- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-604-245-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-01300-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Gytis Večerskas, Arvydas Stankus
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- R. U.
- Advokatai
- Janina Argustaitė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Arvydo Stankaus, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Janinai Argustaitei, nuteistajam R. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-02 nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu.
Iš R. M. priteista: Kauno teritorinei ligonių kasai 4695,11 (keturi tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt penki litai ir 11 cnt) Lt; nukentėjusiajai R. U. 3000 (trys tūkstančiai) Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2009-09-12 d. apie 01:30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, Kaune, Taikos pr., namo Nr. 45 trečios laiptinės penkto aukšto aikštelėje, virtuviniu peiliu smogdamas R. U. ne mažiau 4 smūgių į įvairias kūno vietas, padarė durtines-pjautines žaizdas krūtinėje, dešinėje plaštakoje, dešinėje krūtyje, dešinėje šlaunyje, poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, dešinėje krūtyje, dešinėje klubinėje srityje, šiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdydamas R. U. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BK 28 str. pagrindu. Nurodo, kad neteisinga teismo išvada, jog nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, nes ji pati parodė, jog sužalojimo aplinkybių neprisimena, tiksliai negalėjo parodyti įvykio aplinkybių. Jos parodymai apie sužalojimo aplinkybes teisme skiriasi nuo parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Ji teisme nuosekliai negalėjo paaiškinti kuriuo metu jis jai dūrė, kiek smūgių pajuto. Nukentėjusioji įvykio metu buvo girta.
Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jie du pažystami, tačiau nesugebėjo paaiškinti kokiomis aplinkybėmis jie susipažino. Teisme ji pakeitė parodymus ir abejodama teigė, kad jie lyg tai buvo pažįstami. tačiau tokie nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės, nes jis jos nepažįsta, niekada nebuvo sutikęs. Jam laukiant autobuso priėjo nukentėjusioji, prašė cigaretės. Kadangi jis buvo po darbo, pavargęs, yra silpno regėjimo ją palaikė seniai matytu pažįstamu Pakalniu. Ji buvo apsirengusi vyriškai, balsas žemas. Po įvykio suprato, kad nukentėjusioji siekė įsiprašyti pas jį į namus, pasinaudoti senu ligotu žmogumi, jį miegantį apvogti.
Kad jis ją palaikė pažįstamu žmogumi, patvirtina ir pačios nukentėjusiosios parodymai. R. U. parodė, kad jis pažvelgęs į ją paklausė ar ji moteris ar vyras. Kai ji pradėjo aiškinti, kad moteris, jis ją pradėjo vyti iš buto. Teismo posėdyje ji taip pat aiškino, kad jis klausinėjo ar ji moteris ar vyras.
Šie parodymai patvirtina, kad jis į butą kvietė ne moterį, o savo pažįstamą Pakalnį. Kilus įtarimui, kad jis suklydo ir pasikvietė ne Pakalnį, paprašė nukentėjusiosios išeiti, tačiau ji į tai nereagavo, elgėsi įžūliai, siūlė kartu sugulti į lovą. tuo metu jis ją pradėjo vyti iš buto, ji vis tiek neklausė, sakė niekur neis. Visa tai patvirtina, kad konfliktas kilo dėl pačios nukentėjusiosios, nes ji kėsinosi į buto neliečiamybę, buvo agresyviai nusiteikusi, todėl jis pradėjo bijoti būti sužalotas, apvogtas. Vedamas baimės jis nuėjęs į virtuvę pasiėmė peilį. Buto koridoriuje nukentėjusiosios neberado, todėl išėjo į laiptinę įsitikinti, jog ji išėjo. Pasilenkus pažiūrėti per turėklus, pajuto, kad jam už nugaros kažkas stovi, prie jo prisilietė. Jis išsigando ir supratęs, jog yra puolamas, gynėsi. Tai patvirtina, kad R. U. nebuvo pasišalinusi, o jo laukė laiptinėje.
Visos išdėstytos aplinkybės liudija, kad buvo kėsinamasi į būsto neliečiamybę, į jį patį. Buvo būtinosios ginties sąlygos, jis turėjo teisę ginti būsto neliečiamybę, save patį.
Nuosprendyje teismas tvirtina, kad tarp jų nebuvo jokių pykčių, todėl tiki nukentėjusios R. U. parodymais. Ši išvada padaryta neobjektyviai, prieštarauja net pačios R. U. parodymams. R. U. neneigia, kad buvo vejama iš buto.
Aukščiau išdėstytų įrodymų analizė paneigia teismo išvadą, esą jis girtaudamas sužalojo nukentėjusią be jokios priežasties. Jis negirtauja ir girtas nebuvo. Girta buvo nukentėjusioji.
Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones: gynėją, prašiusį apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Šalies argumentai
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde neigia kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d. padarymo ir prašo jį išteisinti, nes jis nukentėjusiąją R. U. sužalojo gindamas būstą ir save. Tačiau apelianto gynybinė versija visiškai nepagrįsta, jo kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija visiškai sutinka.
Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nuteistais teisinosi, esą nukentėjusiąją sužalojo gindamasis. Tokią pačią gynybos poziciją nuteistais nurodė ir apeliaciniame skunde. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, kuriomis atmesta nuteistojo gynybinė versija. BK 28 str. 2 d. yra numatytos sąlygos, kurioms esant atsiranda teisė į būtinąją gintį, tai yra turi būti pradėtas arba tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pradėtas arba tiesiogiai gresiantis kėsinimasis pripažįstamas pavojingu, jei kėsinamasi į asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus neteisėtais veiksmais. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik tokios Baudžiamajame įstatyme numatytos neteisėtos veikos, kurios pasireiškia veikimu. Šioje byloje nenustatyta jokių akivaizdžiai pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi požymių prieš nuteistąjį R. M. ar jo būsto neliečiamybę. Byloje esančiais nuteistojo, nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad nuteistais pats pasikvietė R. U. į namus, kur begeriant alkoholį, pastarosios pareikalavo išeiti. Byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji R. U., po nuteistojo reikalavimo išeiti, būtų pradėjusi ar ketinusi pradėti kokius tai nors pavojingus veiksmus nuteistojo R. M. ar jo būsto atžvilgiu, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad R. M. gindamasis nuo R. U. padarė pavojingą veiką.
Nuteistais R. M. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusioji turėjo tikslą jį miegantį apvogti, pasinaudojant tuo, kad jis senas, ligotas, blogai matantis žmogus. Tokie nuteistojo teiginiai tik patvirtina, kad jokio realaus, objektyviai egzistuojančio kėsinimosi nebuvo, jis egzistavo tik nuteistojo R. M. vaizduotėje. Kaip suprantama iš nuteistojo parodymų bei apeliacinio skundo, nuteistais pradėjo gintis dėl baimės ir nepagrįsto įtarimo. Tačiau nei baimė nei įtarimas nesuteikia teisės į būtinąją gintį, padaryti veiksmai turi būti vertinami kaip tyčiniai, ką ir padarė pirmos instancijos teismas pripažindamas R. M. kaltu dėl padarytų veiksmų.
Byloje tiek pats nuteistais tiek liudytoja aiškiai ir išsamiai negalėjo paaiškinti visas įvykio aplinkybes. Byloje objektyviai nustatyti sužalojimai nukentėjusiajai, bei tai, kad juos padarė nuteistais. Nuteistais neneigia padaręs sužalojimus. Kadangi byloje nenustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, R. M. pagrįstai nuteistas už padarytą nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuteistojo R. M. kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą, pilnai įrodyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.