- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-17
- Bylos Nr.
- eA-650-525/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00814-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, skundą atsakovei A. G., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriame prašė iš atsakovės A. G. (toliau – ir atsakovė) pareiškėjo naudai priteisti 217,22 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, pateikė pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas paaiškino, kad V. L. 2008 m. birželio 25 d. pateikė prašymą išduoti sąlygas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengti, nurodydama detaliojo planavimo tikslą – žemės sklypo padalijimas ir padidinimas valstybinės žemės fondo sąskaita. Atsakovė 2008 m. liepos 22 d. raštu Nr. S-1218-(1.9.) „Dėl sąlygų pateikimo“ (toliau – 2008 m. liepos 22 d. Raštas) pažymėjo, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Žemėtvarkos skyrius) neprieštarauja, kad V. L. žemės sklypo ribos būtų padidintos ne daugiau kaip 0,04 ha. Žemėtvarkos skyriui bei tuometiniam Šiaulių apskrities Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriui 2009 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. SA-241 pateikus teigiamą išvadą, detalusis planas buvo patvirtintas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. A-1055(8.1) „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) kaime tvirtinimo“. Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. S3-802(1.44) atsisakė parduoti detaliajame plane suprojektuotą valstybinės žemės sklypą, motyvuodamas tuo, kad pardavimui detaliajame plane suprojektuota valstybinė žemė neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Nutarimas) 2.15 papunktyje numatytų sąlygų, t. y. žemės sklypas negali būti parduotas, nes jis neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad V. L. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydama panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. A-l055(8.1) (toliau – 2009 m. rugpjūčio 25 d. Įsakymas) ir 2011 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. S-519(8.43) (toliau – 2011 m. vasario 23 d Sprendimas) bei priteisti iš Lietuvos valstybės 5700 Lt materialinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priteisė V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1000 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) – 500 Lt turtinės ir 250 Lt neturtinės žalos, iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos – 500 Lt turtinės ir 250 Lt neturtinės žalos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8555 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ informavo pareiškėją, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, 2014 m. gegužės 26 d. pervedė V. L. 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista V. L. naudai dėl pareiškėjo veiksmų, o 500 Lt turtinės žalos ir 250 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl Inspekcijos veiksmų. Pareiškėjas 2017 m. kovo 15 d. išsiuntė atsakovei raštą Nr. lSD-903-(3.1.) „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir raštas), kuriuo informavo, kad įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje yra konstatuoti neteisėti atsakovės, kaip Žemėtvarkos skyriaus darbuotojos, veiksmai ir pasiūlė atsakovei atlyginti žalą savo noru, t. y. sumokėti 217,22 Eur iki 2017 m. balandžio 15 d. į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, o nesant galimybės sumokėti visą sumą iš karto, atsakovės pageidavimu, pasiūlė sudaryti atsiskaitymo grafiką. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. balandžio 10 d. gavo atsakovės 2017 m. balandžio 7 d. pranešimą „Dėl žalos atlyginimo“ (toliau – ir pranešimas), jog nesutinka atlyginti žalą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovės materialinei valstybės tarnautojo atsakomybei atsirasti. Valstybės tarnautojo neteisėti veiksmai konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-4862017. Pareiškėjo vertinimu, konkrečiai atsakovė, vykdydama pareigas tuometiniame Žemėtvarkos skyriuje, atsakydama į V. L. 2008 m. birželio 25 d. prašymą, parengė 2008 m. liepos 22 d. Raštą, kuriuo nenurodė atskirų projektavimo sąlygų ir neprieštaravo, kad žemės sklypo ribos (rengiant detalųjį planą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) km., Šiaulių r. padalijimo ir padidinimo valstybinės žemės fondo sąskaita) būtų padidintos daugiau kaip 0,04 ha, parduodant atsakovei valstybinės žemės sklypą, kuris neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos. Pareiškėjas teigė, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas) ir nurodė, kad atsakovė veikė nerūpestingai, t. y. nenumatė, jog dėl jos netinkamo veikimo gali kilti tam tikri neigiami padariniai, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti dėl užimamų pareigų, taigi atsakovės kaltė pasireiškė aplaidžiu jai priskirtų pareigų vykdymu. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė, rengdama 2008 m. liepos 22 d. Raštą, neprieštaravo, kad žemės sklypo ribos būtų padidintos, pažymėjo, kad jį pasirašė skyriaus vedėja, taigi šiuo atveju tiek atsakovei, tiek 2008 m. liepos 22 d. Raštą pasirašiusiam asmeniui žalos atlyginimas paskirstytas lygiomis dalimis – po 217,22 Eur. Pareiškėjas nurodė, kad yra aiškus ir teisiškai pagrįstas priežastinis ryšys tarp atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų ir iš to kilusių padarinių: atsakovė parengė imperatyviems teisės aktams prieštaraujantį 2008 m. liepos 22 d. Raštą, kurio pagrindu buvo parengtas detalusis planas (dėl to buvo patirti finansiniai nuostoliai, kuriuos turėjo atlyginti valstybė) ir vėliau detalusis planas buvo suderintas.
5. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovei pagal užimamas pareigas, turimą išsilavinimą, darbo patirtį žemės tvarkymo ir administravimo srityje, turėjo būti žinoma, kad žemės administravimą reglamentuojantys teisės aktai yra imperatyvaus pobūdžio, ji privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Nutarimu ir kitais teisės aktais.
Atsiliepimas
6. Atsakovė A. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.
7. Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas pareiškime neteisingai teigė (pateikė netikslias faktines aplinkybes), kad atsakovė rengė atsakymą į V. L. 2008 m. birželio 25 d. prašymą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad V. L. niekada tiesiogiai nesikreipė į Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių žemėtvarkos skyrių. 2008 m. birželio 25 d. prašymą sąlygoms detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. UA-363 (toliau – 2008 m. birželio 25 d. prašymas) rengė ir teikė Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresnioji inžinierė, V. L. prašymo, teikto savivaldybei, kopija prie šio prašymo nebuvo pridėta. Todėl atsakymas buvo teikiamas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai.
8. Atsakovė nesutiko, kad rengdama raštą pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Atsakovės parengtas 2008 m. liepos 22 d. Rašto projektas jokių neigiamų pasekmių sukelti negalėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėja V. L. savo rizika pasirinko tolesniam derinimui ir tvirtinimui būtent tą iš parengtų detaliojo plano projektų, kurio sprendiniai prieštaravo teisės aktų reikalavimas. Architektė R. B. buvo parengusi ir tokį detaliojo plano variantą, kuriuo būtų padalintas pareiškėjos V. L. žemės sklypas bei prie jo prijungta valstybinės žemės dalis, o toks detaliojo plano variantas būtų buvęs teisėtas ir būtų leidęs pasiekti pareiškėjos V. L. norimus tikslus, nekilus jokiems žalingiems padariniams.
9. Atsakovė pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės leidžia vertinti, kad ne 2008 m. liepos 22 d. Raštas, o tolesni valstybės institucijų veiksmai, kuriuose ji nedalyvavo, nulėmė žalos atsiradimą. Atsakovė, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos nurodymu, rengdama 2008 m. liepos 22 d. Rašto projektą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui dėl detaliojo planavimo sąlygų žemės sklypo padalijimui ir ribų padidinimui valstybinės žemės sąskaita, negalėjo tikėtis, kad kvalifikacinį atestatą turintis architektas rengs projektą ir projektuos prijungiamą valstybinės žemės sklypą ne tarp (duomenys neskelbtini) ir V. L. ir V. B. namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono sav., kuris atitiktų visus įsiterpusio žemės sklypo reikalavimus, o bandys, pažeidžiant įstatymus, projektuoti įsiterpusio žemės sklypo sąvokos neatitinkantį žemės sklypą nuo tos pusės, kur jis ribojasi su žemės ūkio paskirties laisvos valstybinės žemės plotais, t. y. bandys neteisėtai prie privataus žemės sklypo prijungti gabalą žemės ūkio paskirties žemės nuo laukų pusės.
10. Atsakovė neneigė, kad visi viešai paskelbti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai jai buvo žinomi, tačiau jos darbo patirtis valstybės tarnyboje ir žemės tvarkymo srityje 2008 m. liepos 22 d. Rašto rengimo metu buvo nedidelė, vos keturi mėnesiai. Atsakovė į valstybės tarnautojo pareigas (Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus specialisto) pareigas buvo priimta 2008 m. kovo 13 d. (pagrindas – Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. P-72 „Dėl A. J. priėmimo į specialisto pareigas“), todėl ji neturėjo pakankamai darbo patirties ir negalėjo tikėtis ar žinoti, kad architektas, turėdamas kvalifikacinį atestatą detaliesiems teritorijų planavimo dokumentams rengti, nesilaikys įstatymų, suprojektuos detaliuoju planu prijungiamą valstybinės žemės sklypą toje vietoje, kurioje nenumato įstatymai, o žemėtvarkos skyriaus vedėja ir visų kitų institucijų atsakingi valstybės tarnautojai tokios architektės klaidos nepastebės ir prieštaraujančio įstatymui detaliojo plano sprendinius derins savo parašais ir tvirtins. Atsakovė teigė, kad jos pagrindinės funkcijos buvo Šiaulių apskrities viršininko įsakymų rengimas dėl parduodamų, nuomojamų valstybinės žemės sklypų, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių projektų rengimas, mokėjimų pranešimų parengimas, dokumentų teikimas notarui, sandorių duomenų ir dokumentų kopijų teikimas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, ataskaitų rengimas, kitų vedėjo pavedimų vykdymas. 2008 m. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos R. R. darbo vieta nebuvo kompiuterizuota (ant jos darbo stalo nebuvo kompiuterio), todėl ji dažnai atsakovės ir kitų specialistų prašydavo atspausdinti vienokio ar kitokio turinio raštą, dažnai ranka parašydavo ant lapo, ką turi atspausdinti arba tekstą padiktuodavo, po tokiais raštais pasirašydavo kaip rengėjai, o vedėja juos perskaičiusi pasirašydavo. 2008 m. birželio–rugpjūčio mėn. kaip įprastai vasarą atostogaudavo daug Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus valstybės tarnautojų, todėl visiems specialistams tekdavo atlikti nemažai naujų darbų, kurių įprastai jie nebuvo įgudę atlikti, todėl ir atsakovei teko išduoti planavimo sąlygas, nors atsakovė įprastai rengdavo valstybinės žemės pardavimo sutarčių projektus. Atsakovė teigė, kad jai yra tekę keletą kartų rengti raštų projektus, skirtus Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (ar savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui) dėl planavimo sąlygų, ir visi tie raštai buvo iš esmės tokio paties turinio, rengiami pagal tokį patį pavyzdį. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovė nerūpestingai atliko pareigas.
Atsiliepimas
11. Atsakovė nesutiko, kad tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys ir teigė, kad atsakovės ir tuometinės žemėtvarkos skyriaus vedėjos atsakomybė negali būti vienodai vertinama, nes atsakovės parengtą raštą su visa parengiamąja medžiaga peržiūrėjo ir pasirašė tuometinės Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja R. R. (mirusi (duomenys neskelbtini), atsakovė niekada nedalyvavo derinant prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms detaliojo sprendinius. Raštas jokių pasekmių nebūtų sukėlęs, jei architektė 2009 metais būtų tinkamai parengusi detalųjį planą arba jos netinkamai parengto plano nebūtų derinę atsakingi valstybės tarnautojai.
12. Atsakovė nurodė, kad ji iš valstybės tarnautojos pareigų buvo atleista 2010 m. birželio 30 d. likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją, todėl VTĮ 32 straipsnio nuostatos nebegali būti taikomos, situacija turi būti vertinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnių nuostatomis.
13. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad nuo 2008 m. liepos 22 d. Rašto projekto parengimo iki pareiškėjo pareiškimo dėl žalos atlyginimo padavimo teismui praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. (akivaizdus rašymo suklydimas 2014 m. balandžio 7 d.) nutarties įsiteisėjimo yra praėję daugiau kaip 3 metai ir pareiškėjui tai žinoma. Teisingumo ministerija priteistas lėšas pervedė V. L. 2014 m. gegužės 26 d., tačiau duomenis pareiškėjui perdavė praėjus daugiau kaip 2 metams (2016 m. lapkričio 10 d.). Atsakovė teigė, kad turi būti taikoma senatis priteisti žalai (CK 1.125 str. 7 dalis).
II.
14. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas analizavo CK, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas), VTĮ nuostatas, teismų praktiką ir nagrinėjamu atveju aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, kurioje nurodyta, jog valstybės bei savivaldybių institucijos neveikė taip, kad turėtų veikti pagal įstatymus: Žemėtvarkos skyrius išdavė nekonkrečias planavimo sąlygas ir suderino prieštaraujančius teisės aktams, o Administracija patvirtino detalųjį planą, kurio sprendiniai iš dalies prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Teismas nurodė, kad minimoje nutartyje atsakovu buvo pareiškėjas ir darė išvadą, kad atsakovo atstovas (šioje administracinėje byloje pareiškėjas) apie atsakovės neteisėtus veiksmus sužinojo arba turėjo sužinoti 2014 m. birželio 7 d. (akivaizdus rašymo suklydimas 2014 m. balandžio 7 d.).
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1.35)7R-8555 (b. l. 62–63) „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (gautas Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d.) nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartį pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Inspekcijos, 2014 m. gegužės 26 d., pervedė pareiškėjai 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės žalos ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų. Teismas pabrėžė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. kovo 15 d. (net po 4 mėnesių po Lietuvos teisingumo ministerijos 2016 m. lapkričio 10 d. rašto Nr. (1.35)7R-8555 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ gavimo dienos ir beveik po trejų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priėmimo) kreipėsi į atsakovę raštu Nr.1SD-003-(3.1), nurodydamas, kad tikimasi, jog iki nurodyto termino, t. y. iki 2017 m. balandžio 15 d., atsakovė atsiskaitys ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pavyks išvengti daug lėšų ir laiko reikalaujančio teisminio proceso, t. y. atsakovei atsiskaitymui buvo nurodytas terminas, jau po trejų metų senaties termino suėjimo.
Šalies argumentai
17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą bei į tai, kad nenustatė aplinkybių, dėl kurių toks prašymas neturėtų būti tenkinamas, nusprendė, kad 2017 m. gegužės 25 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą suėjus 3 metų senaties terminui.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje ir pareiškėjo patikslintą pareiškimą tenkinti.
19. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas pabrėžė, kad ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne bendrasis ieškinio senaties terminas, o remiantis objektyviais kriterijais, CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
20. Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne tuo metu, kai pareiškėjas susipažino su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, o nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad informaciją apie sumokėtą pinigų sumą, kuri buvo priteista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi, gavo 2016 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštu, jame buvo nurodyta, kad 2014 m. gegužės 26 d. Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt, iš kurių 1000 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos buvo priteista dėl pareiškėjo veiksmų bei į tai, kad senaties terminas reikalavimams pareikšti dar nebuvo suėjęs, sprendė klausimą dėl regreso teisės įgyvendinimo ir, esant teisiniam pagrindui, kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo iš atsakovės.
21. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2014 m. gegužės 26 d., kuomet Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt, priteistų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi. Pareiškėjo vertinimu, ieškinio senaties terminas ieškiniui pateikti turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 26 d., jis suėjo 2017 m. gegužės 26 d., taigi pareiškėjas, pateikęs pareiškimą 2017 m. gegužės 26 d. trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.
22. Pareiškėjas teigia, jog teismui netinkamai pritaikius teisės normą, reglamentuojančią ieškinio senaties termino taikymą, pažeidžiami valstybės interesai, užkertamas kelias valstybei prisiteisti žalą iš kaltų asmenų, todėl teismo sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
23. Atsakovė A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
24. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, vertindamas, kad pareiškėjas apie žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, sužinojo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties priėmimo, nes nuo to momento pareiškėjas turėjo teisę spręsti dėl atskirų valstybės tarnautojų civilinės atsakomybės, nustatinėti priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos, kiekvieno darbuotojo veiksmų, individualizuoti atsakomybę, nustatyti kiekvieno žalą padariusio darbuotojo kaltės dydį, motyvuoti, kodėl turi būti taikoma solidarioji atsakomybė, o ne dalinė.
Atsiliepimas
25. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjos prašymas tenkinti patikslintą pareiškimą negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Tokį savo vertinimą atsakovė grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo Lietuvos valstybės atstovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos reikalavimo priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai 217,22 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, ginčo santykiams taikė LR Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatą dėl sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, taip pat LR Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pirmosios instancijos teismas 3 metų senaties terminą skaičiavo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014 priėmimo dienos, nes, teismo vertinimu, pareiškėjas apie atsakovės neteisėtus veiksmus sužinojo arba turėjo sužinoti būtent priėmus minėtą teismo 2014 m. birželio 7 d. nutartį.
28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, kilusio ginčo pobūdį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR Civilinio kodekso normas, todėl nustatė neteisingą ieškinio senaties terminio pradžios skaičiavimo momentą.
29. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra iškėlęs regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. LR Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalis nustato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra pareiškęs būtent regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Byloje nustatyta, kad pagrindinė prievolė, kilusi iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-552-486/2014, buvo įvykdyta 2014 m. gegužės 26 d., kai LR Teisingumo ministerija pervedė V. L. 2250 Lt žalos atlyginimo. Todėl nuo šios dienos skaičiuotinas LR Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su regresiniu reikalavimu dėl žalos atlyginio į administracinį teismą kreipėsi 2017m. gegužės 25d., t.y. nepraėjus trijų metų ieškinio senaties terminui nuo pagrindinės prievolės įvykdymo dienos, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.
32. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR Civilinio kodekso normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas kilusio ginčo nėra išnagrinėjęs iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.