- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-20
- Bylos Nr.
- A-438-2150-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- T.S., V.S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T.S. ir V.S. prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8 – 2150/2006 pagal pareiškėjų T.S. ir V.S. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai T.S. ir V.S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti asmens dokumentus išvykimui iš Lietuvos Respublikos visam laikui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.
II.
Apeliaciniuose skunduose pareiškėjai V.S. ir T.S. nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8 – 2150/2006 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjų T.S. ir V.S. apeliacinius skundus atmetė.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad „asmens be pilietybės kelionės dokumentas – asmeniui, neturinčiam užsienio valstybė pilietybės, tačiau turinčiam dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso nuostatas išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į Lietuvos Respubliką dokumento galiojimo laikotarpiu“. Iš šioje teisės normoje pateikto „asmens be pilietybės kelionės dokumento“ sąvokos apibrėžimo matyti, kad šio dokumento paskirtis yra įgyvendinti asmens be pilietybės judėjimo laisvę, t. y. suteikti teisę asmeniui ne tik išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet ir į ją sugrįžti. Tačiau, kad asmuo be pilietybės įgytų šią subjektinę teisę – laisvai judėti iš/į Lietuvos Respubliką, jo kaip asmens statusas turi atitikti tam tikras įstatyme nustatytas prielaidas. O būtent, jis turi turėti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, bei šią teisę patvirtinantį dokumentą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 24 ir 25 straipsnius, dokumentas, kuris patvirtina asmens be pilietybės teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje. Be to, leidimas gyventi Lietuvoje suteikia tokiam asmeniui teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Todėl teismas padarė išvadą, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas, yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės subjektinės teisės – laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją, atsiradimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjai atsisakydami Lietuvos Respublikos pilietybės jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje. Ši faktinė aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą sudarė pareiškėjams prielaidas įgyti teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau, kaip matyti iš bylos, pareiškėjai šių prielaidų nerealizavo ir savo teisės gyventi Lietuvoje neformalizavo, t . y. nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo. Tuo tarpu teisės gyventi Lietuvoje neformalizavimas yra kliūtis įgyvendinti su ja (leidimu gyventi Lietuvoje) susijusiai teisei laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomas argumentas, jog jie nori visam laikui išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi nuolatinai kitoje valstybėje šiuo atveju nėra reikšmingas, nes toks jų siekis gali būti įgyvendintas tik minėta tvarka, t. y. turint asmens be pilietybės kelionės dokumentą, kuris pareiškėjams sudarys sąlygas teisėtai atvykti į kitą valstybę (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6, 7 straipsniai). Be to, šio siekio įgyvendinimas gali būti susijęs su tokiomis aplinkybėmis, kurios nepriklausys nuo pareiškėjų valios ir nebus pasiektas. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė, jog tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjai T.S. ir V.S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8 – 2150/2006. Prašyme dėl nutarties išaiškinimo nurodo, jog prašo išaiškinti kokių konkrečiai aplinkybių pagrindu buvo atmesti jų apeliaciniai skundai.
IV.
Viena iš būtinų sąlygų, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka būtų aiškinamas teismo sprendimas yra tai, jog teismo sprendimas turi būti neaiškus. Paprastai teismo sprendimo neaiškumas būna akivaizdus, arba šalys, kurios prašo išaiškinti sprendimą, pateikia atitinkamus argumentus, kurie jų manymu patvirtina teismo sprendimo neaiškumo faktą.
Iš pareiškėjų prašymo išaiškinti teismo sprendimą matyti, kad juo iš esmės yra prašoma nurodyti aplinkybes, kurios buvo kliūtimi patenkinti jų apeliacinius skundus. Tačiau teismo nutartyje, kuria buvo atmesti pareiškėjų apeliaciniai skundai yra nurodytos faktinės bylos aplinkybės bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, sudaręs pagrindą netenkinti apeliacinių skundų. Papildomų kokių tai aplinkybių nurodymas teismo nutartyje turėtų būti vertinamas kaip teismo nutarties turinio išplėtimas, kuris yra draudžiamas įstatymu( ABT Į 94 straipsnio 3 dalis ). Be to, pareiškėjų pateiktame prašyme nėra konkrečiai nurodyta kuo jų nuomone pasireiškia teismo nutarties neaiškumas. Pati teismo nutarties esmė – atmesti apeliacinius skundus, yra aiški ir suprantama.
Dėl šių priežasčių tenkinti pareiškėjų prašymo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
pareiškėjų T.S. ir V.S. prašymo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.