Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-27 · Administracinė byla Nr. P-552-167-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-27
Bylos Nr.
P-552-167-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00436-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-167/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00436-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 1-861 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schemos, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašo ir pavyzdinės sutarties tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą kaip nenagrinėtiną teismų.

Teismas nurodė, jog paduotas prašymas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui nustatytus reikalavimus, todėl teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. vasario 26 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui du ABTĮ 110 straipsnio reikalavimus atitinkančio prašymo ištirti savivaldybės administravimo subjekto norminio akto teisėtumą egzempliorius su patikslintais reikalavimais, įstatymo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijas, duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus apie ginčijamo norminio akto viešą paskelbimą. Teismas, susipažinęs su 2013 m. vasario 20 d. teisme gauto pareiškėjo 2013 m. vasario 18 d. rašto Nr. 3-88 turiniu, nustatė, kad pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, nurodytų teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartyje, kadangi pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės norminio akto prašė nagrinėti bendrosios administracinių bylų teisenos tvarka.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė panaikinti Tarybos sprendimą, kuriuo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema (1 p.), Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas (2 p.) ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis (3 p.). Schemoje visa Vilniaus miesto savivaldybės teritorija suskirstyta į tris zonas ir jose nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientai. Teismas sprendė, jog nurodytas Tarybos sprendimas savo turiniu ir prasme laikytinas norminiu aktu, o Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos suskirstymo į zonas pagal nustatytus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus koeficientus schema, Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas tvarkos aprašas ir Kompensavimo už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas pavyzdinė sutartis neatskiriamos šio norminio akto dalys.

Teismas vadovavosi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 110 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad administracinis teismas tiria savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio akto atitikimą tik įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad ginčams dėl savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo nėra taikoma bendroji administracinių bylų teisena, reglamentuota ABTĮ II skyriuje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodyto savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto neteisėtumą grindžia tuo, jog jis neatitinka aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus Automobilių aptarnavimo infrastruktūra 2.6 punkto nuostatų. Įvertinęs prašymo ir ginčijamo akto turinį, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas.

III.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti prašymą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013 pareiškėjo atskirojo skundo netenkino.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčija savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitikimą ministro įsakymui, t. y. žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas.

Teisėjų kolegija rėmėsi ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. Teisėjų kolegija rėmėsi ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog administraciniai teismai tiria tik norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 str. 1 d., 112 str. 1 d.), pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams ir darė išvadą, kad byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurias įtvirtina ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis, numatytos ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Šioje nuostatoje expressis verbis kalbama apie abstrakčios savivaldybės administravimo subjektų priimtų norminių teisės aktų atitikties kontrolę būtent įstatymams ir Vyriausybės norminiams teisės aktams, be to, daroma nuoroda į ABTĮ 110 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008 teismas 2008 m. liepos 18 d. nutartimi konstatavo, kad administraciniams teismams, taikant specifinę norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procedūrą, nepriskiriama tirti savivaldybės norminio administracinio akto atitikties žemesniems nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams aktams. Tokia ad hoc patikra įmanoma tik nagrinėjant individualią administracinę bylą ir sprendžiant pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimą. Nurodytoje byloje teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 ir juo patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei šioje apimtyje nagrinėdamas norminę administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Šalies argumentai

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-223/2012, kurioje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti norminio administracinio teisės akto – Palangos miesto valdybos 1996 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 334 „Dėl vandens telkinių apsaugos juostų tvirtinimo“ 1.5 punkto teisėtumą ir šį norminio administracinio akto punktą pripažinti prieštaraujančiu aplinkos ministro 2007 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-98 patvirtintos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos 9.3 punktui, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo prašymą ištirti sprendimo 1.5 punkto teisėtumą ir atitiktį tvarkos 9.3 punktui, bei šioje apimtyje nagrinėdamas administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 111 straipsnio 1 dalies bei 112 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nukrypo nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kadangi tyrė norminio administracinio teisės akto atitiktį žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktui, t. y. aplinkos ministro įsakymu patvirtintai tvarkai.

Teisėjų kolegija, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A662-906/2009 nelaikytina analogiška nagrinėjamai administracinei bylai, nes teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi nurodytoje byloje nekonstatavo, kad analogišku šiuo metu nagrinėjamai bylai atveju Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto panaikinimo, motyvuojant, kad jis neatitinka žemesnės galios teisės akto nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas nuostatų.

Teisėjų kolegija darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui nėra suteikti įgaliojimai ginčyti Tarybos sprendimo, t. y. savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto, atitikimą ministro įsakymui, t. y. žemesnės galios teisės aktui nei įstatymas ar Vyriausybės nutarimas. Įvertinusi pareiškėjo prašymo bei skundžiamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjui taip pat nėra suteikta galimybė ginčyti Sprendimo teisėtumą bendrąja administracinių bylų teisenos tvarka.

IV.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013 (b. l. 65-74). Kilus abejonėms dėl ABTĮ šešioliktojo skirsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 110 straipsnio 1 daliai, 124 straipsnio nuostatoms, pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ šešioliktas skirsnis ta apimtimi, kurioje nustatyta, kad administraciniai teismai tiria, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, ir nenustatyta, kad administracinis teismas tiria, ar norminiai administraciniai aktai atitinka pagal teisės aktų hierarchiją visiems aukštesnės teisinės galios (inter alia žemesnės galios nei Vyriausybės nutarimai) teisės aktams atitinka minėtas Konstitucijos nuostatas.

Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir tvirtina, kad teismas, aiškindamas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo bei ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovo įgaliojimus bei jų įgyvendinimo tvarką, nesivadovavo sisteminiu teisės normų aiškinimo metodu, todėl padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pabrėžia, kad kreipėsi į teismą ne ABTĮ 110 straipsnio ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. neteikė prašymo ištirti norminio akto teisėtumą, bet iniciavo teismo procesą pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino ir neanalizavo minėtų nuostatų, nepasisakė dėl Vyriausybės atstovo argumentų, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas suteikia Vyriausybės atstovui teises ir pareigas tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai neprieštarauja kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Pareiškėjo manymu, teismo nurodyta praktika, kad teismai, tirdami norminių teisės aktų teisėtumą ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka, nevertina, ar ginčijamas teisės aktas prieštarauja žemesniems nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams teisės aktams, savaime nereiškia, jog pareiškėjui nėra suteikta galimybė ginčyti Sprendimo teisėtumą bendrąja administracinių bylų teisenos tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad iš kitų ABTĮ šešioliktame skirsnyje nurodytų subjektų išsiskiria tuo, jog vykdo savivaldybių administracinę priežiūrą ir, priešingai nei kiti, minėtame skirsnyje nurodyti, subjektai į teismą gali kreiptis ne tik dėl norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimo šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, jog savarankiško administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad suinteresuotas asmuo, kurio teisės pažeidžiamos taikant norminį administracinį aktą, gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą. Bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad norminis administracinis aktas prieštarauja aukštesnės galios (tačiau žemesniems nei Vyriausybės nutarimai) poįstatyminiams aktams, neturi tokiu aktu vadovautis ir turi išspręsti bylą, remdamasis teisės aktų kolizijų sprendimo taisyklėmis. Pagal tokias pačias taisyklės individualią bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti ir to paties hierarchinio lygmens norminių administracinių aktų tarpusavio prieštaravimą bei priimti sprendimą byloje. Pareiškėjas daro išvadą, kad administraciniams teismams yra suteikti įgaliojimai vertinti norminius teisės aktus, kurie prieštarauja žemesnės galios nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams teisės aktams, skiriasi tik jų vertinimo–tyrimo tvarka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ šešioliktame skirsnyje expressis verbis nėra reglamentuojama norminių teisės aktų, prieštaraujančių žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai, poįstatyminiams teisės aktams, teisėtumo tyrimo tvarka, tačiau teismų praktika, pareiškėjo manymu, leidžia daryti išvadą, kad tokių norminių teisės aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimas teisės aktams yra ir netgi privalo būti vertinama. Pareiškėjo manymu, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas bei jame esanti nuoroda į ABTĮ 110 straipsnį leidžia daryti išvadą, kad ši norma reglamentuoja Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą ne dėl bet kokio savivaldybės administravimo norminio teisės akto teisėtumo, bet tik tokio, kuris prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui. Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybės atstovo įgaliojimai yra reglamentuoti ne tik minėtoje, bet ir kitose šio įstatymo normose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir daro išvadą, kad Vyriausybės atstovas, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, ne tik gali, bet ir privalo tikrinti, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neprieštarauja ne tik Konstitucijai, įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, bet ir centrinių valstybinio administravimo subjektų (pvz., ministrų) priimtiems teisės aktams. Pareiškėjo manymu, lingvistinė ir loginė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų „savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai“ analizė leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybės atstovui suteikti įgaliojimai tikrinti visų savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų (nepaisant jų juridinių požymių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo manymu, nėra logiška situacija, kai vienas įstatymas įpareigoja Vyriausybės atstovą tikrinti savivaldybių administravimo subjektų teisės aktų atitiktį žemesnės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams, o kitas įstatymas aiškinamas kaip nenumatantis tokių ginčų nagrinėjimo teisme galimybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009. Pareiškėjo teigimu, vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą (ir ne tik) bei siekiant užtikrinti savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumą, negalima iš teisės aktų sistemos eliminuoti centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, nagrinėdamas individualią bylą pagal suinteresuoto asmens skundą ir nustatęs, kad byloje taikomas savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas prieštarauja ministro įsakymui, šio teisės akto ad hoc netaiko, tačiau jo iš teisės aktų sistemos nepašalina. Vyriausybės atstovo manymu, tokia teismo formuojama praktika yra ydinga ir tai nėra teisingumo vykdymas.

Pareiškėjas kaip proceso atnaujinimo pagrindą nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir pažymi, kad teisės aiškinimo taisyklės, pagal kurias teismams, taikant specifinę norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procedūrą, nepriskiriama tirti savivaldybės norminio administracinio akto atitikties žemesniems nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams aktams, tokia ad hoc patikra įmanoma tik nagrinėjant individualią administracinę bylą ir sprendžiant pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimą, nors administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl norminio administracinio akto atitikties žemesnės teisinės galios norminiams aktams nei Vyriausybės norminiai aktai, tačiau nei poįstatyminių teisės aktų hierarchija, nei teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos tokiu būdu nėra pažeidžiama. Bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad norminis administracinis aktas prieštarauja aukštesnės teisinės galios (tačiau žemesniems nei Vyriausybės nutarimai) poįstatyminiams aktams, neturi tokiu aktu vadovautis ir turi išspręsti bylą, remdamasis teisės aktų kolizijų sprendimo taisyklėmis. Vyriausybės atstovo manymu, teismai praktiką formuoja klaidinga linkme, toks teismo pateiktas teisės aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtumo, teisės aktų hierarchijos, asmenų lygiateisiškumo principams. Vyriausybės atstovo teigimu, ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta speciali norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės nutarimui tyrimo tvarka negali būti traktuojama kaip draudimas administraciniams teismams nagrinėti bylas dėl norminių aktų, nepatenkančių į ABTĮ šešiolikto skirsnio taikymo sritį, teisėtumo ir jų panaikinimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad norminis aktas turi visuomeninį poveikį ir sukuria teises bei pareigas ne tik asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, bet ir kitiems asmenims, tačiau neteisėtos normos ir toliau lieka galioti bei sukelia teisines pasekmes kitiems asmenims. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus, kuriuose pažymėta, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai, kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai. Pareiškėjo manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl norminių teisės aktų, prieštaraujančių aukštesnės (tačiau žemesnės nei Vyriausybės nutarimai) teisinės galios poįstatyminiams teisės aktams bei pažodinis ABTĮ 110 straipsnio nuostatų aiškinimas paneigia konstitucinį teisinės valstybės principą, iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, teisminės kontrolės instituto paskirtį, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai ir t. t.

Pareiškėjo manymu, šiuo metu yra susidariusi teisinio reguliavimo spraga, kuri neleidžia iš teisės sistemos pašalinti visų teisės aktų (jų dalių), kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose ir deramai įgyvendinti konstitucinės teisminės kontrolės, kaip konstitucinio instituto, paskirties bei teikiamų galimybių – teisme spręsti dėl savivaldybės administravimo subjektų išleistų teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės, tačiau žemesnės nei Vyriausybės nutarimai, teisinės galios teisės aktams, t. y. įstatymų leidėjas nėra nustatęs, koks teismas ir kokia tvarka tiria minėtų norminių aktų teisėtumą. Pareiškėjas nurodo, kad jei teismas manytų, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika yra nulemta ABTĮ šešioliktame skirsnyje įtvirtinto reglamentavimo ir šios teisinio reguliavimo spragos negalima pašalinti taikant įstatymo ar teisės analogiją, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar ABTĮ (šešioliktas skirsnis) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administraciniai teismai tiria, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, ir nenustatyta, kad administracinis teismas tiria, ar norminiai administraciniai aktai atitinka pagal teisės aktų hierarchiją visiems aukštesnės teisinės galios (inter alia žemesnės galio nei Vyriausybės nutarimai) teisės aktams, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios yra užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį, kuria pareiškėjo prašymą buvo atsisakyta priimti. Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi pareiškėjo prašymas nepriimtas nagrinėti teisme. Nagrinėjamu atveju byla dėl pareiškėjo reikalavimų net nebuvo iškelta ir nebuvo pradėta nagrinėti, todėl ji nėra prilyginama užbaigtai bylai. Darytina išvada, jog nesant užbaigtos administracinės bylos negalimas proceso atnaujinimas, kadangi tai yra būtina sąlyga sprendžiant klausimą dėl bylos proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 str. 1 d.). (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-184/2013).

Atkreiptinas dėmesys, jog bylos iškėlimas yra sietinas su prašymo priėmimu. Būtent nutartimi priėmus prašymą nagrinėti pereinama prie kitų proceso stadijų – pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme (ABTĮ XI skirsnis) ir bylos nagrinėjimo teisme (ABTĮ XII skirsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas nebuvo priimtas, byla nebuvo iškelta ir išnagrinėta, todėl ji negali būti prilyginama užbaigtai bylai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-102/2013). Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju ABTĮ iš esmės neriboja pareiškėjo teisės pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl atitinkamo savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo tyrimo, nurodžius jo prieštaravimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, arba ginčyti savivaldybės individualų teisės aktą, priimtą remiantis tuo norminiu administraciniu aktu (jo dalimi) ir toje byloje išspręsti norminio administracinio akto teisėtumo klausimą.

Pridurtina, jog proceso atnaujinimą reglamentuojantis ABTĮ IV skyrius nenumato prašymo atnaujinti procesą priėmimo stadijos, kurioje būtų galima patikrinti, ar prašymas atnaujinti procesą apskritai gali būti nagrinėjamas teisme. Atsižvelgdama į tai, kad visi klausimai, susiję su prašymo atnaujinti procesą atitikimu įstatymo reikalavimams tikrinami prašymą atnaujinti procesą nagrinėjant iš esmės, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog proceso atnaujinimas dėl nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą nagrinėjamu atveju nėra galimas, atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2012).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013 negalėjo būti paduotas, jis yra netenkinamas ir procesas neatnaujinamas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-184/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. AS520-337/2013 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasRamūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė