Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino R. P. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 62¹ straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė jam 5000 litų baudą. Nuobauda skirta už tai, kad 2010 m. birželio 2-9 dienomis, patikrinus R. P. ir A. B. bendroje nuosavybėje esančio miško valdą, esančią Pagėgių sav., Barziūnų k., Rambyno girininkijos (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad R. P. einamajam kirtimui 2009 m. gegužės 17 d. buvo išsirašęs leidimą, kuriame numatyta iškirsti 577 vnt. žalių augančių medžių, medžiai kirtimui buvo paženklinti, medžių tūris 457,4 ktm. 2009 m. gegužės-birželio bei 2009 m. gruodžio mėnesiais R. P. iškirto 1070 vnt. žalių medžių, kurių tūris 641,555 ktm. Nustatyta, kad jis be leidimo savavališkai iškirto 184,155 ktm (641,555 – 457,4= 184,155 ktm). Iškirsta mediena buvo išvežta. Miškas priklauso IV miškų grupei. Tuo savo veiksmais R. P. pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo reikalavimus bei Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 799.

Apeliaciniu skundu R. P. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pažeidimo nepadarė. Teismas nepagrįstai rėmėsi vietos gyventojų R. A. ir A. K. parodymais, kadangi R. A. buvo užkluptas vagiant mišką iš pareiškėjui priklausančios miško valdos. Ne kartą už tokią pačią veiką yra įkliuvęs ir A. K.. Nurodo, jog byloje neapklaustas miško valdos bendrasavininkis A. B.. Teigia, jog teismui buvo pateikęs pranešimą, kad serga, tačiau byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, todėl negalėjo išdėstyti savo pozicijos. Nurodo, jog apie įvykdytą iš jo miško vagystę nieko nežinojo, todėl į policiją nesikreipė. Mano, kad byla išnagrinėta paviršutiniškai ir nepilnai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

R. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 62¹ straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad be leidimo savavališkai iškirto 184,155 ktm medienos. R. P. savo kaltę neigia, nurodydamas, jog miško nekirto daugiau, nei nurodyta leidime, o nurodoma miško dalis galėjo būti pavogta, tuo tarpu bylą nagrinėjęs teismas priešingą išvadą padarė nevisapusiškai ištyręs bylą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad versijų kėlimas yra įstatymo leidžiama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens gynybos priemonė, todėl kiekvienu atveju asmens dėstoma pozicija turi būti kruopščiai, be išankstinio skeptiško nusistatymo, ištirta ir įvertinta. Šiuo atveju ši R. P. versija nebuvo tirta, nors bylos ikiteisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas nuosekliai neigė savo kaltę (b. l. 4, 12, 20). Apylinkės teismas, spręsdamas dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės iš esmės rėmėsi vien rašytiniais R. A. (b. l. 17-18) ir A. K. (b. l. 19) paaiškinimais bei iškirstos medienos matavimo dokumentais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos paaiškinimus, sprendžia, kad jie nėra išsamūs, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad didesnės apimties, nei numatyta leidime, kirtimą organizavo būtent R. P.. R. A. nurodė, jog jam R. P. buvo leidęs pasirinkti šakų, o jis tuo pačiu nuskirto keletą medžių. Be to, nurodė, jog kirtimas buvo vykdomas vasaros pradžioje, o prieš naujus metus, R. P. leidus, R. A. valė atliekas. A. K. paaiškinime apskritai nenurodoma nei kas vykdė kirtimą, nei kokiame konkrečiai sklype. Apelianto keliama versija dėl galimos medžių vagystės apskritai nebuvo tirta, nors iš byloje surinktų duomenų negalima teigti, kad ji būtų paneigta. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas į posėdį nekvietė nei paaiškinimus rašiusių R. A., A. K., nei kirstinus medžius žymėjusio J. A., nei Institucijos pareigūnų, nei kito miško bendrasavininkio A. B., nors faktas, jog miškas priklauso 2 savininkams, yra patvirtintas nekilnojamojo turto registro išraše (b. l. 29-30). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje apskritai nėra duomenų, jog antrasis miško bendrasavininkis būtų buvęs apklaustas, nepaimti net jo rašytiniai paaiškinimai. Tačiau pažymėtina, kad neapklausus liudytojų, kurių parodymai gali būti esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti liudytojus, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę neigia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N62-2475/2010, N62-3061/2010).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad formuluojant kaltinimą protokole nurodyta, jog veika buvo atliekama per du kartus – 2009 m. gegužės-birželio mėnesiais ir 2009 m. gruodžio mėnesį. Nuobaudos skyrimo terminas remiantis ATPK 35 straipsnio 3 dalimi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Tauragės rajono agentūros nutarimu buvo pratęstas 2010 m. birželio 10 d. (b. l. 13), tačiau pažymėtina, kad iš J. A. paaiškinimo (b. l. 16) matyti, kad 2009 m. birželį kirtimas buvo atliktas tvarkingai, atitiko leidime nurodytus reikalavimus. Todėl svarstytina, ar vykdant pirmąjį kirtimą buvo pažeistos teisės normos, ar inkriminuojama veika laikytina tęstine. Ši aplinkybė taip pat svarbi sprendžiant, ar nuobaudos skyrimo terminas dėl pirmojo veikos epizodo nebuvo pratęstas praleidus terminą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokiu atveju turėtų būti vertinama, koks konkrečiai kiekis medienos buvo neleistinai iškirstas būtent antrojo kirtimo metu.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

Nustatyta, kad R. P., teikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 100 litų žyminį mokestį (b. l. 46). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, skundai dėl administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo) žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl 2010 m. liepos 21 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą perversta 100 litų suma grąžintina apeliantui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarimą R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Grąžinti R. P. 2010 m. liepos 21 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą perverstą 100 (vieno šimto) litų žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.