Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1457-1047/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-05-07
Bylos Nr.: eI-1457-1047/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04326-2018-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jovita Einikienė, Iveta Pelienė, Beata Martišienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Žygimantų 12“
Atsakovas: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai
Trečiasis asmuo: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centro
Advokatai: Evaldas Klimas, Arnas Aidukas

Kategorijos

14.5Kultūros paveldo apsauga
55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai

Administracinė byla Nr. eI-1457-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04326-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žygimantų 12“ atstovams direktoriui Vytautui Stroliui, advokatui Evaldui Klimui, advokato padėjėjui Arnui Aidukui,

dalyvaujant atsakovės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovėms Ingai Zakšauskienei, Rasai Butvilaitei-Petrauskienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Andriui Vaicekauskui ir Justinai Bertulytei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo centro atstovei Violetai Bruzgelevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Žygimantų 12“ skundą atsakovei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo centrui ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

UAB „Žygimantų 12“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) su skundu (1 t., b. l. 1–15), kurį vėliau patikslino (6 t., b. l. 21–33) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir atsakovė, Taryba) 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. KPD-RM2014/17 (toliau – ir Aktas) 7.2.1.5 punkto dalį: „XVII (?)–XVIII a. Kiaulių skersgatvio, suplūkto iš smulkių akmenų ir griuvenų, liekanos sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje (grindinio, aptikto 1.1 m gylyje ŠV dalyje, plotis Š-P kryptimi 2,4 m, fragmento sklypo ŠR kampe plotis 4,2 m, ilgis 4,75 m, atkastas 1,2 m gylyje nuo dabartinio kiemo paviršiaus, į R nuo Š prieangio fiksuoto grindinio iš smulkių akmenukų fragmentas – 1,6x2,7 m dydžio, žr. 15.86, 15.90, priedus Nr. 10, 12, priedo Nr. 11, 9 lap.; -; TRP 85–87, 2018 m.); XVIII a. –XIX a. I p. lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentai sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje (žr. 15.86, 15.90, priedus Nr. 10, 12, priedo Nr. 11, 9 lap.; -; TRP 88–92; 2018 m.)“, ir 7.2.1.6 punkto dalį: „trijų namų sklype (duomenys neskelbtini), 12A rūsių liekanos: pirmo namo XIX a. I ketv.–XIX a. II p. rūsio keraminių plytų mūro sienos, keraminių plytų grindų fragmentai (išskyrus XX a. II p. įrengtą rūsio ŠR patalpą, išlikusi įėjimo į rūsį vieta, rūsio centrinėje dalies grindys 15 cm žemiau betoninių grindų, žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; cilindrinis skliautas neišlikęs, rūsio sienos apardytos; TRP 81; IKONOGR Nr. 63–73, 75–82, 84–88, 91, 94–106; 2018 m.); antro namo XVIII a. IV ketv.–XX a. I p. rūsio lauko akmenų mūro-keraminių plytų mūro sienos su švieslangių fragmentais, keraminių plytų grindų liekanos, keraminių plytų mūro cilindrinio skliauto fragmentas, lauko akmenų mūro-keraminių plytų mūro sienos su arkomis fragmentas prie rūsio R sienos (prie rūsio R sienos esantis sienos fragmentas, manoma, yra neišlikusios rūsio patalpos siena, žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; rūsio sienos apardytos; TRP 82; IKONOGR Nr. 63-69, 71–74, 77, 80–82, 84, 85, 87–93, 107–114; 2018 m ); trečio namo XIX a. I ketv.–XX a. I p. rūsio keraminių plytų mūro sienos su išlikusia cilindrinio skliauto dalimi, segmentinių sąramų 6 nišomis, jų liekanomis, „eglute“ dėtos keraminių plytų rūsio grindys, krosnies pado ir pakuros, mūrytų iš keraminių plytų, liekanos ŠR dalyje (žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; rūsio sienos dalinai apirusios, dvi nišos užmūrytos gelsvomis plytomis, dvi – apardytos, grindų būklė gera; TRP 83, 84; IKONOGR Nr. 61–74, 84, 92, 93, 115-128; 2018 m.)“. Be to, pareiškėja prašo atlyginti jai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad projektuotojas UAB „Archivoltas“ 2014 m. parengė projektinius pasiūlymus daugiabučio gyvenamojo namo statybai vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) buvusių pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 8 d. įsigijo Žemės sklypą, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, bei Pastatus. 2017 m. rugsėjo 28 d. Pastatai buvo nugriauti, nes kėlė grėsmę aplinkai, buvo nenaudojami ir toks jų griovimas buvo būtinas siekiant užtikrinti Bendrovės ir trečiųjų asmenų interesus, užtikrinant saugią aplinką. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), patikrinusi pastatų griovimo atitiktį galiojančiam teisiniam reguliavimui, pripažino Pastatų nugriovimą teisėtu. 2018 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriuo leista statyti naujus pastatus Žemės sklype. 2018 m. rugsėjo 21 d. Bendrovė pateikė informaciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriui dėl vykdytų detaliųjų archeologinių tyrimų metu aptiktų archeologinių struktūrų, t. y. Žemės sklype buvo atkasti buvusių pastatų rūsiai (pamatai), kurie datuojami XIX a. II pusė – XX a. pradžia; rasti negausūs radiniai; Žemės sklypo 0,5 – 1,2 gylyje atkasti grindiniai, kurie galimai laikytini vertingais. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 14 d. pateikė reikalavimą nevykdyti Žemės sklype jokių darbų, kuriais būtų žalojamos archeologinių tyrimų metu rastos statinių liekanos. Sužinojusi, kad 2018 m. spalio 30 d. yra planuojama Tarybos posėdyje svarstyti klausimą dėl archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu Žemės sklype įvertinimo, Bendrovė 2018 m. spalio 29 d. pateikė Tarybai ir Departamentui nuomonę dėl minėto klausimo svarstymo, pažymėdama, kad Bendrovė nebuvo informuota apie numatomą tarybos posėdį, be to, ji buvo informuota, kad Taryba turi teisę priimti sprendimus, kai archeologinių tyrimų metu aptinkamas architektūrinis paveldas ir atliekami architektūriniai tyrimai, o 2018 m. spalio 30 d. tokie architektūriniai tyrimai dar nebuvo atlikti, o aptikti archeologiniai radiniai eksponuojami jų radimo vietoje. 2018 m. spalio 31 d. pareiškėja dar kartą kreipėsi į Tarybą, prašydama pateikti informaciją apie 2018 m. spalio 16 ir 23 d. vykusius Tarybos posėdžius bei informaciją , kurios pagrindu Taryba svarstė klausimus dėl archeologinių radinių rastų archeologinių tyrimų metu Žemės sklype. Bendrovė taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos kultūros ministrę, nurodydama Tarybos ir Departamento pažeidimus vertinant archeologinius radinius, rastus archeologinių tyrimų metu Žemės sklype, taip pat organizuojant Tarybos posėdžius ir priimant sprendimus, kuomet nėra atliktų visų būtinų tyrimų šių radinių įvertinimui. Bendrovė taip pat pakvietė atitinkamus tarnautojus apsilankyti tyrimų vietoje ir vizualiai įvertinti aptariamus archeologinius radinius, tačiau nei Departamentas, nei Tarybos nariai nepanoro apsilankyti tyrimų vietoje. 2018 m. lapkričio 6 d. įvyko Tarybos posėdis, kurio metu buvo nuspręsta patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes, jas papildant trijų namų sklype (duomenys neskelbtini), 12A rūsių liekanomis, lauko akmenų grindinių fragmentais sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje bei Kiaulių skersgatvio liekanomis sklypo (duomenys neskelbtini), 12A ŠR kampe, prie pirmo namo Š sienos, taip pat antro namo ŠR patalpoje. Dėl to buvo priimtas skundžiamas Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas, kuriuo Bendrovei suvaržyta teisė statyti gyvenamuosius pastatus, įrengiant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Nesutikdama su ginčijamomis Akto dalimis, pareiškėja nurodė, kad Taryba, įtraukdama ginčo žemės sklype esančius rūsius su sienomis ir grindimis, krosnies padą ir pakuros liekanas bei Kiaulių skersgatvio liekanas į Kultūros vertybių registrą, pažeidė Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, (toliau – ir Aprašas), nes Apraše nėra numatytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės atitinkamos vertingosios savybės. Pareiškėjo nuomone, Aprašo 2.1.6 punktas niekaip nenustato, kad atskirų statinių dalys gali būti įtraukiamos į kultūros paveldo vietovės vertingąsias savybes nustatančius aktus, o tokios teisės Tarybai nesuteikia ir kiti teisės aktai. Taip pat aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, jis turi būti motyvuotas. Iš ginčijamų akto dalių neaišku, kodėl pastatų rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos bei Kiaulių skersgatvio liekanos yra įtraukiamos kaip vertingosios savybės į vietovės vertingųjų savybių sąrašą. Akte nenurodo, kodėl toks vertingųjų savybių patikslinimas buvo atliktas.

Pažymėjo, kad Vilniaus senamiesčio teritorija ginčo Aktu papildyta naujomis architektūrinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis, todėl Taryba ir Departamentas ginčo rūsius turėjo įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą kaip statinius ir suteikti jiems registro kodą. Vilniaus senamiestis pagal sandarą yra vietovė, todėl ginčo radiniams turėjo būti priskiriamos (taikomos) vietovės, o ne objekto vertingosios savybės. Pagal Sąrašą statinio vertingosiomis savybėmis gali būti: tūrinė–erdvinė kompozicija, tūris, aukštų išplanavimas, kapitalinės sienos, sienų angos, nišos, konstrukcijos (rūsio perdangos), grindų danga ar dangos medžiaga, jos tipas. Architektai–tyrėjai, tyrinėdami pamatų ir rūsių sienų liekanas, atsižvelgia į plytų dėjimo būdą, mūrijimo technologiją. Aprašo 3.18 punktas vietovės vertingųjų savybių sąvoka neapibrėžia rūsių ir jų sienų liekanų ir statinių vertingųjų savybių. Taigi visi trys Bendrovės Žemės sklype aptikti architektūrinio pobūdžio objektai yra praradę galimai kelias vertingąsias savybes (ar vertingųjų savybių bruožus): du rūsiai – tūrines erdvines (nes neturi lubų), vieno – iš dalies prarasta. Rūsių ir jų sienų liekanos – patalpų forma ir tūriai būdingi ir paplitę to meto Vilniaus senamiesčio pastatams (tai įvardinta 2018 m architektūros tyrimų išvadose). Pareiškėjos įsitikinimu, krosnies padas su pakura iš viso negalėjo būti pripažinta Vilniaus senamiesčio vertingąja savybe, nes neatitinka jokio kriterijaus, pagal Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašą, nebent būtų ginčijama kaip buvusio pastato interjero liekana (XX a.). Tačiau ta liekana pati neturi jokių vertingųjų savybių bruožų, nes plytos–statybinės medžiagos (plytos ir skiedinys – tradicinės, mūrijimas įprastas, ne unikalus, ne retas, o pati krosnies pado liekana, – besistemine tvarka sudėtų plytų ir rišamąja medžiaga sutvirtintų plytų junginys – neatspindi jokių nei istorinės, nei pačios krosnies raidos etapų, nei tipiškumo).

Taip pat pareiškėja nurodo, kad anksčiau atlikti moksliniai tyrimai bei pateiktos institucijų išvados patvirtina aplinkybę, kad pastatai, kaip kultūros paveldo objektai, nebuvo laikomi vertingais ir saugotinais. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pripažinti saugomais Pastatų rūsiai būtų tinkamai inventorizuoti, nustatant jų vertingąsias savybes, kurios buvo patvirtintos kaip saugotinos skundžiamu Aktu. Be to, (duomenys neskelbtini), 12A aptikti archeologiniai radiniai nepagrįstai pripažinti vietovės vertingosiomis savybėmis (trys rūsiai, krosnies padas su pakura, akmenų grindiniai ir Kiaulių skersgatvio liekanos), nes tik iš dalies atitinka Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) 1 priede įtvirtinto Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 2.1.5 ir 2.1.6 punktuose apibrėžtas vertingųjų savybių sąvokas. Atkreipė dėmesį, jog rūsių su sienomis ir grindimis liekanos yra statinių, o ne vietovių sudedamosios dalys ir elementai, tai yra architektūrinio pobūdžio objektų dalys. Pagal Sąrašą statinių vertingųjų savybių visumos neturėjo (duomenys neskelbtini), 12A stovėję Pastatai (Vilniaus miesto Vertinimo Tarybos 2011 m. sprendimai; 2017 m. kovo 29 d. Kultūros paveldo centro (toliau – ir Centras) raštas Nr. 16.1/2-173). Taigi Pastatų rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos negali būti pripažintos Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – statinio liekanų vertingąja savybe. Tačiau jos pripažintos vietovės reikšmingo buvusio užstatymo vertingosiomis savybėmis. Pabrėžė, kad Pastatų, kuriems ir priklausė aptariami rūsiai, apsaugos nustatymo klausimas buvo ne kartą sprendžiamas ir nustatyta, kad Pastatai nėra laikytini vertingais ir neįtrauktini į Kultūros paveldo objektų registrą. Pažymėjo, kad Departamentas 2017 m. sausio 13 d. įsakymu buvo inicijavęs Pastatų įregistravimo Kultūros vertybių registre ir šiuo adresu esančių Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių patikslinimo procedūrą, tačiau Centras patvirtino, kad Žemės sklype esantys statiniai vertingųjų savybių neturi ir pasiūlė Tarybai Vilniaus senamiesčio aktą papildyti šiomis vertingosiomis savybėmis – (duomenys neskelbtini) P, PV pusės išklotine, apimant ir pastatus (duomenys neskelbtini), 12A, ir senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio Kalvarijų gatvę su „Lietuvos“ viešbučio prieigomis.

Pareiškėjos nuomone, (duomenys neskelbtini), 12 A trijų „buvusių reikšmingų pastatų vietų“, tiksliau vienaukščių gyvenamosios paskirties pastatų liekanų – rūsių su sienomis, grindimis, krosnies pado su pakura liekanų bei akmenų grindinių ir Kiaulių skersgatvio smulkių akmenų ir griuvenų dangos pripažinimas ar nepripažinimas vietovės (Vilniaus senamiesčio) vertingosiomis savybėmis niekaip negali daryti įtakos geresniam senamiesčio autentiškumo išsaugojimui ar jo sumenkinimui nes tariamai „buvusio reikšmingo vietovės pastatų vietos“ lokacija ir padėtis kitų senamiesčio saugomų objektų atžvilgiu nepasikeičia, ji neišnyksta iš saugomos vietovės teritorijos ribų. Šių vertingųjų savybių altitudės yra žemiau dabartinio paviršiaus, todėl nėra techninių galimybių jas saugoti atidengtoje iškasoje ir pritaikyti visuomenės poreikiams ir moksliniam pažinimui. Pabrėžė, jog 2008 m. balandžio 10 d. firmos „Tyrimai ir projektai“ Pastatų būklės patikrinimo akte konstatuota, kad visi Pastatai yra avarinės būklės ir nėra tinkami naudoti. Nuo minėtos ekspertizės atlikimo dienos praėjus 9 metams, šie Pastatai nebuvo remontuoti ar kitaip pritaikyti naudoti, bent iš dalies atkuriant jų būklę. Inspekcija patvirtino, kad Pastatai nugriauti teisėtai ir tokia Inspekcijos pozicija laikytina pagrįsta, nes be kitų dokumentų, sudarančių griovimo aprašą, jai buvo pateikta ir 2013 m. lapkričio 27 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo specialistės R. P. Nekilnojamojo kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės akte Nr. 149 nurodyta pozicija, jog pritartina Pastatų griovimui, kadangi nenustatyta jokių jų vertingųjų savybių, be to, Pastatų griovimas nepažeis aplinkinėje teritorijoje nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių. Pareiškėjos teigimu, aptiktos Pastatų rūsių liekanos yra praradusios pirminį visuminį vaizdą, iš dalies ir autentiškumą, neturi architektūrinio ir inžinerinio pobūdžio išskirtinių vertingųjų savybių požymių. Mokslinio pažinimo prasme jos nėra ir negali būti fundamentalių tyrimų objektais, nes nėra susijusios su jokiais svarbiais valstybės įvykiais, jų sukūrime nėra panaudotos specifinės, unikalios technologijos ir statybinės medžiagos, kurias tikslinga tyrinėti.

Bendrovė atkreipė dėmesį, kad pripažintų saugomomis akmenų grindinių ir galimai buvusio Kiaulių skersgatvio dangų liekanas sudaro XVIII a.–XIX a. I p. lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, penki atskiri, nedideli fragmentai sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje II-VI ir XVII (?)–XVIII a. Kiaulių skersgatvio, suplūkto iš smulkių akmenų ir griuvenų, trijų fragmentų liekanos sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje. 2018 m. atliktų architektūros tyrimų ataskaitos išvadose nurodyta, kad dėl fragmentiškumo ir menko išlikimo, šios liekanos nepakankamai atspindi sklypo ir artimiausios jo aplinkos vystymosi etapus ir miestietiškos kultūros sklaidos procesus. Tokie fragmentiškai išlikę vietovės vertingosios savybės užstatymo bruožą galimai turintys elementai yra būdingi, paplitę, dažnai pasitaikantys Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų (gatvių, skverų, kiemų, buvusių posesijų), kuriose jie saugomi kaip viena iš senamiesčio vertingųjų savybių. Pareiškėjos teigimu, fizinė šių atskirų, vienas nuo kito grunte išsidėsčiusių likučių būklė yra kritinė, per ilgą laiką paveikta ekologinių ir antropologinių veiksnių, tačiau Taryba vadovavosi iki 2018 m. rugpjūčio mėn. atlikta fotofiksacija, neatsižvelgdama į liekanų būklę.

Pasak pareiškėjos, Taryba, priimdama Aktą, nesilaikė vertingųjų savybių nustatymo procedūros, t. y. sprendimą priėmė nesivadovaudama galiojančiais teisės aktais, kurių nuostatos įpareigoja Tarybą visų pirma išnagrinėti išsamius tyrimus, o tik po to priimti atitinkamą sprendimą. Šiuo atveju vietovei (Vilniaus senamiesčiui) reikšmingo buvusio užstatymo (duomenys neskelbtini), 12A sklypuose faktas nepagrįstas jokiais dokumentuotais, taikomųjų, fundamentalių tyrimų duomenims ir išvadomis. Publikuotose autentiškuose rašytiniuose dokumentuose nėra užfiksuota faktų, teikiančių galimybę įrodyti ir pagrįsti, kad XVIII a. IV ketv.–XX a. dabartinės (duomenys neskelbtini) sklypuose Nr. 12, 12A buvę Pastatai buvo unikalūs, ypatingi, išskirtiniai ir reikšmingi vietovės (Vilniaus senamiesčio) elementai. Iki 2017 m. (duomenys neskelbtini), 12A stovėjusių Pastatų statybos laikas, istorinių ir architektūros tyrimų duomenimis, siekia XVIII a. IV ketv.–XIX a. (duomenys neskelbtini), 12A stovėję trys gyvenamieji namai buvo pastatyti laikotarpiu, kai jau buvo susiklostęs Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros pagrindas, formavosi dabartinės (duomenys neskelbtini) išklotinės vaizdas. Pastatai nebuvo nei vietovės, nei jos dalies, t. y. dabartinės (duomenys neskelbtini) urbanistinės struktūros dominantėmis. Istoriniais tyrimais nenustatyta, neįrodyta ir autentiškais archyviniais dokumentais nepagrįsta, kad buvę Pastatai turėjo sąsajas su reikšmingais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais, asmenybėmis ir (ar) literatūros ar kitais meno kūriniais.

Pareiškėja pabrėžė, kad šaltiniai, kuriais remiasi Taryba, įrodo, kad ginčo objektai negali būti laikomi vertingais. Vien šaltinių ir literatūros nurodymas, neatsižvelgiant į juose nustatytas išvadas, nėra tinkamas pagrindas tikslinti vertingąsias savybes.

Bendrovė pabrėžė, kad ji nebuvo išklausyta, nebuvo išnagrinėti visi būtini duomenys, kurie turi esminę įtaką objektyviam administraciniam aktui priimti. Taryba ginčo archeologinių radinių vertingumą nustatinėjo 2018 m. spalio 16 d. ir 2018 m. spalio 23 d. vykusių Tarybos posėdžių metu, Bendrovė nebuvo informuota apie aktualių jai klausimų nagrinėjimą, taip pat nebuvo surinkta visa reikalinga medžiaga. Archeologinių radinių aptikimo metu dar nebuvo nustatyta, kad šie radiniai (statinių liekanos) būtų laikytinos Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Ar tyrimų metu aptiktos statinių liekanos yra kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės nustato nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nustačius, kad statinių liekanos yra vertingosios savybės, privaloma jas išsaugoti jų radimo vietoje. Kai archeologinių tyrimų metu aptinkamas architektūrinis paveldas, atliekami architektūriniai tyrimai. Nė viename posėdyje Taryba neturėjo informacijos apie tai, kad aptiktos pastatų liekanos yra vertingos. PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ nurodoma, kad specialiųjų žinių turintis subjektas, užbaigęs archeologinius tyrimus (pagal išduotą leidimą), pateikia atitinkamos formos ataskaitą, be to, pagal minėtą reglamentą, aprašant statinius ir jų liekanas, nurodoma, su kokiu kultūrinio sluoksnio horizontu (pirminio reljefo, statybos, remonto, nugriovimo ir pan.) jos susijusios, aprašomos statybinės medžiagos, aptiktų statybinių medžiagų (rąstų, lentų), sumūrytų plytų (akmenų) dydžiai, skiedinio charakteristika, mūrijimo technika, tinkavimo žymės, griuvenų storis, sudėtis, pridedami atliktų architektūrinių tyrimų duomenys. Taigi vienas iš esminių dokumentų, kuris yra teiktinas Tarybai – atliekamų archeologinių radinių (pastatų liekanų) architektūriniai tyrimai, kurie (išsamūs) iki 2018 m. lapkričio 6 d. nebuvo atlikti ir pateikti Tarybos posėdžio dalyviams. Priimdama sprendimus, Taryba privalo vadovautis ne nuomonėmis ar individualiais, subjektyvias vertinimais, tačiau objektyvia ir išsamia informacija. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo 4 punkte aiškiai nurodyti šaltiniai (duomenys), kurie turi būti analizuojami ir vertinami prieš nustatant, ar atitinkamas objektas (šiuo atveju – archeologiniai radiniai (ginčo pastatų liekanos) yra nustatytinas saugotina kultūros paveldo vertybe.

Pareiškėjos manymu, iš Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu padarytų procedūrinių pažeidimų galima daryti išvadą, kad Taryba buvo šališka ir sprendimą patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes priėmė motyvuodama ne objektyvių aplinkybių visuma (egzistuojančių vertingųjų savybių turinčių objektų), tačiau remdamasi individualia Kultūros paveldo centro darbuotojų nuomone. Tarybos posėdyje aptiktų rūsių liekanų architektūros tyrimų medžiagą pristatinėjo Kultūros paveldo centras, o ne medžiagą rengę tyrėjai ar žemės sklypo savininkas, o aptiktų rūsių ir pamatų liekanų architektūros tyrimų medžiagos rengėjams (specialių žinių turintiems archeologams) nebuvo suteikta galimybė Tarybos posėdžio metu pristatyti medžiagos, kadangi iš esmės buvo vadovaujamasi išimtinai Kultūros paveldo centro parengta informacija, nors archeologinius tyrimus atliko ne ši institucija. Bendrovė dar 2018 m. spalio 31 d. raštu buvo informavusi Departamentą ir Tarybą apie, kad galutinis archeologinių tyrimų vertinimo dokumentas Tarybai bus teikiamas tuomet, kai bus atliktas aptiktų pamatų liekanų architektūrinis vertinimas, t. y. ne anksčiau kaip 2018 m. lapkričio 10 d., taip pat buvo prašoma atidėti tarybos posėdį ginčo klausimu, kol bus pateikta atitinkama architektūrinių tyrimų ataskaita, tačiau tokios ataskaitos sudaryti Bendrovė negalėjo, nes Taryba ir be jos siekė svarstyti klausimą dėl Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių papildymo. Iš Tarybos posėdžio protokolo taip ir nėra aišku, kokiais kriterijais buvo priimtas Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas dėl naujų vertingųjų savybių Žemės sklype kiekvienos nustatytos naujos vertybės atveju. Taryba balsavo priimdama sprendimą dėl ginčijamo klausimo neturėdama iš Kultūros paveldo centro tinkamai paruoštos medžiagos sprendimui tvirtinti, t. y. galutinio vertybių brėžinio / schemos sklype. Kultūros paveldo centras posėdžio metu rodė schemą, kurioje be išimties visos Žemės sklype esančios rūsių, pamatų liekanos buvo pažymėtos, kaip vertingos, o žodžiu posėdžio metu minėjo, kad pamatų nereikia traukti, gal ir kai kurių rūsių, t. y. iš esmės nėra aišku, už ką Tarybos nariai balsavo minėtame 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Tarybos nariams balsuojant iš posėdžio vietos (salės) buvo pašalinti tik Bendrovės atstovai, tačiau klausimą pristačiusio Kultūros paveldo centro tarnautojai liko posėdžių salėje ir savo paaiškinimais darė įtaką Tarybos narių nuomonei. Taip pat tokius (neleistinus) paaiškinimus teikė ir nenurodytas Tarybos posėdžio protokole, tačiau posėdyje dalyvavęs Departamento Vilniaus skyriaus vadovas A. U., kuris savo komentarais ir prielaidomis siekė, kad būtų priimtas ginčijamas Aktas. Tarybos sudėtyje nėra ir negali būti nė vieno Departamento ar Kultūros paveldo centro valstybės tarnautojo, pareigūno ar darbuotojo, todėl minėtų asmenų veikla Tarybos posėdžio metu yra vertintina kaip neteisėta ir paneigianti Tarybos nepriklausomumo principą.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad naujai įtrauktos Vilniaus senamiesčio savybės nėra pagrįstos, nes jos neatitinka Apraše nustatytų kriterijų. Krosnies padas su pakura neatitinka apskritai jokio kriterijaus pagal Aprašo 6 punktą. Jokių duomenų, kodėl krosnies padas su pakura turėtų būti laikomas autentiška vietovei reikšmingo buvusio užstatymo (statinių grupių, kompleksų, ansamblių ir pan.) ar jo atskirų dalių (atskirų statinių) vietos vertingąja savybe, nei kultūros paveldo departamentas, nei Taryba nepateikė. Krosnies padas su pakura neturi jokių reikšmingumo kriterijams būdingų bruožų, nes jis nėra iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą, kadangi pati krosnies pado liekana – besistemine tvarka sudėtų plytų ir rišamąja medžiaga sutvirtintų plytų junginys – neatspindi jokių nei istorinės, nei pačios krosnies raidos etapų, nei tipiškumo (tipiškumo kriterijus). Šiuo atveju neatspindima jokia svarba visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams (svarbumo kriterijus). Plytos ir statybinės medžiagos nėra retos, kadangi plytos ir skiedinys yra tradicinės, mūrijimas įprastas, ne unikalus ir ne retas (retumo ir unikalumo kriterijus). Taip pat nėra patenkintas mažiaus cenzas, nes pagal Aprašo 7 punktą amžiaus cenzas archeologinio pobūdžio vietovei yra iki 1800 m., o krosnies padas su pakura datuojamas XIX a. I ketv. –XX a. I pusė.

Pareiškėja teigia, kad Kiaulių skersgatvio liekanos neatitinka autentiškumo reikalavimų. Fizinė šių atskirų, vienas nuo kito grunte išsidėsčiusių likučių būklė yra kritinė – per ilgą laiką paveikta ekologinių ir antropologinių veiksnių. Kiaulių skersgatvio liekanos neatitinka reikšmingumo kriterijų, nes nepakankamai atspindi sklypo ir artimiausios jo aplinkos vystymosi etapus ir miestietiškosios kultūros sklaidos procesus (nėra tipiškumo kriterijaus). Nėra rodoma svarba visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams (svarbumo kriterijus). Fragmentiškai išlikę vietovės vertingosios savybės užstatymo bruožą galimai turintys elementai yra būdingi, paplitę, dažnai pasitaikantys Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų (retumo ir unikalumo kriterijus). Nėra tenkinamas amžiaus cenzas, nes buvę Kiaulių skersgatvio paviršiai galėjo būti įrengti kažkiek seniau nei XIX a. I ketv., tačiau tikslesnė data liko nepatikslinta.

Pastatų rūsiai ir pamatai yra praradę pirminį visuminį vaizdą, dalinai – autentiškumą, neturi architektūrinio ir inžinerinio pobūdžio išskirtinių vertingųjų savybių požymių. Negalima laikyti, kad pastatų rūsiai yra autentiški, nes jų sukūrime nėra panaudotos specifinės, unikalios technologijos, atlikimo technika, statybinės medžiagos ir pan., kurias būtų tikslinga tyrinėti. Reikšmingumo kriterijus taip pat nėra tenkinamas, nes Akto šaltiniuose ar literatūroje nėra pagrįsta, o tyrimuose netgi yra prieštaravimų. Netenkinamas amžiaus cenzas, nes pastatas Nr. 1 datuojamas XIX a. I ketv.–XX a. I p., pastatas Nr. 2 datuojamas XVIII a. IV ketv. –XX a. I p., pastatas Nr. 3 datuojamas XIX a. I ketv. –XX a. I p. Tikslesnių duomenų apie konkrečių namų rūsių įrengimo laikotarpį nėra pateikiama, o tyrimuose nurodoma, kad pastato Nr. 2 rūsių įrengimas galimai laikomas XIX a. I ketv.

Atsiliepimas

Atsakovė Taryba atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (4 t., b. l. 8–17, 7 t., b. l. 81).

Paaiškino, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) A, Vilniuje, patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paminklo – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio teritoriją. Vilniaus senamiesčiui nustatytas apsaugos tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teiginius, kad Aktas nepagrįstas jokiais dokumentuotais taikomųjų, fundamentalių tyrimų duomenims ir išvadomis, paneigia Akto 7.2.1.6 punkto dalyje pateikta informacija, nukreipianti į vertingąją savybę pagrindžiančią ikonografinę medžiagą (IKONOGR), Akto 15 punkte nurodytus konkrečius šaltinius, taip pat konkrečius Akto priedus, kuriais rėmėsi Taryba. Nurodė, kad, priimdama sprendimą, rėmėsi šia tyrimų medžiaga: V. S., D. K., V. V. ir D. S. 2018 m. archeologinių tyrimų metu aptiktų statinių liekanų architektūrinių tyrimais (Akto 15.86 punktas); R. Ž., V. Ž. 2009 m. pastatų Vilniaus senamiestyje 16073, (duomenys neskelbtini), žvalgomųjų architektūrinių tyrimais (Akto 15.89 punktas); R. Ž. 2018 m. archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 metais įvertinimu (Akto 15.90 punktas); Namų (duomenys neskelbtini), 12 A, Vilniuje, inventoriniais planais ir architektūriniais apmatavimais (Akto priedas Nr. 9); 2018 m. detaliųjų archeologinių tyrimų bei jų metu aptiktų pastatų liekanų architektūros tyrimų sklype (duomenys neskelbtini), 12 A, Vilniuje, fotofiksacijomis (Akto priedas Nr. 10); namų, vėliau – jų liekanų (duomenys neskelbtini), 12 A, Vilniuje, istorinėmis – stilistinėmis kartogramomis (Akto priedas Nr. 11); sklypo ir namų (duomenys neskelbtini), 12 A, Vilniuje, istorine pažyma (Akto priedas Nr. 12); ikonografijomis. Atsakovės nuomone, Tarybų aktų pagrindimas istorinių šaltinių ir specialiosios literatūros tyrimais atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose aprobuotą praktiką. Pabrėžė, kad pareiškėja nėra pateikusi jokios archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, tyrimų išvadų ar ataskaitų, paneigiančių Akto 7.2.1.6 punkte nustatytas faktines aplinkybes. Atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, 10 punktą teisė pasirinkti konkrečius reikalingus tyrimus yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams. Rengiant Akto projektą bei Tarybai priimant sprendimą buvo remiamasi fiksavimo tyrimų, numatytų minėto aprašo 7.1 punkte, bei istorinės–meninės raidos tyrimų pagal minėto aprašo 7.2 punktą duomenimis. LVAT yra konstatavęs, kad nėra pagrindo Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo nuostatų aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus. Atsakovės nuomone, Aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Akte yra nurodyta jo apskundimo tvarka.

Dėl rūsių liekanų būklės paaiškino, kad būklė nėra vienintelis ar lemiamas kriterijus, Aprašo nustatyta tvarka vykdant nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą. Apraše nėra nuostatos, įtvirtinančios, jog apsauga gali būti nustatyta tik geros būklės objektams ar vietovėms, jų dalims ar elementams. Priešingai, pagal Aprašo 22.5 punktą atranka vykdoma kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves (žinomus neįrašytus ir įrašytus į Kultūros vertybių registrą) pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą, remiantis šiais kriterijais: autentiškumo, išsaugojimo tikimybės, panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės, asmeninės valdytojų iniciatyvos, būklės. Taigi, būklė yra tik vienas ir ne lemiamas atrankos kriterijus. Taip pat paaiškino, kad Apraše pateikto Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašo 2.1.6 punkte yra įtvirtinta vietovės vertingoji savybė – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo (statinių grupių, kompleksų, ansamblių ir pan.) ar jo dalių (atskirų statinių) vietos. Taigi Akto 7.2.1.6 punkte įtvirtinta vertingoji savybė – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos, kurios dalis (trijų namų sklype (duomenys neskelbtini), 12A rūsių liekanos) skundžiama šioje byloje, atitinka Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašo 2.1.6 punkte nustatytos pavyzdinės vertingosios savybės formuluotę.

Tarybos teigimu, nei NKPAĮ, nei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 (toliau – Nuostatai), nenustato žemės sklypų savininkų ar valdytojų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose. Minėti nuostatai nenustato pareigos informuoti apie nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžius objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas vertinimo tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojus, o tik galimybę valdytojams dalyvauti posėdžiuose. Tokia pareiga nėra įtvirtinta ir NKPAĮ. Administraciniai teismai yra ne kartą konstatavę, jog vien objekto valdytojo nedalyvavimas nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nesudaro pagrindo pripažinti vertinimo tarybos akto neteisėtu ir jį panaikinti. Be to, apie 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. spalio 16 d. Tarybos posėdžius buvo paskelbta Departamento tinklalapyje. Administraciniai teismai, spręsdami ginčus dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktų, šią aplinkybę laiko svaria. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos atstovė dalyvavo 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje, kuriame buvo priimtas Aktas, bei jame pasisakė.

Dėl pareiškėjai išduoto statybos leidimo nurodė, kad minėto leidimo teisėtumo ir nugriautų Pastatų atkūrimo klausimai yra nagrinėjami Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Teisės aktai nustato galimybę suvaržyti teisėto objekto savininko ar valdytojo teises, objektą pripažinus saugotina kultūros vertybe.

Dėl A. U. dalyvavimo Tarybos posėdyje paaiškino, kad į Departamentą dėl archeologių tyrimų metu rastų radinių įvertinimo žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2018 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi būtent A. U., ėjęs Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas. Taigi Tarybos posėdyje jis dalyvavo kaip skyriaus, pateikusio minėtą raštą, vedėjas.

Atsiliepimas

Taryba nurodė, kad palaiko Kultūros paveldo centro 2019 m. kovo 26 d. atsiliepime ir kult9žūros paveldo departamento 2019 m. balandžio 1 d. atsiliepime išdėstytas pozicijas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, (3 t., b. l. 1–12, 7 t., b. l. 1–10). Nurodė atsakovės argumentus dėl skundo atmetimo. Be kita ko, prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI-5099-244/2018 dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-2413-XX/2018 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2017 m. spalio 4 d. reikalavimo Nr. 106 panaikinimo bei priimti sprendimai jose.

Pažymėjo, kad Taryba veikė pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, Nuostatus. Aktą įformino pagal teisės aktais patvirtiną formą, vadovavosi aktualia teismų praktika.

Pažymėjo, kad Akto 7.2.1.5 punkte nurodyta kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – Kiaulių skersgatvio vertingoji savybė atitinka Vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinių vertingųjų savybių sąrašo 2.1.5 punkte nustatytą pavyzdinę vertingąją savybę – keliai, gatvės keliai, gatvės, aikštės, įvažiavimai, pravažiavimai, takai, jų tipai, trasos, dangos.

Departamentas nesutinka, kad rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies padas ir pakuros liekanos negali būti laikomi kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingomis savybėmis. Mano, kad pareiškėja netinkamai aiškiną Aprašą.

Pabrėžė, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. Taryba aktu Nr. KPD-RM-2014 nusprendė patikslinti kultūros paveldo vietovės Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes ir pastatai jau buvo nurodyti kaip Vilniaus senamiesčio urbanistinės struktūros statiniai, vertingi savo tūriu ir vieta. Pareiškėja minėto akto neskundė. 2016birželio 7 d. Taryba aktu Nr. KPD-RM-2014/6 patikslino Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes ir trys pastatai pakartotinai buvo nurodyti kaip kultūros paveldo vietovės urbanistinės struktūros statiniai.

Prašo vadovautis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 ir LVAT 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, nes žemės sklype nugriauti trys pastatai nuo 2013 m. buvo kultūros paveldo vietovės Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė – urbanistinės struktūros statiniai, reikšmingi savo turiu ir vieta. Nagrinėjamoje byloje 3 pastatai sietini su jų liekanomis ir nageli būti atsieti. Skundžiamu aktu yra nurodyta Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė – vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos. Tyrimai patvirtina, kad atkastos statinių liekanos sutampa su istorinėje kartografinėje medžiagoje ir archyviniuose dokumentuose atvaizduotomis buvusio užstatymo vietomis. Buvusio užstatymo vietos nustatytos, kad būtų išsaugotos šių kultūros paveldo statinių dalys ir sudaryta galimybė statinius atkurti.

Departamentas teigia, kad nagrinėjamu atveju yra atlikti visi būtini archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Taryba nustatė, kad statiniai yra urbanistinės struktūros statiniai, t. y. Vilniaus senamiesčio vertingoji savybė, reikšminga savo tūriu ir vieta. 2008 m. tyrimai yra pasenę šiuo aspektu. Be to, dėl vertingųjų savybių sprendžia Taryba. R. P. nuomone nereikia vadovautis, nes ji dėstoma nesusipažinus su 2013 m. rugsėjo 24 d. ir 2016 m. birželio 7 d. Tarybos aktais. Be to, Departamentas 2017 m. kreipėsi į Kultūros ministeriją dėl R. P. išduoto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistės atestato panaikinimo dėl jos padarytų pažeidimų ir kituose kultūros paveldo objektuose.

Pažymėjo, kad Departamento 2013 m. kovo 21 d. raštas buvo informacinio pobūdžio ir nesprendė jokių vertingųjų savybių nustatymo klausimų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pagal kompetenciją nesprendė bylai aktualių klausimų. Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018 konstatavo, kad nugriautų pastatų avarinė būklė nebuvo konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja statinius nugriovė sekmadienį 2017 m. rugsėjo 30 d.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (5 t., b. l. 1–9, 6 t., 73–79).

Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad pastatai yra nevertingi. Centras vykdydamas Departamento pavedimą, 2017 m. kovo 29 d. pateikė išvadas, kuriose nurodė, kad išlikusios pastatų, išsidėsčiusių sklype (duomenys neskelbtini) Nr. 12, 12A, Vilniuje, vertingosios savybės nėra pakankamos minėtų pastatų įrašymui į Kultūros vertybių registrą, tačiau pažymėjo, kad minėti pastatai reikšmingi kaip vienaukščio sodybinio užstatymo, vyravusio iki XIX a. II p. nutiesiant naują gatve palei upę – dabartinę (duomenys neskelbtini) su formuojamu joje perimetriniu užstatymu dideliais gyvenamaisiais namais, išlikę fragmentai, t. v. urbanistinės vietovės vertingoji savybė, reikšminga savo vieta ir tūriu. Atitinkamai, kaip urbanistinės struktūros statiniai, jie pažymėti ir Vilniaus senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų plane, patvirtintame Tarybos 2013 m. rugsėjo 24 d. aktu Nr. KPD-RM-2014. Be to, 2017 m. rugsėjo 5 d. Tarybos posėdyje išaiškėjus naujiems istoriniams faktams, kad viename iš pastatų (duomenys neskelbtini) apie 1800 m. gyveno J. P. – žymaus tarpukario Lenkijos politinio lyderio, maršalo, susijusio su Vilniaus krašto okupacija 1920–1939 m. – šeima, bei gavus 5 Departamento pavedimą, šie faktai buvo patikrinti skirtinguose Lietuvos ir Lenkijos šaltiniuose, bei nuspręsta Pastatų kompleksui parengti apskaitos dokumentaciją jų įrašymui į Kultūros vertybių registrą. Centras Akto projekte namų kompleksui pasiūlė vertingųjų savybių pobūdžio derinį: archeologinį – lemiantis reikšmingumą, architektūrinį – lemiantis reikšmingumą, svarbų, istorinį – lemiantis reikšmingumą, svarbų, dailės – lemiantis reikšmingumą, tipišką, kompleksinio objekto reikšmingumo lygmenį – vietinį. Tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdyje priėmus sprendimą papildyti Vilniaus senamiesčio aktą vertingąja savybe – Vilniaus senamiesčio panorama nuo pėsčiųjų pasažo dešiniajame Neries krante, jungiančio Kalvarijų gatvę su „Lietuvos” viešbučio prieigomis, visi trys namai tapo panoramos, atsiveriančios nuo Neries dešiniojo kranto, sudėtinėmis dalimis, t. v. Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis. Atkreipė dėmesį, jog apskaitos dokumentacijos dėl Pastatų įrašymo į Kultūros vertybių registrą rengimo metu visi trys sklype stovėję namai skubiai nugriauti. Kadangi minėti namai buvo Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės – urbanistinės struktūros statiniai bei panoramos, atsiveriančios nuo Neries dešiniojo kranto, sudėtinės dalys, buvo pažeistos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės.

Centras taip pat nesutinka su Bendrovės teiginiu, kad Kiaulių skersgatvio bei lauko akmenų grindinių liekanos nepagrįstai pripažintos vietovės vertingosiomis savybėmis. Paaiškino, kad Vilniaus senamiesčio, kaip viena iš vertingųjų savybių, saugomi gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindiniai ir jų fragmentai yra vėlyvesni, dažniausiai pakloti XIX a. pab. – XX a. pr. Vadovaujantis Aprašo 7 (amžiaus cenzo), 11 (autentiškumo požymių patikros), 12 (reikšmingumo nustatymo) punktais, XVIII a. – XIX a. I p. lauko akmenų grindinių fragmentai Žemės sklype vertintini kaip svarbios, o XVII (?) – XVIII a. (galimai net XVI a.) Kiaulių skersgatvio liekanos sklypo (duomenys neskelbtini), 12A S dalyje – retos inžinerinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės. Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių Žemės sklype visuma atspindi ne tik Žemės sklypo vystymosi raidą, bet ir šios miesto dalies, XVI a. priklausiusio (duomenys neskelbtini) priemiesčiui, urbanistinę situaciją, susiklosčiusią iki nutiesiant XIX a. pab. – XX a. pr. naują gatvę palei upę – dabartinę (duomenys neskelbtini) su formuojamu joje perimetriniu užstatymu, todėl pagrįstai įvardytos Vilniaus senamiesčio vertingosiomis savybėmis.

Pažymėjo, kad dar 2009 m. buvo atlikti Pastatų žvalgomieji architektūros tyrimai (R. Ž.), kurių metu buvo ištirtos tiek namų antžeminės dalys, tiek rūsiai, o prieš tai, 2008 m., atlikti namų architektūriniai apmatavimai (S. L.), 2017 m. parengti inventoriniai planai. 2017 m. kovo 14, 17 d. Centras atliko Pastatų žvalgomuosius tyrimus ir detalią fotofiksaciją bei, atsižvelgęs į Tarybos 2017 m. rugsėjo 5 d. posėdžio metu paaiškėjusias naujas aplinkybes, nustatė Pastatų komplekso vertingąsias savybes, parengdamas apskaitos dokumentaciją dėl jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą. 2018 m., po Pastatų nugriovimo, buvo papildomai atlikti namų rūsių liekanų architektūros tyrimai (V. S., D. K., V. V., V. S.), pagal kuriuos patikslintos rūsių vertingosios savybes. Taigi pareiškėjos teiginys, kad pastatų rūsiai nebuvo tinkamai inventorizuoti, nustatant jų vertingąsias savybes, neatitinka tiesos.

Centro teigimu, Aprašo 1 priede pateiktos vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinės vertingosios savybės. Vertingųjų savybių sąrašas, priklausomai nuo objekto sudėtingumo, gali būti pildomas naujomis vertingosiomis savybėmis. Taip pat nurodė, kad skunde klaidingai teigiama, kad istoriniais tyrimais nenustatyta, neįrodyta ir autentiškais archyviniais dokumentais nepagrįsta, kad Pastatai susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių. Centras Pabrėžė, jog buvo nustatyta, kad viename iš namų apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Šaltiniai – suskaitmeninta ir viešai prieinama archyvų ir publikacijų medžiaga nurodyta Akto šaltinių ir literatūros 15.82, 15.83, 15.84 punktuose. Prie Akto pridėta ikonografinė medžiaga su nuorodomis į šaltinius, įrodanti, minėtą istorinį faktą. Centro teigimu, 2018 m. lapkričio 6 d. posėdyje jis pateikė Akto projektą, kuriame raštu buvo įvardytos visos Žemės sklypo vertingosios savybės, kuriomis siūlyta papildyti aktą, visos vertingosios savybės posėdžio metu buvo ne tik įvardytos žodžiu, bet ir rašytine forma demonstruojamos ekrane. Tarybos nariams puikiausiai žinoma Žemės sklypo situacija, kadangi šis klausimas Tarybos posėdžiuose buvo ne kartą svarstytas, taigi Vilniaus senamiesčio apibrėžtų teritorijos ribų planas, kuriame parodyta ir Žemės sklypo situacija, įtakos Tarybos sprendimui dėl Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių Žemės sklype negalėjo turėti.

Pažymėjo, kad 2008 m. tyrimuose I. B. ir A. R. teigia, kad pastatai nėra reikšmingi vertinant planingo krantinės užstatymo raidos aspektus. Centras sutinka, kad išlikę užstatymo fragmentai neįeina į planingo užstatymo sąvoką. Atvirkščiai – jie yra reikšmingi kaip ankstesnio užstatymo, vyravusio iki planingai, tik XIX a. II p. užstatant Žygimantų gatvę, išlikę fragmentai, atspindintys šios vietovės urbanistinę raidą. Pabrėžė, kad 2018 m. architektūros tyrimuose nurodoma, kad ginčo sklype yra vertingųjų vietovės savybių. 2009 m. žvalgomuosiuose architektūriniuose tyrimuose taip pažymima, kad šis užstatymas atspindi vietovės urbanistinę raidą.

Centras paaiškino, kad detaliai susipažino su visais Žemės sklype atliktais tyrimais, turėjo naujausias 2018 m. archeologinių ir architektūros tyrimų ataskaitas, kuriomis remiantis ir buvo nustatytos Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės (duomenys neskelbtini), 12A sklype. Centras 2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio metu pateikė objektyvią ir išsamią informaciją, pagrįstą ne tik ankstesniais 2009 m. atliktais architektūros tyrimais, bet ir naujausiais 2018 m. atliktais tyrimais. Be to, Centras išskyrė skirtumus tarp 2009 m. ir 2018 m. atliktų architektūros tyrimų išvadų.

Dėl krosnies pado su pakura pažymėjo, kad jis visiškai atitinka Aprašo 11 punktą – autentiškumo kriterijų. Taip pat jis yra viena iš Vilniaus senamiesčio vertingųjų savybių, kurių visuma atspindi vietovės urbanistinę raidą (reikšmingumo kriterijus). Amžiaus cenzas pagal Aprašo 7.4 punktą yra daugiau nei 50 metų, todėl jis yra tenkinamas.

Dėl Kiaulių skersgatvio pažymėjo, kad jo liekanos negali būti laikomos paplitusiomis, dažnai pasitaikančiomis, nes Kiaulių skersgatvio lokalizacija yra labai aiški ir jo liekanos nėra išplitusios po visą senamiestį. Turimais duomenimis jo liekanos aptiktos tik sklype Žygimantų 12. Autentiškumas nustatytas remiantis 2008 m. atliktais istoriniais ir 2018 m. atliktais archeologiniais tyrimais. Tenkinamas ir amžiaus cenzas – Aprašo 7.4 punktas (daugiau nei 50 metų). Vilniaus senamiesčio kaip viena iš vertingųjų savybių saugomi gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindiniai ir jų fragmentai yra žymiai vėlyvesni, dažniausiai pakloti XX a. pr.–XX a. I p. Taigi ginčo lauko akmenų grindinių fragmentai vertintini kaip retos inžinerinio pobūdžio Vilniaus senamiesčio vertingosios savybės.

Dėl rūsių pažymėjo, kad amžiaus cenzas tenkinamas (daugiau nei 50 metų). Nurodė, kad pareiškėja klaidingai interpretuoja autentiškumo sąvoką. Autentiškumas niekaip nesusijęs su specifinėmis, unikaliomis technologijomis, atlikimo technika, statybinėmis medžiagomis, paplitimu ir atvirkščiai – retumu. Tai reikšmingumo kriterijai. Rūsių liekanos visiškai atitinka svarbumo kriterijų – įtakos kriterijų, rodantį svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams.

Pažymėjo, kad pareiškėjai neetiška apeliuoti į rūsių liekanų blogą būklę, nes ji, kaip savininkė, už jas atsakinga.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė patikslintame skunde išdėstytus reikalavimus ir jų motyvus. Papildomai paaiškino, kad atlikti archeologiniai tyrimai, o pats objektas urbanistinis. Urbanistinė vietovė – tai, kas yra virš žemės, archeologinė – tai, kas po žeme. Pabrėžė, kad ginčo sklype šiuo metu nėra jokių statinių. Taryba suklydo pamatus priskirdama urbanistikai. Aktas urbanistinių struktūrų nemini. Prašė atsižvelgti į mokslinių tyrimų išvadas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovės prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais. Papildomai pažymėjo, kad archeologiniai aspektai gali būti vertinami sprendžiant dėl urbanistinio objekto. Tyrimai buvo vykdomi pareiškėjos iniciatyva, ji už juos sumokėjo, todėl kai kurios išvados vertintos rezervuotai. Apsaugos liekanoms reikėjo, nes pamatė, jog bendros apsaugos nepakanka – pareiškėja nugriovė statinius.

Trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atstovai prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais.

Trečiojo suinteresuoto asmens Centro atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. akto Nr. KPD-RM-2014/17 dalies, o būtent 7.2.1.5 punkto dalies („XVII (?)–XVIII a. Kiaulių skersgatvio, suplūkto iš smulkių akmenų ir griuvenų, liekanos sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje (grindinio, aptikto 1,1 m gylyje ŠV dalyje, plotis Š-P kryptimi 2,4 m, fragmento sklypo ŠR kampe plotis 4,2 m, ilgis 4,75 m, atkastas 1,2 m gylyje nuo dabartinio kiemo paviršiaus, į R nuo Š prieangio fiksuoto grindinio iš smulkių akmenukų fragmentas – 1,6x2,7 m dydžio, žr. 15.86, 15.90, priedus Nr. 10, 12, priedo Nr. 11, 9 lap.; -; TRP 85–87, 2018 m.); XVIII a.–XIX a. I p. lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentai sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje (žr. 15.86, 15.90, priedus Nr. 10, 12, priedo Nr. 11, 9 lap.; -; TRP 88–92; 2018 m.)“) ir 7.2.1.6 punkto dalies („trijų namų sklype (duomenys neskelbtini), 12A rūsių liekanos: pirmo namo XIX a. I ketv.–XIX a. II p. rūsio keraminių plytų mūro sienos, keraminių plytų grindų fragmentai (išskyrus XX a. II p. įrengtą rūsio ŠR patalpą, išlikusi įėjimo į rūsį vieta, rūsio centrinėje dalies grindys 15 cm žemiau betoninių grindų, žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; cilindrinis skliautas neišlikęs, rūsio sienos apardytos; TRP 81; IKONOGR Nr. 63–73, 75–82, 84–88, 91, 94–106; 2018 m.); antro namo XVIII a. IV ketv.–XX a. I p. rūsio lauko akmenų mūro-keraminių plytų mūro sienos su švieslangių fragmentais, keraminių plytų grindų liekanos, keraminių plytų mūro cilindrinio skliauto fragmentas, lauko akmenų mūro-keraminių plytų mūro sienos su arkomis fragmentas prie rūsio R sienos (prie rūsio R sienos esantis sienos fragmentas, manoma, yra neišlikusios rūsio patalpos siena, žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; rūsio sienos apardytos; TRP 82; IKONOGR Nr. 63–69, 71–74, 77, 80–82, 84, 85, 87–93, 107–114; 2018 m ); trečio namo XIX a. I ketv.–XX a. I p. rūsio keraminių plytų mūro sienos su išlikusia cilindrinio skliauto dalimi, segmentinių sąramų 6 nišomis, jų liekanomis, „eglute“ dėtos keraminių plytų rūsio grindys, krosnies pado ir pakuros, mūrytų iš keraminių plytų, liekanos ŠR dalyje (žr. 15.86, 15.89, 15.90, priedus Nr. 9, 10, 11, 12; rūsio sienos dalinai apirusios, dvi nišos užmūrytos gelsvomis plytomis, dvi – apardytos, grindų būklė gera; TRP 83, 84; IKONOGR Nr. 61–74, 84, 92, 93, 115–128; 2018 m.)“) panaikinimo.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t., b. l. 65) ir priklausantys pareiškėjai UAB „Žygimantų 12“, yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), t. y. patenka į Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paminklo – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16073) – teritoriją. Vilniaus senamiestis Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Vilniaus senamiestis paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

2018 m. rugsėjo 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius raštu Nr. LRV-304 „Dėl archeologinių tyrimų metu rastų radinių įvertinimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir prašė įvertinti žemės sklype Žygimantų 12A, Vilniuje, archeologinių tyrimų metu 2018 m. rastus radinius (3 t., b. l. 13).

2018 m. spalio 16 d. Taryba svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir svarstymą atidėjo (3 t., b. l. 157–158).

2018 m .spalio 30 d. Taryba svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir svarstymą atidėjo (3 t., b. l. 155–156).

2018 m. lapkričio 6 d. Taryba svarstė archeologinių radinių, rastų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvertinimo klausimą ir priėmė sprendimą patikslinti Vilniaus senamiesčio (16073) vertingąsias savybes, jas papildant trijų namų sklype (duomenys neskelbtini), 12A rūsių liekanomis, fragmentais sklypo (duomenys neskelbtini), 12A Š dalyje bei Kiaulių skersgatvio liekanomis sklypo (duomenys neskelbtini) ŠR kampe, prie pirmo namo Š sienos, taip pat antro namo ŠR patalpoje, nes objektas atitinka Aprašo kriterijus, būtinus kultūros vertybėms: amžiaus cenzą, autentiškumą bei reikšmingumą (3 t., b. l. 153–154). Taigi taryba 2018 m. lapkričio 6 d. priėmė aktą Nr. KPD-RM2014/17, kurio 7.2.1.5 punkto ir 7.2.1.6 punkto dalys yra ginčijamos nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas 2018 m. lapkričio 6 d. Akto teisėtumo klausimą, pasisakys šiais ginčo klausimais: dėl ginčo objektų pripažinimo nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, dėl atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, dėl valstybės institucijų ankstesnių sprendimų reikšmės, dėl mokslinių tyrimų vertinimo, dėl vertingųjų savybių kriterijų (ne)buvimo, dėl archeologinių tyrimų reikšmės urbanistiniam objektui konstatuoti, dėl pareiškėjos (ne) dalyvavimo Tarybos posėdyje, kt.

1. Dėl galimybės ginčo objektus pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis

Pareiškėja teigia, kad žemės sklype esantys rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos bei Kiaulių skersgatvio liekanos negalėjo būti pripažinti nekilnojamojo kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, nes Aprašas tokių vietovės vertingųjų savybių nenumato. Teismas atmeta šiuos pareiškėjos argumentus, nes pirma Aprašas nustato tik pavyzdinį, o ne išsamų vertingųjų savybių sąrašą (Aprašo 1 priedas: „vertinamųjų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų pavyzdinės vertingosios savybės gali būti“). Antra, Apraše tiesiogiai nurodoma kaip vietovės vertingosios savybės keliai, gatvės, aikštės, įvažiavimai, pravažiavimai, takai, jų tipai, trasos, dangos (Aprašo 1 priedo 2.1.5 punktas). Kiaulių skersgatvio liekanos visiškai atitinka šią vertingąją savybę. Trečia, teismas teisės aktus aiškina ir taiko sistemiškai, o ne atsietai. Aprašo 1 priedo 2.1.6 punkte nurodoma, kad vietovės vertingosiomis savybėmis yra vietovei reikšmingo buvusio užstatymo (statinių grupių, kompleksų, ansamblių ir pan.) ar jo dalių (atskirų statinių) vietos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (čia ir toliau vadovaujamasi teisės akto redakcija, galiojančia nuo 2017 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Taigi Aprašo 2.1.6 punktą teismas aiškina sistemiškai su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, kad kultūros paveldo statinys gali būti ne tik visas atskiras pastatas, bet ir jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. Sutiktina, kad žemės sklype esantys rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies pado ir pakuros liekanos nėra atskiri statiniai, tačiau jie visiškai atitinka Aprašo 1 priedo 2.1.6 punkte nurodytą vertingąją savybę, nes yra išlikusios statinio dalys. Taigi šiuo aspektu tarybos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Dėl atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nuostatų 7.1 punktas nustato, kad tarybos apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo objektų teritorijų bei apsaugos zonų ir vietovių ribas. Pagal LVAT praktiką Tarybos, atlikdamos įstatymu ir jį detalizuojančiais nuostatais priskirtas funkcijas, įgyvendina viešojo administravimo įgaliojimus (LVAT 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-431/2009). Nagrinėjamoje byloje Taryba skundžiamu 2018 m. lapkričio 6 d. Aktu nusprendė patikslinti nekilnojamosios kultūros vertybės – kultūros paveldo vietovės – Vilniaus senamiesčio – vertingąsias savybes. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad tik įstatymo numatytus kriterijus atitinkantis objektas gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, o atitikimas šiems kriterijams turi būti konstatuotas VAĮ 8 straipsnio reikalavimus atitinkančiame akte (LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-245/2012).

Pareiškėja teigia, kad VAĮ 8 straipsnio reikalavimų skundžiamas 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas neatitinka, nes Aktas nėra toks, kad būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, neaišku, kodėl žemės sklype esantys rūsiai su sienomis ir grindimis, krosnies padas ir pakuros liekanos bei Kiaulių skersgatvio liekanos pripažinti vietovės vertingąja savybe, kodėl buvo atliktas vertingųjų savybių patikslinimas. Dėl pripažinimo vietovės vertingąja savybe teismas jau pasisakė, kad toks Tarybos elgesys buvo teisėtas. Dėl visuomeninių santykių esmės, subjektų dalyvaujančių šiuose santykiuose, Akto priėmimo priežasčių (kodėl patikslintos vertingosios savybės) teismas laiko, kad Aktas yra motyvuotas, pareiškėja žino ir supranta Akto priėmimo motyvus, tačiau jiems nepritaria. Šią išvadą teismas priėjo įvertinęs skundžiamo Akto turinį (nurodytas konkretus sprendimas – nustatomos konkrečios vertingosios savybės, nurodyti motyvai – Akto 15 punktas ir priedų sąrašo 14–17 punktai, Aktas parengtas vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto pildymo formos aprašu, patvirtintu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. Į-230 (2017 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. Į-11 redakcija) ir pareiškėjos skundo ir patikslinto skundo turinį (juose plačiai ir išsamiai dėstomi nesutikimo su Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. Aktu motyvai). Taigi teismas atmeta pareiškėjos teiginius, kad nėra Akto motyvų ar neaiškūs Akto motyvai, esmė, subjektai, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas nėra nemotyvuotas ar nepagrįstas, todėl šiuo aspektu jis visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Toliau teismas tirs ir vertins konkrečius pareiškėjos nesutikimo su Akto motyvais argumentus.

3. Dėl valstybės institucijų ankstesnių sprendimų reikšmės

Pareiškėja patikslintame skunde teigia, kad 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas yra neteisėtas, nes prieštarauja ankstesnei oficialiai valstybės institucijų pozicijai: Taryba anksčiau nagrinėdama pastatų (ne)įtraukimo į Kultūros vertybių registrą klausimą nustatė, kad nėra pagrindų įtraukti pastatus į registrą, Departamentas informavo pareiškėją, kad pastatai nėra įrašyti į Kultūros vertybių registrą (2013 m. kovo 21 d. raštas Nr. (7.12.-V)2V-397), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyrius informavo, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nebus siūlomi įrašyti į Kultūros vertybių registrą (2013 m. kovo 21 d. raštas Nr. A-651-52(2.3.3.8-MP4), Centras nurodė, kad išlikusios pastatų vertingosios savybės nėra pakankamos minėtų pastatų įrašymui į Kultūros vertybių registrą (2017 m. kovo 29 d. raštas Nr. (6.1.)2-173), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teisės aktų pažeidimų dėl griovimo darbų nenustatė (2017 m. spalio 4 d. Statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktas (kontrolinis klausimynas) Nr. SPA-1263 ir 2018 m. vasario 9 d. raštas Nr. 2D-1933).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl pagal ABTĮ 80 straipsnį teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl tokių patikslintame skunde esančių argumentų. Taip pat byloje nėra nagrinėjami sklypuose buvusių pastatų griovimo teisėtumo klausimai – jie yra kitos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teismas pabrėžia, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį tik Taryba yra kompetentingas subjektas priimti sprendimą dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių nustatymo. Kitoms patikslintame skunde minimoms institucijoms (Departamentui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriui, Centrui, Inspekcijai) tokia kompetencija nesuteikta.

Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, t. y. Tarybos Aktus (2013 m. rugsėjo 24 d. Aktą Nr. KPD-RM-2014, 2016 m. birželio 7 d. aktą Nr. KPD-RM-2014/6, 2017 m. rugsėjo 5 d. aktą Nr. VT-62, 2018 m. lapkričio 6 d. Aktą), Tarybos posėdžių protokolus (2014 m. birželio 4 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. 9-108/14(2.1.57-MP4), 2017 m. rugsėjo 5 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-62, 2018 m. spalio 16 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-68, 2018 m. spalio 30 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-73, 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdžio protokolą Nr. VT-74), Tarybos akto 2017 m. spalio 9 d. projektą (5 t., b. l. 18–33), kitus dokumentus (Centro 1998 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 490, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2008 m. kovo 31 d. raštas Nr. A51-7311-(16.10-MPD-0), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus 2013 m. kovo 21 d. raštas Nr. A-651-52(2.3.3.8-MP4, Departamento Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 12 d. raštą Nr. 12.8.-V)2V-130) daro išvadą, kad Taryba daug kartų svarstė ginčo žemės sklype esančių objektų statusą ir Tarybos pozicija dėl ginčo žemės sklype esančių objektų (pastatų ir kt.) keitėsi. Tačiau, nustatęs šią faktinę aplinkybę, teismas sprendžia, kad ji nelemia 2018 m. lapkričio 6 d. Akto neteisėtumo. Pirma, valstybės institucijų pozicija ir konkrečios situacijos vertinimas gali keistis priklausomai besikeičiančių aplinkybių. Tai nedaro skundžiamo 2018 m. lapkričio 6 d. Akto neteisėtu. Teisės aktai to nedraudžia – pareiškėja taip pat nenurodo, kokį teisės aktą pažeidžia pasikeitusi Tarybos pozicija. Antra, Taryba nurodė savo pozicijos pasikeitimo priežastį – pasikeitė turimos žinios apie ginčo sklype esančius objektus. Tiek rašytiniuose bylos įrodymuose (Tarybos posėdžių protokolai, 2017 m. sausio 13 d. Departamento direktoriaus įsakymas Nr. Į-8, kt.), tiek teismo posėdžio metu atsakovės atstovės nurodė, kad Tarybos pozicija pasikeitė taip pat ir dėl to, jog išaiškėjo nauji istoriniai faktai, kad viename iš pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), apie 1800 m. gyveno J. P. šeima. Taigi pasikeitė ne tik Tarybos vertinimas esamos situacijos, bet ir pati situacija.

Taigi teismas nenustatė, kad ginčijamas Tarybos 2018 m. lapkričio 6 d. aktas būtų neteisėtas ar nepagrįstas tuo aspektu, jog jis priimtas pasikeitus valstybės institucijų pozicijai dėl ginčo sklype esančių objektų vertinimo.

4. Dėl mokslinių tyrimų vertinimo

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos.

Pareiškėja patikslintame skunde teigia, kad 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas yra neteisėtas, nes Aktas grindžiamas tyrimais, į kurių išvadas nėra atsižvelgiama.

Atsakovė, trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Centras teigia, kad skundžiamas 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas priimtas remiantis tyrimais, istorine ir fiksacijos medžiaga, pateikta Akto 15 punkte bei Akto priedų sąrašo 14–17 punktuose.

Į bylą šalys pateikė šiuos tyrimus: 1) archeologo A. Vaicekausko „Išvados“ (1 t., b. l. 54); 2) 2007 m. E. V. „Archeologinių žvalgomųjų tyrimų, vykdytų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 12A, išvados“ (Akto 15.87 punktas); 3) 2008 m. A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini) Vilniuje. Istorinės raidos analizė“ (Akto 15.85 punktas); 4) 2009 m. R. Z. ir V. Z. „Pastatai Vilniaus senamiestyje 16073, (duomenys neskelbtini). Žvalgomieji architektūros tyrimai“ (Akto 15.89 punktas); 5) R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinimas“ (Akto 15.90 punktas); 6) V. S., D. K., V. V., V. S. „Sklypas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Vilniaus istorinė miesto dalis, Vilniaus senamiestis (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinė vietovė (25504) (Akto 15.86 punktas). Teismas, išanalizavęs minėtus tyrimus, daro išvadą, kad Taryba, priimdama skundžiamą 2018 m. lapkričio 6 d. Aktą pagrįstai rėmėsi nurodytais tyrimais ir teisėtai selektyviai vadovavosi (nesivadovavo) tyrimų išvadomis. Pirma, tyrimai yra aktualūs nagrinėjamai bylai: atlikti ginčo vietoje dėl ginčo objektų, juos atliko atitinkamos srities specialistai, tyrimai yra archeologiniai, istoriniai, architektūriniai. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Antra, tyrimų turinys nėra vienodos vertės – dalis tyrimų medžiagos išvardija aktualius šaltinius ir juos analizuoja. Tokiu būdu gauta informacija nagrinėjamoje byloje konstatuoja faktines aplinkybes, dėl kurių byloje ginčas nevyksta (pavyzdžiui, kad ginčo žemės sklype buvę statiniai yra sodybinio užstatymo, per ginčo sklypą ėjo Kiaulių skersgatvis, kt.). Kita tyrimų medžiagos dalis yra vertinamoji – tyrimus atlikę specialistai pateikia savo nuomonę dėl tiriamų objektų vertingumo, reikšmės, svarbos ir (ne)nurodo tokio vertinimo motyvus. Teismas pabrėžia, kad tyrimus atlikusių mokslininkų vertinimai nėra privalomi Tarybai, nes pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį tik Taryba yra kompetentingas subjektas priimti sprendimą dėl kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingųjų savybių nustatymo. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad Taryba turi įstatyme nustatytą kompetenciją (ne)sutikti su mokslinių tyrimų išvadomis ar jų dalimi. Pažymėtina, kad Tarybos (ne)sutikimas su mokslininkų išvadomis turi būti motyvuotas. Toliau teismas tirs, ar Taryba tinkamai motyvavo 2018 m. lapkričio 6 d. Aktą.

5. Dėl vertingųjų savybių kriterijų

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 40 dalis nustato, kad vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Aprašo 3.19 punkte nurodyta, kad vertinimas – remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos bei apsaugos zonos ar vietovės ribų apibrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugą, juos registruojant Registre.

Nagrinėjamoje byloje Taryba skundžiamu 2018 m. lapkričio 6 d. Aktu trijų namų rūsių liekanas, lauko akmenų grindinius, fragmentus bei Kiaulių skersgatvio liekanas pripažino Vilniaus senamiesčio (16073) vertingosiomis savybėmis. Pareiškėja teigia, kad minėti objektai neatitinka autentiškumo požymių, amžiaus cenzo ir reikšmingumo kriterijų. Teismas pasisakys dėl kiekvieno objekto atitikimo teisės aktų reikalavimams.

5.1. Amžiaus cenzas ir autentiškumo požymių patikra

Pareiškėja nurodo, kad ginčo objektai neatitinka autentiškumo požymių. Aprašo 11 punkte nurodyta, kad autentiškumo požymių patikra atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais. Autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui.

Pareiškėja nurodo argumentus, kad autentiškumo požymio ginčo objektai neatitinka, nes neatsižvelgta į fizinę ginčo objektų būklę, nes liekanos yra fragmentiškos, būdingos, paplitę, dažnai pasitaikančios, nes liekanos neturi architektūrinio ir inžinerinio pobūdžio išskirtinių vertingų savybių požymių, jų sukūrime nėra panaudotos specifinės, unikalios technologijos, atlikimo technika, statybinės medžiagos. Teismas pabrėžia, kad pagal Aprašo 11 punktą visi šie argumentai neapibūdina autentiškumo, todėl autentiškumo požymių patikros aspektu jie nėra vertinami, jie bus analizuojami reikšmingumo ir atrankos kriterijų aspektu.

Pareiškėja nurodo, kad ginčo objektai neatitinka Aprašo 7.1 punkto: vertintiniems archeologinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms amžiaus cenzas yra iki 1800 m. Pažymėtina, kad ginčijamu 2018 m. lapkričio 6 d. Aktu trijų namų rūsių liekanos, lauko akmenų grindiniai, fragmentai bei Kiaulių skersgatvio liekanos pripažinti Vilniaus senamiesčio (16073) – urbanistinės vietovės – vertingosiomis savybėmis, todėl Aprašo 7.1 punktas netaikytinas. Pagal Aprašo 7.4 punktą amžiaus cenzas vertintiniems mitologinio, architektūrinio, urbanistinio, želdynų, inžinerinio, memorialinio, dailės, kultūrinės raiškos vertingųjų savybių pobūdžio objektams ar vietovėms yra daugiau nei 50 metų.

Byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, kad pirmo namo rūsiai yra datuojami XIX a. I ketv.–XIX a. II p., antro namo rūsiai datuojami XVIII a. IV ketv.–XX a. I p., trečio namo rūsiai, krosnies padas su pakura datuojami XIX a. I ketv.–XX a. I p. Tą patvirtina šie byloje esantys moksliniai tyrimai: archeologas A. Vaicekauskas išvadose (1 t., b. l. 54) teigia, kad „atkasti mūrinių XVIII–XIX a. statinių fragmentai“; 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ teigiama, kad „šiaurės vakarinio korpuso rūsys datuotinas 1861–1886 m.“, „pietinio korpuso rūsys datuotinas iki 1860 m.“, „šiaurės rytinio korpuso rūsys datuotinas iki 1860 m.“ (3 t., b. l. 263); V. S., D. K., V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas25504) tyrimuose nurodyta, kad „sklypo planinės struktūros raida <...> turėjo tris etapus: XVIII a. IV ketv.–XIX a. pr. (pradinio užstatymo fazė); XIX a. I ketv. –1863 m. (sklypo planinės struktūros plėtros fazė); 1863 m.–1886 m. (galutinė sklypo planinės struktūros susiformavimo fazė)“ (3 t., b. l. 40).

Byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, kad Kiaulių skersgatvio liekanos datuojamos XVII (?)–XVIII a., lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentai datuojami XVIII a. –XIX a. I p. Tą patvirtina byloje esantys moksliniai tyrimai: 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), 12A, Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ teigiama, kad „tikėtina, kad iš smulkių akmenų ir griuvenų suplūktas grindinys yra rytų-vakarų kryptimi, link Žaliojo tilto nutiesto kelio (vieškelio) liekanos. Jis datuotinas XVII (?)–XVIII a. Aukščiau esančių grindinių iš stambesnių akmenų fragmentai datuotini XVIII–XIX a. I puse“ (3 t., b. l. 263). V. S., D. K., V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas25504) tyrimuose nurodyta, kad „kadaise buvę Kiaulių skersgatvio paviršiai galėjo būti įrengti kažkiek seniau nei XIX a. I ketv., tačiau tikslesnė data <...> liko nepatikslinta“ (3 t., b. l. 41)

Taigi visi išvardinti objektai atitinka Aprašo 7.4 punkte nurodytą amžiaus cenzą – daugiau nei 50 metų. Tai nustatyta iš į bylą pateiktų ir Akto prieduose nurodytų tyrimų. Pareiškėja nenurodė jokių argumentų dėl neteisingo ginčo objektų datavimo, nepateikė to įrodymų, todėl pareiškėjos teiginiai dėl ginčo objektų neatitikimo amžiaus cenzo reikalavimams atmetami.

5.2. Reikšmingumo kriterijus ir atranka

Pareiškėja teigia, kad krosnies padas su pakura, Kiaulių skersgatvio liekanos ir trijų pastatų rūsių ir pamatų liekanos neatitinka reikšmingumo kriterijaus.

Pagal Aprašo 12 punktą reikšmingumas, atsižvelgiant į vertingųjų savybių visumą, objektui ar vietovei nustatomas pagal šiuos kriterijus: tipiškumo – charakteringumo kriterijus, geriausiai iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą; svarbumo – įtakos kriterijus, rodantis svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams; retumo – kiekybinis kriterijus, kuriuo apibūdinamas negausiai išlikęs ar nedažnai pasitaikantis objektas ar vietovė; unikalumo – kokybinis ir kiekybinis kriterijus, kuriuo apibūdinamos nepasikartojančios, išskirtinės objekto ar vietovės savybės.

Byloje pateiktuose tyrimuose nustatyta, kad trys sklype stovėję pastatai (krosnies pado su pakura liekanos yra statinių liekanos) yra sodybinio užstatymo pavyzdžiai (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tą patvirtina byloje esantys moksliniai tyrimai: A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini), Vilniuje. Istorinės raidos analizėje“ nurodo, kad „ištisinis krantinės išklotinės formavimo procesas sustojo ties nagrinėjamais sklypais Nr. 12, 13“ (6 t., b. l. 84). 2009 m. R. Z. ir V. Z. žvalgomuosiuose architektūros tyrimuose nurodoma, kad „užstatymas atspindi vietovės urbanistinę raidą, ilgainiui pakrypusią linkme, kuri lėmė jo urbanistinio konteksto praradimą“ (3 t., b. l. 236). Šios faktinės aplinkybės nepaneigia ir pareiškėja, tik skirtingai vertiną šį faktą: laiko jį nereikšmingu. Tyrimus atlikę mokslininkai taip pat pateikia skirtingus vertinimus: vieni siūlo pratęsti (duomenys neskelbtini) perimetrinį užstatymą, kiti vertina sodybinio užstatymo liekanas. Teismas sutinka su Tarybos pozicija ir laiko trijų sklype stovėjusių pastatų liekanas atitinkančias tipiškumo (iliustruoja sodybinį užstatymą), svarbumo (rodo miesto architektūros pokyčius, šios miesto dalies urbanistinę situaciją), retumo (Žygimantų gatvėje vyrauja perimetrinis mūrinis užstatymas), unikalumo (Žygimantų gatvėje vyrauja perimetrinis užstatymas, ginčo sklype ryški unikali planinė pastatų struktūra) kriterijus. Pažymėtina, kad reikšmingumo kriterijų taip pat patvirtina naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad viename iš pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), apie 1800 m. gyveno J. P. šeima.

Byloje pateiktuose tyrimuose dėl Kiaulių skersgatvio liekanų ir lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentų nustatyta, kad „istoriniai duomenys rodo pro čia ėjus senąjį kelią iš pilies link Žaliojo tilto“ (archeologo A. V. išvados) (1 t., b. l. 54). A. R. ir I. B. „(duomenys neskelbtini), Vilniuje. Istorinės raidos analizėje“ nurodo, kad „palei krantą kelią trumpino dar vienas takas, vėliau virtęs vidiniu kvartalo skersgatviu, vadintu Kiaulių, vėliau Boguslavskij vardais“, „matyt šios brėžinyje pažymėtos gatvės grindinys buvo aptiktas ir (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 13 žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu“, „danga – tai tankiai suplūktas žvyro ir smulkių griuvenėlių sluoksnis“ (6 t., b. l. 81). 2009 m. R. Z. ir V. Z. žvalgomuosiuose architektūros tyrimuose nurodoma, kad „per dabartinio sklypo vietą ėjo Kiaulių skersgatvis“ (3 t., b. l. 229). Šių faktinių aplinkybių nepaneigia ir pareiškėja, tik skirtingai vertiną šį faktą: laiko jį nereikšmingu. Teismas sutinka su Tarybos pozicija ir laiko Kiaulių skersgatvio liekanas ir lauko akmenų grindinių, dalies su latakais, fragmentus atitinkančiais tipiškumo (atspindi Vilniaus senamiesčio gatvių, kiemų, tarpuvarčių lauko akmenų grindinius XVII (?)–XVIII a. ir XVIII–XIX a. I p.), svarbumo (rodo visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesus), retumo (Kiaulių skersgatvio liekanos rastos tik ginčo sklype) ir unikalumo (kiti saugomi grindiniai ir fragmentai yra žymiai vėlyvesni, dažniausiai pakloti XX a. pr. –XX a. I p.) kriterijus.

Pareiškėja teigia, kad Taryba neatsižvelgė į moksliniuose tyrimuose nurodytas aplinkybes, kad Kiaulių skersgatvio liekanos yra būdingos, paplitę, dažnai pasitaikančios Vilniaus senamiestyje ir nemažai miesto vietų. Tokias mokslinių tyrimų išvadas pateikė 2018 m. R. Ž. „Archeologinių struktūrų (pamatų, rūsių, grindinių), aptiktų detaliųjų archeologinių tyrimų metu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (25504) teritorijoje 2018 m. vertinime“ (3 t., b. l. 263), 2018 m. V. S., D. K., V. V., D. S. Vilniaus istorinės miesto dalies, Vilniaus senamiesčio (16073) ir Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinės vietovės (kodas25504) tyrimuose (3 t., b. l. 41). Teismas pritaria Tarybos pozicijai šį vertinimą atmesti: jis nepagrįstas konkrečiais įrodymais, kur dar galima rasti Kiaulių skersgatvio liekanų.

Taip pat pareiškėja teigia, kad neatsižvelgta į fizinę ginčo objektų būklę (fragmentiški, neišlikę, praradę pirminį visumos vaizdą). Teismas atmeta šiuos pareiškėjos teiginius: 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdžio protokolas patvirtina, kad posėdžio metu Tarybos nariams buvo iškeltas šis klausimas ir jis buvo svarstomas. Pagal Aprašo 22 punktą atranka vykdoma kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves (žinomus neįrašytus ir įrašytus į Registrą) pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą, remiantis šiais kriterijais: autentiškumo – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriuose autentiškumo yra daugiau; išsaugojimo tikimybės – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurie jau yra saugomose teritorijose; panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės – pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kuriems, atsižvelgiant į objekto, vietovės pirminę funkciją ir paskirtį, yra galimas jų pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui pagal visuomenės ekonominės, socialinės, kultūrinės veiklos poreikius bei galimybes. Taip pat pirmenybė teikiama tiems objektams ir vietovėms, kurios yra atviros lankymui ir kur yra lankymą užtikrinančios infrastruktūros sąlygos; asmeninės valdytojų iniciatyvos – valstybei nepriklausančių objektų ir vietovių valdytojų asmeninė iniciatyva ir konkretūs pasiūlymai bei įsipareigojimai objektą ar vietovę išsaugoti; būklės – esamos situacijos apibūdinimas bei būtinų atlikti tvarkybos darbų kaštų dydžio pagrįstumas, atsižvelgiant į objekto ir vietovės reikšmingumą. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektų esama būklė (nustatyta iš byloje esančių fotonuotraukų), ginčo objektų amžius ir reikšmė, buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), pareiškėjos veiksmai ir elgesys su sklype buvusiais pastatais (dabar jų liekanomis) lemia, kad fizinė ginčo objektų būklė buvo įvertinta kaip netrukdanti patikslinti Vilniaus senamiesčio vertingąsias savybes.

6. Dėl archeologinių tyrimų reikšmės urbanistiniam objektui konstatuoti

Pareiškėja teigia, kad Taryba nepagrįstai archeologinių tyrimų pagrindu ginčo objektus pripažino Vilniaus senamiesčio (16073) – urbanistinės vietovės – vertingosiomis savybėmis. Teismas šiuos pareiškėjos argumentus atmeta. Pirma, pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. Teisės aktas leidžia atlikti įvairius tyrimus kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumui nustatyti. Antra, nagrinėjamoje byloje buvo atlikti archeologiniai, istoriniai, architektūros tyrimai. Teismas išanalizavęs į bylą pateiktus tyrimus nustatė, kad visi jie aktualūs ginčo objektų įvertinimui, pritarė Tarybos pozicijai motyvuotai nesiremti vertinamosiomis tyrimų išvadomis, o tik konstatuojamosiomis.

7. Dėl dalyvavimo Tarybos posėdyje

Pareiškėja teigia, kad Aktas yra neteisėtas dėl to, jog ji negalėjo tinkamai dalyvauti Tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamas Aktas.

Pagal Nuostatų 17 punktą tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į Tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojai. Nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, nei Nuostatai nenumato nekilnojamojo paveldo vertybės teritorijoje esančių statinių savininkų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose. Sprendimą dėl objekto pripažinimo kultūros vertybe priima vertinimo tarybos, susidedančios iš atitinkamos srities specialistų, kurie remiasi istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Suinteresuotų asmenų nuomonė pripažįstant objektą kultūros vertybe lemiamos reikšmės neturi. Pareiškėja, kaip žemės sklypų ir ginčo objektų savininkė, pagal Nuostatų 17 punktą gali dalyvauti ir pasisakyti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, tačiau teisės aktai nenumato pareigos kviesti į tokius posėdžius asmenų, kuriems gali turėti įtakos objekto pripažinimas kultūros vertybe. Teismo vertinimu, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų praktika nekviesti į posėdžius suinteresuotų asmenų yra ydinga, tačiau nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą Aktą. Be to, nagrinėjamoje byloje pareiškėja dalyvavo 2018 m. lapkričio 6 d. Tarybos posėdyje. Pareiškėja, nesutikdama su Aktu, savo teises gali ginti teisme, ką šiuo atveju ji ir padarė.

Atkreiptinas dėmesys, jog ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai asmuo, kuriam priklausančiame žemės sklype nusprendžiama įregistruoti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, šis asmuo turėtų būti informuojamas apie tokį sprendimą, nors teisės aktai ir konkrečiai neįtvirtina tokios pareigos atitinkamą su nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės statuso suteikimu susijusį sprendimą priimantį subjektą. Tačiau, atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti kultūros vertybę, į tai, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, remiantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog vien nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Aktą neteisėtu ir jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012).

Taigi ir šiuo aspektu teismas nenustatė, kad 2018 m. lapkričio 6 d. Aktas būtų neteisėtas ar priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas procedūras.

8. Dėl kitų šalių argumentų

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Taigi teismas įvertinęs skundžiamą 2018 m. lapkričio 6 d. Aktą nenustatė jo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, Aktas yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

9. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, skundžiami sprendimai palikti galioti, todėl pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Žygimantų 12“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jovita EinikienėBeata MartišienėIveta Pelienė