Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Alvyros Onos Kvaraciejūtės,

dalyvaujant nukentėjusiajam-privačiam kaltintojui A. (E.) Č. ir jo atstovui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo nukentėjusiojo – privataus kaltintojo A. (E.) Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. požymių, ir baudžiamoji byla pagal šiuos straipsnius nutraukta Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu;

Baudžiamoji byla V. V. kaltinant pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1p. a);

D. D. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. požymių, ir baudžiamoji byla pagal šiuos straipsnius nutraukta Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu;

Baudžiamoji byla D. D. kaltinant pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., BK 95 str. 1 d. 1p. a).

A. (E.) Č. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis šmeižė A. (E.) Č. per visuomenės informavimo priemonę, įžeidė jį, t.y. raštu užgauliai pažemindamas bei viešai paskleidė apie mirusiąją jo motiną P. V. melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jos atminimui, o būtent:

kad V. V. , būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vyr. redaktoriumi, 2004-06-07 Nr.22 30 psl. išspausdintame straipsnyje (duomenys neskelbtini), išspausdino A. (E.) Č. nuotrauką ir paskleidė žinias apie pastarojo mirusią motiną P. V. ir A. (E.) Č., kurios neatitinka tikrovės, žemino mirusios garbę, paniekina ir pakerta pagarbą jos atminimui, nulemia žmonių panieką, žemina A.E. Č. garbę ir orumą, šmeižia jį, straipsnyje teigiant: "E. Č. turėjo lytinių santykių su kartu gyvenusia motina", "per kratą pareigūnai jo namuose rado nuotraukų, kuriose jis fotografavosi su savo motina, santykiaudamas netradicinėmis pozomis".

D. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis šmeižė A. (E.) Č. per visuomenės informavimo priemonę, įžeidė jį, t.y. raštu užgauliai pažemindamas bei viešai paskleidė apie mirusią jo motiną P. V. melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jos atminimui, o būtent:

kad jis, būdamas straipsnio (duomenys neskelbtini) autoriumi, 2004- 06-07 leidinyje (duomenys neskelbtini) minėtame straipsnyje išspausdino A. (E.) Č. nuotrauką ir paskleidė žinias apie pastarojo mirusią motiną P. V. ir A.E. Č. neatitinkančias tikrovės, kurios žemina mirusios garbę, paniekina ir pakerta pagarbą jos atminimui, nulemia žmonių panieką, žemina A.E. Č. garbę ir orumą, straipsnyje teigiant: "E. Č. ; turėjo lytinių santykių su kartu gyvenusia motina", "per kratą pareigūnai jo namuose rado nuotraukų, kuriose jis fotografavosi su savo motina, santykiaudamas netradicinėmis pozomis".

Šiais savo veiksmais V. V. ir D. D. buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d.

Skunde nuteistasis A. (E.) Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį; prašo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti liudytoją M. R. , kitus asmenis; išreikalauti iš Kauno m. KMU morgo, Kauno miesto 2 klinikinės ligoninės duomenis susijusius su P. V. mirties aplinkybėmis (mirties liudijimą, informaciją dėl mirusiosios pristatymą į morgą, atlikto palaikų skrodimo, kt.). Apeliantas nurodė, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nekritiškai įvertino teisiamųjų paaiškinimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius saviraiškos teisę ir atsakomybę už tikrovės neatitinkančios, šmeižikiškos, žmogaus garbę ir orumą pažeidžiančios žinios platų paskleidimą spaudos leidinyje. Todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį. A. Č. pažymi, kad išteisintieji, rašinyje (duomenys neskelbtini) išspausdinę šmeižikiškas, tikrovės neatitinkančias žinias bei jo nuotrauką, viešai užgauliojo, pažemino nukentėjusįjį ir velionę jo motiną, nepadoriai juos vertino, atsiliepdami apie jų asmenybes, melagingai teigdami, jog nukentėjęs ir jo mirusi motina lytiškai santykiavo, tuo paniekindami nukentėjusiojo garbę ir orumą bei mirusio žmogaus atminimą. Todėl jie padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir 313 str. 2 d.

Skunde apeliantas detaliai išdėsto ir aptaria Lietuvos Respublikos BK 154 str. ir 155 str. reglamentuotų nusikalstamų veikų sudėtis (nusikaltimo objektyviąją pusę ir subjektyviąją pusę). Apelianto manymu, išteisintųjų veiksmuose yra visi būtini nusikalstamų veikų, numatytų BK 154-155 str., sudėčių elementai, todėl jie turėjo būti pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. V. V. ir D. D. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie nukentėjusįjį ir jo velionę motiną tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, jo motinos atminimą. Tokiu būdu jie nukentėjusiuosius apšmeižė ir viešai įžeidė. A. Č. pažymi, kad nusikaltimų padarymu kaltinami asmenys teismui nepateikė jokių faktinių duomenų, patvirtinančių jų paskleistų teiginių pagrįstumą ir tikroviškumą (nuotraukų, nutarimo atlikti kratą nukentėjusiojo namuose, kratos protokolo, kt.), t.y. išteisintieji neįrodė, jog jų publikacijoje esantys teiginiai atitinka tikrovę. V. V. ir D. D. , prieš publikuodami straipsnį, nepatikrino, neištyrė, neišanalizavo jame nurodytų teiginių tikrumo, nesiėmė veiksmų, kad būtų apklausta kita pusė, nebuvo pasiteirauta prokuratūroje apie publikacijoje nurodytų teiginių atitikimą tikrovei. Apeliantas nurodo, kad byloje yra Kauno miesto vyriausiojo prokuroro A. Č. pranešimas teismui (b.l. 10), kuriame nurodyta, jog prokuratūra neturi ir neturėjo duomenų, patvirtinančių D. D. ir V. V. sukurtų ir išplatintų straipsnyje teiginių tikrumą. A.(E.)Č. teigimu, kaltininkai inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė veikdami tiesiogine tyčia, nes, neturėdami jokių realių faktinių duomenų, patvirtinančių publikuotus teiginius, jie suvokė, kad skleisdami plačiai visuomenėje tikrovės neatitinkančias žinias apie A.(E.)Č. ir jo motinos elgesį, paniekina ir pažemina bei pakerta pasitikėjimą nukentėjusiaisiais ir to siekė.

Nukentėjusiojo manymu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų: netinkami vertino byloje surinktus duomenis, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisėtai, be pagrįstų motyvų atsisakė ištirti nukentėjusiojo prašomus svarbius bylos duomenis ir aplinkybes, išreikalauti svarbius dokumentus, apklausti nurodytus liudytojus, įvertinti byloje esantį Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Č. pranešimą (b.l. 10), kt. Tokiu būdu neteisėtai suvaržė ir apribojo A.(E.) Č. teisę teikti teismui įrodymus, teisę į teisingą ir nešališką teismą bei visų aplinkybių išnagrinėjimą. Todėl, anot apelianto, priėmė neteisėtą nuosprendį. Nukentėjusysis teigia, kad M. R. teismui davė melagingus parodymus, kurie neatitinka tikrovės. Liudytojo teiginiu melagingumą galima įrodyti, todėl prašo atlikti liudytojo duotų parodymų patikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A.(E.)Č. ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, išteisintasis D. D. ir išteisintųjų gynėjai prašė skundą atmesti.

Nukentėjusiojo – privataus kaltintojo A. (E.) Č. skundas atmestinas.

V. V. ir D. D. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti pagrįstai, jiems nepadarius veikų turinčių inkriminuotų nusikaltimų požymių.

Baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 313 str. 2 d. nutraukta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Dėl mirusiojo atminimo paniekinimo (BK 313 str. 2 d.) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. a p.p.) yra dveji metai. Tuo tarpu V. V. ir D. D. kaltinami minėtą baudžiamąjį nusižengimą padarę 2004-06-07. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas dėl kaltinimo pagal BK 313 str. 2 d. šioje byloje yra suėjęs 2006-06-07.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra padaromas kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia. Todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir turi to siekti (Lietuvos Respublikos BK 15 str.).

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 2004-06-07 leidinyje (duomenys neskelbtini) Nr. 22 buvo išspausdintas straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo išspausdinti A.(E.)Č. nuotrauka ir teiginiai: „E. Č. turėjo lytinių santykių su kartu gyvenusia motina“, „per kratą pareigūnai jo namuose rado nuotraukų, kuriose jis fotografavosi su motina, santykiaudamas netradicinėmis pozomis“. Išspausdinto straipsnio autorius yra D. D. , V. V. tuo metu buvo UAB (duomenys neskelbtini) vyr. redaktoriumi. D. D. ir V. V. kaltais neprisipažino ir kategoriškai atmetė jiems pareikštus kaltinimus. Teisiamojo posėdžio metu jie paaiškino, kad išspausdinto straipsnio niekas neužsakinėjo, nukentėjusiojo jie nepažinojo, juo nesidomėjo, nesiekė jo apšmeižti ar įžeisti. D. D. nurodė, kad straipsnyje buvo rašoma apie Kauno iškrypusį seksualinį gyvenimą. Tai buvo žurnalistinis tyrimas. Dalį teksto, dėl kurio A.(E.)Č. iškėlė privataus kaltinimo bylą, D. D. paėmė iš S. P. parašyto straipsnio (duomenys neskelbtini), kuris buvo išspausdintas 2000-12-23 (duomenys neskelbtini) priklausančiame leidinyje (duomenys neskelbtini). Išteisintasis patvirtino, kad rengdamas straipsnį jis bendravo su S. P. bei M. R. dėl informacijos patikimumo. D. D. teigė, kad M. R. patvirtino, jog buvo straipsnyje minimos nuotraukos.

Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai S. P. ir M. R. . S. P. patvirtino, jog 2000 metais leidinyje (duomenys neskelbtini) buvo išspausdintas jo rašytas straipsnis (duomenys neskelbtini), dėl kurio paneigimo į redakciją nebuvo kreiptasi. Šiuo straipsniu D. D. pasirėmė, rašydamas 2004 metais žurnale (duomenys neskelbtini) išspausdintą straipsnį. S. P. paaiškino, kad informaciją gavo 2000 metais iš Kauno rajono prokuroro S. B. , kuris papasakojo apie A.(E.)Č. ir nuotraukas, kuriose A.(E.)Č. yra nufotografuotas su motina. Liudytojas M. R. paaiškino, kad jis dirbo Poželos rajono prokuroru, o straipsnis (tiksliau straipsnio dalis susijusi su kaltinimu) išspausdintas žurnale (duomenys neskelbtini) sietinas su P. V. mirtimi. Tuo metu mirus asmeniui, prokuratūros darbuotojai važiuodavo į įvykio vietą, apžiūrėdavo lavoną, išrašydavo siuntimą į morgą. Kai mirė P. V. , liudytojas atostogavo, o vyriausiojo prokuroro pareigas laikinai ėjo pavaduotojas S. B. , kuris buvo nurodęs prokuroro padėjėjai J. P. ištirti P. V. mirties atvejį. Kaip nurodė liudytojas, J. P. jam parodė P. V. mirties medžiagą, kurioje buvo siuntimas į morgą, paaiškinimai, nutarimas atsisakyti iškelti bylą bei penkios nuotraukos (2 – vieno asmens, 3 – dviejų asmenų), ir paaiškino, kad P. V. namuose, ieškant mirusiosios pasą, sekcijos stalčiuje buvo rastos penkios nuotraukos. M. R. patvirtino, kad dviejuose nuotraukose A.(E.)Č. sėdi ant lovos su glaudėmis; A.(E.)Č. stovi nuogas be glaudžių. Trečiojoje nuotraukoje buvo pavaizduotas P. V. kūnas, kaip liudytojui sakė ekspertas kriminalistas, kai ji klūpo vėžio forma.

2004 m. straipsnyje (duomenys neskelbtini) išspausdinta informacija, jog „E. Č. turėjo lytinių santykių su kartu gyvenusia motina“, „per kratą pareigūnai jo namuose rado nuotraukų, kuriose jis fotografavosi su motina ir santykiaudamas netradicinėmis pozomis“, iš esmės atitinka 2000 metais leidinio (duomenys neskelbtini) straipsnio (duomenys neskelbtini) teiginius, kur pastraipa apie A.(E.)Č. pavadinta „Santykiavo su savo motina“ ir kurioje nurodyta, jog „Maždaug 1985 metais teisėsaugininkams kilo įtarimų dėl galimų E. Č. lytinių santykių su kartu su juo gyvenusia motina. Tyrimą šiuo subtiliu klausimu buvo pavesta atlikti tuometinei Santakos rajono prokuratūros prokurorei J. V. . Kratos metu pareigūnai rado nuotraukas, kuriose Kaune žinomas pederastas fotografavosi su savo gimdytoja specifinėse pozose. Kelti bylą tuomet taip pat buvo atsisakyta“. Iš šių pacituotų 2000 m. ir 2004 m. spausdintų straipsnių teiginių matyti, kad abiejuose straipsniuose pateikta informacija yra vienoda, kalbanti apie A.(E.)Č. lytinius santykius su savo motina bei nuotraukas.

Teismo proceso metu ištirti įrodymai patvirtina, kad D. D. , rinkdamas informaciją 2004 metais (duomenys neskelbtini) leidinyje išspausdintam straipsniui, tikrino šios informacijos patikimumą klausdamas S. P. , kuris dėl 2000 m. išspausdintame straipsnyje nurodytų aplinkybių betarpiškai bendravo su prokuroru S. B. , bei M. R. , kuris dirbo Poželos rajono prokuroru ir kuriam prokuroro padėjėja parodė nuotraukas, minimas straipsniuose. Šie asmenys D. D. patvirtino, jog straipsnyje nurodyti faktai ištiktųjų buvo. Tą liudytojai patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Šios aplinkybės rodo, kad D. D. pakankamai atsakingai ir apdairiai elgėsi su gauta medžiaga, tikrino jos patikimumą. Duotais kaltinamųjų ir liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo abejoti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. D. straipsnyje panaudojo 2000 metais (t.y. prieš 4 metus) išspausdinto straipsnio teiginius, kurie nebuvo paneigti Visuomenės informavimo įstatyme (1996 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. I-1418 su visais vėlesniais pakeitimais) nustatyta tvarka. Be to, minėto įstatymo 55 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad Viešosios informacijos rengėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jei ji buvo anksčiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse ir ši informacija nebuvo paneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse.

Kolegija įvertinusi šias apylinkės teismo nustatytas ir ištirtas aplinkybes daro išvadą, jog yra įrodyta, kad D. D. tikrino gautos informacijos atitikimą tikrovei, paskleista informacija buvo paruošta remiantis 2000 metais visuomenės informavimo priemonėje išspausdintu straipsniu, kuris įstatymo nustatyta tvarka nebuvo paneigtas, nei D. D. , nei V. V. A.(E.)Č. nepažinojo, juo asmeniškai nesidomėjo, neturėjo pagrindo jo apšmeižti, išteisintieji suvokė paskleistą informaciją kaip patikimą, žurnalo (duomenys neskelbtini) išspausdintame straipsnyje kalbama apie specifinį Kauno gyvenimą, nėra parašytas išskirtinai apie A.(E.)Č., todėl D. D. ir V. V. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu apšmeižti A.(E.)Č.. Nenustačius nagrinėjamoje byloje vieno iš būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – D. D. ir V. V. kaltės – konstatuotina, kad byloje kaltinti asmenys nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. D. ir V. V. pagal BK 154 str. 2 d. išteisino.

Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiamą apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Leidinio (duomenys neskelbtini) straipsnyje (duomenys neskelbtini) išspausdinta informacija apie A.(E.)Č. ir jo motinos santykius yra pateikta tinkama, visuomenėje priimtina forma. Iš aukščiau pateiktų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad D. D. ir V. V. , paruošdami ir išspausdindami minėtą straipsnį, nesiekė įžeisti nukentėjusįjį, t.y. byloje neįrodyta kaltininkų tiesioginė tyčia padaryti jiems inkriminuojamą nusikaltimą. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, yra įsitikinusi, jog D. D. ir V. V. pagal BK 155 str. 1 d. išteisinti pagrįstai.

Teisminio nagrinėjo metu neįrodyta, jog išteisintieji suvokė, kad paskleisdami informaciją apie A.(E.)Č. ir jo motinos elgesį, paniekina ir pažemina bei pakerta pasitikėjimą nukentėjusiuoju, įžeidžia jį, ir to siekė. Priešingi A.(E.)Č. aiškinimai, jog straipsnis buvo užsakytas, jog D. D. ir V. V. , suvokdami, kad informacija neatitinka tikrovės, siekė apšmeižti ir įžeisti jį, yra niekuo nepagrįsti, prieštarauja surinktiems įrodymams. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad išteisintieji teisminio nagrinėjimo metu neįrodė, jog publikacijoje esantys teiginiai atitinka tikrovę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (Kasacinė byla Nr. 2K-204/2008). A.(E.)Č. nepateikė įtikinamų įrodymų, patvirtinančių išteisintųjų tyčią jį apšmeižti ar įžeisti. Kaip jau yra minėta, D. D. ir V. V. išteisinti neįrodžius jų tyčios padaryti nusikalstamas veikas, t.y. neįrodžius vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – nusikaltimo subjektyviosios pusės. Tuo tarpu A.(E.)Č. skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir atlikti papildomus veiksmus (t.y. papildomai apklausti M. R. , nukentėjusiojo motinos kaimynus, kitus asmenis, išreikalauti nukentėjusiojo motinos mirties liudijimą, informaciją dėl mirusiosios pristatymą į morgą, atlikto palaikų skrodimo), kurie iš esmė yra susiję su P. V. mirties aplinkybėmis bei prokuratūros archyve galimai esančiomis leidinio (duomenys neskelbtini) publikacijoje minimomis nuotraukomis, t.y. apeliantas prašo atlikti veiksmus susijusius su veikos objektyviųjų požymių įrodinėjimu. Kolegija mano, kad patenkinus šiuos apelianto prašymus, kurie nepatvirtins įrodinėtino šioje byloje vieno iš būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – D. D. ir V. V. kaltės, ir taip beprasmiškai plečiant įrodymų ratą, kurie iš esmės gali patvirtinti arba paneigti inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, bus nepagrįstai suvaržytos proceso dalyvių teisės, nepagrįstai vilkinamas procesas, bus pažeisti proceso greitumo ir ekonomiškumo principai. Todėl tokie A.(E.)Č. prašymai yra atmetami.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė pažeisdamas baudžiamojo proceso normas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija, įvertinusi visą teisminio proceso metu surinktą bylos medžiagą, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo padaryta išvada yra pagrįsta ir teisinga. Byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog D. D. ir V. V. tyčia siekė apšmeižti ar įžeisti nukentėjusįjį. Teismo atsisakymas atlikti A.(E.)Č. prašomų papildomų tyrimo veiksmų buvo teisėtas, nes šie veiksmai yra susiję su objektyviųjų inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymių atskleidimu. Esant teismo nustatytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo prašomų veiksmų atlikimas būtų pateisinamas tik tuomet, jei tęsiant tyrimą būtų gauta įrodymų, patvirtinančių kaltininkų tiesioginę tyčią apšmeižti ar įžeisti A.(E.)Č.. Taip pat, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad A.(E.)Č. procesinės teisės nebuvo suvaržytos, jis galėjo pateikti teismui įrodymus, apklausti kaltinamuosius ir liudytojus, teikti prašymus, pasakyti baigiamąją kalbą. Priešingi nukentėjusiojo aiškinimai yra niekuo nepagrįsti, todėl kolegijos atmetami.

D. D. ir V. V. yra teisingai išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Įstatymas nenumato, kad tokiu atveju byla nutraukiama, ir tai be pagrindo nurodyta nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Tačiau tai nekeičia išteisinimo pagrįstumo ir nesudaro pagrindo naikinti išteisinamąjį nuosprendį. Šis teismo nurodymas iš nuosprendžio pašalintinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo – privataus kaltintojo A. (E.) Č. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuosprendžio pašalinti nurodymą, kad V. V. ir D. D. atžvilgiu baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., nutraukta.