Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. pareiškimą dėl skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys V. G.., A. G., antstolis R. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, taip pat nėra pagrindo vertinti, jog paduodant atskirąjį skundą ginamas viešasis interesas, nėra ir kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-29 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, atskirojo skundo, bei atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolininko V. G. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog antstolis R. V., vykdydamas 28 112,49 Lt išieškojimą A. G. naudai, nustatė, kad V. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su M. G. priklauso: automobilis Chrysler Voyager; automobilis Opel Vectra; automobilis VW Golf; 142/2264 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); piniginės lėšos, esančios sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančioje M. G.; darbo užmokestis, gaunamas M. G. iš darbovietės UAB „Vičiūnų restoranų grupė“. 2010-10-05 antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0179/09/01974 pateikė išieškotojui A. G., skolininkui V. G. ir jo sutuoktinei M. G. siūlymą kreiptis dėl skolininko turto dalies nustatymo (vykdomosios b.l. 153).

Nagrinėjamoje byloje apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį tuo pagrindu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad BUAB „Broksita“ pervestos sumos, 2/3 dalių gaunamo minimalaus atlyginimo ir pareiškėjai priteistų dviejų automobilių akivaizdžiai nepakanka trijų nepilnamečių vaikų interesams nors minimaliai užtikrinti. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepagrįsdamas motyvų bylos aplinkybėms, pažeisdamas vaikų prioritetinės apsaugos principą, nustatė skolininkui ir pareiškėjai lygias dalis į vertingiausią jiems priklausantį turtą, t.y. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismas su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais nesutinka ir juos vertina kritiškai.

Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko bendros dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.), nes dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti.

Šioje byloje turtas, kuriame prašoma nustatyti skolininko dalį, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, turi būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, kuris taikomas dalijant tokį turtą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais. Tokius atvejus reglamentuojančio CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad taikant CK 3.123 str. 1 d. normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus. Vien tik faktas, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausio teismo 2006-04-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-251/2006, 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009; 2010-05-20 nutartis c.b. Nr. 3K-P-186/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausio teismo 2009-11-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-479/2009.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad skolininkui V. G. priklauso automobilis Chrysler Voyager, ½ žemės sklypo 142/2264 dalis, t.y. 71/2264 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1/3 nuo 3349,09 Lt sumos, esančioje M. G. sąskaitoje, t.y. 1116,36 Lt, ? pareiškėjai M. G. priklauso automobilis Opel Vectra, automobilis VW Golf; ½ žemės sklypo 142/2264 dalis, t.y. 71/2264 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2/3 M. G. iš UAB „Vičiūnų restoranų grupė“ gaunamo darbo užmokesčio ir 2/3 nuo 3349,09 Lt sumos, esančioje M. G. sąskaitoje, t.y. 2232,73 Lt.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įvertinęs tai, kad M. G. ir V. G. turi 3 nepilnamečius vaikus, nukrypo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo padalindamas lėšas, BUAB „Broksita“ pervestas į M. G. sąskaitą, t.y. M. G. priteisė 2/3 dalį sąskaitoje esančios sumos – 2232,73 Lt, o V. G. – 1/3 dalį – 1116,36 Lt.

Tuo tarpu 142/2264 dalis žemės sklypo, esančio Visorių g. 5, Vilniuje pagrįstai buvo padalinta abiems sutuoktiniams po lygiai, kadangi nukrypus nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo padalijant žemės sklypą, būtų pažeisti šio sklypo bendraturčio (V. G.) kreditoriaus- A. G. teisėti interesai, nes išlaikymo įsiskolinimą išieškojus iš žymiai mažesnės turto dalies, šio išieškotojo reikalavimų patenkinimas nebūtų realus. Teismas taip pat pažymi, kad žemės sklypas, esantis Visorių g. 5, Vilniuje nėra susijęs su vaikų būtinųjų poreikiu tenkinimu, todėl pirmosios instancijos teismas dėl šio turto pagrįstai nenukrypo nuo sutuoktinių bendrų dalių lygybės principo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės ir skolininko V. G. vaikų išlaikymo klausimas jau yra išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui iš skolininko V. G. priteisus išlaikymą vaikams periodiškai mokama pinigine išraiška. Kadangi išieškojimas yra vykdomas pirmąja eile, o skolos išieškojimas kreditoriaus A. G. – trečiąja eile, visos iš skolininko išieškotos lėšos, gautos pardavus jam priklausantį turtą, pirmiausia bus panaudotos vaikų išlaikymo įsiskolinimui padengti, t.y. pervestos pirmos eilės kreditorei M. G..

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nėra pagrindo pareiškėjos išdėstytais argumentais tenkinti jos atskirąjį skundą ir pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-03-29 nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatyta skolininko V. G. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.