Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jai paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant viso bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant lankytis M. D. namuose (duomenys neskelbtini), arba toje vietoje, kurioje jis gyvena.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 ir 9 d., paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2018 m. birželio 13 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, J. D. paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant viso bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant lankytis M. D. namuose (duomenys neskelbtini), arba toje vietoje, kurioje jis gyvena, bei 3 012,8 Eur baudą.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas.

Vadovaujantis BK 72¹ str. J. D. bausmės atlikimo metu uždrausta artintis prie M. D. arčiau, nei per 5 metrus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. D. nuteista už tai, kad 2018 m. balandžio 28 d., apie 19 val. smurtavo prieš savo buvusį sutuoktinį M. D., t.y. M. D. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė du smūgius kumščiu M. D. į veidą, rankų nagais apdraskė abiejų rankų dilbius, padarydama poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. D. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo J. D. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas, išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai J. D. pripažino kalta pagal BK 140 str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistosios apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami tik vienpusiškai aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, o vien tik tai, kad ji kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti.

9. Nagrinėjamu atveju nuteistoji J. D. viso proceso metu neneigė, jog tarp jos ir buvusio sutuoktinio įvyko konfliktas, tačiau teigė, kad tyčios jo sužaloti neturėjo. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu paaiškino, kad viskas įvyko dėl motiniško instinkto, kadangi atvykus pasimatyti su sūnumi nukentėjusysis jai to padaryti neleido. Ši apeliantės pateikiama įvykio versija atmetama ir vertinama išimtinai kaip jos pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, jog J. D. tyčia sužalojo M. D. patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas.

10. J. D. kaltę neabejotinai patvirtina, priešingai nei teigia apeliantė, viso proceso metu duoti išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo M. D. parodymai, kad jis nenorėjo leisti J. D. bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, nes ji yra sūnui inicijavusi baudžiamąjį procesą dėl jos sumušimo, taip siekdamas apsaugoti sūnų nuo galimų konfliktų su mama. Nuteistoji išvakarėse skambino dėl susitikimo su sūnumi, tačiau jis ir sūnus jai pasakė, kad ji nevažiuotų, nes sūnus nenori matytis su mama. Atvykusi į jo butą, nukentėjusioji veržėsi į vidų rėkdama, kad nori pamatyti sūnų. Sūnus stovėjo už jo, o jis fiziškai neleido, kad J. D. prie jo artintųsi. Negalėdama prasibrauti ji jam sudavė smūgį į dešinę veido pusę, sudraskė marškinėlius. Jis ją ramino, kad ji nesužalotų jo ir savęs pačios, pargriovė, atsisėdo ant viršaus ir laikė už rankų. Sutramdęs paprašė sūnaus iškviesti policiją. Atvykus pareigūnams paleido J. D., o ji jam trenkė į kairę veido pusę, nagais apdraskė jo rankas, ant kurių taip pat atsirado nubrozdinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis apklausos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu negalėjo tiksliai prisiminti kuriuo metu jam nukrito akiniai, po pirmo ar antrojo smūgio, o apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tuo metu, kai atvykus pareigūnams J. D. jam sudavė į kairįjį skruostą, jis jau buvo be akinių. Teisėjų kolegijos vertinimu šis nukentėjusiojo duotų parodymų netikslumas nelaikytinas esminiu bei sudarančiu pagrindą jo parodymus laikyti nepatikimais. Be to, ir pats nukentėjusysis nurodė, kad aptartą aplinkybę geriau prisiminė iš karto po konflikto. Pažymėtina, kad M. D. jo atžvilgiu J. D. atliktus smurtinius veiksmus nurodė ir savo 2018 m. balandžio 28 d. protokole – pareiškime, kuris buvo surašytas praėjus labai trumpam laiko tarpui po įvykio. Nukentėjusiojo M. D. duotus parodymus apie įvykio aplinkybes ir patirtus sužalojimus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, t. y. liudytojų M. D., D. A. ir E. M. parodymai, taip pat 2018 m. balandžio 30 d. teismo medicinos specialisto išvada. Liudytojas M. D. parodė, kad 2018 m. balandžio mėn. mama jam skambino ir sakė norinti susitikti. Jis prašė pas jį nevažiuoti, sakė nenorintis su ja susitaikyti. Tėtis jam nedraudžia bendrauti su mama, jis pats to nenori daryti. Vakare mama atvyko, tėtis atsidarė duris, ji įsiveržė į vidų, elgėsi neadekvačiai, kaltino tėtį, kad neleidžia su juo pasimatyti. Tėtis prašė jos išeiti ir neleido eiti į kambarį, tada ji jam trenkė į veidą. Tėtis bandė mamą išstumti pro duris, įvyko susistumdymas. Tėtis mamą pargriovė ant sofos, ji suplėšė tėčio marškinėlius, tada tėtis ją paguldė ant žemės ir apžergė. Jis tėčio prašymu iškvietė policiją. Tėvui buvo nubrozdinta dešinė akis, nubrozdinimas atsirado po pirmojo smūgio, po kelių dienų ta vieta ištino. Iš 2018 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad pagalbą į įvykio vietą iškvietė būtent M. D.. Liudytojas, policijos pareigūnas, D. A. parodė, kad atvykus į įvykio vietą prie durų stovėjo jaunuolis ir prašė paskubėti, nes tėtį muša mama. Kambaryje nukentėjusysis ant žemės gulinčią J. D. buvo apžergęs ir laikė jos rankas. Buvo perplėšti vyro marškinėliai, prie akies buvo įbrėžimas, nukritę akiniai. Paprašius jie atsistojo ir apeliantė trenkė jam į veidą. Ji bandė eiti prie sūnaus, kuris pasakė nenorintis bendrauti. Liudytojas, policijos pareigūnas E. M. paaiškino, kad nuvykus į įvykio vietą, jaunuolis prie durų pasakė, kad įvyko konfliktas tarp motinos ir tėvo. Bute nukentėjusysis laikė prispaudęs prie žemės J. D.. Kalbėdamas su jaunuoliu išgirdo dunkstelėjimą ir pamatė J. D. ranką, judančią nuo nukentėjusiojo veido. Buvo paraudęs nukentėjusiojo dešinysis paakys, suplėšyti marškinėliai. 2018 m. balandžio 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad M. D. nustatyta poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, odos nubrozdinimai abejuose dilbiuose. Sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais, galimai suduodant ranka, įdreskiant rankų nagais ir pan. Dėl sužalojimų M. D. sveikata sutrikdyta nežymiai. Atkreiptinas dėmesys, kad nors kaip ir nurodė apeliantė, minėtoje specialisto išvadoje nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai dešinės akies vokuose ir odos nubrozdinimai abiejuose dilbiuose, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam nebuvo smūgiuojama į kairį skruostą, kadangi šia aplinkybę patvirtinto tiek pats nukentėjusysis, tiek į įvykio vietą atvykę pareigūnai.

11. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pateiktų įrodymų visuma yra pakankama konstatavimui, kad J. D. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju aplinkybė, ar nuteistoji nukentėjusiajam trenkė kumščiais, ar delnu, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl plačiau šiuo klausimui teisėjų kolegija nepasisako.

12. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju J. D. buvo konflikto iniciatorė, o nukentėjusysis tiesiog gynėsi. Pažymėtina, jog vien tik tai, kad buvęs sutuoktinis neleido jai pasimatyti su sūnumi, kuris, kaip matyti, ir pats su mama tuo kartu nenorėjo bendrauti, nesudarė jai pagrindo panaudoti smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantei šiuo atveju nekilo teisė į būtinąją gintį.

13. Pažymėtina, kad J. D., ginčydama savo kaltę, apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuo atveju neturėjo būti remiamasi liudytojo M. D. parodymais, o jo apklausa pirmosios instancijos teisme sukėlė jam psichologinę traumą, jis nenorėjo dalyvauti apklausoje, jam yra atsibodę tėvų konfliktai, be to jis nežinojo, kad mama negalės 1,5 metų išvykti dirbti į užsienį, kas neigiamai atsilieps jo finansinei padėčiai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės skundo teiginius. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju M. D. turėjo galimybę pagal BPK 82 str. 2 d. atsisakyti duoti parodymus arba neatsakinėti į tam tikrus klausimus, apie ką jis buvo informuotas teisiamojo posėdžio metu, tačiau to nepadarė ir sutiko parodymus duoti. Laikyti šio liudytojo parodymus nepatikimais vien todėl, kad apeliantė yra jo motina, o nukentėjusysis tėvas, nėra pagrindo, be to, jo parodymai visiškai sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra duomenų, jog vykdyta apklausa M. D. sukėlė psichologinę traumą, jų nepateikė ir apeliantė. Be to, nepilnamečio liudytojo apklausa pirmosios instancijos teisme buvo vykdoma nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad M. D., kai jis buvo apklausiamas teismo posėdyje, vykusiame 2019-02-06, buvo (duomenys neskelbtini) metų (gim. (duomenys neskelbtini)) amžiaus, kas leidžia manyti, jog jo asmenybė yra pakankamai susiformavusi ir jis gali priimti savarankiškus sprendimus, ką jis šiuo atveju ir padarė, paaiškindamas savo santykius su tėvais ir jų veiksmus įvykio dieną.

14. J. D. pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, t. y. nepagrįstai nevertino 2018 m. balandžio 30 d. jos pranešimo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariatui, 2017 m. kovo 24 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nutarties, kurioje numatyta, kad ji turi teisę bendrauti su nepilnamečiu sūnumi ir dalyvauti jo auklėjime, neribojant šios teisės, rašytinių duomenų apie jos teikiamą išlaikymą sūnui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų, 2018 m. gegužės 2 d. šeimos gydytojos ligos aprašymo po įvykio, 2007 m. liepos 26 d. teismo specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), apibūdinančios nukentėjusiojo asmenybę ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės skundo teiginiu. Nemanytina, kad įvertinus šiuos jos nurodomus duomenis būtų nustatyta naujų, reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų vertinimas galėtų pakeisti daromas išvadas. Esant šioms aplinkybės, apeliantės skundo argumentai atmetami.

15. Apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde taip pat prašo priimti nutartį dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. D. atžvilgiu pagal BK 245 str., 140 str. 1 d., 235 str. 1 d. ir 159 str., kadangi pirmosios instancijos teismas šio procesinio veiksmo nepagrįstai neatliko. BPK 257 str. 1 d. nustato, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina dar neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą. J. D. keliamas klausimas dėl M. D. galimai padarytų nusikalstamų veikų visiškai nesusijęs su byloje sprendžiamu jos pačios kaltės klausimu dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Be to, šiuo atveju pagrindo priimti BPK 257 str. 1 d. numatytą nutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra.

16. BK 140 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų.

17. Pirmosios instancijos teismas J. D. už BK 140 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą skyrė laisvės apribojimo bausmę 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant ją viso bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant lankytis M. D. namuose (duomenys neskelbtini) arba toje vietoje, kurioje jis gyvena. Vadovaujantis BK 63 str. 3 ir 9 d. ši bausmė visiško sudėjimo būdu buvo subendrinta su bausme, J. D. skirta Plungės rajono apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu, jai paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant viso bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant lankytis M. D. namuose (duomenys neskelbtini) arba toje vietoje, kurioje jis gyvena bei 3 012,80 Eur baudą. Vadovaujantis BK 72¹ str. apeliantei bausmės atlikimo metu uždrausta artintis prie M. D. arčiau nei per 5 metrus.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismas J. D. teisingai parinko ir paskyrė bausmę už BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, nustatė jos dydį bei subendrino su kitu nuosprendžiu paskirta bausme. Taip pat šiuo atveju buvo tinkamai parinkti ir apeliantei skirti įpareigojimas, draudimas bei baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio ir švelninti paskirtą bausmę, kadangi ji skirta nepažeidžiant BK 54 str. įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų.

19. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas J. D. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – padarytas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas. Nustatyta jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdama anksčiau teista, t.y. recidyviste Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 str. 1 d. prasme, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nėra. Apylinkės teismas tinkamai įvertino J. D. asmenybę, t. y. tai, kad ji du kartus teista, dirba. Įvertinus visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog BK 41 str. numatytus bausmės tikslus įmanoma pasiekti J. D. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė didesnė nei vidurkis, įpareigojant ją viso bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant lankytis M. D. namuose (duomenys neskelbtini) arba toje vietoje, kurioje jis gyvena.

20. Pažymėtina, kad pažeidimų bendrinant J. D. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su bausme paskirta Plungės rajono apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu nenustatyta. Tiek skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, tiek galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantei turėtų būti švelninama paskirtoji bausmė, byloje nenustatyta. Jokių naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantė.

21. Atsižvelgiant į J. D. padarytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė J. D. skirti BK 72¹ str. įtvirtintą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. uždrausti bausmės atlikimo metu artintis prie M. D. arčiau nei per 5 metrus.

22. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. kovo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistosios J. D. apeliacinį skundą atmesti.