Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei 395 –ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, išvadą teikianti valstybės institucija - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 481,94 Eur skolos, t.y. šilumos punkto priežiūros sąnaudų, susidariusių laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2011-10-31. Prašė priteisti 35,09 Eur delspinigių, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šalių ginčo esmė yra šilumos punkto įrenginių priklausomybės ir eksploatacijos klausimas. Tarp šalių santykiai susiklostė remiantis 1998-02-24 sudaryta Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo – vartojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kuri ne kartą buvo keičiama. Pagal minėtą Sutartį, o taip pat ir pagal naują 2013-01-03 Sutartį nustatytos šalių atsakomybės ribos. Bendrija nustatytais terminais teikė ieškovei pažymas apie valdomo pastato faktiškai sunaudotos energijos kiekį ir visą laiką sąžiningai apmokėdavo ieškovės pateikiamas sąskaitas. Ieškovės nurodytas 481,94 Eur skirtumas susidarė tuomet, kai ieškovė pradėjo taikyti šilumos kainos tarifą, į kurį buvo įskaičiuota papildoma, Sutartyje nenumatyta paslauga – pastato šilumos punkto, kurį nuo 1971 m. nepertraukiamai prižiūrėjo atsakovė, priežiūra. Bendrija niekada savo šilumos punkto nebuvo perleidusi nei Vilniaus šilumos tinklams, nei UAB „Vilniaus energija“. 2002-02-01 pasirašant valstybinių šilumos perdavimo tinklų nuomos sutartį su „Dalkia“ turėjo būti atsakovės - 395 –osios daugiabučio namo savininkų bendrijos sutikimas. Šilumos punkto įrenginiai nebuvo išnuomoti UAB „Vilniaus energija“ ir 2003-2004 m. per prievartą vykdant Bendrijos šilumos punkto renovaciją atsakovė su tuo sutiko tik gavusi šilumos tiekėjo kai kurias garantijas. Atsakovė pageidavo gauti iš UAB „Vilniaus energija“ Šilumos įrenginių nuomos sutartį su priedais, kurie yra labai svarbūs. Po Bendrijos šilumos punkto renovacijos 2004‑09‑15, prižiūrėti, t.y. valdyti, disponuoti ir eksploatuoti renovuotus šilumos punkto įrenginius teisę UAB „Vilniaus energija“perdavė Bendrijai. Nuo tada atsakovė prisiėmė ir papildomas atnaujintos įrangos eksploatavimo bei palaikymo išlaidas, tačiau balansinės atsakomybės ribos nepasikeitė. Ieškovė, nepaaiškindama to atsakovei, į šilumos kainą įtraukė atitinkamą dedamąją kainos dalį ir Bendrija pradėjo atsiskaitinėti už šilumos punkto renovuotą įrangą, kas atitiktų išperkamosios nuomos sąvoką, nors nebuvo įforminta jokia lizingo sutartis. Nuo 2004-09-15 iki 2011 m. pradžios Bendrija sėkmingai prižiūrėjo savo šilumos punkto įrenginius ir dengė eksploatacines išlaidas, kai ieškovė staiga prisiminė savo „nuosavybę“ bei tariamai susidariusią skolą, nors ieškovė nenurodė jokių vykdytų šilumos punkto priežiūros darbų, patirtų eksploatacinių kaštų. Šilumos punkto priežiūrą vykdė atsakovė. Bendrija niekuomet nerinko iš gyventojų šilumos punkto priežiūros mokesčio ir visus eksploatacinius kaštus dengė iš savo kaupiamojo fondo. Bendrijos nariai visuotiniame susirinkime nusprendė nepirkti punkto priežiūros paslaugos iš ieškovės ir apie savo sprendimą nedelsiant informavo ieškovę. Pagal Sutarties sąlygas šilumos punkto priežiūros neįmanoma vykdyti tiekiant šilumos energiją termofikaciniu vandeniu. Punktui prižiūrėti turėjo būti sudaryta atskira sutartis, kuri nebuvo sudaryta. Įtraukimas šilumos punkto priežiūros kaštų į šilumos kainą turėtų būti prilyginta nusikalstamai veikai, nes kuo didesnį šilumos kiekį sunaudoja senos statybos neapšiltintas namas, tuo daugiau reikia mokėti už šilumos punkto įrenginių priežiūrą. Bendrija, kaip vartotojas nesutiko nuo 2011-05-01 pirkti tiekėjo primetamos šilumos punkto priežiūros paslaugos ir apie tai tiekėją (ieškovę) ne kartą informavo. Ieškovės aiškinimai dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatomų kainų yra nepagrįsti, o remiantis Komisijos 2011-03-22 nutarimo Nr. 03-55 2.2.1 p. gali būti taikomas žemesnis tarifas, kai šilumos punktus valdo, naudoja ir jais disponuoja bendrosios nuosavybės teise daugiabučio namo ir patalpų savininkai. Ieškovės nurodyta paslauga laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2012-10-31 nebuvo suteikta ir ieškovė tuo laikotarpiu išrašinėjo didesnes sąskaitas pagal nepagrįstai aukštesnį tarifą, į ką nepagrįstai buvo įtrauktas šilumos punkto priežiūros mokestis.

Dublike ieškovė nurodė, kad 2005-09-30 AB „Vilniaus šilumos tinklai“ perdavė ieškovei nuomininkei UAB „Vilniaus energija“, kaip nuomotojo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybę šilumos punktą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad skolos laikotarpiu šilumos punktas jai priklausė nuosavybės teise.

Triplike atsakovė nurodė, kad dėl šilumos punkto priežiūros turėjo būti sudaryta atskira nuo šilumos energijos tiekimo sutartis. Atsakovė teigia, kad nuo 2004-09-15 Bendrija įsigijo teisęs valdyti renovuotą įrangą ir iki šiol nepertraukiamai valdo šilumos punktą ir jo įrenginius. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2004-09-15 iki 2005-09-30 šilumos mazgas nebuvo perduotas ieškovei ir jį eksploatavo atsakovė, todėl, atsakovės faktiniams punkto priežiūros kaštams esant mažesniems pati ieškovė yra skolinga atsakovei 958,64 Eur. Laikotarpiu nuo 2005-08-30 iki 2011-05-01, kai šilumos punktas neva jau buvo perduotas ieškovei, ji savo turtu nesirūpino ir maloniai perleido šilumos punkto priežiūros ir eksploatacijos išlaidas atsakovei, kuriai ieškovė bent kokius 6 kartus daugiau skolinga, nei reiškia reikalavimą atsakovei šioje byloje. Atsakovė prašė ieškinį atmesti.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad tuo atveju, jei šilumos punktas priklausė šilumos tiekėjui, šiuo atveju - ieškovei 2002-04-01 nuomos sutarties pagrindu, tai objekte esančio šilumos punkto įrenginių priežiūros pareiga tektų pačiai ieškovei. Tuo atveju, būtų nustatyta, jog ginčo laikotarpiu šilumos punktas priklausė vartotojams, t.y. atsakovei, tai punkto priežiūros pareiga būtent jai. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovas bylos nagrinėjimo metu palaikė komisijos pateiktą išvadą.

Bylos nagrinėjimo metu buvo patenkintas ieškovės prašymas (133-135 b.l.) ir ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ teismo protokoline nutartimi buvo pakeista jos procesinių teisių perėmėja ieškove akcine bendrove „Vilniaus šilumos tinklai“, o uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ procesinė padėtis pakeista į trečiojo asmens.

Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ palaikė ieškovės poziciją.

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo pareiškusi analogišką ieškinį, tačiau teismo 2013‑03-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3295-936-2013 ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, pripažinus, kad ieškovė nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos.

Ieškovė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 1998-02-24 sudarė su atsakove 395 –aja daugiabučio namo savininkų bendrija Šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė centralizuotai tiekia šilumos energiją namui, esančiam (duomenys neskelbtini). 2002-02-01 tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės bendrovė Dalkia ir UAB „Vilniaus energija“ buvo pasirašyta nuomos sutartis, kuria remiantis UAB „Vilniaus energija“ perėmė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ funkcijas, tarp to ir teisę skirstyti šilumos energiją vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Pagal Nuomos sutarties sąlygas UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir debitorių skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, o nuomos sandoris buvo įvykdytas 2002-04-01.

Ieškovė teigė, kad atsakovė pilnai neapmokėjo UAB „Vilniaus energija“ išrašytų sąskaitų už šilumos energiją, nors ieškovė sumas už šilumos energiją apskaičiavo vadovaudamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais, pagal kuriuos kaina diferencijuojama atsižvelgiant į šilumos punkto priklausomybę. Atsakovė, teigdama, kad yra skirtingos sąvokos šilumos punktas ir šilumos mazgas, laikėsi pozicijos, kad šilumos punktas name (duomenys neskelbtini), nuo 1971 m. priklausė atsakovei ir tik ji vykdė šilumos punkto priežiūrą, dėl ko Bendrijai turėjo būti taikoma mažesnė šilumos pardavimo kaina – 3,10 ct/kWh vietoje 5,05 ct/kWh.

UAB „Vilniaus energija“ 2003-07-14 ir 2003-09-17 raštais kreipėsi į 395 –ąją daugiabučio namo savininkų bendriją (toliau – Bendrija) dėl šilumos punkto renovacijos, nurodant, jog 2003 m. antrame pusmetyje rekonstruotas šilumos punktas pagal sutartį bus perduotas eksploatuoti Bendrijai (b.l. 50, 51). Atsakovė rašte 2003-10-16 Nr. 35, adresuotame UAB „Vilniaus energija“, nurodė, jog Bendrijos valdyba neprieštarauja numatytai šilumos punkto renovacijai, bet prašė ją daryti kuo vėliau, pagal galimybę nukeliant į 2004 m. (93 b.l.). UAB „Šimtas aukštų“ ir Bendrija 2004-08-24 pasirašė išardyto esamo šilumos punkto įrenginių ir medžiagų likvidavimo-perdavimo aktą (94 b.l.). UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovė 2004-09-15 pasirašė perdavimo aktą, kuriuo UAB „Vilniaus energija“ perdavė trečiajam asmeniui Bendrijai RUBISAFE valdymo pultelį (52 b.l.) ir ginčo dėl to, kad UAB „Vilniaus energija“ lėšomis buvo atlikta šilumos punkto name (duomenys neskelbtini), renovacija, nėra.

Ieškovė patvirtinti aplinkybei, kad šilumos punktas name (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei pateikė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2011-04-26 raštą Nr. 02-185, adresuotą AB „Vilniaus energija“ (30 b.l.). Taip pat pateikė įrenginių sąrašą ir įrenginių perdavimo nuomininkui naudotis 2005-09-30 aktą, pasirašytą AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“, pagal kurį šilumos mazgo (duomenys neskelbtini), įsigijimo data yra 2005-08-01, įsigijimo vertė 28 990,64 Lt, o likutinė vertė 28 990,64 Lt (89-92 b.l.). Atsakovė pateikė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2014-06‑20 raštą, kuriuo ieškovė nurodo, jog šilumos mazgo likutinė vertė 2014-06-20 yra 1 924,62 Lt (53 b.l.), tačiau ši likutinė vertė nurodyta po skolos laikotarpio ir neįrodo šilumos punkto įrenginių priklausomybės atsakovei skolos susidarymo laikotarpiu.

Atsakovė teigė, kad ieškovė galėtų būti laikoma tik šilumos mazgo, bet ne šilumos punkto savininkė. Pažymėtina, kad šilumos energijos tiekimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra vartojama sąvoka „šilumos mazgas“. Pagal Šilumos ūkio įstatymo (redakcija iki 2011-11-01) 2 str. 37 p. šilumos punktas - prie šilumos įvado prijungtas šilumos perdavimo tinklo įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių, patvirtintų Ūkio ministro 1999-12-21 įsakymu Nr. 424, skyriuje „Terminai ir apibrėžimai“ nurodyta, kad apskaitos mazgas, tai šilumos šaltinyje, grupiniame arba objekto šilumos punkte įrengtas matavimo prietaisų komplektas, skirtas šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitai bei parametrų kontrolei. Taisyklėse šilumos punktas apibrėžiamas kaip ir Šilumos ūkio įstatyme, t.y. kaip šilumos įrenginys, prijungtas prie šilumos tinklo, kuris su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuoja ir skirsto objekto šildymo, vėdinimo bei kitoms šilumą vartojančioms sistemoms. 2011-11-01 įsigaliojusi Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 37 p. redakcija numatė, jog daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai). Pažymėtina, kad šilumos punktas (kaip įrenginių visuma) (duomenys neskelbtini), skolos susidarymo laikotarpiu (iki 2011-11-01) nebuvo nustatyta tvarka perduotas atsakovės 395 DNSB nuosavybėn, o UAB „Vilniaus energija“ pasikeitus teisiniam reglamentavimui tik perdavė atsakovei šilumos punkto priežiūros funkcijas. Šilumos ūkio įstatymo 37 str. 5 d. 1 p. numatė, kad savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika, turėjo nustatyti šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų turėjo nustatyti šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos. Kaip matyti iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-03-22 nutarimo Nr. O3-55 Vilniaus miesto savivaldybė taryba nepatvirtino UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų pirmiesiems dedamųjų galiojimo metams, todėl Komisija jas nustatė vienašališkai.

2011-10-28 perdavimo-priėmimo aktu šilumos punkto (duomenys neskelbtini), įrenginių priežiūra buvo perduota atsakovei 395 DSNB (31 b.l.). Atsakovė teigė, kad šilumos punkto priežiūrą vykdė ji ir tam patvirtinti 2007-09-27 Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį su M. B. (54,55 b.l.), kuris bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas liudytoju, taip pat pateikė šilumos prietaiso parodymų kontrolės bei šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros žurnalus (58-67 b.l.). Teismo nuomone, atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ji tik savo jėgomis vykdė šilumos punkto (duomenys neskelbtini), priežiūrą, nes tą paneigia 2011-10-28 perdavimo-priėmimo aktas. Be to Šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatavimo) taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2005-08-05 įsakymu Nr. 4-291 numato visą kompleksą reikalavimų ir priemonių šildymo sistemai prižiūrėti, visų kurių įgyvendinti atsakovė vien savo jėgomis be šilumos energijos tiekėjo žinios negalėjo įgyvendinti.

Iki 2011-11-01 galiojusios Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. numatė, jog šilumos punktų priežiūros sąnaudos priskiriamos prie būtinųjų šilumos tiekėjo sąnaudų, o pagal minėto įstatymo 28 str. 5 d. šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų šilumos punktų įrenginių priežiūrą (eksploataciją). Skolos susidarymo laikotarpiu galiojusi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 3 d. redakcija numatė, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo–pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus, o nuo 2011-11-01 įsigaliojusioje minėto įstatymo 32 str. 3 d. nustatytas šilumos kainų diferencijavimas pagal tiekimo–vartojimo ribą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010-12-15 nutarimu Nr. O3-316, esant situacijai, kai šilumos kainos diferencijuojamos atsižvelgiant į šilumos punktų nuosavybę, nustatė bazines šilumos kainas, į kurias buvo įtrauktos šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros, nusidėvėjimo ir kitos sąnaudos ir šios kainos pradėtos taikyti nuo 2011-05-01 jas 2011 m. balandžio mėn. apskaičiavus pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-03-22 nutarimu Nr. O3-55 nustatytas pirmųjų bazinės kainos galiojimo metų šilumos kainų dedamąsias. Todėl skolos susidarymo laikotarpiu nuo 2011-05-01 iki 2011-11-01 šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo dengiamos ne iš šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui (ieškovei) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyto ir gyventojų mokamo priežiūros mokesčio, o iš šilumos vartotojų šilumos tiekėjui mokamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos šilumos kainos. Darytina išvada, kad pagal tuometinį teisinį reglamentavimą ieškovė, nustatydama šilumos gamybos kainą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011‑03‑22 nutarimo Nr. O3-55 2.2.2 p., kai šiluma tiekama iš grupinių ir individualių šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų ir sudarė 5,05 ct/kWh. Pripažintina, kad tokia situacija, t.y. kainos skirtumas susidarė dėl teisinio reglamentavimo, kai turėjo būti dengiamos šilumos tiekėjo šilumos punkto priežiūros, remonto, nusidėvėjimo sąnaudos, kurios įskaičiuojamos į šilumos kainą, nes nėra pagrindo pripažinti, kad skolos susidarymo laikotarpiu šilumos punkto įrenginiai priklausė atsakovei.

Ieškovė pateikė 2011 m. gegužės – spalio mėn. UAB „Vilniaus energija“ pažymas apie šilumos sunaudojimą bei atsakovei išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už šilumos energiją (6-9, 14-29 b.l.), kurių atsakovė pilnai neapmokėjo. Remiantis mokesčių paskaičiavimo pažyma atsakovės skolą sudaro 481,94 Eur (1 664,03 Lt, 95 b.l.), kuri priteistina iš atsakovės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 str., 6.388 str.).

Šalių sutarties 8.3 p. numatė, kad vartotojui laiku neapmokėjus sąskaitos vartotojui skaičiuojami 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė apskaičiavo mažesnius 0,04 proc. delspinigius už 6 mėn. laikotarpį, kurie – 35,09 Eur (10 b.l.) vadovaujantis CK 6.71, 6,72 str. priteistini iš atsakovės.

Pagal CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.210 str. 1 d. terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito. Pripažinus, kad atsakovė neatitinka CK 6.210 str. 2 d. numatytų sąlygų, iš jos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 93 str. 1 d. tenkinant ieškinį, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 51 Eur žyminio mokesčio ir 3,18 Eur išlaidų už juridinių asmenų registro tarnybos pažymą, iš viso - 54,18 Eur bylinėjimosi išlaidų (5,39,40 b.l.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės 395 –osios daugiabučio namo savininkų bendrijos, į. k. 125114621, 517,03 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (517,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme - 2017-02-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,18 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, į. k. 124135580, naudai.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.