- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-06
- Bylos Nr.
- 2-424-255/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10255-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Regina Bertašienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Raimondas Simonavičius, Jurijus Martinaitis
- Kategorijos
- 4116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Regina Bertašienė, sekretoriaujant Vilmai Petraitienei, dalyvaujant ieškovei A. M., ieškovės atstovui advokato padėjėjui Raimondui Simonavičiui, atsakovės atstovui advokato padėjėjui Jurijui Martinaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo neteisėtomis, dėl su darbo santykiais susijusių drausminių nuobaudų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. M. ieškiniu (t.1, b.l. 2-15) ir patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 148-161, t. 2, b.l. 2-14) kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti 2011-07-07 atsakovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/273/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“ neteisėtu ir jį panaikinti; pripažinti 2011-07-07 atsakovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/274/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“ neteisėtu ir jį panaikinti; pripažinti (duomenys neskelbtini) darbo sąlygų ieškovei pakeitimą nuo 2011-07-04 neteisėtu; pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo 2011-08-01 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/282/VID neteisėtu, į darbą negrąžinti, o priteisti iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 3457,95 Lt; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 1152,65 Lt už mėnesį; priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo; priteisti 10 000,00 Lt neturtinės žalos; priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2007-12-12 pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste esančiame padalinyje konsultante. 2007 ir 2008 metais jos darbo vieta buvo viena iš (duomenys neskelbtini) tuo metu turėtų pagal užsakymą gaminamų baldų ekspozicijų, įrengtų prekybos centruose „Ermitažas", „Šilas", „Nemuno Baldai", „Minijos baldai". Šiose baldų ekspozicijose buvo sumontuotos kelios spintos su stumdomomis durimis, kompiuterizuota darbo vieta su specializuota programine įranga, kurios pagalba būdavo apskaičiuojama spintos kaina, įvairūs spintų gamyboje naudojamų medžiagų pavyzdžiai, kėdė, vieta asmeniniams daiktams pasidėti. Buvo sudaryta galimybė parodyti lankytojams galimą spintos komplektaciją bei kompiuteriu suskaičiuoti tokios spintos kainą. Kiekvienu atveju, kai surastas klientas užsisakydavo baldus, buvo mokama papildomai 30,00 Lt prie atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad iki 2011-07-03 buvo vaiko priežiūros atostogose. Birželio 9 d. išsiuntė (duomenys neskelbtini) pareiškimą, kad grįžta į darbą, tačiau darbdavys atsiuntė pranešimą, kad padalinys Klaipėdos mieste yra uždarytas ir pasiūlė darbą Vilniuje, taip pat pasiūlė nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 125 str. Nežinodama, kur bus jos darbo vieta, kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją. Inspekcijos darbuotoja J. K. skambino (duomenys neskelbtini) po skambučio ir elektroninio susirašinėjimo 2011-07-01 gavo laišką, kuriame vyr. buhalterė pranešė darbo vietos adresą Taikos pr. 80, UAB „Naujasis turgus" turgavietėje ir nurodė darbo laiką, tačiau nebuvo nurodytas pietų laikas. 2011-07-04 nuvykus Taikos pr. 80, susitiko su (duomenys neskelbtini) direktoriumi I. T.. Direktorius parodė turgaus salėje esantį stalą ir pasakė, kad tai bus darbo vieta ir kad kiekvieną savaitę gali tekti dirbti vis kitur. Po to jis pasiūlė būti atleistai šalių susitarimu, išmokant vieną vidutinį atlyginimą, tačiau ieškovė nurodo, kad pasiūlymo atsisakė. Direktorius siūlė pasirašyti dokumentą, pakeičiantį darbo sutartį ir pabloginantį darbo sąlygas, ji parašė, kad su darbo sąlygų pakeitimu nesutinka, pasirašė ant atskiro lapo ir atidavė I. T.. Naujoje darbo vietoje nebuvo ekspozicijos, nei kompiuterizuotos darbo vietos su specializuota programine įranga, kurios pagalba apskaičiuojama spintos kaina, pakankamo gamyboje naudojamų medžiagų pavyzdžių ir net kėdės. Tualetas turgavietėje buvo mokamas, nebuvo kur pasidėti asmeninių daiktų ir įmonės duotų lankstinukų bei medžiagų pavyzdžių. Darbas buvo toks: žmogui reikėdavo paduoti (duomenys neskelbtini) lankstinuką ir pasakyti, kad jei nori užsakyti spintą, tai gali skambinti ar užeiti į lankstinuke nurodytas ekspozicijas. Supratusi, kad administracija neteisėtais būdais siekia priversti išeiti iš darbo ir pažeidžia teisės aktus, dėl netinkamų darbo sąlygų pateikė skundą Valstybinei darbo inspekcijai. 2011-07-07 po darbo gavo darbdavio el. laišką, kuriame nurodoma, kad nauja darbo vieta yra Turgaus a. 5, kur ji iš viso neturėjo jokios darbo vietos. Darbas buvo lauke, ji turėjo vaikščioti po turgavietę ir dalinti lankstinukus. Nesutinka su direktoriaus įsakymu Nr. 11/23/VID skirta drausminė nuobauda – įspėjimu, nes (duomenys neskelbtini) sąmoningai nesuteikė informacijos apie pietų laiką, ir specialiai nuo 14 iki 15 valandos pasiuntė tikrintojus, tam, kad galėtų skirti drausminę nuobaudą, net nepareikalavę paaiškinimo. Ieškovė nurodo, kad jos prašymu sutuoktinis 2011-07-07 10 val. 30 min. elektroniniu paštu jos darbdaviui išsiuntė dokumentus. Tuo pagrindu direktorius įsakymu Nr. 11/274/VTD skyrė antrą drausminę nuobaudą – įspėjimą, be jokio pagrindo nusprendęs, kad jos nėra darbo vietoje. Jokio paaiškinimo prieš skiriant nuobaudą iš jos vėl nebuvo pareikalauta. 2011-07-11 registruotu laišku išsiuntė pareiškimą, kuriame nurodė priežastis dėl kurių atsisakė vykti į Turgaus a. 5, ir dar kartą išreiškė nesutikimą dėl pakeistų darbo sąlygų. 2011-07-15 ryte jai paskambino iš (duomenys neskelbtini) ir siūlė nutraukti darbo sutartį „šalių susitarimu", tačiau sutarties sąlygų suderinti nepavyko. Ieškovės manymu laukti teismo sprendimo ir dirbti pakeistomis sąlygomis, kai darbdavys ieško būdų susidoroti buvo neįmanoma, todėl 2011-07-20 ji nusiuntė paaiškinimą ir pareiškimą, kuriame nurodė, kad į darbą neateis. Ieškovė pažymi, kad pranešimo apie grįžimą į darbą dienos prasidėjo stresas, nes darbdavys darbuotoją ignoravo, o nuo 2011-07-04 prasidėjo psichologinis spaudimas: buvo neteisėtai skirtos dvi drausminės nuobaudos, ji buvo priversta skųstis Valstybinei darbo inspekcijai, dėl mėginimo neteisėtai atleisti pablogėjo sveikata: dėl patiriamo streso nuolat jausdavo nerimą, baimę, sutriko virškinimas, sutriko miegas, teko kreiptis į gydytoją, kuris skyrė raminančius receptinius vaistus. Patirtų išgyvenimų pagrindu prašo priteisti neturtinę žalą; trijų mėnesinio vidutinio užmokesčio dydžio kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime (t.1, b.l. 105-108) nurodė, ir teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad ieškinys visiškai nepagrįstas. Atsakovė nesutiko su ieškovės teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) žymiai pablogino ir pakeitė darbo sąlygas, siekdami ieškovę atleisti už darbo drausmės pažeidimą, kad sąmoningai sudarydavo aplinkybes, leidžiančias skirti drausmines nuobaudas, neaprūpino ieškovės darbo priemonėmis, bei neteisėtai atleido ieškovę iš darbo. Nurodo, jog norėjo taikiai išspręsti ginčą, tačiau ieškovė vengė bendradarbiauti, net nekalbėdavo telefonu, todėl buvo bendraujama elektroniniu paštu. Ieškovės argumentai, jog kiekvienu atveju, kai jos surastas klientas užsisakydavo baldus, iki išėjimo motinystės atostogų, jai buvo mokama papildomai 30 Lt prie atlyginimo, yra klaidinantys. Ieškovės darbo sutartyje buvo numatytas 1160 Lt atlyginimas ir ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovei mokėdavo priedus už gerą darbą, negali reikšti, kad darbuotojui atsirado teise reikalauti didesnio atlyginimo nei sutartas darbo sutartimi. 2009 m. atsakovė uždarė padalinį Klaipėdoje. Ieškovei grįžus iš vaiko priežiūros atostogų (duomenys neskelbtini) pasiūlė ieškovei darbą Vilniuje. Ieškovei atsisakius darbo Vilniuje, atsakovės vien dėl ieškovės įkūrė naują darbo vietą adresu Taikos pr. 80. Klaipėda ,„Naujasis turgus" turgavietėje. Ieškovė neteisingai kaltina atsakovę, jog jai nenurodė pietų laiko. Konsultančių pietų laikas nurodytas pareigybinių instrukcijų 5 punkte, kurias ieškovė dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė pasirašyti. 2007-12-11 si ieškove sudarytoje Darbo sutartyje Nr. 331 nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos yra šios: 1.1. p. darbovietė - (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste; 1.2. p. tikslios darbo funkcijos - konsultantė; 1.3. p. kitos būtinosios darbo sutarties sąlygos - nėra. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės darbo vieta nepakito - liko Klaipėdoje, liko tas pats atlyginimas ir tos pačios pareigos– konsultantės, galima teigti, kad darbdavys vykdė visas darbo sutarties sąlygas, tačiau ieškovė kėlė darbdaviui nepagrįstus, darbo sutartyje nenumatytus reikalavimus. Atsakovė padarė išvadą, kad ieškovė buvo nepatenkinta tuo, kad grižus į darbą jai sumažėjo pareigų, tačiau dėl to nesumažėjo sutartimi sutartas atlyginimas, bei ieškovės skoniui netiko darbo vietos įrengimas. Atsakovė nurodo, kad ieškovė klaidina teismą, dėl darbo grafikų pateikimo: ji gavo darbo grafikus elektroniniu paštu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atsisakė dirbti Turgaus a. 5, Klaipėdoje ir buvo nuspręsta vėl ją perkelti dirbti į patalpas, esančias Taikos pr. 80, Klaipėda, nebuvo įmanoma darbo grafiko paskelbti prieš dvi savaites taip kaip reikalauja įstatymas. Ieškovė buvo supažindinta su pareigybinėmis instrukcijomis, kuriose nurodytas darbo laikas, bei pietų pertrauka. Nors pasirašyti atsisakė, tačiau ieškovė buvo susipažinusi su šiuo dokumentu, kai V. T. atvykęs į Klaipėdą ją asmeniškai supažindino su pareigybinėmis instrukcijomis, todėl neturėjo teisės eiti pietauti nuo 14:00 val. iki 15:00 val. bei palikti darbo vietą be priežiūros. Gavęs ieškovės paaiškinimą, kuriame ieškovė nurodo jog nežinojo pietų laiko, (duomenys neskelbtini) direktorius panaikino įsakymu skirtą nuobaudą. 2011-07-18 atsakovė išsiuntė ieškovei įsakymą, kad nuo 2011-07-20 ieškovė turi pradėti dirbti Taikos pr. 80, Klaipėdoje. Ieškovei atsisakius dirbti nuo 2011-07-25 ir neatvykus į darbą, ji buvo atleista iš (duomenys neskelbtini) užimamų pareigų. Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnyje 9 dalyje numatyti atvejai, kada darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, tačiau aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą ieškovei atsisakyti dirbti nebuvo nustatyta, todėl dėl šios priežasties ieškovė neturėjo teisės atsisakyti dirbti naujoje darbo vietoje Taikos pr. 80, Klaipėdoje. Nurodo, kad vadovaujantis Darbo kodekso 276 straipsnio 4 dalimi pripažino ieškovės atsisakymą dirbti nepagrįstu, neatvykimą į darbą laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Taip pat nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos patirtą neturtinę žalą, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgių, kurie galėjo būti priežastimi neturtinei žalai atsirasti, todėl ieškinį prašo atmesti.
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės
Šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tarp šalių 2007-12-11 buvo sutaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 331 (t.1, b.l. 16-17), pagal kurią A. M. priimama dirbti (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste konsultante, mėnesinė alga 1160,00 Lt. Su darbuotoja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (t. 1, b.l. 131-132). Iki 2011-07-03 ieškovė buvo vaiko priežiūros atostogose. 2011-06-09 ieškovė pranešė (duomenys neskelbtini) kad grįžta į darbą (t.1, b.l. 6). (duomenys neskelbtini) pranešė, kad padalinys Klaipėdos mieste yra likviduotas, siūloma darbo vieta Vilniaus mieste arba siūlymas nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 125 straipsnį, (t.1, b.l. 22, 24). Ieškovei atsisakius (t.1, b.l. 25), atsakovė pranešė, kad gali pradėti darbą 2011-07-04 tomis pačiomis sąlygomis, kaip numatyta darbo sutartyje ((t.1, b.l. 27). Atkreiptinas dėmesys, kad nei konkreti darbo vieta, nei laikas nenurodyti. 2011-06-27 ieškovė išsiuntė prašymą nurodyti darbo vietos adresą ir atsiųsti darbo grafiką (t.1, b.l. 28). 2011-07-01 pranešta, kad darbo vieta bus Taikos pr. 80, dėl konkrečios darbo vietos bus pranešta papildomai (t. 1, b.l. 31). Šalių paaiškinimais nustatyta, kad darbuotoja į darbą atvyko, darbdavio atstovai parodė jai darbo vietą, atvežė stendą, medžiagų pavyzdžius ir pareigybinę instrukciją, kurią, kaip pripažįsta abi šalys, darbuotoja atsisakė pasirašyti (t. 1, b.l. 20). 2011-07-05 administratorius V. T. surašė tarnybinį pranešimą direktoriui, kad A. M. 14.15 nėra darbo vietoje, ant stalo padėta kortelė, kad ji pietauja nuo 14 iki 15 val. Ieškovė 2011-07-06 kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl netinkamų darbo sąlygų, nesudaryto darbo grafiko (t. 1, b.l. 33-34). 2011-07-07 (duomenys neskelbtini) direktorių priėmė įsakymą Nr. 11/273/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“, kuriuo skyrė A. M. įspėjimą (t. 1, b.l. 42). 2011-07-07 administratorius surašė antrą tarnybinį pranešimą dėl darbo metu išsiųsto el. laiško (t.1, b.l. 29). 2011-07-07 direktorius priėmė įsakymą Nr. 11/274/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“, kuriuo skyrė A. M. antrą įspėjimą dėl darbo tvarkos pažeidimo, bei įsakymu Nr. 11/272/VID, konsultantei, dirbančiai Turgaus a. 5, patvirtino naują darbo tvarką (t.1, b.l. 26) ir nurodė, kad nuo 2011-07-11 konsultantės darbo vieta yra lauke, turgavietėje Turgaus a. 5. Su tokiu darbo vietos pakeitimu ieškovė nesutiko, pareiškimu (t. 1, b.l. 47) kreipėsi į darbdavį, pranešdama, kad nesutinka su darbo sąlygų pakeitimu. 2011-07-15 buvo priimtas įsakymas Nr. 11/277/VID dėl atleidimo iš darbo pagal darbo kodekso 125 straipsnį (t. 1, b.l. 56). Darbuotojai nesutikus, šis įsakymas buvo panaikintas (t.1, b.l. 64). 2011-07-18 įsakymu Nr. 11/279/VID, nurodyta, kad A. M. gali grįžti į tą pačią darbo vietą Taikos per. 80 nuo liepos 20 d. (t.1, b.l. 65). 2011-07-20 ieškovė kreipiasi į darbdavį dviem pareiškimais (t.1, b.l. 73-75), kuriame nesutinka su pakeistomis darbo sąlygomis ir prašo perduot ginčą spręsti darbo ginčų komisijai. Darbdavys prašo pasiaiškinti, kodėl ji nebuvo darbe liepos 21 ir 22 d., (t.1, b.l. 79), darbuotoja paaiškina, kad darbo vietoje buvo (t. 1, b.l. 80-83). Liepos 22 d. ieškovė išsiunčia (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl atsisakymo dirbti (t.1, b.l. 85-86). 2011-07-29 (duomenys neskelbtini) direktorius priėmė įsakymą Nr. 11/280/VID „Dėl pravaikštos“, kuriuo įsakė skirti pravaikštas ir nemokėti atlyginimo A. M., nes ji nepasirodė darbe be pateisinamos priežasties nuo liepos 11 iki liepos 29 d. imtinai (t.1, b.l. 134). 2011-08-01 įsakymu A. M. atleista iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalį 2 punktą, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (t. 1, b.l. 136).
Dėl drausminių nuobaudų – įspėjimų
Darbuotojui, pažeidusiam darbo drausmę, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Pagal Darbo kodekso 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę. Darbdavys, skirdamas drausminę nuobaudą, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių ir parinkti tik tokią nuobaudos rūšį, kurią numato įstatymas. Įstatymas numato pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (Darbo kodekso 240 straipsnio 1 dalis). Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų matyti, kad įstatymo nustatytų reikalavimų darbdavys nesilaikė: tą pačią dieną priėmė 2011-07-07 įsakymą Nr. 11/273/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“, kuriuo skyrė A. M. įspėjimą, 2011-07-07 priėmė įsakymą Nr. 11/274/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“, kuriuo skyrė A. M. antrą įspėjimą dėl darbo tvarkos pažeidimo (t.1, b.l. 28-30). Tais pačiais įsakymais, po nuobaudos paskyrimo, pavedė darbuotojai pateikti paaiškinimą. Darbo kodekso 237 straipsnyje nurodyta, kad už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriama viena iš šių drausminių nuobaudų: pastaba; papeikimas; atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalį. Darbdavys negali taikyti tokių drausminių nuobaudų, kurių nenumato Darbo kodeksas, tačiau nagrinėjamu atveju darbuotojai buvo paskirtos nuobaudos, kurių įstatymas nenumato. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodo, kad gavęs ieškovės pasiaiškinimą, direktorius panaikino 2011-07-07 įsakymu Nr. 11/273/VID skirtą nuobaudą, tačiau tokio įsakymo kopijos teismui nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teigė, kad paminėti įsakymai, kuriuos prašo panaikinti ieškovė, nebuvo drausminės nuobaudos: atstovo manymu juos galima vertinti tik kaip įpareigojimą laikytis darbdavio nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Atsakovės atstovas nurodo, jog šie įsakymai nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes tokia nuobaudos rūšis – įspėjimas nenumatyta Darbo kodekse. Iš šalių paaiškinimais nustatytų aplinkybių, iš įsakymų turinio teismas daro išvadą, kad paminėti įsakymai vertintini kaip drausminė nuobauda darbuotojai. Kadangi jie paskirti nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, bei darbuotojai paskirta įstatyme nenumatyta nuobaudos rūšis, paminėti įsakymai naikintini.
Dėl darbo sąlygų pakeitimo
Byloje iškilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių būtinąsias darbo sutarties sąlygas.
Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą skirstomos į nustatomas šalių susitarimo ir norminio akto (įstatymo, kolektyvinės sutarties ir pan.). Šalių susitarimu nustatomos sąlygos skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Būtinosios yra tokios, dėl kurių šalims nesusitarus sutartis laikoma nesudaryta. Būtinosios sąlygos yra dvejopos: privalomos visoms darbo sutartims, t. y. suprantamos tiesiogine (tikrąja) prasme, nes be jų kiekviena darbo sutartis negalioja; ir privalomos, kad galiotų tam tikra darbo sutartis, nes kitaip bus įprasta darbo sutartis. Papildomos sąlygos yra visos kitos darbo sutartyje šalių aptariamos, bet nesančios jai (sutarčiai) privalomos sąlygos. Dėl jų galima tartis arba nesitarti - darbo sutartis galios. Susitartos papildomosios sąlygos tampa šalims privalomos (kaip ir būtinosios) ir individualizuoja darbo sutartį. Darbo kodekso 95 straipsnyje nurodomos dvi būtinosios sąlygos: darbovietė, darbo funkcijos, kurias būtina nurodyti darbo sutartyje. Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas darbdaviui ir garantija darbuotojui, kad keičiant Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nurodytas būtinąsias darbo sutarties sąlygas turi būti gautas išankstinis raštiškas darbuotojo sutikimas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodo, kad grįžus po vaiko priežiūros atostogų darbdavys pakeitė darbo sąlygas, todėl ji negalėjo dirbti: buvo visiškai pakeista darbo vieta ir darbo funkcijos: ekspozicija, prekybos centre, kur ji turėjo sėdimą ir kompiuterizuotą darbo vietą buvo pakeista į stalą turgavietėje (t.1, b.l. 20), neturėdama spintų pavyzdžių ir galimybės apskaičiuoti preliminarę spintos kainą, ji negalėjo konsultuoti pirkėjų, negalėjo papildomai užsidirbti, darbas buvo visiškai beprasmis. Darbo vietą perkėlus į turgavietę, esančią Turgaus a. 5, ji neturėjo nei stalo, nei medžiagų pavyzdžių, darbo vieta buvo lauke, o darbo priemonės – lankstinukai. Ieškovės paaiškinimus, kad 2007 ir 2008 metais darbo sąlygos buvo kitokios, negu grįžus po vaiko priežiūros atostogų, kad darbdavys mokėdavo priedus už sudarytus užsakymus, patvirtino liudytoja A. Z..
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad darbo sąlygos t.y. darbo vieta, darbo užmokestis ir pareigos liko tos pačios, tik sumažėjo ieškovės darbo apimtis: jai nebereikėjo daryti preliminarių spintų kainų paskaičiavimų. Kompiuterizuota darbo vieta nėra būtina, įmonė turėjo tikslą pabandyti surasti pirkėjų dalindama lankstinukus, o papildomas apmokėjimas už darbą, darbo sutartyje nebuvo numatytas, todėl ieškovė neturi teisės jo reikalauti. Liudytoju apklaustas įmonės vadovas V. T. ir įmonės darbuotoja J. P. nurodo, kad kompiuterizuota darbo vieta konsultantei nėra būtina, tačiau pripažįsta, kad respublikoje nėra nei vienos konsultantės, dirbančios turgavietėse ir dalinančios lankstinukus.
Darbo teisėje nėra teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties aiškinimą, todėl aiškinant darbo sutartį taikytinos civilinių sutarčių aiškinimo taisyklės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (LAT nutartis 2003-09-01, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004-09-08 nutartis, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005-09-19 nutartis, bylos Nr. 3K-3-406/2005, ir kt.).
Darbo sutartyje stiprioji pusė yra darbdavys, kuris privalo griežtai laikytis sulygtos darbo sutarties. Išklausius šalių ir liudytojų paaiškinimus, ištyrus rašytinius įrodymus konstatuojama, kad po atostogų darbdavys pakeitė darbuotojos darbo sąlygas. Nors darbo sutartyje buvo numatyta, kad ieškovės darbo vieta yra (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste, tačiau darbuotojai pareiškus, kad ji grįžta į darbą, darbdavys pareiškė, kad struktūrinis padalinys Klaipėdoje yra likviduotas (t.1, b.l. 23). Ieškovei nesutikus dirbti kitame mieste ar nutraukti darbo sutartį, darbo vieta - ekspozicija, prekybos centre, kur ji turėjo sėdimą ir kompiuterizuotą darbo vietą, buvo pakeista į konsultantės darbui nepritaikytą stovimą darbo vietą turgavietėje, o 2011-07-07 įsakymu Nr. 11/272/VID (t.1, b.l. 26) konsultantei, dirbančiai Turgaus a. 5, Klaipėdoje, buvo nustatyta nauja darbo tvarka: įmonės produkciją pristatinėti stovint, vaikščioti po turgaus teritoriją ir dalinti lankstinukus. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovė pas atsakovę dirbo nuo darbo sutarties sudarymo dienos iki atostogų vaikui prižiūrėti suteikimo dienos prekybos centruose įrengtose darbo vietose, turėjo tinkamai įrengtą darbo vietą, jos darbo funkcijos buvo visai kitos, negu grįžus po vaiko priežiūros atostogų. Ta aplinkybė, kad ieškovė gaudavo priedus prie atlyginimo už atliktus užsakymus patvirtinta liudytojos A. Z. parodymais bei sąskaitos išrašu (t. 1, b.l. 18). Teismas laiko, jog šalys darbo sutartimi susitarė dėl tokių darbo sąlygų, kurios buvo darbo pradžioje ir kuriomis dirbo ir tebedirba kitos atsakovės konsultantės. Darbo viet ir darbo funkcijos turi būti vertinamos kaip būtinoji darbo sutarties sąlyga.Priešingas darbo sutarties sąlygų aiškinimas, teismo nuomone, prieštarautų pamatiniams teisės principams (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis). Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas darbdaviui ir garantija darbuotojui, kad keičiant Darbo kodekso straipsnio 1 dalyje nurodytas būtinąsias darbo sutarties sąlygas turi būti gautas išankstinis raštiškas darbuotojo sutikimas. Tokio sutikimo nebuvo gauta. Atsakovė pripažįsta, kad ieškovės vaiko priežiūros metu panaikino padalinį Klaipėdoje. Darbuotojai grįžtant po atostogų, darbdavys inicijavo darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Dėl to, žinodamas apie numatomus pasikeitimus, darbdavys turėjo iš anksto informuoti darbuotoją apie darbo pobūdžio pakeitimą, siekdamas susitarimo ir įsitikindamas, ar darbuotojas bus pajėgus dirbti pagal pasikeitusią darbo sutarties sąlygą ir ar sutiks su jos pakeitimu. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis sąlygomis jis gali būti atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Pažymėtina, kad darbdavys kelis kartus siūlė darbuotojai nutraukti darbo sutartį, tačiau vis kitais pagrindais, neatitinkančiais įstatymo reikalavimų: pažymėtinas pirmas pasiūlymas, atleisti išmokant kompensaciją už atostogas, kurių, kaip nurodo ieškovė, ji iš viso neturėjo (t.1, b.l. 24, 56). Atmestini atsakovės argumentai dėl ieškovės atsisakymo dirbti. Atsakovė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnio 9 dalį darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti, jei darbdavys nesiima reikiamų priemonių pašalinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus ir apsaugoti darbuotoją nuo galimo pavojaus saugai ir sveikatai. Ieškovė skundėsi dėl netinkamų darbo sąlygų: mokamo tualeto nebuvimo, dėl netinkamai įrengtos darbo vietos, darbo lauke. Darbuotojos atsiakymą dirbti teismas vertina kaip atsisakymą dirbti pagal darbo kodekso 297 strapsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sąlygų pakeitimu, per vieną mėnesį jis turi kreiptis į teismą. Nepasiekusi, kad jos reikalavimai būtų patenkinti – sudarytos normalios darbo sąlygos – darbuotoja į teismą kreipėsi nepraleidusi termino, t.y. 2011-08-02.
Dėl darbo sutarties nutraukimo
Pripažinus, kad atsakovė vienašališkai pakeitė darbo sąlygas, svarstytina, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą taikyti drausminę nuobaudą – darbo sutarties nutraukimą Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.
Atleidimas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (Darbo kodekso 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą, tenka darbuotojui (ieškovui) (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Pripažįstama, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, jog ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių. Teismas pripažino, jog atsakovė pažeidė ieškovės teisę apsispręsti dėl darbo pasikeitusiomis darbo sąlygomis įstatymo nustatyta tvarka ir vienašališkai pakeitė šalių darbo sutartimi sulygtas darbo sąlygas, kas sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog atsakovė, vykdydama savo kaip darbdavio pareigas, nesilaikė įstatymų (Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė nesprendė dėl darbo sutarties nutraukimo abiems šalims priimtinu būdu, tai yra nebendradarbiavo su ieškove, nebuvo geranoriška jos atžvilgiu. Aukščiau aptarti atsakovės veiksmai (po darbuotojos prieštaravimo dirbti pasikeitusiomis sąlygomis, perkelti ją dirbti dar blogesnėmis sąlygomis) sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog atsakovė veikė ieškovės atžvilgiu nesąžiningai (Darbo kodekso 35 straipsnio 1 dalis). Tokie atsakovės veiksmai sudaro pagrindą išvadai padaryti, jog ieškovės neatvykimą į darbą nulėmė atsakovės neteisėti veiksmai, todėl vertinti jog ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, nėra pagrindo, ieškovės neatvykimo į darbą priežastys pripažįstamos svarbiomis. Kadangi teismo nuomone, ieškovės neatvykimo į darbą priežastys yra svarbios, ieškovės nebuvimas darbe negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Griežčiausios nuobaudos skyrimas, esant tokioms drausmės pažeidimo padarymo aplinkybėms, neatitiktų ne tik drausminės nuobaudos skyrimo tikslų, bet ir teisingumo pricipo.
Kadangi teismas laiko, kad drausminė nuobauda ieškovei - atleidimas iš darbo buvo paskirta neteisėtai, todėl yra pagrindas ją panaikinti.
Ieškovė prašė teismo taikyti Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas, nes į buvusį darbą ji nenorinti grįžti dėl to, kad jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tačiau ieškovė nuo rugsėjo 13 d. pradėjo dirbti naujoje darbovietėje – S. Dacho progimnazijoje. Įvertinant šią aplinkybę, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijumi, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo darbo sutarties kitoje darbovietėje sudarymo dienos, t.y. 2011-09-12 (nauja darbo sutartis sudaryta 2011-09-13)
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Ieškovė prašo priteisti 1000,00 Lt žalos atlyginimo. Ji nurodo, kad nuo pranešimo apie grįžimą į darbą prasidėjo psichologinis spaudimas: buvo neteisėtai skirtos dvi drausminės nuobaudos, ji buvo priversta skųstis Valstybinei darbo inspekcijai, dėl mėginimo neteisėtai atleisti pablogėjo sveikata: dėl patiriamo streso nuolat jausdavo nerimą, baimę, sutriko virškinimas, sutriko miegas, teko kreiptis į gydytoją (t. 1, b.l. 137), kuris skyrė raminančius receptinius vaistus. Nurodo, kad patyrė nepatogumų darbo biržoje, nes teko aiškintis, kad ji nėra bloga darbuotoja, negalėjo gauti kitu atveju jai priklausančios kompensacijos.
Pagal Darbo kodekso 250 straipsnį darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas. Jis taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Nustatyta, kad ieškovei nuo pirmos darbo dienos nebuvo sudarytų tokių darbo sąlygų, kurias ji turėjo ik atleidimo iš darbo ir kurių pagrįstai tikėjosi grįžusi po vaiko priežiūros atostogų. Ieškovė patyrė įtampą ir nežinią nuo pirmo darbdavio pranešimo apie tai, kad yra panaikintas padalinys Klaipėdoje. Po nesusiklosčiusių santykių tarp darbdavio ir darbuotojos, ji buvo nepagrįstai atleista iš darbo už šiurkštų darbinių pareigų nevykdymą t. y. ji buvo kaltinama vienu sunkiausiu darbo drausmės pažeidimu. Ekonominės krizės sąlygomis atleidimas iš darbo ieškovei sukėlė problemas dėl tolimesnio įsidarbinimo, užtraukė neigiamą reputaciją, todėl yra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Pagal bylos įrodymus daroma išvada, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą, įvertintiną pinigais, pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardytus kriterijus: fizinį ar dvasinį skausmą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir pan.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).
Atsižvelgiant į paminėtą teismų praktiką akcentuojama, kad nagrinėjamoje byloje ieškovei priteisiama piniginė kompensacija. Žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad nepaisant patirtų išgyvenimų ir neigiamų emocijų 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovė jau dirbo kitoje darbovietėje. Įvertinus visas aplinkybes, faktiškai darbdavio įmonėje dirbtą laiką, teismas sprendžia, kad ieškovei iš atsakovės priteistinas 2000, 00 lt neturtinės žalos atlyginimas.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 3457,95 Lt, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 1152,65 Lt už mėnesį, priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.
Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše, tačiau po vaiko priežiūros atostogų ieškovė dirbo ne visą mėnesį, darbuotoja ir darbdavys skirtingai vertina ieškovės dirbtą laiką, todėl būtų netikslu remtis vidutiniu atsakovės pateiktu darbo užmokesčio paskaičiavimu. Teismas remiasi ieškovės ir atsakovės sudaryta darbo sutartimi, kurioje numatyta, kad A. M. darbo užmokestis yra 1160,00 Lt ir šį dydį laiko vidutine alga, o 54,98 Lt laiko vienos darbo dienos priskaičiuotu darbo užmokesčiu (1160 : 21,1 vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei).
Ieškovė reikalauja priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Darbo kodekso 297 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra pabrėžęs, kad būtina svarstyti, ar kompensacijos priteisimas nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Darbo kodekso 36 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į teismų praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes, ieškovės reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinamas iš dalies: nustatyta, kad nuo 2011-09-13 ji įsidarbino kitoje darbovietėje, todėl teismas laiko, kad ieškovės priverstinė pravaikšta truko nuo 2011-07-25 (kai ji pati pripažįsta, kad nuo tos dienos nebedirbo) iki 2011-09-12 dienos. Vidutinis darbo užmokestis už šį priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuotinas kaip ieškovės vidutinio darbo dienos užmokesčio ir per priverstinės pravaikštos laiką faktiškai buvusių darbo dienų sandauga (54,98 Lt x 34 d. = 1869,39 Lt), taigi vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką yra 1869,39 Lt.
Teismui ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos įstatymų nustatyta tvarka, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai. (Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 1 p. 96 str.). Ieškovė sumokėjo 1900,00 litų už advokato teisinę pagalbą (t. 1, b.l. 172. t. 2, b.l. 16-19) ir 38,53 Lt pašto išlaidų, susirašinėjant su darbdaviu. Atsakovė prašo priteisti 1900 Lt advokato atstovavimo išlaidų (t. 2, b.l. 20-21). Įvertinęs patenkintų ir atmestų turtinių ir neturtinių reikalavimų skaičių, teismas daro išvadą, kad patenkinta 90 procentų ieškovės reikalavimų, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 1744,65 Lt proceso išlaidų, o atsakovei iš ieškovės – 190,00 Lt. Iš atsakovės valstybės naudai priteistinos 221,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už mokėtiną žyminį mokestį
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-10 nutartimi atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b.l. 98,99) pakeistinos ir paliekama galioti patenkinto ieškinio dydžio ribose iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 150, 59, 268-271, 282, 410 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
pripažinti 2011-07-07 atsakovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/273/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“ neteisėtu ir jį panaikinti;
pripažinti 2011-07-07 atsakovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/274/VID „Dėl darbo tvarkos pažeidimo“ neteisėtu ir jį panaikinti;
pripažinti (duomenys neskelbtini) darbo sąlygų ieškovei A. M. pakeitimą nuo 2011-07-04 neteisėtu;
pripažinti ieškovės A. M. atleidimo iš darbo 2011-08-01 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymą Nr. 11/282/VID neteisėtu, panaikinti šiuo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažinti, kad 2007-12-11 darbo sutartis Nr. 331, sudaryta tarp A. M. ir (duomenys neskelbtini) nutraukta teismo sprendimu nuo 2011-09-12. A. M. į darbą negrąžinti, o priteisti iš atsakovės 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 3480,00 Lt;
priteisti A. M. iš (duomenys neskelbtini) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-07-25 iki 2011-09-12 dienos - 1869,39 Lt.
priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 5349,39 Lt sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2011-08-10 iki sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti A. M. iš (duomenys neskelbtini) 2 000,00 Lt neturtinės žalos;
Priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) 160,47 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti iš A. M. (duomenys neskelbtini) 190,00 Lt proceso išlaidų.
Kitoje ieškinio dalyje ieškovo reikalavimus atmesti.
Sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo – neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 1160,00 Lt Lt, vykdyti skubiai.
Sumažinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-10 nutartimi atsakovei taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones 7500,00 Lt sumai iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.