Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-27 · Civilinė byla Nr. 2A-1108-619/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-27
Bylos Nr.
2A-1108-619/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01919-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
Ieškovas
UAB „Lukrida“
Atsakovas
UAB „Vilterna“
Civilinė byla Nr.2A-1108-619/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01919-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės, Alvydo Barkausko

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Lukrida“ ir atsakovo UAB „Vilterna“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lukrida“ ieškinį atsakovui UAB „Vilterna“ dėl skolos išieškojimo

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 47 489,06 Lt dydžio palūkanas vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 1 d. už pavėluotai sumokėtą komercinę skolą už laikotarpį nuo 2008-10-30 iki 2012-05-15. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-01-24 nutartimi patvirtino šalių 2011-01-18 pasirašytą taikos sutartį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1188-798/2011. Minėta taikos sutartimi šalys patvirtino atsakovo 134 098,54 Lt dydžio skolą ieškovui, atsiradusią 2008-01-15 d. Subrangos sutarties Nr. 2208/07/S 2.3 p. pagrindu. Atsakovui geruoju nesumokėjus priteistos skolos, ji buvo išieškota pagal 2011-09-29 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-1188-798/2011. Nors skola atsirado dar 2008-09-29 d., ji galutinai buvo sumokėta tik 2012-05-15 d.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, motyvuodamas tuo, kad šalių ginčas iš Subrangos sutarties Nr. 2208/07/S yra išspręstas teismo patvirtinta taikos sutartimi ir jame numatytą prievolę sumokėti skolą atsakovas įvykdė 2011-10-11 d. pagal antstolio patvarkymus areštavus jo sąskaitoje esančius 144 457,54 Lt ir pervedus į anstolio V. Č. depozitinę sąskaitą. Taip pat nurodė, kad taikos sutartimi ieškovas atsisakė reikalavimo mokėti palūkanas už subrangos sutartyje numatyto termino atsiskaityti praleidimą. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taip pat negali būti taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius mokėjimo įstatymas, nes jis yra taikomas ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, tuo tarpu ieškovo teisę reikalauti sumokėti už atliktus darbus nustato teismo patvirtinta taikos sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 7 138,70 Lt palūkanų, 214,16 Lt bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad šalys buvo sudarę subrangos sutartį, atsakovui nevykdant pareigos apmokėti už atliktus darbus, teisinis ginčas persikėlė į teismą, kur ieškovas prašė priteisti 6 procentų procesines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašė priteisti palūkanas, nors rangos sutartyje 7.3 punktu šalys buvo susitarę dėl 0,02 proc. dydžio delspinigių nuo neapmokėtos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Šalys ginčą baigė teismo patvirtinta taikos sutartimi. Teismo vertinimu, ieškovas 2009-08-10 ieškiniu siekė prisiteisti 6 proc. procesines palūkanas, kurias įstatymų leidėjas CK 6.261 str. įvardija kaip minimalius nuostolius. Taikos sutartimi ieškovas atsisakė nuo minimalių nuostolių padengimo. Kadangi taikos sutarties sąlygų atsakovas geruoju nevykdė ir pinigai ieškovui buvo pervesti tik 2012-05-15 d., konstatavo, kad ieškovas remiantis CK 6.261 str., LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. turi teisę reikalauti, kad už laikotarpį nuo 2011-09-20 iki 2012-05-15 atsakovas sumokėtų palūkanas už naudojimąsi ieškovo pinigais, nes neįvykdyta sutartinė prievolė pagal taikos sutartį.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Lukrida“ prašo panaikinti teismo priimtą sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti ieškinio reikalavimai ir tenkinti ieškinio reikalavimus pilna apimtimi, priteisti 40 350,36 Lt palūkanų. Teismo sprendimo neteisėtumą grindžia teismo atliktu netinkamu teisės normų taikymu atmetant ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Teismas byloje padarė išvadą, kad ieškovas taikos sutartimi atsisakė visų minimalių nuostolių padengimo – ne tik procesinių palūkanų, bet ir kompensacinių palūkanų. Tapatindamas kompensacines ir procesines palūkanas teismas netinkamai taikė teisės normas ir teisminę praktiką ir ši teisės klaida lėmė neteisingą sprendimą byloje, teismui padarius neteisingą išvadą, kad ieškovas neturi teisės į kompensacines palūkanas. Apelianto tvirtinimu, nors abi šios palūkanų rūšys yra laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, jos negali būti tapatinamos. Kompensacinės palūkanos atsiranda CK 6.37 str. 1 d., 6.210, 6.261 str. pagrindu ir tampa prievolės dalimi nuo to momento, kad prievolė pradelsima, jų paskirtis kompensuoti kreditoriui nuostolius už neteisėtą naudojimasi jo pinigais. Procesinės palūkanos skaičiuojamos CK 6.37 str. 2 d., CK 6.210 str. pagrindu ir jos atsiranda tik esant juridinių faktų sudėčiai – iškėlus bylą teisme, jų paskirtis kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus dėl to, jog skolininkas nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo prievolės geruoju. Skiriasi suma, nuo kurių skaičiuojamos šios palūkanos, apmokestinimas žyminiu mokesčiu. Taigi, kompensacinės palūkanos skiriasi iš esmės nuo procesinių palūkanų, todėl ieškinio reikalavimai dėl šių palūkanų priteisimo negali būti laikomi tapačiais. Apeliantas minėta taikos sutartimi atsisakė tik procesinių palūkanų, tačiau neatsisakė kompensacinių palūkanų, skaičiuotinų nuo tos pačios pagrindinio reikalavimo sumos ir procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo kompensacinių palūkanų. Taigi, prievolė skaičiuoti kompensacines palūkanas atsirado nuo 2008-10-30 iki 2012-05-15 d., kai prievolė buvo pilnai įvykdyta.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodydamas, kad ieškovo ginčijama apimtimi teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad civilinės bylos, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, ginčo dalykas ir Taikos sutarties, kuria buvo šalių susitarimu buvo nustatyta tiek atsakovo prievolės, tiek jos atidedamasis terminas, turinys lemia tai, kad atsakovo mokėtina suma už ieškovo pagal Subrangos sutartį atliktus darbus ir jos mokėjimo terminas yra nustatinėjami jau ne Subrangos sutartimi, o Taikos sutartimi, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2011-09-11 sumokėti ieškovui 134 098,54 Lt pagal Subrangos sutartį atliktus darbus. Kadangi atsakovas prievolę įvykdė 2011-11-10, ieškovas turėjo teisę skaičiuoti palūkanas tik už laikotarpį nuo 2011-09-20 iki 2011-11-10. Teismas nutartimi nustatė, kad taikos sutartimi buvo susitarta dėl prievolės, kylančios iš Subrangos sutarties, dydžio ir įvykdymo termino, todėl pripažino teisę reikalauti palūkanų būtent tik už taikos sutartyje numatyto termino praleidimą. Taigi, teismas buvo visiškai nuoseklus, pagrįstai ir teisėtai nustatydamas, kad palūkanos už taikos sutartyje numatytos prievolės nevykdymą galėjo būti skaičiuojamos tik nuo 2011-09-20 d. Nesuėjus sutartyje numatytam terminui, atsakovas negalėjo būti laikomas praleidusiu terminą, o ieškovas neturėjo teisės skaičiuoti palūkanų. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai sureikšmina palūkanų kilmę. Visos įstatymų nustatytos palūkanos už skolininko praleistą prievolės įvykdymo terminą vadovaujantis CK 6.261 str. yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir šiuo atveju neturi reikšmės ar ieškovas buvo atsisakęs CK 6.37 str. 2 d., ar CK 6.210 str. numatytų ar Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytų palūkanų – teisinę reikšmę turi tik tas faktas, kad ieškovas buvo atsisakęs dėl termino praleidimo palūkanų forma reikalauti minimalių nuostolių.

Atsakovas UAB „Vilterma“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistas 7 138,70 Lt palūkanas iki 1 590,78 Lt. Nurodo, kad CPK 758 str. 1 dalyje nustatyta, kad išieškotas ir CPK 753 str. nustatyta tvarka paskirstytas sumas antstolis išmoka Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Remiantis instrukcijos 86 punktu, jeigu iš skolininko išieškota piniginė suma vienam išieškotojui viršija 200 litų, antstolis ne vėliau kaip per 30 d. nuo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą išmoka išieškotas pinigines sumas išieškotojams. Taigi, teismas teigdamas, kad antstolis į jo depozitinę sąskaitą pervestus areštuotus atsakovo banko sąskaitoje buvusius 144 457,54 Lt įgijo teisę pervesti ieškovui tik po skundo dėl antstolio veiksmų bylos išnagrinėjimo teisme, t.y. 2012-05-15 akivaizdžiai klydo. Nurodo, jog teismo taikytas CK 6.261 str. yra civilinės sutartinės atsakomybės instituto teisės norma, todėl turi būti nustatytos visos CK 6.246 str. – 6.249 str. nuostatos. Antstoliui areštavus ir į depozitinę sąskaitą persivedus atsakovo sąskaitoje buvusias lėšas, atsakovas nustojo naudotis ieškovo pinigais, o suėjus Sprendimų vykdymo instrukcijos 86 punkte numatytam 30 dienų terminui anstoliui išmokėti išieškotas lėšas išieškotojui, atsakovas nustojo būti nevykdantis Taikos sutartyje numatytos piniginės prievolės. Todėl nuo 2011-11-11 nėra visų būtinų atsakovo civilinės atsakomybės už termino praleidimą sąlygų, todėl nuo šios datos palūkanos jau negalėjo būti skaičiuojamos. Tai reiškia, kad atsakovas gali būti laikomas uždelsusiu įvykdyti prievolę tik laikotarpyje nuo 2011-09-20 iki 2011-11-10 (51 diena), todėl tik už šį laikotarpį galėjo būti priteistos palūkanos.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad su skundu nesutinka. Ginčo šalis siejantys santykiai kilo 2008-01-15 Subrangos sutarties Nr. 2208/07/S pagrindu. Pagal sutarties 2.4 punktą yra apibrėžtas momentas, nuo kada šalių susitarimu atsakovas yra laikomas atsiskaičiusiu su ieškovu. Pinigus turi gauti ieškovas, o ne antstolis ar bet kuris trečiasis asmuo. Taigi, prievolė buvo įvykdyta pilnai tik tada, kai lėšos pervestos į ieškovo banko sąskaitą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo ir atsakovo pateiktų apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių pateikti apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 47 489,06 Lt palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 1 d. už laikotarpį nuo 2008-10-29 d. iki 2012-05-15 d., kada atsakovas apmokėjo skolą pagal vykdomąjį raštą (CK 6.37 str. 1 d., 6.261 str.).

Apeliantas ieškovas nesutinka su teismo priimtu sprendimu, kuriuo jo reikalavimai patenkinti iš dalies, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad taikos sutartyje pareikštas ieškovo atsisakymas procesinių palūkanų tuo pačiu yra laikytinas atsisakymu nuo kompensacinių palūkanų. Apeliantas neatsisakė kompensacinių palūkanų, skaičiuotinių nuo tos pačios pagrindinio reikalavimo sumos ir procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo kompensacinių palūkanų. Su šiais ieškovo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 1 d., CK 1.3 str.). Netesybos ir (arba) palūkanos pagal įstatymą ar sutartį skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai palūkanos (netesybos) skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874 str. ). Iškėlus bylą teisme yra skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 str.). CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 str. pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Operos vaistinė“ v. antstolis V. S., bylos Nr. 3K-3-594/2007; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, procesinės ir kompensacinės palūkanos nėra tapatinamos.

Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1188-798/2011 pagal ieškovo UAB „Lukrida“ ieškinį atsakovui UAB „Vilterna“ dėl 189 098,54 Lt skolos bei 6 procentų procesinių palūkanų išieškojimo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. rugsėjo 19 d. sumokėti ieškovui 134 098,54 Lt skolą už atliktus darbus, nuo likusių ieškinio reikalavimų (reikalavimo dėl 6 proc. procesinių palūkanų – minimalių nuostolių nuo bylos iškėlimo teisme) ieškovas atsisakė (8 b.l.). Ieškovui skola 135 489,54 Lt sumoje buvo pervesta 2012 m. gegužės 15 d. (6 b.l.), ieškovui pateikus antstoliui vykdomąjį raštą vykdymui.

Pažymėtina, kad civilinės bylos, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, ginčo dalykas ir taikos sutarties, kuria šalių susitarimu buvo nustatyta tiek atsakovo prievolės apimtis, dydis, vykdytinumo turinys lemia tai, kad atsakovo mokėtina ginčo suma ir jos mokėjimo terminas yra nustatinėtini jau ne pačia šalių pasirašyta Subrangos sutartimi, o šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta Taikos sutartimi, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui iki 2011 m. rugsėjo 19 d. sumokėti 134 4098,54 Lt už pagal subrangos sutartį atliktus darbus, o ieškovas atsisakė minimalių nuostolių dėl termino praleidimo. Šia taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendė jų kilusį ginčą iš Subrangos sutarties, užkirto kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendė teismo sprendimo įvykdymo klausimą bei kitus jų ginčo klausimus (CK 6.983 str. 1 d.). Kadangi atsakovas teismo patvirtintą taikos sutartį remiantis bylos įrodymais įvykdė tik 2012-05-15 d., kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo palūkanas už prievolės nesavalaikį neįvykdymą už laikotarpį nuo 2011-09-20 iki 2012-05-15 (CK 6.261 str.).

Kolegija atmeta apelianto UAB „Vilterma“ skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai priteisė palūkanas už laikotarpį iki 2012-05-15 d., o atsakovas gali būti laikomas uždelsusiu įvykdyti prievolę tik nuo 2011-09-20 iki 2011-11-10, nes antstolis areštuotas lėšas privalėjo pervesti ieškovui ne vėliau kaip iki 2011-11-10 (CK 6.261 str., Sprendimų vykdymo instrukcijos 86 punktas), nes šiuo atveju teisiškai reikšmingas yra realus prievolės įvykdymo ieškovui faktas.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių pateiktų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlvydas Barkauskas