- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-1880-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01797-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 144 810 Eur (500 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde, skundo papildymuose, atsikirtimuose nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose, kur neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad 9 būrio 91 brigados 1 gyvenamosios patalpos plotas apie 48 kv. m. (dalį ploto užėmė inventorius) ir joje gyveno 18 nuteistųjų. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 450 kv. m. ir juo gali naudotis nuo 250 iki 450 asmenų. Nurodė, kad 9 būryje beveik visi asmenys rūko, nerūkantiems asmenims ar rūkantiems su tinkama ventiliacija patalpų nėra. Pažymėjo, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai ir 4 prausimosi kranai. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, neįrengta juose ir ventiliacija. Be to, tualetinio popieriaus kokybė labai prasta ir jo užtenka tik 4 dienoms. Teigė, kad dušu, kuriame nėra jokių pertvarų, gali naudotis nuo 250 iki 400 nuteistųjų vieną kartą per savaitę nuo 14 val. iki 17 val., ir jame nėra užtikrinamas privatumas, o kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra, be to nebuvo išduodamas ir muilas. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje didelė drėgmė, todėl rūbai dažnai supelija, čiužiniuose yra parazitų, patalpoje - graužikų, tarakonų, ko pasėkoje neįmanoma miegoti. Draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1300 – 1500 kcal. Taip pat nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgiasi su nuteistaisiais kratų atlikimo metu. Daiktų sandėlio būklė kritiška. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. buvo laikomas karantino patalpose, kurių plotas buvo apie 30-40 kv. m. ir joje visas 8 dienas bausmę atliko nuo18 iki 22 asmenų, iš kurių beveik visi rūkė. Šioje patalpoje buvo tamsu, trūko ventiliacijos ir tik vienai valandai iš jos vesdavo pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Patalynė, čiužiniai buvo netinkamos būklės, išsiskalbti drabužius galėjai tik šaltu vandeniu, o skalbimo priemonių neišdavė. Karantino kamera buvo prastos būklės. Dušu pasinaudoti buvo leista tik vieną kartą per 7 dienas ir tik 10 min. Teigė, kad nei pirtyje-dušinėje, nei persirengimo kambaryje nebuvo jokių pertvarų. Šiose patalpose trūko baldų, maistas buvo nekokybiškas, o iš artimųjų maisto siuntiniai draudžiami. Būnant karantino patalpose nebuvo išduodamos nei higienos, nei buitinės priemonės, iš artimųjų gauti jas buvo taip pat draudžiama, pašto paslaugos mokamos. Šilti pledai buvo draudžiami, todėl naktimis teko šalti. Akcentavo, jog keturis kartus po 10 parų atliko drausmines nuobaudas baudos izoliatoriuje, kur trūko ploto, kadangi dalį ploto užėmė baldai ir tualetas. Būnant baudos izoliatoriuje buvo skirta tik viena valanda per parą pasivaikščioti, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži. Čiužiniai, patalynė buvo prastos būklės, skalbti rūbus galėjo tik šaltu vandeniu, dušu pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10-15 min. Maistas ir čia buvo nekokybiškas, o giminaičiams perduoti įstaiga draudė. Baudos izoliatoriuje pasimatymai buvo draudžiami, nebuvo išduodamos būtiniausios higienos priemonės. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų skalbykloje tik vieną kartą per savaitę skalbiami apatiniai rūbai ir patalynė, skalbti ir džiovinti viršutiniams drabužiams nebuvo sudarytos sąlygos. Nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės. Gydymas nekokybiškas, kai kurios paslaugos ir medikamentai mokami. Tokiu būdu buvo ir yra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko miegas ir visavertis gyvenimas, pasidarė apatiškas. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimuose su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2012 m. gegužės 17 d. 2012 m. gegužės 23 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą, 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 47,18 kvadratinių metrų ir joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 21 būrį 211 brigadą. Pažymėjo, jog 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai, tarp kurių įrengtos pertvaros ir vienas pisuaras. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, taigi 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos. Akcentavo, kad 9-tas būrys susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teigė, kad teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes pareiškėjas gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Bendras 9-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu, t.y. nuo 6.30 iki 22.30 valandų, nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 m² . Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 470 kv. m., šiame kieme yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa yra visiškai atskirtos nuo kitų patalpų. Atsižvelgiant, kad būryje laikomi nuteistieji vasaros matu sportuoja būryje yra įrengta dušo kabina higienai palaikyti. Akcentavo, jog pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės pataisos namus septynias dienas, t.y. nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d., buvo laikomas karantino patalpose, kurių plotas yra 70,5 kv. m. ir jose gali būti apgyvendinti 22 asmenys, be to nuteistieji buvo vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną. Pabrėžė, kad dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa". Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
E. M. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau tekste – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. 7/07-156, Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 7/07-314, 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma „Dėl nuteistojo E. M. gyvenimo 9 nuteistųjų būryje“ (b.l. 22, 24, 42)) patvirtina, kad nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 91 brigados 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas 47,18 kv. m. (schemoje I-2, b.l. 39). Atsakovas pateikdamas į bylą 2015 m. lapkričio 12 d. pažymą Nr. 9/07-1957 „Dėl duomenų pateikimo“ paneigė pareiškėjo argumentus, kad tam tikru metu jam kalint 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyveno 18 asmenų bei patvirtino, kad šio būrio 1 gyvenamojoje patalpoje skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta 16 miegamųjų vietų (b.l. 116). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad patalpoje galėjo gyventi 16 nuteistųjų, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 2,94 kv. m. gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 nebuvo užtikrinama Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,16 kv. m.).
Pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d. (Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. 7/07-326 (b.l. 23)) gyveno 21 būrio 211 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 6,68 kv. m. (b.l. 146, schemoje I-11, b.l. 155). Į bylą pateikta 2015 m. spalio 15 d. pažyma Nr. 14/07-361 „Dėl ploto tenkančio vienam nuteistajam skaičiavimo“ patvirtina, kad minėtoje patalpoje įrengtos 2 lovos (b.l. 144-145). Atsižvelgiant į atsakovo pateiktą pažymą Nr. 14/07-361, pareiškėjui teko 3,34 kv. m., t.y. nebuvo pažeista Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymi, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 12 d. atsikirtime į Marijampolės PN teiktą atsiliepimą taip pat tvirtino, jog nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. metam laiko buvo paskirtas į 21 būrį, kur kalinimo sąlygos atitiko visas normas (b.l. 19), tik vėliau, t.y. 2015 m. gruodžio 8 d. skundo papildyme, nuomonę pakeitė ir nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo ankštos, t.y. neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų (b.l. 129).
Vadovaujantis Taisyklių 62 ir 64 punktais, kaip naujai atvykęs nuteistasis, E. M. laikinai, prieš paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį, nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. atliko bausmę karantino patalpose (b.l. 146). Iš byloje esančio Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 7/07-156 „Dėl naujai atvykusių ir sugrįžusių nuteistųjų paskyrimo į brigadas, ir pervedimų iš brigados į brigadą“ matyti, jog buvo skirstyti 22 asmenys iki tol buvę karantino patalpose (b.l. 22). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad karantino patalpose buvo laikomi 22 asmenys. Kaip matyti iš į bylą pateikto plano (b.l. 155), karantino patalpas sudaro trys patalpos, kurių bendras plotas 70,5 kv. m. Kadangi nuteistieji šiose patalpose laikomi trumpą laiko tarpą, todėl atsakovo atstovas, nurodė, kad duomenų, kokioje konkrečioje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas, nefiksavo (b.l. 146). Taigi teismas laiko, kad vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. karantino patalpose nebuvo užtikrinama Taisyklių 11¹.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,4 kv. m.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis: 2014 m. gegužės 22 d. bei 2014 m. liepos 10 d. uždarant po 10 parų į baudos izoliatorių ir minėtas nuobaudas atliko kameroje Nr. 25, kurios plotas 34,83 kv. m. ir joje įrengta 9 miegamosios vietos, 2014 m. rugsėjo 24 d. uždarant į baudos izoliatorių 10 parų nuobaudą atliko kameroje Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m. ir joje įrengta 4 gyvenamosios vietos (b.l. 146). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad nebuvo pažeistas Taisyklių 11¹.2 punkte numatytas gyvenamųjų patalpų plotas, kadangi vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo 3,87 kv. m. ir 4,11 kv. m.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, laikytini nepagrįstais, kadangi apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).
E. M. teigė, kad patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl visada buvo drėgna, taip pat buvo netinkamas patalpų apšvietimas. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo akte Nr. PT-154 nurodyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reglamentuotas vertes, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu 18-28oC, santykinė oro drėgmė 35-65%. Taip pat akcentuota, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiuo patikrinimo aktu Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (b.l. 27-28). Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad Marijampolės PN visose gyvenamosiose patalpose yra įrengti varstomi langai, todėl kaip ir numato teisinis reglamentavimas, vėdinimas vykdomas per langus, be to pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms, galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją, t.y. Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka įpareigota tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą, tačiau pareiškėjas to nedarė (b.l. 117). Minėtame akte taipogi pažymėta, jog tikrintoje gyvenamojoje patalpoje nustatyta dirbtinė apšvieta 200 lx bei natūralios apšvietos koeficiantas 3,04 % atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl didelės drėgmės, netinkamo apšvietimo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas nurodė, jog patalynė, čiužiniai, prastos būklės, patalynė keičiama ne dažniau kaip kartą per savaitę, skalbimo priemonių nedavė, pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, muilas išduodamas nebuvo.
Minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Nurodyto teisės akto pagrindu ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės gauti išskalbtą patalynę, laikytinos nepagrįstomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad 9 būrio nuteistieji kartu su 10, 11 ir 12 būriais nuo 14 val. iki 17 val. turi teisę nusiprausti bendroje pataisos namų dušinėje, kurioje įrengta 15 dušų. Per tris valandas turi nusiprausti maždaug visi išvardinti būriai maždaug 200 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam skiriamas apie 14 min. nusiprausimui. Atsakovo atstovas pažymėjo kadangi nuteistieji eina ne visas būrys kartu praustis, o atskirai kiekvienas nuteistasis per tam paskirtas tris valandas, todėl pasakyti per kiek laiko nusiprausia 9 būrys neturi galimybės, kadangi nuteistiesiems laikas nusiprausimui nėra ribojamas, jie turi įtilpti į trijų valandų laikotarpį (b.l. 116). Atsakovo atstovas taip pat patvirtino, jog kokiose patalpose nuteistieji beatliktų bausmę, jie visada ne rečiau kaip kartą per savaitę vedami į pirtį (b.l. 142).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama apvelkama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, puodelis, šaukštas). Pagal Higienos normos HN 76:2010 65 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie reikalavimų neatitinkančio minkštojo inventoriaus jam išdavimą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas kartu pažymi, jog Marijampolės PN skalbiami buvo tik apatiniai drabužiai ir patalynė, o skalbtis ir džiovinti drabužius kamerose nebuvo galimybės. Teismas akcentuoja, kad tai, jog atsakovas vykdė minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus suteikti nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę galimybę pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, patvirtina Marijampolės PN dušinės ir skalbyklos darbo grafikai (b.l. 15-17, 123). Atsakovo atstovas 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 9/07-19527 patvirtino aplinkybę, kad Marijampolės PN laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis, yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti skalbykloje išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, taip pat suteikiama galimybė maudymosi duše metu patiems išsiskalbti drabužius ir išdžiovinti juos uždaros zonos patalpoje įrengtose džiovyklose, kurios taip pat gali būti pastatomos būrio patalpose arba išnešamos į lauką (b.l. 116). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl galimybės nebuvimo išsiskalbti viršutinius drabužius. Iš į bylą pateiktų foto lentelių (b.l. 118, 122) matyti, jog nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos skalbti bei džiovinti išskalbtus drabužius.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), o einant į dušinę praustis, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.
Pareiškėjas teigia, jog yra įrengtas atskiras tualetas, kuriame įrengti 3 tualetai (skylės grindyse), 4 prausimosi kranai ir dušas, kuriuose yra tik šaltas vanduo. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra ir durų.
Teismui pateikti duomenys (b.l. 118) patvirtina, kad tualetai ir pisuaras įrengti atskirose patalpose, atskirai nuo gyvenamųjų patalpų ir atskirti pertvaromis. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose tualetų patalpose įrengti trys klozetai bei pisuaras ir iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan., taip pat akcentavo, kad lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami (b.l. 10, 116). Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Akcentuotina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, t.y. nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010, nedetalizuoja šių patalpų (tualetų, kt. pagalbinių patalpų) plotų bei konstrukcinių ypatumų, o pareiškėjo teiginys, kad gamtinius reikalus reikia atlikinėti kitų akivaizdoje, atmestinas, kadangi iš į bylą pateiktos foto lentelės (b.l. 118) matyti, kad tualetai yra atskirti pertvaromis.
Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad aukščiau jo įvardintose patalpose nebuvo šilto vandens atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 450 kv. m. ir juo vienu metu naudojasi nuo 250 iki 450 nuteistųjų, todėl nėra galimybės sportuoti (b.l. 127). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti (b.l. 10, 20, 21), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas teigė, kad būdamas karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje pasivaikščioti galėjo tik vieną valandą per dieną. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 235 punkte nurodyta, kad nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, turi teisę kasdien ne mažiau kaip dvi valandas pasivaikščioti gryname ore. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjui suteiktą teisę pasivaikščioti gryname ore jam atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje, todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpo laiko tarpo suteikimo pasivaikščioti gryname ore, nepaneigti.
Pareiškėjas akcentuoja, jog Pataisos įstaigoje gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose rūkoma, o patalpos, skirtos rūkymui, įrengtos tik po jo kreipimosi į teismą. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 40-41). Atsakovo atstovas, patvirtino aplinkybę, kad Marijampolės PN 9 būrio lokalinio sektoriaus kiemelyje, kurio plotas 470 kv.m., visada buvo įrengta rūkymo vieta prie įėjimo į pastatą, kadangi tai sukeldavo nepatogumų buvo nutarta perkelti rūkymo vietą, įrengiant suolelius ir stogą toliau nuo 9 būrio įėjimo. Taigi rūkymo vieta nebuvo naujai įrengta, ji buvo tik perkelta (b.l. 116, 119-122). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pasisakymas, jog rūkymo vieta įrengta po jo skundo padavimo teismui, neatitinka tikrovės. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo šie teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su nenaikinamais tarakonais ir graužikais, esančiais gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių tarakonų ir graužikų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, graužikų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2012 m. sausio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10 KN-P-2012/28 (b.l. 32-35) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, graužikų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti pledus, kompiuterius. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Nuteistųjų teisę naudotis kompiuteriais reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pareiškėjas paneigiančių šias aplinkybes įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ar kompiuterį ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas yra nepilnavertis, jo energetinė vertė tik nuo 1300 iki 1500 kcal, taip pat jo netenkino draudimas maistą priimti iš artimųjų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta (b.l. 44). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl maisto neteikimo ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio kratų atlikimo metu, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Pažymėtina, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje numatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių drausmės grupei, teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, teisė vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad jam būnant baudos izoliatoriuje buvo draudžiami pasimatymai. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas atliekant bausmę drausmės grupėje teisės gauti pasimatymus, nenumato, todėl pareiškėjo motyvai dėl pasimatymų draudimo atmestini kaip nepagrįsti.
Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 str. 3 d.). Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, todėl argumentai, kad nebuvo apmokamos pašto paslaugos, laikytini nepagrįstais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas į bylą pateikė foto lenteles (b. l. 7-8), tačiau jų teisėtumas kelia abejonių: pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatas priemonės, kuriomis šios foto lentelės padarytos, galimai patenka į daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems, tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2057-624/2015). Pažymėtina, jog byloje nėra atsakovo pozicijos dėl foto lentelėse fiksuotų duomenų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pateiktos į bylą foto lentelės negali būti vertinamos kaip įrodymai byloje.
Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b. l. 37, 38, 147), kuriose nurodoma, kad pareiškėjas dėl kairės peties skausmo vieną kartą kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus, tačiau nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kreipęsis taip pat nebuvo.
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamo ginčo atveju taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, t.y. pareiškėjo kalinimo sąlygas nelaikytinos pasiekusiomis minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiomis pagrindą pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. bei nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. ir su tuo susijusius vienam asmeniui tenkančius sanitarinėse patalpose esančių įrengimų kiekius bei dėl per trumpos galimybės pasivaikščioti gryname ore atliekant bausmę karantino patalpose ir baudos izoliatoriuje, buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir mąstą, į tai, kad 566 paras pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 900 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1dalies 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.