinėti jokių šią valią pagrindžiančių įrodymų ar nurodyti jos susiformavimo priežastis. CPK įtvirtinta, kad šalys savo procesinėmis teisėmis disponuoja savo nuožiūra ir niekas neturi teisės reikalauti, kad asmuo jomis naudotųsi arba nesinaudotų. Pateikto prašymo turinys neturi būti tvirtinamas teismo posėdyje atsakovo ar kitais rašytiniais įrodymais. Teismas, darydamas tokias išvadas, pažeidžia CPK įtvirtintą dispozityvumo ir rungimosi principą ir riboja atsakovui savo nuožiūra pasinaudoti jam suteikiamomis teisėmis ir pripažinti ieškinį bei egzistuojančias faktines aplinkybes. Tuo labiau, kad ši byla nėra priskiriama bylų kategorijai, kuriose teismui yra suteikiama aktyvaus veikimo teisė. CPK atskirai reglamentuoja atvejus, kuomet teismui kyla abejonių dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų autentiškumo, todėl teismas, nepasinaudojęs jam suteikiamais instrumentais, neturi teisės atsisakyti nagrinėti ir vertinti byloje esančius rašytinius įrodymus bei atlikti šalies prašomą veiksmą. Teismas neturi teisės atsisakyti atlikti šalies prašomą veiksmą, jei teismo diskrecijos teisė nenumato galimybės atsisakyti tokį prašymą patenkinti (tik atskirais atvejais teismas gali atsisakyti priimti šalies ieškinio pripažinimą, tik ir tik jeigu toks atsisakymas sąlygotų kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių įtvirtintų imperatyviuose teisės normose pažeidimą ar prieštarautų viešajai tvarkai, tačiau teismas tokiais atvejai privalo išsamiai motyvuoti tokį savo sprendimą (CPK 42, 140 str. 4 d.). 2010-05-05 prašyme teismui buvo nurodyta, kad atsakovo pateiktas teismui 2009-07-07 prašymas laikytinas atsiliepimu į ieškinį, kuriame nurodyta, kad su pateikto ieškinio reikalavimais sutinkama pilnai ir prašoma priimti sprendimą už akių. Pateiktas šio teiginio teisinis argumentavimas remiasi LAT praktika. Todėl, akivaizdu, kad, vadovaujantis LAT teisėjų senato 2004-12-30 nutarimu Nr. 51 dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą taikymo teismų praktikoje, nereikia įrodinėti civilinio proceso metu šalies pripažintų faktų, kuriais kita šalis grindžia savo ieškinio (priešieškinio) reikalavimus ar atsikirtimus, o faktai gali būti pripažinti žodžiu ir raštu bet kurioje proceso stadijoje ir rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, dublike, triplike, rašytiniuose dalyvaujančio byloje asmens paaiškinimuose). Akivaizdu, kad atsakovo veiksmai, kuriais jis pripažino ieškinio reikalavimus, leidžia ieškinyje nurodytas aplinkybes laikyti nustatytomis. Vadinasi, tikrai egzistuoja visos nurodytos aplinkybės ieškiniui patenkinti, nes atsakovas sutiko su ieškinio reikalavimais, pripažino faktus nustatytais ir pripažino ieškinio reikalavimus. Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad buvo pažeistos procesinės normos, todėl sprendimas turi būti panaikintas CPK 320 str. 1. d. Ieškovė mano, kad šis teismo pažeidimas gali būti pašalintas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, todėl prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - patvirtinti atsakovo ieškinio pripažinimą ir ieškinį patenkinti surašant sutrumpintus sprendimo motyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas visiškai nemotyvavo, kodėl minėtas prašymas nelaikytinas procesiniu dokumentu, kuriuo šalis pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje pripažįsta ieškovo nurodytus faktus. Teismas taip pat visiškai nemotyvavo, kodėl šis prašymas nelaikytinas ieškinio pripažinimu, todėl sprendimas ne tik priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, bet ir visiškai nemotyvuotas. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti turtą asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe neįrodytas CPK 178 str. tvarka, tačiau akivaizdu, kad ieškovė pateikė eilę rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, kuriuos pripažino ir atsakovas, todėl tokios išvados daryti tiktai nėra galima. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatliko įstatymuose jam numatomo vaidmens ir formaliai vykdė teisingumą. LR Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vien tik formaliai vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį vykdyti teismus įpareigoja konstitucija. Nagrinėjamu atveju, byloje faktiškai buvo susiklostę neformalūs santykiai, kurių egzistavimas leidžia teismui nukrypti nuo kai kurių imperatyvų, visi byloje dalyvaujantys asmenys, tiek atsakovas, tiek tretysis asmuo sutiko su ieškinio reikalavimais, tačiau nebuvo į tai atsižvelgta. Byloje tarp šalių nėra kilę jokio ginčo, tačiau teismas nemotyvuotai, paviršutiniškai ir formaliai taikė teisės normas. Akivaizdu, kad teisingumo ir protingumo principai nagrinėjamu atveju įpareigoja patenkinti ieškinį ir baigti nuo 2008 m. pavasario besitęsiantį procesą, kurio nepageidauja nei viena iš bylos šalių. Taip pat pastebėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, neteisingai taikė sprendime nurodytą teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad įstatymų leidėjas net ir tuo atveju, kai turtas santuokoje įsigytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas, nepanaikina bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi sutuoktinio, naudojančio savo asmenines lėšas turtui įgyti, valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ir ji turi būti išreikšta aiškiai. Jeigu tokia valia neišreiškiama aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, o kilus ginčui ir dalijant turtą sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai, įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis - rašytiniais įrodymais. Tačiau teismas sprendime visiškai netyrė, ar ieškovės valia buvo išreikšta aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, ar dėl to yra kilęs ginčas. Nagrinėjamoje byloje tai yra labai svarbus faktas, nes, kaip pats teismas ir konstatavo, tik nustačius, kad sutuoktinio valia buvo išreikšta neaiškiai ir nesuvokiamai kitam sutuoktiniui ir tarp šalių buvo ar yra kilęs ginčas dėl turto ar jo statuso, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis - rašytiniais įrodymais. Pirma, neištyrus nurodytų aplinkybių, nėra galima taikyti prezumpcijos, antra, neištyrus nurodytų aplinkybių negalima drausti jas įrodinėti ne tik rašytiniais įrodymais. Ieškinyje buvo nurodyta, kad buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovės valia aiškiai buvo suformuota iš anksto ir ji buvo žinoma kitam sutuoktiniui. Tačiau teismas visiškai netyrė minėtų aplinkybių, jų nesiaiškino, todėl negalėjo vien tik sutarties egzistavimo ir jos galiojimo pagrindu konstatuoti, kad sutuoktinio valia nebuvo išreikšta aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui ir tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turto ar jo statuso. Nagrinėjamu atveju ieškovės valia buvo išreikšta aiškiai bei suvokiamai kitam sutuoktiniui ir tarp sutuoktinių dėl to nebuvo kilęs joks ginčas, jis visą laiką tai žinojo, suvokė, jokių pretenzijų nereiškė, įmokų ir mokesčių nemokėjo, tai yra žinoma ir atsakovui, kuris jokių pretenzijų dėl to nereiškia. Todėl teismas pirmiausia turėjo nustatyti, ar apskritai yra galimas prezumpcijos taikymas, ir tik po to žiūrėti, ar egzistuoja jos parvirtinimą ar paneigimą patvirtinantys įrodymai. Tačiau tai padaryta nebuvo, teismas priimdamas sprendimą už akių apsiribojo tik sutarties vertinimu (nors neištyrus aukščiau nurodytų aplinkybių nėra galima drausti naudoti ir kitus, ne rašytinius įrodymus), tuo buvo vėl pažeisti įrodymų vertinimo, tyrimo ir leistinumo taisyklės. Kaip jau minėta, tarp šalių nėra ir nebuvo jokio ginčo dėl turto, atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti. Prezumpcija yra taikoma tik turto teisiniam statusui nustatyti, tačiau netaikoma nustatinėjant šalies valią, todėl ją privaloma buvo nustatyti visų įrodymų kontekste. Teismas visiškai nemotyvavo, kuo remiantis jis mano, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, ir kad jis turi teisę spręsti dėl prezumpcijos egzistavimo ar jos nepaneigimo, todėl konstatuotina, kad sprendimas yra visikai nemotyvuotas, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Svarbu yra tai, kad ieškinio pagrindą sudaro ne buto pirkimo–pardavimo sutarties galiojimas ar negaliojimas, o CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatytos aplinkybės egzistavimas, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir nesiaiškino, ar turto prigimtis, pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (ieškovės nurodomas ieškinio teisinis pagrindas nėra teismą saistantis). Ieškinyje buvo nurodyta, kad butą buvo planuota pirkti ilgą laiką už kito buto, kuris buvo asmeninė ieškovės nuosavybė dar iki santuokos sudarymo (jos valdomas ir paveldėtas), bei vienintelė gyvenamoji patalpa, pardavimą gautas lėšas. Kas įrodo, kad ieškovė, kaip ir bet kuris kitas vidutiniškai protingas asmuo, turtą norėjo įsigyti asmeninėn nuosavybėn, t. y. mažai tikėtina, kad asmuo parduotų savo asmeninę ir vienintelę gyvenamąją patalpą tam, kad pirktų kitą patalpą, kurios dalis jau priklausytų ir kitam asmeniui. Turto prigimtis, jo atsiradimo aplinkybės įrodo, kad butą buvo siekiama išlaikyti asmenine nuosavybe, nes natūralu, kad kiekvienas asmuo siekia užsitikrinti savo gyvenimą iki gyvenimo pabaigos turint asmeninę gyvenamąją patalpą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Nustatyta, jog 1998-09-04 tarp ieškovės ir S. R. (kuris 2008-04-03 mirė, palikimą po jo mirties priėmė atsakovas) buvo sudaryta santuoka (t. 1, b. l. 8). Ginčo butą ieškovė ir S. R. įgijo santuokos metu, 2004-03-25 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 16-20). Apie tai, kad ieškovė ir S. R. butą įgyja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, pažymėta pačios Sutarties 1 punkte (t. 1, b. l. 16). Sutartis 2004-03-28 įregistruota VĮ Registrų centre, pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisų į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog butas įgytas abiejų šalių nuosavybės teise bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu (t. 1, b. l. 12, 14). Pirkimo–pardavimo sutarties ir įrašo VĮ Registrų centro nekilnojamo turto registre ieškovė neginčijo, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią Sutartį vertino kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį, jog ginčo buto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovės ir S. R. valia butą įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, o ne ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Esant nenuginčytai pirkimo–pardavimo sutarčiai, kurioje sutuoktiniai aiškiai išreiškė valią perkamą butą įgyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, aplinkybės, kad už perkamą butą ieškovė atsiskaitė asmeninėmis lėšomis, kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą. Turto įgijimas po santuokos sudarymo yra svarbiausias požymis, nustatant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimą (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis CK 3.89 str. 1 d. 7 p., asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas, kurį jis įgijo už asmenines arba realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą gautas lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Ieškovė savo pareikštą ieškinį grindė šiais rašytiniais įrodymais:

- preliminaria 2004-02-26 sutartimi (1 t., b. l. 25), pagal kurią R. V. už butą Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 15-5 ieškovei sumokėjo 16.000 Lt ir įsipareigojo sumokėti likusią 20.000 Lt sumą iki 2004 m. balandžio;

- 2004-03-08 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu, pagal kurį ieškovė paveldėjo O. Š. butą Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 15-5 (1 t., b. l. 26-27);

- 2004-03-15 avansinio įmokėjimo sutartimi Nr. VK-040012 (1 t., b. l. 24), pagal kurią ieškovė sumokėjo 2.500 Lt avansą už ginčo butą;

- 2004-03-25 sutartimi, registro Nr. 1150 (1 t., b. l. 16), pagal kurią ieškovė ir S. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pirko iš E. G R. ir A. S. ginčo butą už 48.000 Lt, iš kurių 10.114 Lt sumokėjo pasirašydami sutartį, o likusius 37.886 Lt įsipareigojo sumokėti gavę paskolą;

- 2004-04-05 pažyma apie jos sutuoktinio S. R. deklaruotą gyvenamąją vietą ginčo bute 2004-04-05, t. y. tuoj po buto įsigijimo (t. 1, b. l. 10) (kas tik paneigia ieškovės teiginius apie jos ir sutuoktinio faktinį gyvenimą skyrium);

- 2004-04-07 buto Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 15-5 pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią ieškovė jai priklausantį 2004-03-08 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu butą pardavė už 45.000 Lt (t. 1, b. l. 21-23);

- 2004-04-16 paskolos sutartimi Nr. 31V-0340 (1 t., b. l. 60-68), pagal kurią JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ suteikė 11.000 eurų paskolą ieškovei ir jos sutuoktiniui S. R., kaip paskolos gavėjams, pirkti nekilnojamam turtui (butui (duomenys neskelbtini) g. 7-20, Kaune), kuris įkeičiamas Sutarties įsipareigojimams garantuoti. Tai, kad sutartį sudarė ir pasirašė ieškovė ir S. R., patvirtina, jog sutuoktiniai buvo apsisprendę įgyti nekilnojamą turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Paskolos sutarties 3.3 punkto nuoroda, kad paskola išmokama pervedant pinigus į paskolos gavėjo nurodytą banko sąskaitą gavėjui A. S., paskirtis – ieškovės ir S. R. mokėjimas už butą pagal sutartį 2004-03-25, registro Nr. 1150, kolegijos nuomone, paneigia ieškovės teiginį, kad už ginčo butą buvo atsiskaityta ieškovės asmeninėmis lėšomis.

- ieškovei priklausančios kortelės sąskaitos išrašus (1 t., b. l. 29-34) (kurie patvirtina tik tai, kad ieškovė 2008 m. sausio-kovo mėn. gaudavo darbo užmokestį ir Sodros išmokas (1.517,41 Lt, 755,76 Lt, 1.530,72 Lt), kuriuos išleisdavo įvairioms reikmėms, tame tarpe ir nusiimdama bankomate grynais pinigais, tačiau kurie niekaip nepatvirtina ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad tai buvo jos asmeninės lėšos, gautos už paveldėtą butą, ir tuo labiau, kad tos lėšos buvo panaudotos ginčo butui įsigyti);

- įmokų mokėjimo kvitų ir kasos pajamų orderius ir mokėjimo nurodymus (1 t., b. l. 36-58), kurie patvirtina tik tai, kad pati ieškovė savo vardu kas mėnesį mokėdavo JAV ne pelno korporacijai „Baltic-Americian Enterprise Fund“ pagal paskolos sutartį, tačiau niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad tai buvo atliekama jos asmeninėmis lėšomis, t. y. pinigais, gautais pardavus jos paveldėtą turtą, o ne, pavyzdžiui, jos pajamomis, gaunamomis iš darbinės veiklos, ar kitokiomis išmokomis (pvz., Sodros), kas pagal CK 3.88 str. 1 d. 5 p. yra pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe.

Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog visi šie rašytiniai įrodymai paneigia ieškinyje nurodytą aplinkybę, jog už ginčo butą ieškovė atsiskaitė pinigais, gautais už parduotą paveldėtą butą. Iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovei ir jos sutuoktiniui sudarant ginčo buto sutartį (1 t., b. l. 16), pagal kurią jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pirko iš S. ginčo butą, 2004-03-25 S. buvo sumokėta tik 10.114 Lt (nors jokių tiesioginių rašytinių įrodymų, kad tam buvo panaudoti būtent ieškovės pagal 2004-02-26 preliminarią sutartį gauti pinigai, t. y. jos asmeninės lėšos, byloje nėra), o pagrindinę sumą (37.886 Lt) ginčo buto pardavėjui pervedė JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ 2004-04-16 paskolos sutarties 3.3 p. pagrindu (pagal kurią, kaip minėta, pinigus skolinosi ir juos įsipareigojo grąžinti ne tik ieškovė, bet ir jos sutuoktinis, be to, įkeitę ir patį už tą paskolą įgytą ginčo butą).

Ieškovės teiginį, kad ji, 2004-04-07 pardavusi už 45.000 Lt paveldėtą butą (duomenys neskelbtini) g. 15-5, galutinai atsiskaitė pagal ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, o už gautas lėšas pagal kreditavimo sutartį su JAV ne pelno korporacija „Baltic-Americian Enterprise Fund“ darė nupirkto buto remontą, paneigia pačios ieškovės pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog 11.000 eurų paskolos pinigais buvo atsiskaityta su buto pardavėjais (o ne panaudota buto remontui), o 45.000 Lt (arba 29.000 Lt, jeigu minusuotume pagal preliminarią 2004-02-26 sutartį (1 t., b. l. 25) ieškovei sumokėtą 16.000 Lt avansą) už parduotą paveldėtą butą gauti tik 2004-04-07 (Sutarties 2 p., 1 t., b. l. 93), todėl akivaizdu, jog sudarant ginčo buto pirkimo sutartį 2004-03-25, ieškovei palankiausiu atveju, iš jos asmeninių lėšų galėjo būti sumokėta tik 10.114 Lt suma, nors, kaip minėta prieš tai, be ieškovės paaiškinimo, daugiau jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų byloje nėra.

Iš byloje esančio trečiojo asmens rašto (1 t., b. l.102) matyti, jog paskolos likutis 2008-06-30 buvo 10.164,53 eurai. Duomenų, kad šiuo metu visa paskola būtų grąžinta, byloje nėra, to neteigia ir ieškovė. Todėl, kolegijos nuomone, netgi jeigu ir būtų nustatyta, jog dalį paskolos ieškovė sumokėjo viena iš jos asmeninių lėšų, vien ši aplinkybė nebūtų pagrindu ginčo butą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe.

Teismų praktikoje pažymėta, kad įstatymų leidėjas net ir tuo atveju, kai turtas santuokoje įsigytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas, nepanaikina bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi sutuoktinio, naudojančio savo asmenines lėšas turtui įgyti, valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ir ji turi būti išreikšta aiškiai. Jeigu tokia valia neišreiškiama aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, o kilus ginčui ir dalijant turtą sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai, įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis - rašytiniais įrodymais. Kolegijos nuomone, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo buto įgijimo metu, aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui buvo išreikšta ieškovės valia įgyti butą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (tiek abiems sutuoktiniams, kaip pirkėjams, sudarant ginčo buto pirkimo sutartį, tiek abiems sutuoktiniams sudarant paskolos ir įkeitimo sutartis, tiek deklaruojant sutuoktiniui gyvenamąją vietą ginčo bute), o jokių duomenų apie tai, kad buvo priešingai (t. y., kad aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui buvo išreikšta ieškovės valia įgyti butą kaip asmeninę nuosavybę) byloje nėra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas po savo tėvo mirties priėmė palikimą, kurio pagal CK 5.60 str. 4 d. nebegalima atsisakyti, reiškia, kad dėl to tarp šalių kilo ginčas dėl turto ar jo statuso, ir kad yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis - rašytiniais įrodymais. Kolegijos nuomone, įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais įrodymais) ieškovė įstatyme įtvirtintos prezumpcijos nepaneigė ir neįrodė, kad ginčo turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Ieškovės reikalavimas pripažinti turtą asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe neįrodytas CPK 178 str. tvarka, neatitinka CK 3.89 str. 1 d. 7 p. reikalavimų dėl aiškios sutuoktinio valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog byloje esantis 2008-07-07 prašymas, adresuotas Kauno apygardos teismui ir jame gautas apeliacinio skundo nagrinėjimo metu 2009-07-08 (1 t., b. l. 187), kuriame nurodoma, kad atsakovas su ieškiniu sutinka, negali būti pagrindiniu įrodymu byloje, leidžiančiu neabejotinai priimti palankų sprendimą ieškovei. Nors kolegija ir sutinka su apeliante, jog CPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimo procesą, nenumato, kad procesiniuose dokumentuose išreiškiama šalies valia privalėtų būti pakartotinai išreiškiama teismo posėdžiuose ar kituose procesiniuose dokumentuose, tačiau pažymi, jog, vadovaujantis CPK 42 str. 2 dalimi, teismas nepriima atsakovo ieškinio pripažinimo, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-11738-615/2008 esantis pažymėjimas (b. l. 21) ir Kauno m. 5-ojo notarų biuro atsakymas į paklausimą (2 t., b. l. 103) įrodo, jog palikimą 2008-06-16 priėmė mirusiojo sūnus M. R. (atsakovas), įstatymo nustatyta tvarka kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Kauno miesto apylinkės teismas 2008-06-19 nutartimi pavedė antstoliui, pareiškėjo M. R. pasirinkimu, sudaryti S. R., mirusio 2008-04-03, turėto turto apyrašą. Palikimo priėmimo faktas įregistruotas Testamentų registre 2008-07-08 ir nėra nuginčytas (CK 5.8 str.). Vadovaujantis CK 5.60 str. 4 dalimi, neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis (...) kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. CK 5.60 str. 1 d. numato, jog neleidžiama atsisakyti palikimo su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. Kadangi šiuo atveju, kaip nustatyta, atsakovas yra kreipęsis į teismą dėl turto apyrašo sudarymo, vadinasi, šioje byloje atsakovas, pripažindamas pareikštą ieškinį dėl paveldėtino turto pripažinimo asmenine nuosavybe, faktiškai tokiu būdu atsisako nuo palikimo (jo dalies), kurį yra priėmęs. Kadangi tokio ieškinio pripažinimas prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai, kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai tokio ieškinio pripažinimo nepriėmė ir, išnagrinėjęs bylą iš esmės pagal pateikus įrodymus, ieškinį atmetė. Dėl to, kad teismas, nepriėmęs atsakovo ieškinio pripažinimo, dėl to nepriėmė motyvuotos nutarties kaip atskiro procesinio dokumento (CPK 140 str. 4 d.), kolegijos nuomone, byla nėra išnagrinėta neteisingai ir nereiškia, kad priimtas sprendimas turėtų būti panaikintas pagal CPK 329 str. 1 d., kolegijai padarytą pažeidimą ištaisant pačiai ir motyvuojant atsakovo ieškinio pripažinimo nepriėmimą.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą teisingai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-16 sprendimą palikti nepakeistą.