Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-5-106-2010

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-03-09
Bylos Nr.: 1A-5-106-2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rasa Valentinienė (pirm.), Valentinas Janonis, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis: J. B., I. A.
Nuteistasis: J. M., K. M., J.
Kaltinamasis: J. Ž.
Advokatai: Algis Staškūnas, Virgilijaus Kadauskas

Kategorijos

1.2.19.6Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.)
2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Pranešėja R. Valentinienė Teisėja I. Šeškauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A–5-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.19.6, 2.1.7.4, 2.1.15.1.2, 2.4.6.4.1, 2.4.6.4.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASnuOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Valentino Janonio, Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, Linai Andrijaitytei, Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorei Alicijai Petkevičiūtei,nukentėjusiosioms J. B., I. A.,nukentėjusiųjų atstovui advokatui Algiui Staškūnui,nuteistiesiems J. M., K. M.,išteisintajam J. Ž.,

nuteistųjų ir išteisintojo gynėjams advokatams Virgilijui Kadauskui, Ričardui Noreikai, Antanui Lektučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Plungės rajono apylinkės prokuratūros bei nuteistųjų K. M. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 229 str. ir nuteista 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

K. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal BK 229 str. ir nuteistas 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

J. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 229 str., sudėties.

Iš Lietuvos šaulių sąjungos J. B. priteista 760 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o I. A. priteista 700 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. ir K. M. nuteisti už tai, kad netinkamai atliko tarnybos pareigas.

J. M. nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu -Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vado pavaduotoja, 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktinės vado J. Ž. įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ būdama paskirta mobiliosios vasaros stovyklos viršininke, pagal įsakymą būdama įpareigota suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą, pagal Alsėdžių mobiliosios stovyklos viršininko pareiginius nuostatus būdama atsakinga už stovyklautojų saugumą, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nevykdė 2005 m. birželio 14 d. Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktinės vado J. Ž. įsakymo Nr. 08-030, nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo, nesilaikė savo pareiginių nuostatų V dalies 8.2 p. reikalavimo, t. y. nepateikė savalaikės, teisingos ir išsamios informacijos rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų saugumui užtikrinti, rengdama žygio programą nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai numatyta LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimuose, dėl to 2005-06-24 mobiliojo žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajono Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

K. M. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės S-3 skyriaus viršininku, 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktinės vado J. Ž. įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ būdamas paskirtas mobiliosios vasaros stovyklos komendantu, pagal įsakymą būdamas atsakingas už stovyklautojų saugumą bei stovyklos turinio įgyvendinimą, netinkamai atliko savo pareigas, neužtikrino stovyklautojų saugumo, privalėdamas organizuoti stovyklautojų užsiėmimų vykdymą, neparengė žygio programos, nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale, kaip tai numatyta LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimuose, būdamas tiesiogiai atsakingas už stovyklautojų saugumą organizuojant stovyklautojų užsiėmimus, nereikalavo tinkamo pareigų vykdymo iš jam tiesiogiai pavaldžių instruktorių ir būrio vadų, nepaskyrė ekstremaliam žygiui reikiamų instruktorių, dėl to 2005-06-24 mobiliojo žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajono Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Išteisintasis J. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadu, savo įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ įsakęs 2005 m. birželio 19–25 dienomis organizuoti „Mobiliąją vasaros stovyklą-2005“, šio įsakymo 3.1 p. stovyklos viršininke paskyręs Telšių AŽŠR vado pavaduotoją J. M. ir jai pavedęs suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą, o šio įsakymo vykdymą privalėdamas kontroliuoti pats (įsakymo 8 p.), sutartimis su stovyklos dalyve V. B. bei jos motina J. B. ir stovyklos dalyve V. A. bei jos tėvu A. A. įsipareigojęs maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą, netinkamai vykdė savo pareigas – nekontroliavo, kaip vykdomas jo 2005-06-14 įsakymas Nr. 08-030, neužtikrino, kad būtų vykdomi Alsėdžių mobiliosios stovyklos nuostatai, neatsakingai vykdė mobiliosios vasaros stovyklos vadų bei aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai neįvertino jų kompetencijos bei turimų įgūdžių, būdamas informuotas apie stovykloje tvyrančią netvarką, nesklandumus, apie vykstančius stovyklos viršininko bei kitų prie stovyklos organizavimo prisidedančių asmenų konfliktus bei nesutarimus, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų saugumui užtikrinti, neužtikrino, kad būtų laikomasi LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“ reikalavimų, neužtikrino ir nekontroliavo, kad rengiant žygio programą būtų numatytas detalus maršrutas, atsižvelgta į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, kad grupės nariai būtų supažindinti su pirmosios pagalbos teikimu ir naudojimusi pirmosios pagalbos vaistinėle, saugaus eismo taisyklėmis, aplinkosaugos, priešgaisrinės saugos bei maudymosi reikalavimais, kad saugos instruktažas su vaikais būtų registruotas tam skirtame žurnale, neužtikrino ir nekontroliavo, kad būtų paskirti ekstremaliam žygiui reikiami instruktoriai, dėl to 2005-06-24 mobiliojo žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajono Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Šalies argumentai

Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl J. Ž. išteisinimo naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Prašo J. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 str., ir paskirti jam l metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti jam BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. ir bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Prokurorė teigia, kad teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad J. Ž. veikoje nėra tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis – V. A. ir V. B. mirtimi ir kad J. Ž. veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Kaltinamojo J. Ž. veika atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 229 str., ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš paties J. Ž. parodymų matyti, kad jis matė, žinojo ir suprato, kad stovyklai netinkamai pasirengta, trūksta žmonių tinkamam ir efektyviam stovyklos darbui užtikrinti, bet nesiėmė tinkamų priemonių, kad sunkių pasekmių būtų išvengta, neuždarė stovyklos, nors turėjo tokią galimybę. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu J. Ž. parodė, kad Alsėdžiuose įsakė organizuoti mobiliąją stovyklą, nors stovyklai nebuvo tinkamai pasiruošta. Lietuvos šaulių sąjungos vadas J. Š. nurodė vykdyti stovyklos organizavimą neatsižvelgiant į tai, kad rinktinė tuo metu neturėjo jokių galimybių tinkamai vykdyti, organizuoti stovyklos, tinkamai suformuoti aptarnaujantį personalą. Kaltinamasis J. Ž. parodė, kad jo rinktinė organizavo stovyklą ir jis prisiėmė už stovyklą atsakomybę. Saugumas turėjo būti užtikrintas maksimaliai, tačiau nebuvo tam galimybių. Šaulių sąjungos vadovybės apie esančius konfliktus stovykloje neinformavo. Stovykloje viską atlikti turėjo jo paskirti žmonės, jis jais pasitikėjo ir nekontroliavo. J. M. parodė, kad ji kreipėsi į vadą J. Ž. dėl to, jog stovykloje trūksta pareigūnų. Kiek jai žinoma, tų pareigūnų surasti iki stovyklos pabaigos nepavyko. Jai buvo sunku vadovauti stovyklai, ji nebuvo tam pasirengusi, bet atvažiavęs vadas jai žadėjo pagalbą. Ji norėjo atsistatydinti iš stovyklos viršininkės pareigų. Vadovaudama stovyklai, pagalbos nesulaukė. Liudytojas J. Š. – Lietuvos šaulių sąjungos vadas – parodė, kad Šaulių rinktinės vadas organizuoja stovyklą, skiria žmones ir atsako už vaikų saugumą. J. Š. parodė, kad jei nebuvo tinkamų sąlygų, reikėjo stovyklą nutraukti. Jis buvo atvykęs į stovyklą, tačiau rinktinės vado J. Ž. stovykloje nebuvo, nors turėjo būti visos stovyklos metu. Rinktinės vadas stovykloms parenka instruktorius, atsako už instruktorių paskyrimą. Rinktinės vadas turėjo dalyvauti stovyklos veikloje, daryti žygių planus. Liudytojas E. S. buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas parodė, kad rinktinės vadas J. Ž. turėjo imtis priemonių stovykloje esantiems trūkumams pašalinti. Jeigu ko trūko, galėjo atsisakyti organizuoti stovyklą. Civilinio atsakovo atstovas Lietuvos šaulių sąjungos įgaliotasis atstovas KASP paramos Šaulių sąjungai grupės vyr. specialistas vyr. leitenantas Ž. A. parodė, kad J. Ž. galėjo atsisakyti stovyklos, jei kas nors buvo negerai. Turėjo parašyti tarnybinį pranešimą ir išdėstyti priežastis. Teismas neįvertino, kad J. Ž., trūkstant pareigūnų, pats privalėjo būti stovykloje, galėjo nutraukti ar visai neorganizuoti stovyklos, privalėdamas kontroliuoti, kaip vykdomas jo 2005-06-14 įsakymas Nr.08-030, nekontroliavo ( kaip pats nurodė savo apklausoje ), neužtikrino, kad J. M. ir K. M. tinkamai įvykdytų savo pareigas, kartu netinkamai atlikdamas ir savo pareigas. Teismas tinkamai neįvertino tokių aplinkybių, kad J. Ž. pats asmeniškai pasirašė sutartis su stovyklos dalyvių tėvais, tarp jų ir su V. A. bei V. B. tėvais, įsipareigodamas maksimaliai užtikrinti vaikų – stovyklos dalyvių – saugumą. Teismas nuosprendyje nepagrįstai priėmė neteisingą išvadą, kad J. Ž. savo 2005-06-14 įsakymu paskirdamas stovyklai vadovaujančius asmenis, patvirtindamas jų pareiginius nuostatus realiai perkėlė atsakomybę už stovyklautojų saugumą stovyklos viršininkei ir komendantui. Teismas visiškai neatsižvelgė į to paties J. Ž. 2005-06-14 įsakymo 8 p., kuriuo savo įsakymo vykdymą J. Ž. privalėjo kontroliuoti pats. J. Ž. privalėjo kontroliuoti, t. y. imtis konkrečių veiksmų ir užtikrinti, kad J. M. ir K. M. tinkamai atliktų savo pareigas, tokiu būdu ir pats būtų tinkamai atlikęs savo pareigą. To nepadaręs, jis pats netinkamai atliko savo pareigas. Teismas teisingai konstatavo, kad J. M. ir K. M. netinkamas pareigų atlikimas buvo būtina sąlyga kilusiems padariniams atsirasti. Jeigu nebūtų neatsargios J. M. ir K. M. veikos, į žygį stovyklautojai būtų išėję su suaugusiais ir už žygio organizavimą bei vaikų saugumą atsakingais asmenimis, įvykio ir jo padarinių galėjo nebūti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ir J. Ž. netinkamas pareigų atlikimas buvo tokia pati būtina sąlyga kilusiems padariniams atsirasti. Jeigu nebūtų neatsargios J. Ž. veikos ( jeigu J. Ž. būtų tinkamai kontroliavęs savo 2005-06-14 įsakymo Nr.08-030 vykdymą, užtikrinęs, kad jam tiesiogiai pavaldūs asmenys J. M. ir K. M. būtų tinkamai atlikę savo pareigas, užtikrinęs Alsėdžių mobiliosios vasaros stovyklos nuostatų vykdymą, tinkamai vykdęs vasaros stovyklos vadų bei aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai įvertinęs jų kompetenciją bei turimus įgūdžius arba net būdamas informuotas ir pats matydamas, kad stovyklai pasirengta netinkamai, būtų uždaręs stovyklą ), įvykio ir jo padarinių taip pat galėjo nebūti. Taigi tarp J. Ž. veikos ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl kaltinamojo J. Ž. veika atitinka LR BK 229 str. numatyto nusikaltimo sudėtį. Prokurorė daro išvadą, kad tokiu būdu teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismo priimto nuosprendžio dalis dėl J. Ž. išteisinimo nepagrįsta, todėl dėl skunde nurodytų aplinkybių naikintina ir J. Ž. priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat sumažinti nukentėjusiosioms priteistą neturtinę žalą iki 30 000 Lt kiekvienai.

Nurodo, kad su Plungės r. apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, teismas neatkreipė dėmesio ir nevertino svarbių jį teisinančių aplinkybių bei argumentų, teismo išvados yra bendro pobūdžio, abstrakčios, teismas nenurodė, kodėl kai kuriuos įrodymus atmeta. Mano, kad byloje esanti medžiaga patvirtina priešingą išvadą, negu padarė teismas, kad jo veikoje nusikaltimo sudėties nėra. Teismas nuosprendyje nurodė keletą veiksmų, kurių neva jis neatliko, tačiau nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė šių veiksmų neatlikdamas, ar apskritai jis privalėjo atlikti tam tikrus veiksmus ( pvz., instruktuoti ). Be to, nurodydamas tam tikrų veiksmų neatlikimą teismas išėjo už kaltinimo ribų, nes kai kurių veiksmų neatlikimu jis net nebuvo kaltinamas, o teismas savo iniciatyva jį apkaltino neatlikus tam tikrų pareigų, kurios net nenumatytos teisės aktuose. Dėl šios priežasties teismas buvo šališkas. Teismo išvada, kad Šaulių sąjunga turėjo vadovautis LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“, yra nepagrįsta. Tai, kad Šaulių sąjunga vadovaujasi Šaulių sąjungos įstatymu, kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, dar nereiškia, kad Šaulių sąjunga savo veikloje privalo vadovautis ir laikytis bet kokiais galiojančiais teisės aktais. Sekant teismo logika išeitų taip, kad už bet kokio galiojančio teisės akto, kuris gali būti absoliučiai nesusijęs su Šaulių sąjungos veikla, pažeidimą, galima taikyti atsakomybę. Yra daugybė teisės aktų, kurių net neįmanoma būtų laikytis, nes juose dėstomos teisės normos skirtos tik tam tikrų asmenų ratui ir tik konkretūs asmenys gali jų laikytis (pvz.: gydytojų veiklos instrukcijos, policininkų, statybininkų ir pan.).Šiuo atveju pagal LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 3 p. nurodyta, kuriam subjektų ratui adresuojamas šis įsakymas, t. y. švietimo įstaigoms ir kitiems švietimo teikėjams. Kas yra švietimo įstaiga ir kas yra kiti švietimo teikėjai, yra nurodyta Švietimo įstatymo 16 str., 28 str. 12 d., 42, 43, 51 str. Bet kokia švietimo įstaiga ar švietimo teikėjas turi būti įsiregistravę ir veikti pagal Švietimo įstatymą. Šaulių sąjunga tokio statuso neturi. Minėtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas yra žinybinis ir taikomas tik minėtoms švietimo įstaigoms, todėl Šaulių sąjunga juo neprivalėjo vadovautis. Teismas dėl LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 3 p., kuriame nurodytas subjektų ratas, nieko nepasisakė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netrukus po nelaimės 2005-07-15 Šaulių sąjungos vadas įsakymu Nr. 131 patvirtino „Lietuvos Šaulių sąjungos organizuojamų vaikų stovyklų organizavimo ir vykdymo aprašą“, kuris apibrėžė panašias taisykles kaip ir minėtas švietimo ir mokslo ministro įsakymas. Nepasisakydamas dėl Šaulių sąjungos vado įsakymo, kaip vieno iš įrodymo, teismas pažeidė BPK 305 str. l d. 2 p. Pažymėtina, kad tam tikros bendradarbiavimo sutartys su Švietimo ir mokslo ministerija buvo pasirašytos tik po nelaimės, liudytojas Ž. A., Šaulių sąjungos teisininkas, nurodė, kad Šaulių sąjunga nesivadovavo minėtu švietimo ir mokslo ministro įsakymu. Teismas, pažeisdamas minėtą BPK nuostatą, nenurodė, kodėl atmeta šio liudytojo parodymus. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad jis net nežinojo tokio švietimo ir mokslo ministro įsakymo, su juo nebuvo supažindintas, apie jį nebuvo kalbama seminare dėl stovyklų organizavimo, todėl jeigu pats darbdavys nematė reikalo tokiu teisės aktu vadovautis, kaip jis savo iniciatyva galėjo tai padaryti. Kita vertus teismas nebuvo iki galo tikslus spręsdamas šį teisinio pobūdžio klausimą. Net jeigu teoriškai ir būtų galima pripažinti, kad Šaulių sąjunga turėjo vadovautis minėtu švietimo ir mokslo ministro įsakymu, teismas turėjo patikrinti, ar jis buvo tas subjektas, kuris privalėjo laikytis minėto įsakymo 14 p. reikalavimų. Šie reikalavimai yra privalomi turizmo renginio vadovui, todėl teismas turėjo patikrinti ir šią aplinkybę, ar jis buvo nustatyta tvarka paskirtas turizmo renginio vadovu. Tačiau teismas visiškai nutylėjo šią labai svarbią aplinkybę ir į ją dėmesio neatkreipė, nors apie tai išsamiai buvo pasisakyta jo prašyme prokurorui nutraukti jam ikiteisminį tyrimą bei jo gynėjo baigiamojoje kalboje, kurie yra pridėti prie bylos. Pagal minėto aprašo 12 p. turizmo renginio vadovą skirią švietimo teikėjas, o pagal 8 p. turizmo renginio vadovas rengia žygio programą ir pan. Be to, šioje vietoje teismas prieštarauja pats sau, nes nuteisė jį už turizmo renginio vadovo pareigų nevykdymą, nors nuosprendyje teigia, kad jis su J. M. nepaskyrė turizmo renginio vadovo. Vadinasi, jis atsakingas ir pats, kaip turizmo renginio vadovas, kad kažko nepadarė, ir kaip asmuo, kuris tokio vadovo nepaskyrė. Taip išeitų, kad jis pats save turėjo paskirti turizmo renginio vadovu. Taip pat teismas nenurodo, kokia teisės akto nuostata remdamasis daro išvadą, kad būtent jis turėjo paskirti turizmo renginio vadovą. Be to, atsižvelgtina į tai, kad Šaulių sąjungos vado patvirtintame turizmo renginių apraše turizmo renginio vadovu skiriamas ne komendantas, o kitas asmuo. Komendanto funkcijos susijusios su tvarkos palaikymu stovyklos viduje, o ne renginių už stovyklos ribų metu.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis K. M. skunde akcentuoja, kad teismas taip pat jį nepagrįstai laiko valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, nes jis jokių administracinių įgaliojimų neturi. Teismas padarė bendro pobūdžio išvadą, kad jis yra tinkamas BK 229 str. numatyto nusikaltimo subjektas, nes yra Šaulių sąjungos pareigūnas ir privalo vykdyti Šaulių sąjungos vado įsakymus ir atsako už teisės aktų laikymąsi ir pan. Šaulių sąjungos vado įsakymų ir kitų teisės aktų turi laikytis bet koks sąjungos narys, tačiau tai nereiškia, kad jis turi administracinius įgaliojimus. Šaulių sąjungos įstatymas bei statutas numato, kas kokius administracinius įgaliojimus turi: sąjungos vado įgaliojimai nurodyti Šaulių sąjungos įstatymo 13 str. 4 d. 3 p.), rinktinės vado – Šaulių sąjungos statuto 64 p., kuopos vado – Šaulių sąjungos statuto 69.5 p. Kiti Šaulių sąjungos nariai neturi administracinių įgaliojimų, tą patvirtino teisme sąjungos vadas J. Š.. Šaulių sąjungoje jis neturėjo administracinių įgaliojimų, nepriiminėjo į darbą ir neatleisdavo iš darbo darbuotojų, nepriiminėjo į šaulius, neskirdavo drausminių nuobaudų, neleisdavo įsakymų ir pan. Teismas išėjo iš kaltinimo ribų, nes rėmėsi 2005-06-14 Telšių AŽRŠ vado patvirtintais Alsėdžių mobiliosios stovyklos komendanto pareiginiais nuostatais, kurių pažeidimas ar nevykdymas jam nebuvo inkriminuotas, o teismas, pacitavęs šiuo nuostatus, toliau nurodo, kad „visų šių įrodymų visuma patvirtina...dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas...“. Teismas nuteisė jį už tai, kad jis kartu su J. M. „...nesidomėjo stovyklautojų žygio maršrutu, jų saugumu, ... neinstruktavo apie saugų elgesį žygio metu...perdaug pasitikėjo pačiais stovyklautojais ir nepaskyrė žygio vadovo...į žygį išleido eiti vienus vaikus, neužtikrino žygio metu stovyklautojų saugumo...neišleido į žygį stovyklautojų su suaugusiais ir už žygio organizavimą bei vaikų saugumą atsakingais asmenimis...turėjo rūpintis užtikrinti vaikų saugumą ne tik darbo metu, bet ir po darbo...“. Tačiau, kaip matyti iš jam pareikšto kaltinimo, tokių pareigų nevykdymu jis nebuvo kaltinamas. Teismas galėjo tik patikrinti, ar jis pažeidė kaltinime nurodytus teisės aktus, ar nevykdė kaltinime nurodytų pareigų ir pan., tačiau teismas savo iniciatyva, imdamasis prokuroro vaidmens ir pažeisdamas nešališkumo principą, nurodė, kad be kaltinime nurodytų pareigų neatlikimo, jis dar pažeidė ir kitas pareigas, neatliko tam tikrų kitų pareigų, nors jų neatlikimu nėra kaltinamas. Pagal BPK 326 str. l d. 4 p. teismo šališkumas yra pagrindas nuosprendžiui panaikinti ir bylos nagrinėjimui iš naujo perduoti. Be to, apeliantas teigia, kad teismo iniciatyva jam inkriminuojami kaltinimai nėra grindžiami jokiu teisės aktu ar tam tikro akto konkrečiomis nuostatomis. Teismas samprotauja, kokių veiksmų reikėjo imtis, kad neįvyktų nelaimė, tačiau nenurodo jokio ryšio tarp šių veiksmų ir konkretaus teisės norminio akto, o jis juk yra teisiamas ne už bet kokių, niekur nenumatytų pareigų, nevykdymą, o už konkrečių konkrečiame teisės akte numatytų pareigų nevykdymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl vaikų nedrausmingumo. Jis niekaip negalėjo numatyti, kad gali tokia nelaimė įvykti. Vaikų būrį lydėjo du suaugę ir turintys patirties asmenys. Netgi pagal švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintą aprašą yra numatyta, kad tokiam skaičiui vaikų turi būti du suaugę, todėl net preciziškas šios instrukcijos laikymasis nieko nebūtų pakeitęs, nes ir taip vaikai buvo lydimi dviejų suaugusiųjų. Reikalavimo, kad į žygį lydėtų daugiau suaugusiųjų, nėra. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vaikai nebuvo supažindinti su saugumo reikalavimais. Visų pirma jie buvo supažindinti pasirašytinai vos atvykę į stovyklą, o antra, patys vaikai teisme paliudijo, kad žinojo, jog be leidimo negalima maudytis ir kad išeinant į žygį buvo liepta klausyti būrio vadų. Be to, žygio maršrutas buvo patikrintas (liudytojas T. K.), jo programa buvo aiški, tai rodo, jog iš esmės visų įmanomų priemonių buvo imtasi. Jo kaltė dėl nelaimingo įvykio niekada nebuvo aiški. Pirmą kartą perduodant bylą į teismą jis nebuvo patrauktas kaltinamuoju, tai rodo, kad prokuroras manė, jog nėra jo kaltės. Be to, šiuo atveju prokuroras paprašė palyginti nedidelės bausmės, vos viršijančios minimumą, tai taip pat rodo, jog neįžvelgė akivaizdžios kaltės, bet teismas, vėlgi elgdamasis šališkai, paskyrė daugiau nei dvigubai griežtesnę bausmę, nei prašė prokuroras. Teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos po 100 000 Lt kiekvienai nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes manytina, kad priteista aiškiai per didelė suma, nes įvyko nelaimingas atsitikimas, nėra konkrečiai nustatyta, ar žuvusios mergaitės gelbėjo kitus, ar jos pačios ėmė plaukti neklausydamos būrio vadų, be to, V. A. buvo pilnametė, todėl už savo veiksmus buvo visiškai atsakinga pati. Teismų praktika yra formuojama taip, kad neatsargių nusikaltimų bylose, atsižvelgiant į kaltės formą bei laipsnį, yra priteisiamos kur kas mažesnės sumos gyvybės netekimo atveju. Mano, kad teismas turėtų mažinti priteistos neturtinės žalos dydį kiekvienai nukentėjusiajai iki 30 000 Lt. Nuteistasis K. M. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 229 str., ir jį išteisinti bei sumažinti nukentėjusiosioms J. B. ir I. A. priteistą neturtinę žalą iki 30 000 Lt kiekvienai. Tuo atveju, jei teismas pripažins, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nuosprendį prašo panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Plungės rajono apylinkės teismui.

Šalies argumentai

Nuteistoji J. M. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat prašo sumažinti nukentėjusiosioms priteistą neturtinę žalą iki 30 000 Lt kiekvienai.

Nurodo, kad su Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka. Teismo išvada, jog Šaulių sąjunga turėjo vadovautis LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ yra nepagrįsta. Tai, kad Šaulių sąjunga vadovaujasi Šaulių sąjungos įstatymu, kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, nereiškia, kad Šaulių sąjunga savo veikloje privalo vadovautis ir laikytis bet kokių galiojančių teisės aktų, nes šis LR švietimo ir mokslo ministro įsakymas yra nesusijęs su Šaulių sąjungos veikla. Šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nėra teisės aktų, kurie būtų konkrečiai reglamentavę žygius Šaulių sąjungoje. LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakyme nurodyta, kuriam subjektų ratui skiriamas konkretus teisės aktas, t.y. švietimo įstaigoms ir kitiems švietimo teikėjams. Visiškai neaišku, kuo remdamasis teismas Šaulių sąjungą priskyrė švietimo teikėju, nors nė viename teisės akte to nėra nurodyta, nes švietimo teikėjo sąvoka konkrečiai yra įvardyta LR švietimo įstatyme. Tik po šio skaudaus įvykio 2005-07-15 Šaulių sąjungos vadas įsakymu Nr.131 patvirtino „Lietuvos šaulių sąjungos organizuojamų vaikų stovyklų organizavimo ir vykdymo aprašą“. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad 2005-05-13 Lietuvos šaulių sąjungos vado įsakymu Nr.88 „Dėl seminaro organizavimo“ buvo organizuotas seminaras 2005-05-26 Sąjungos štabe Kaune, į kurį buvo sukviesti apskričių rinktinių vadai, pavaduotojai ir S-4 sk. vyr. specialistai –buhalteriai. Šio seminaro dienotvarkėje buvo numatyta l valanda stovyklų organizavimui ir vidaus tvarkai; l valanda stovyklų veiklos programoms, jų parengimo principams, o visas kitas seminaro laikas buvo skirtas išimtinai finansiniams klausimams. Seminare nebuvo net kalbama apie žygių organizavimą, stovyklautojų saugumo užtikrinimą ir kitais panašiais klausimais. Teismas nekreipė dėmesio ir į tai, kad stovykloje buvo tik du etatiniai darbuotojai, o pagal Šaulių sąjungos vado įsakymą jie, kaip samdomi darbuotojai, negalėjo dirbti net viršvalandžių. Jie su K. M. į Šaulių sąjungą nerikiuotės šauliais buvo priimti tik jau gerokai po nelaimės, t. y. 2005 m. spalio 6 d. Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-sios rinktinės vado įsakymu Nr.08-119[l]P. Įsakymas turėjo įsigalioti tik davus šaulio priesaiką. Taigi jie net visuomeniniais pagrindais nebuvo įpareigoti dirbti visą savaitę ištisą parą. Mano, kad tiek Lietuvos šaulių sąjunga, tiek Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-oji rinktinė, jų vadai buvo atsakingi už netinkamą Alsėdžių stovyklos organizavimą, už nesudarymą realių sąlygų tinkamai vykdyti pareigas, laikytis pareiginių nuostatų. Teismas be pagrindo tvirtina, kad ji apie susidariusią nepalankią atmosferą, apie konfliktinę situaciją, trukdančią stovyklos darbui, neinformavo Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktinės vado. Kad jis buvo informuotas, žinojo apie susidariusią netinkamą situaciją stovykloje, apie visišką pagalbos negavimą esant reikalui iš Alsėdžių mokyklos vadovų ir Alsėdžių jaunųjų šaulių 8-osios kuopos vadės D. A., bylos nagrinėjimo metu pripažino J. Ž. – tuometinis Telšių apskrities Žemaitijos šaulių sąjungos rinktinės vadas. Jis pripažino, kad stovyklai nebuvo tinkamai pasiruošta, tačiau jis savo įsakymo organizuoti stovyklą neatšaukė, nesiėmė priemonių padėčiai ištaisyti. Nuteistoji mano, kad jai pateiktas kaltinimas buvo daugiau negu formalus, nekreipiant dėmesio į tai, kad jai nebuvo sudarytos realios sąlygos tinkamai vykdyti mobiliosios stovyklos Alsėdžiuose viršininko pareigas, užtikrinti stovyklautojų saugumą. Ji kaltinama nevykdžiusi LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimų ir tai teigiama buvus pagrindine priežastimi nelaimei atsitikti. Didžioji dalis kaltinimo liko neįrodyta, o kai kurie kiti, kaltinime jai inkriminuoti pažeidimai neturėjo tiesioginio priežastinio ryšio su atsitikusia nelaime 2005-06-24 mobiliojo žygio metu. Esant tokiai situacijai, ji yra nepagrįstai pripažinta kalta pagal LR BK 229 str. Tokiu būdu iš jos nepagrįstai priteista ir atlyginti nukentėjusiosioms advokato išlaidas bei procesinės išlaidos valstybei.

Išteisintasis J. Ž. atsikirtimuose į Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, tvirtina, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį jam pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, todėl prašo skundą atmesti.

Šalies argumentai

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. B. ir I. A. atsikirtimuose į apeliacinius skundus nurodoma, kad su nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Prokurorė ir nukentėjusiosios prašo prokuroro skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistieji J. M. ir K. M. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis J. Ž. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir K. M. apeliaciniai skundai tenkintini, nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ taikymo

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šaulių sąjunga turėjo vadovautis LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“, yra nepagrįsta.

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde šį teiginį pagrindžia teigdamas, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 3 p., nurodyta, kuriam subjektų ratui adresuojamas šis įsakymas bei Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 16 str., 28 str. 12 d., 42, 43, 51 str. nurodyta, kas yra švietimo įstaiga ir kas yra kiti švietimo teikėjai. Teigiama, kad bet kokia švietimo įstaiga ar švietimo teikėjas turi būti įsiregistravę ir veikti pagal Švietimo įstatymą.

Apeliacinių skundų argumentus, kad Šaulių sąjunga neturėjo vadovautis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ taikymo kolegija atmeta.

Minėtu įsakymu patvirtinto Vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo 3 punkte nurodyta, kad šis aprašas yra taikomas visoms formaliojo ir neformaliojo vaikų švietimo mokykloms, kitiems švietimo tiekėjams, organizuojantiems ir vykdantiems vaikų iki 18 metų imtinai turizmo renginius Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 16 straipsnyje ( Neformalusis vaikų švietimas) 1 p. nurodyta: 1. Neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais.

2. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.

Minėto Įstatymo 2 str. ( Pagrindinės įstatymo sąvokos) 35 punkte išaiškinta, kad švietimo teikėjas – mokykla, laisvasis mokytojas ir kitas švietimo teikėjas (įstaiga, įmonė, organizacija, kuriai švietimas nėra pagrindinė veikla), šio Įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti švietimą.

Lietuvos Respublikos Šaulių sąjungos įstatymo 3 str. ( Sąjungos samprata) nustatyta, kad Sąjunga yra savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai bei civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

Iš to galima daryti išvadą, kad Šaulių sąjunga, kurios švietėjiška veikla nėra pagrindinė jos veiklos sritis, Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo yra priskiriama kitiems švietimo tiekėjams, kuriuos nurodo Vaikų turizmo renginių organizavimo 3 punktas, apibrėžiantis ratą subjektų, kuriems taikomas minėtas aprašas.

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 16 straipsnyje ( Neformalusis vaikų švietimas ) nustatyta, kad neformaliojo vaikų švietimo programos mokinių atostogų metu vykdomos mokyklos steigėjos ar švietimo teikėjo nustatyta tvarka.

Nuteistojo K. M. apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 28 str. ( Švietimo teikėjų tinklas ) 2 p. taip pat nustatyta, kad švietimo tiekėjų tinklą be įvairių mokyklų, laisvųjų mokytojų sudaro ir kiti švietimo tiekėjai. Šiame straipsnyje 12 dalies ar punkto, kuris nurodomas apeliaciniame skunde, nėra. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 43 str.,43 str., 51 str., kuriais remiamasi nuteistojo K. M. apeliaciniame skunde, kalbama apie mokyklų ir pagalbos įstaigų steigimą ir jų veiklą bei kito švietimo teikėjo teises ir pareigas, ir tai neturi nieko bendro su nagrinėjama byla.

Tai, kad liudytojas Ž. A. parodė, kad minėtu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK -330 patvirtintu aprašu „Dėl vaikų turizmo renginių “ Šaulių sąjunga organizuodama vaikų stovyklas nesivadovavo, ar aplinkybė, kad po įvykio 2005-07-15 Šaulių sąjungos vadas įsakymu Nr. 131 patvirtino „Lietuvos Šaulių sąjungos organizuojamų vaikų stovyklų organizavimo ir vykdymo aprašą“, bei tai, kad kaltinamieji nebuvo susipažinę su LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo, neatleidžia apeliantų nuo atsakomybės. Akivaizdu, kad išleidžiant vaikus už stovyklos ribų į turistinį žygį, yra būtinos papildomos priemonės ( taip pat ir papildomas instruktavimas apie saugų elgesį žygio metu) jų saugumui užtikrinti. Kaip nustatyta apklausus žygio dalyvius bei būrio vadą J. B., joks instruktažas žygio dalyviams nebuvo pravestas, vaikai tik buvo įspėti klausyti būrio vado. Nebuvo instruktuoti ne tik žygio dalyviai, bet ir patys būrio vadai nebuvo supažindinti su pareiginiais nuostatais bei juose nustatytomis pareigomis bei atsakomybe ( t.3, b. l. 71-72).

Dėl BK 229 str. subjekto

BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neatlikimas savo pareigų ar jų netinkamas atlikimas, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Minėtame BK straipsnyje nurodytas tarnybos pareigų neatlikimas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Atskleidžiant šios nusikalstamos veikos turinį pažymėtina, kad pareigūnas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas savo tarnybos pareigų ar netinkamai jas atlikdamas, pažeidžia teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), apibrėžiančius jo kompetenciją. Taigi būtina nustatyti: kokių konkrečių pareigų neatliko ar jas netinkamai atliko kaltinamas asmuo; kokie teisės aktai ir atitinkami jų reikalavimai pagrindžia tokio veikimo ar neveikimo tarnyboje neteisėtumą. BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra tada, kai nustatomas priežastinis ryšys tarp tarnybos pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo ir kilusių padarinių – didelės žalos, t. y. turi būti nustatyta, kad pareigūno ar jam prilyginto asmens kompetencijai priklausančių pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas objektyviai, dėsningai lėmė didelės žalos atsiradimą.

BK 229 str. numatyta valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų baudžiamąją atsakomybę, jei jie dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai ir dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.

J. Ž., įvykio metu ėjęs Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vado pareigas, J. M., tuo metu buvusi Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vado pavaduotoja ir mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose viršininkė, K. M., buvęs Telšių apskrities Žemaitijos šalių 8-osios rinktinės skyriaus viršininku ir mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose komendantu, buvo pareigūnams prilyginami asmenys, turėjo viešojo administravimo įgaliojimus ir yra BK 229 str. subjektai, atitinkantys BK 230 str. 3 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl valstybės tarnautojo ir jam prilyginto asmens sąvokos pasisakė labai detaliai, kolegija su išdėstytais motyvais sutinka ir jų nebekartoja.

Dėl K. M. kaltės ir kaltinimo keitimo

Apeliacinės instancijos teismui prokurorė pateikė prašymą pakeisti K. M. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (t. 9, b. l. 127-128). Pateiktas kaltinimas, kad K. M., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu-Lietuvos Šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos Šaulių 8-osios rinktinės S-3 skyriaus viršininku, 2005-06-14 Lietuvos Šaulių sąjungos Telšių apskrities, Žemaitijos šaulių sąjungos 8-osios rinktines vado J. Ž. įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose" būdamas paskirtas mobiliosios vasaros Stovyklos komendantu, pagal šį įsakymą ir patvirtintų Alsėdžių mobiliosios stovyklos komendanto pareiginių nuostatų 7.1 ir 7.2 punktus, būdamas atsakingu už stovyklautojų saugumą bei stovyklos turinio įgyvendinimą, netinkamai atliko tarnybos pareigas: neužtikrino stovyklautojų saugumo, privalėdamas organizuoti stovyklautojų užsiėmimų vykdymą, neparengė žygio programos, nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale kaip tai numatyta LR Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo" 14 p. reikalavimuose, būdamas tiesiogiai atsakingas už stovyklautojų saugumą organizuojant stovyklautojų užsiėmimus, nereikalavo tinkamo pareigų vykdymo iš jam tiesiogiai pavaldžių instruktorių ir būrio vadų, nepaskyrė ekstremaliam žygiui reikiamų instruktorių, dėl ko 2005-06-24 mobilaus žygio metu, apie 18.45 val. Plungės rajono Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punkte išaiškino, kad tam tikromis sąlygomis kaltinimo pakeitimas yra galimas ir apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teisme kaltinimo pakeitimo bei pranešimo kaltinamajam apie galimybę keisti kaltinimą tvarką reglamentuoja BPK 256 str. esančios taisyklės. Pagal šias taisykles teisę prašyti keisti kaltinime nurodytas aplinkybes turi teisę prokuroras ir nukentėjusysis pateikę rašytinį prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

Iš esmės prokurorės pateiktas tas pats kaltinimas, už kurį K. M. nuteistas, tik patikslinta, kad jis neatliko pareigų, numatytų Alsėdžių mobiliosios stovyklos komendanto pareiginių nuostatų 7.1 ir 7.2 punktuose. Kolegijos nuomone, toks kaltinimo patikslinimas apeliacinės instancijos teisme nepažeidė K. M. teisių ir nesutrukdė jam tinkamai gintis nuo šio kaltinimo.

Stovyklos komendanto pareiginių nuostatų 7.1 p. numato, kad stovyklos komendantas atsako už stovyklautojų saugumą, o 7.2 p. – už stovyklos turinio įgyvendinimą. Su šiais pareiginiais nuostatais nuteistasis K. M. buvo supažindintas (t. 3, b. l. 68-69). Tokių pareigų nevykdymas jam inkriminuojamas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors ir nenurodant konkrečių pareiginių nuostatų punktų (t. 6, b. l. 44).

Kolegijos nuomone šis pareikštas kaltinimas K. M. yra prieštaringas ir jis nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 229 str.

Žemesnės instancijos teismas

K. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar jis buvo tas subjektas, kuris privalėjo laikytis LR Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo" ( t.1, b. l. 83) 14 p. reikalavimų. Kaip teisingai akcentuojama, šie reikalavimai yra privalomi turizmo renginio vadovui. Minėto LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymo 13 p. yra nurodyta, kad švietimo teikėjas, užtikrindamas turizmo reginių dalyvių saugumą, tvirtina turizmo renginio programą, dalyvių sąrašą, turizmo renginio vadovo kandidatūrą, nustato turizmo renginio vadovo pareigas ir t.t. 14 p. nurodyta, kad turizmo renginio vadovas, užtikrindamas turizmo renginių vaikų saugumą, numato detalų maršrutą, atsižvelgęs į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nustato išvykimo ir atvykimo laiką ir vietą, nakvynės vietą, instruktuoja vaikus, registruodamas tai specialiame žurnale ir t.t. Kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, K. M. šio turizmo renginio vadovu nebuvo paskirtas. Kolegijos nuomone todėl K. M. nebuvo įpareigotas vadovautis minėtu įsakymu. K. M. vien tik remiantis Stovyklos komendanto pareiginių nuostatų 7.1 p., kuris numato, kad stovyklos komendantas atsako už stovyklautojų saugumą, bei 7.2 p., kuris nustato, kad komendantas atsako už stovyklos turinio įgyvendinimą, pripažinti kaltu K. M. padarius veiką, numatytą BK 229 str., nėra pagrindo, nes šie reikalavimai yra bendro pobūdžio ir nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu įvykiu, kai žygio metu nuskendo dvi stovyklautojos. K. M. savo pareigas vykdė, jokių įvykių pačioje stovykloje neįvyko. K. M. išteisinamas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl J. M. apeliacinio skundo.

J. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 229 str. pagrįstai.

Kolegijos yra pasisakyta, kad organizuodama turistinį žygį ji privalėjo vadovautis LR Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymu Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo". Kai matosi iš bylos medžiagos, ji šiuo įsakymu nesivadovavo. J. M. sudarė Vaikų vasaros stovyklos Alsėdžiuose 2005 m. birželio 19-25 d. tvarkaraštį, kuriame buvo numatyta birželio 24-25 dienomis organizuoti turistinį žygį su nakvyne (t 1, b. l. 50). Už šį žygį paskirti atsakingi asmenys – L. M., JŠ ( jaunieji šauliai) instruktoriai, būrių vadai, kurie nebuvo tarnautojai, tiesiogiai atsakingi už stovyklautojų saugumą.

Žemesnės instancijos teismas

J. M. teigia, jog ji neturėjo vadovavimo tokiai stovyklai patirties, žygio organizavimo nebuvo mokoma vykusiame seminare. Kolegija su šiais teiginiais iš dalies sutinka. Akivaizdu, kad J. M. iki jos paskyrimo niekada nebuvusi tokioje stovykloje ir niekada joje nedalyvavusi, darbe susidūrė su sunkumais. Kaip matosi iš vykusio seminaro, kuriame dalyvavo ir J. M., programos, dėl turistinių žygių organizavimo jame buvo kalbama mažai arba iš viso nekalbama, daugiausia buvo akcentuojami finansiniai klausimai ( t. 9, b. l. 6-11 t. 5, b. l. 47, 48-49, 50, 51). Tačiau ta aplinkybė, kad J. M. sutiko vykdyti Alsėdžių mobiliosios stovyklos viršininkės pareigas ir jas vykdė, duoda pagrindą reikalauti, kad šias pareigas ji atliktų tinkamai, o už pareigų nevykdymą, sukėlusį itin sunkias pasekmes, traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai analizavo Alsėdžių mobiliosios stovyklos viršininko pareiginius nuostatus. Šių nuostatų 2 p. numato, kad stovyklos viršininkei buvo tiesiogiai pavaldūs stovyklos viršininko pavaduotojas, komendantas, intendantas, dienos tarnyba ir visi stovyklautojai; pagal 4.4 p. stovyklos viršininkė turėjo sudaryti stovyklautojų užsiėmimų tvarkaraščius; pagal 6 p. ne rečiau kaip vieną kartą per dieną ir ne rečiau kaip vieną kartą per naktį asmeniškai tikrinti tvarkdarių tarnybą ir vidaus tvarką padaliniuose; pagal 7 p. turėjo kontroliuoti, kaip vykdo pareigas jai pavaldūs stovyklos pareigūnai; pagal 9 p. turėjo siūlyti rinktinės vadui keisti intendantą ir komendantą jei pastarieji netinkamai vykdo pareigas; pagal 10 p. keisti būrių vadus, jei pastarieji netinkamai vykdo pareigas; pagal 9.1 p. atsakyti už stovyklautojų saugumą; pagal 9.3 p. atsakyti už stovyklos turinio įgyvendinimą; pagal 9.5 p. už stovyklautojų formavimą į būrius, pagal 9.6 p. atsakyti už stovyklautojų ir aptarnaujančio personalo dienos darbotvarkės laikymąsi ir vykdymą (t. 3, b.l. 65-66).

2005-06-09 paslaugų teikimo sutartis Nr. 1 patvirtina, kad Alsėdžių vidurinė mokykla įsipareigojo teikti paslaugas ir patarnavimus, numatytus sąmatoje, tačiau teikti žygių organizavimo ar kitokių paslaugų nenumatyta (t. 1, b. l. 55-56). Todėl nėra pagrindo manyti, kad už žygius buvo atsakingi kiti asmenys. Atitinkamai jokie teisės stovyklos veiklą reglamentuojantys aktai neįpareigojo L. M. ir kitų pedagogų dalyvauti Alsėdžių mobiliosios stovyklos organizaciniame darbe, taip pat ir stovyklautojų saugumo užtikrinime.

Kaltinime nurodyto 2005-06-14 Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vado J. Ž. įsakymo Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose" 4 p. numatė stovyklos viršininkės J. M. pareigas. Inkriminuotame kaltinime teisingai nurodyta už ką ji buvo atsakinga ir kuo įpareigota rūpintis. Pagal Alsėdžių mobiliosios stovyklos viršininko pareiginius nuostatus ji buvo atsakinga už stovyklautojų saugumą.

Nors apeliantė teigia, kad nėra konkrečiai įvardinta, kokių ji savo pareigų konkrečiai neatliko, šis teiginys nepagrįstas ir atmestinas. J. M., kaip minėta, buvo pavesta stovykloje suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti jų darbą. Tačiau tokie būriai iš jaunųjų šaulių suformuoti nebuvo (t. 3, b. l. 12-13). J. M. net neturėjo surinkusi žinių, kas iš stovyklaujančių vaikų ir jaunuolių yra jaunieji šauliai, kas yra baigę instruktorių kursus bei turi pažymėjimus. Todėl J. M. neturėjo jokio teisinio pagrindo stovyklos tvarkaraštyje nurodyti, kad JŠ instruktoriai yra atsakingi už turistinį žygį. Pagrįstai nustatyta, kad ji nepaskyrė trūkstamų pareigūnų efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, neužtikrino stovyklos drausmės ir tvarkos laikymosi, nesuformavo instruktorių ir apsaugos būrių, neužtikrino efektyvaus jų darbo, nepateikė savalaikės, teisingos ir pilnos informacijos rinktinės vadui, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių-vaikų saugumui užtikrinti, rengdama žygio programą nenumatė detalaus žygio maršruto, neatsižvelgė į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nesupažindino grupės narių su pirmosios pagalbos teikimu bei maudymosi reikalavimais, neregistravo saugos instruktažo su vaikais tam skirtame žurnale kaip tai numatyta LR Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. reikalavimuose.

Kad žygis buvo netinkamai organizuotas, patvirtina ir liudytojai L. M., D. A., T. Š., T. K., taip pat E. B.. L. M. parodė, kad J. M. jo paprašė išvesti vaikus į žygį. Žygio maršruto jis neturėjo, jis nebuvo patvirtintas. Žygio aprašymą buvo susikūręs pats. Iš anksto žygiui nebuvo ruošiamasi. Tą pačią dieną į žygį ėjo dar vienas būrys, kuriam vadovavo Alsėdžių mokyklos moksleiviai. Dar vienas būrys, vadovaujamas aštuntokės, buvo likęs stovykloje ( t. 6, b. l. 156-161, t. 9, b. l. 53). Liudytoja D. A. parodė, kad ji taip pat nebuvo atsakinga už stovyklos renginius, o dalyvavo visuomeniniais pagrindais, nes ji yra šaulė, tuo metu buvo Alsėdžių vidurinės mokyklos mokytoja ir šios mokyklos šaulių kuopos vadė. Ji ruošė metraštį, kaip mokyklos mokytoja prižiūrėjo aparatūrą. Prieš suorganizuojant stovyklą ji manė, kad ji vadovaus stovyklai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad stovyklai gali vadovauti tik etatiniai Šaulių sąjungos darbuotojai, todėl stovyklos vadove buvo paskirta J. M., kuri viskam ir vadovavo. Stovykloje buvo betvarkė, todėl jai nepatiko J. M. vadovavimas stovyklai, į jos pastabas J. M. nereagavo. Apie organizuojamą žygį ji sužinojo atsitiktinai ( t. 6, b. l. 161-165, t. 9, b.l. 51-53). Liudytojas T. Š. nors ir parodė, kad paprašytas J. M. ir K. M., kartu su kitu šauliu T. K., apėjo žygio trasą, ją pažymėjo žemėlapyje, o žemėlapį atidavė J. M. ir K. M., apklaustas pakartotinai, nes jo parodymai iš dalies prieštaravo liudytojo T. K. parodymams, parodė neprisimenantis, ar žemėlapyje braižė žygio maršrutą. Maršrutą tikrino tik savo būrio. Tvenkinys buvo šalia žygio maršruto. Ar žemėlapis buvo perduotas E. B. ir S. R., nežinojo ( t. 6, b. l. 165- 168, t. 7, b. l. 124). Liudytojas T. K. parodė, kad jis yra šaulys. Iš ryto prieš žygį jis kartu su T. Š. tikrino žygio maršrutą, niekieno nurodymo tikrinti žygio maršruto neturėjo, tikrino savo nuožiūra. Stovyklos viršininkė žinojo, kad jie patikrins trasą. Žygio maršruto jie nebraižė, turėjo žemėlapį, bet jame žygio maršruto nebraižė. Žygio maršrutas buvo visiems žinomas. Maršrutą tikrino tik savo būrio ( t. 7, b. l. 24-26, 125 ). Kad žygis nebuvo tinkamai organizuotas ir žygio maršrutas nebuvo tinkamai aptartas bei nurodytas vaikus vedusiems E. B. ir S. R., įrodo ir aplinkybė, jog J. M. net nežinojo, kad žygio maršrutas yra šalia tvenkinio ( t. 6, b. l. 77 ). Būrio vadu paskirto E. B. parodymai taip pat patvirtina, kad einantys į žygį vaikai nebuvo supažindinti su žygio taisyklėmis, jis net nežinojo, kaip bus organizuojamas žygis, jie tarpusavyje su kitu būrio vadu pasitarė ir nusprendė eiti senu maršrutu. Su J. M. maršrutas aptartas nebuvo, ji faktiškai juo nesidomėjo, tik pasakė, kad turi būti organizuojamas žygis ir pavedė jiems tuo rūpintis. (t. 1, b. l. 102-103, 104-105; t. 4, b. l. 108-111; t. 6, b. 1. 168-172, t. 9, b. l.100- 102).

LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“ 14 p. numato, kad „Turizmo renginio vadovas, užtikrindamas turizmo renginių vaikų saugumą: 14.1. rengdamas žygio, ekskursijos, išvykos programą numato detalų maršrutą (atsižvelgia į dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, nustato išvykimo, atvykimo vietą ir laiką, nakvynės vietą); 14.2. švietimo teikėjo nustatyta tvarka apie vykdomą turizmo renginį informuoja vaikų tėvus; 14.3. supažindina grupės narius su pirmosios pagalbos teikimu ir naudojimusi pirmosios pagalbos vaistinėle, saugaus eismo taisyklėmis, aplinkosaugos, priešgaisrinės saugos bei maudymosi reikalavimais. Saugos instruktažus su vaikais registruoja tam skirtame žurnale (priedas); 14.4. vadovaujantis patvirtinta turizmo renginio programa užtikrina vaikų saugą renginio metu, moka suteikti pirmąją medicininę pagalbą; 14.5. susidarius situacijai, gresiančiai vaikų saugai, pakeičia maršrutą, sustabdo arba nutraukia turizmo renginio vykdymą.

Visų šių reikalavimų nebuvo laikomasi, žygis, kurio metu nuskendo dvi stovyklautojos, buvo organizuojamas netinkamai, nes žygio programa nebuvo sudaryta, detalus žygio maršrutas, žygio taisyklės, instruktažas nenumatyti, atsakingų asmenų vaidmuo žygio metu taip pat buvo nenumatytas, stovyklautojų saugumas žygio metu taip pat neaptartas ir neužtikrintas, o pasikliauta tik pasitikėjimu vadais, kurie buvo paskirti iš pačių stovyklautojų. Kaip jau buvo minėta, pastarieji net nebuvo supažindinti su būrių vadų pareiginiais nuostatais. Nustatytos aplinkybės patvirtina kaltinimus, kad J. M. netinkamai atliko pareigas kaip to reikalauja LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymas Nr. ISAK -330 „Dėl vaikų turizmo renginių aprašo“.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė J. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisingai, vadovaudamasis BPK 20 str. nuostatomis, įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie labai išsamiai aptarti teismo nuosprendyje, pagrįstai pripažino J. M. kalta ir nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 str., padarymą.

Dėl J. Ž. padarytos veikos vertinimo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis J. Ž. naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 d. 2 p.).

Skundžiamajame nuosprendyje faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisingai, tačiau nepagrįstai J. Ž. išteisintas pagal BK 229 str.

Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad išteisintasis J. Ž., vykdydamas Šaulių sąjungos vado įsakymą dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose organizavimo, savo 2005-06-14 įsakymu paskyrė stovyklai vadovaujančius asmenis, patvirtino jų pareiginius nuostatus, pagal kuriuos už stovyklautojų saugumą paskyrė atsakingus asmenis, t.y. stovyklos viršininkę ir komendantą, juos su nuostatais supažindino pasirašytinai, tuo realiai perkeldamas atsakomybę už stovyklautojų saugumą, todėl jo veikoje nėra tiesioginio priežastinio ryšio su atsakingiems už vaikų saugumą asmenims netinkamai atliekant savo tarnybos pareigas kilusiomis pasekmėmis - V. A. ir V. B. mirtimi.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 str. gali kilti ne tik tiesiogiai atsakingiems asmenims dėl jų neteisėto veikimo ar neveikimo, bet ir vadovams, privalėjusiems kontroliuoti tokių asmenų darbą.

Apklausiamas kaip kaltinamasis J. Ž. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad stovyklą organizavo pagal 2004-11-20 Šaulių Sąjungos vado įsakymą Nr. 213 ir paskyrė stovyklai vadovausiančius darbuotojus. Jis šio įsakymo nevykdyti negalėjo, todėl organizavo stovyklą ir prisiėmė atsakomybę. Stovyklautojai buvo nuo 12 metų amžiaus. Jam buvo pateiktas sutarties šablonas ir liepta pasirašyti su vaikų tėvais. Stovyklos viršininke jis paskyrė J. M., o komendantu – K. M.. J. M. vadovavo stovyklai, ji turėjo sukomplektuoti pareigūnus ir buvo atsakinga už stovyklautojų saugumą. Stovyklos viršininkė turėjo tinkamai organizuoti stovyklos darbą, pravesti instruktažus saugumo klausimais, sudaryti stovyklos vidaus tvarkos taisykles, tvarkaraščius užsiėmimams pravesti. J. M. stovyklai vadovavo pirmą kartą, bet jai turėjo padėti šaulė D. A., kuri anksčiau buvo vadovavusi stovykloms. Pareigūnų stovyklai pakako. Jis pastoviai palaikė su stovyklos viršininke ryšį, beveik kasdien atvykdavo į stovyklą ir matė esamą padėtį, bet nusiskundimų negavo. Birželio 23 d., prieš baigiantis stovyklai, jis buvo atvykęs į stovyklą, kalbėjosi su mokyklos vadovais apie stovyklos užbaigimą. Tvarkaraštyje buvo numatytas žygis. Birželio 24 d. po pietų, susiskirstę į būrius stovyklautojai turėjo išeiti į Alsėdžių apylinkes. Miške turėjo įsiruošti lauko stovyklą ir likti ten per naktį. Per tvenkinį stovyklautojai neturėjo eiti. Birželio 24 d. apie 20 val. jis gavo pranešimą apie nelaimę. Mano, kad nelaimė įvyko dėl drausmės trūkumo, nes stovyklautojai nepaklausė būrio vadų įsakymo ir savavališkai plaukė. Šaulių sąjungos etatiniai darbuotojai buvo likę stovykloje, jie patys sprendė kam dalyvauti žygyje. Mano, kad per daug buvo pasitikėta būrių vadais. Jis jokių saugos kursų nebuvo išklausęs. Saugos instruktažą išeinant į žygį vaikams turėjo pravesti instruktoriai, o ar jie buvo informuoti dėl vaikų saugumo, jis nežino. Instruktoriais buvo nepilnamečiai vaikai iš stovyklautojų, jie nebuvo pareigūnais . Šaulių sąjungos vadovybės apie iškilusias problemas organizuojant stovyklą neinformavo. (t. 6, b. l. 71-73).

Apeliacinio teismo posėdžio metu J. Ž. parodė, kad jis „buvo numatęs galimybę, jog J. M. nepaveš tokio dalyko“, bet buvo žodinis susitarimas su mokyklų vadovais, kad jie prižiūrės, padės ir tuo pačiu mokys „oficialius vadovus“, o patys bus „šešėliniai“. Jis pripažino, kad žinojo realią stovyklos padėtį, jos problemas, tai yra, kad vadovaudavo praktiškai tie patys vaikinai kaip ir ankstesniais metais, tai buvo ne pirmi metai. Tačiau tais metais buvo Šaulių sąjungos vado nurodymas stovyklos viršininkais skirti etatinius šaulių rinktinės darbuotojus. Ar žygio metu bus brendama vandeniu, nuspręsdavo vadai, kurie vesdavo vaikus. Vandens būdavo iki blauzdų. Maršrutas buvo patikrintas 2000 metais, kaip jam žinoma, patikrintas ir įvykio dieną. J. M. skundėsi, kad nesutaria su D. A., bet tie nusiskundimai buvo neesminiai ( t.9, b. l. 49-51).

Nors J. Ž. kaltu neprisipažino, jo kaltė yra įrodyta.

J. Ž. parodė, kad stovyklai nebuvo tinkamai pasiruošta, tačiau jis buvo priverstas ją organizuoti, tačiau tai paneigta liudytojai apklaustų liudytojo Šaulių sąjungos vado, J. Š., liudytojo buvusio Šaulių sąjungos vado pavaduotojo E. S., KASP vyr. specialisto Ž. A. parodymais, kurie parodė, kad J. Ž., jei stovyklai nebuvo pasiruošta, turėjo atsisakyti organizuoti stovyklą arba ją nutraukti. ( t. 7, b. l. 32-34, 37, 28-29, t. 6, b. l. 155 ). Liudytojas J. Š. be to parodė, kad jis buvo atvykęs į stovyklą, tačiau rinktinės vado J. Ž. stovykloje nebuvo, nors jis turėjo būti visos stovyklos metu, J. Š. niekas apie tai, kad trūksta žmonių ar yra kiti organizaciniai trūkumai, neinformavo.

Iš Lietuvos šaulių sąjungos vado 2004-11-30 įsakymo Nr. 213 ir jo pirmojo pavaduotojo 2005-06-09 nurodymo Nr. 26 matyti, kad siekiant užtikrinti bendro Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos projekto „Mobiliosios vasaros stovyklos“ organizavimą, Šaulių sąjunga patvirtino mobiliųjų vasaros stovyklų turinio rekomendacijas, pavyzdinius mobiliosios vasaros stovyklos, stovyklos viršininko, komendanto, intendanto, budėtojo, tvarkdario, būrio vado nuostatus ir priešgaisrinės saugos instrukcijas, nurodė apskričių rinktinių vadams organizuojant mobilias vasaros stovyklas vadovautis Šaulių sąjungos nustatytomis stovyklų turinio rekomendacijomis (t. 4, b. l. 137, t. 7, b. l. 84-87).

J. Ž., kaip ir J. M., dalyvavo Šaulių sąjungos rengtame seminare dėl mobiliųjų vasaros stovyklų organizavimo (t. 5, b. l. 47-50).

Sąjungos rinktinės vado pareiginiai nuostatai nustato, kad Sąjungos rinktinės vadas organizuoja ir kontroliuoja rinktinės padalinių veiklą (6.1); skiria į pareigas ir atleidžia iš pareigų rinktinės štabo pareigūnus (6.4); leidžia rinktinės įsakymus, kurie privalomi visiems rinktinės šauliams, ir kontroliuoja, kaip jie vykdomi (6.5.); skiria rinktinės šauliams statute numatytas nuobaudas ir skatinimus (6.7.); atsako už teisės aktų laikymąsi rinktinėje, vidaus tvarką ir drausmę (8.2, 8.3) (t. 3, b.l. 143-144).

1999-05-11 Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo Nr. VIII-1163 3 str. 1 d. 17 str. 2 d. numato, kad Sąjungos rinktinių ir padalinių vadai vykdo Sąjungos vado įsakymus ir tiesiogiai atsako už teisės aktų laikymąsi jiems pavaldžiose rinktinėse bei padaliniuose, jų vidaus tvarką, šaulių karinį parengimą, drausmę, skirtas lėšas ir turtą.

Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos 8-osios rinktinės vado J. Ž. 2005-06-14 įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“, kuriuo 2005 m. birželio 19-25 dienomis Alsėdžiuose, Plungės r. buvo suorganizuota mobilioji vasaros stovykla, numatyta, kad už šio įsakymo kontrolę atsakingas pats J. Ž. (t. 1, b. l. 72-73). Šio įsakymo 3.1 p. stovyklos viršininke paskirta Telšių AŽŠR vado pavaduotoja J. M., kuriai pavesta suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, pasitelkiant mokyklos darbuotojus, rinktinės šaulius, paskirti pagal Lietuvos šaulių sąjungos vado pirmojo pavaduotojo 2005-06-09 nurodymą Nr. 26 pavyzdinių mobiliosios stovyklos pareigūnų nuostatų reikalavimus trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą. Pagal to paties įsakymo 3.3 p. stovyklos komendantu buvo paskirtas rinktinės S-3 viršininkas K. M..

Sudaryta sutartimi tarp J. Ž., kaip Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities rinktinės vado, ir stovyklos dalyvių V. A. bei V. B. tėvų J. B. ir A. A. Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities rinktinė įsipareigojo pagal sutarties 4.1 p. maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą (t. 2, b. l. 6, 10).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. Ž. pareiga buvo užtikrinti jo paties įsakymo vykdymo kontrolę, tačiau, kaip matosi iš nustatytų aplinkybių, tokia jo kontrolė buvo nepakankama.

Minėtoje rekomenduojamojoje mokymo programoje mobilių vasaros stovyklų metu tarp mokomųjų dalykų yra paminėtas turizmo elementas – persikėlimas per vandens kliūtį (t. 7, b. l .87). J. Ž. patvirtino, kad ir ankstesniais metais buvo numatyti analogiški žygiai, kurių metu reikėjo bristi į vandenį (t. 9, b. l. 51). Tačiau jis, žinodamas, kad J. M. gali būti per sunku vykdyti stovyklos viršininkės pareigas, tai yra, ji gali būti nepakankamai kompetentinga, nesiėmė visų priemonių stovyklos viršininkei J. M. pavestų funkcijų kontrolei užtikrinti. J. Ž. nors ir atvykdavo į stovyklą, tačiau jis nepakankamai kontroliavo stovyklos veiklą, tiesiogiai jo paskirtos stovyklos vadovybės atliekamų funkcijų tinkamą vykdymą. J. Ž. žinojo apie būsimą žygį (kurio metu nuskendo dvi stovyklautojos), tačiau nesiėmė priemonių patikrinti, kaip yra rengiamasi šiam žygiui, ar sudaromi žygio maršrutai, planai, schemos. Net nėra aišku, kokie turėjo būti šio žygio programos elementai ir ar tai saugu stovyklautojams. Jis taip pat žinojo, kad būrio vadais paskirti asmenys iš pačių stovyklautojų. Atitinkamai jis žinojo, kad stovyklautojų saugumas žygio metu nėra pakankamas, o žygio organizavimas buvo žodinis, pasitikėta pačiais stovyklautojais tik dėl to, kad jie ir anksčiau tokį žygį buvo pravedę. Kaip J. Ž. pripažino, jis net nežinojo, kas pakeitė žygio programą, nutarė žygį organizuoti tik vieną dieną, o ne dvi dienas, su nakvyne, kaip tai buvo numatyta.

Nuteistųjų, išteisinto J. Ž. ir jų gynėjų pozicija, kad nelaimingas atsitikimas stovykloje įvyko ne dėl pareigūnų netinkamai atliktų savo pareigų, o dėl vaikų nedrausmingumo (žygio metu vaikai, nepaisydami draudimo, ėmė plaukti ir skęsti), nors buvo pasirašytinai įspėti, kad be leidimo negalima maudytis, yra neteisinga.

Kaip matosi iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, žygio metu vedami Š. R. ir E. B., stovyklautojai brido ežero pakrante. Priėjus į vandenį nuvirtusį medį, turėjo įveikti šią kliūtį. Kaip parodė liudytojas E. B., kai kurie vaikai nepakluso įspėjimui neplaukti, mažesnieji vaikai ėmė skęsti, kilo sumaištis, V. B. ir V. A. nuskendo gelbėdamos kitus vaikus, nes jos ėjo būrio gale ir kai vaikai ėmė skęsti, puolė juos gelbėti ( t. 6, b. l. 168- 171, t. 9, b. l. 100-101). Kad V. B. ir V. A. galėjo nuskęsti gelbėdamos mažesnius stovyklautojus parodė ir liudytoja A. V., t. 6, b. l. 173-174). Liudytojas D. P. parodė, kad jis negirdėjo draudimo apiplaukti nuvirtusį medį, todėl ėmė plaukti ir medį apiplaukė. Mažesnieji stovyklautojai ėmė skęsti ( t. 6, b. l. 176-177). Liudytoja N. K. parodė girdėjusi draudimą neplaukti, bet buvo labai karšta ir ji nepaklausė ( t. 6, b. l. 176). Liudytoja V. Ž. parodė, kad belipant per medį įvyko susistumdymas ir ji nukrito į vandenį. Ją būrio vadas iškėlė ant kranto ( t. 6, b. l. 177 - 178 ). Liudytoja L. N. parodė, kad beeinant ežero pakraščiu, vaikai neklausė draudimo neplaukti, ir kai kurie ėmė skęsti bei kibtis vienas į kitą ir ji taip pat ėmė skęsti ( t. 6, 178 ). Liudytojas G. N. parodė, kad jis perplaukė ir neskendo, o kažkas ėmė skęsti. Jis ir kiti vaikai ėjo skęstančiųjų gelbėti, po to bėgo į stovyklą kviesti pagalbos. Sužinojo, kad Viktorija nuskendo ( t. 6, b. l. 179 ). Liudytojas M. G. parodė, kad brido ežero pakraščiu, o paskelbus pavojų reikėjo pasinerti į vandenį. Priėjus medį, reikėjo jį perlipti, bet jį ėmė nešti srovė, mažesnieji ėmė šauktis pagalbos. Kai mažesnius ištraukė, pamatė, kad kažkas nuskendo. Po to ištraukė nuskendusią merginą ( t. 6, b. l. 179-180). Kaip matosi iš šių parodymų, kai kurie vaikai buvo nedrausmingi, nes neklausė būrio vadų nurodymo neplaukti, kiti pradėjo skęsti, kai skęstantieji bandė kibtis į juos ir taip gelbėtis, dar kiti vaikai gelbėjo skęstančius. Nors ir nustatyta, kad dalis vaikų buvo nedrausmingi, byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. ir V. A. nepakluso būrio vadų reikalavimams neplaukti apie nuvirtusį medį ir todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jos nesilaikė stovyklos drausmės ir neklausė būrio vadų nurodymų. Yra įrodymai, kad V. A. ir V. B. nuskendo gelbėdamos kitus vaikus. Be to, iš nustatytų įvykio aplinkybių darytina išvada, kad vaikai nesimaudė, bet pasirinko netinkamą kliūties ( išvirtusio medžio), prie kurios juos atvedė žygio vadovai, įveikimo būdą. Įvykio aplinkybės patvirtina, kad stovyklautojų žygis buvo suorganizuotas blogai, žygio maršrutas nebuvo tinkamai aptartas ir apžiūrėtas, nebuvo atsižvelgta į dalyvių amžių, jų pasirengimo ir fizinę būklę, stovykloje nebuvo sudarytos sąlygos stovyklos dalyvių saugumui užtikrinti. Buvo pasikliauta tik pasitikėjimu būrio vadais, kurie buvo paskirti iš pačių stovyklautojų.

J. Ž. privalėjo kontroliuoti jam pavaldžių pareigūnų veiklą, kaip matosi iš jo paties parodymų, jis pats suprato, kad stovyklai netinkamai pasirengta, trūksta žmonių tinkamai organizuoti stovyklos darbą, bet, kaip pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, nesiėmė tinkamų priemonių, kad sunkių pasekmių būtų išvengta, tinkamai nekontroliavo paskirtų pareigūnų darbo. Atitinkamai jis galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl netinkamo stovyklos darbo bei žygio organizavimo gali įvykti nelaimė (kas ir atsitiko žygio metu), bet tam neužkirto kelio, netinkamai atliko savo pareigas bei dėl nusikalstamo nerūpestingumo ( BK 16 str. 3 d.) padarė nusikalstamą veiką.

Kolegija nustato, kad J. Ž. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu netinkamai atliko savo pareigas, dėl to fiziniai asmenys patyrė didelę žalą. J. Ž., būdamas Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadu, savo įsakymu Nr. 08-030 „Dėl mobiliosios vasaros stovyklos Alsėdžiuose“ įsakęs 2005 m. birželio 19–25 dienomis organizuoti „Mobiliąją vasaros stovyklą-2005“, šio įsakymo 3.1 p. stovyklos viršininke paskyręs Telšių AŽŠR vado pavaduotoją J. M. ir jai pavedęs suformuoti stovyklos aptarnavimo personalą, paskirti trūkstamus pareigūnus efektyvesniam stovyklos darbui užtikrinti, užtikrinti stovyklos drausmės, tvarkos ir dienotvarkės laikymąsi, suformuoti instruktorių ir apsaugos būrius, užtikrinti efektyvų jų darbą, o šio įsakymo vykdymą privalėdamas kontroliuoti pats (įsakymo 8 p.), sutartimis su stovyklos dalyve V. B. bei jos motina J. B. ir stovyklos dalyve V. A. bei jos tėvu A. A. įsipareigojęs maksimaliai užtikrinti vaikų saugumą, netinkamai vykdė savo pareigas – nekontroliavo, kaip vykdomas jo 2005-06-14 įsakymas Nr. 08-030, neužtikrino, kad būtų vykdomi Alsėdžių mobiliosios stovyklos nuostatai, neatsakingai vykdė mobiliosios vasaros stovyklos vadų bei aptarnaujančio personalo atranką, tinkamai neįvertino jų kompetencijos bei turimų įgūdžių, būdamas informuotas apie stovykloje tvyrančią netvarką, nesklandumus, apie vykstančius stovyklos viršininko bei kitų prie stovyklos organizavimo prisidedančių asmenų konfliktus bei nesutarimus, tinkamai nereagavo, nesiėmė savalaikių ir adekvačių priemonių tinkamam bei saugiam stovyklos veiklos organizavimui, stovykloje dalyvavusių asmenų tinkamoms sąlygoms bei stovyklos dalyvių – vaikų saugumui užtikrinti, neužtikrino, kad būtų laikomasi LR švietimo ir mokslo ministro 2005-03-01 įsakymo Nr. ISAK-330 „Dėl vaikų turizmo renginių organizavimo aprašo“ reikalavimų, neužtikrino ir nekontroliavo, kad rengiant žygio programą būtų numatytas detalus maršrutas, atsižvelgta į žygio dalyvių amžių, jų pasirengimo lygį ir fizinę būklę, kad grupės nariai būtų supažindinti su pirmosios pagalbos teikimu ir naudojimusi pirmosios pagalbos vaistinėle, saugaus eismo taisyklėmis, aplinkosaugos, priešgaisrinės saugos bei maudymosi reikalavimais, kad saugos instruktažas su vaikais būtų registruotas tam skirtame žurnale, neužtikrino ir nekontroliavo, kad būtų paskirti ekstremaliam žygiui reikiami instruktoriai, dėl to 2005-06-24 mobiliojo žygio metu, apie 18.45 val., Plungės rajono Alsėdžių miestelyje esančiame tvenkinyje nuskendo žygyje dalyvavusios stovyklos dalyvės V. B. ir V. A. ir tokiu būdu buvo padaryta didelė žala fiziniams asmenims.

Ši J. Ž. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 229 str.

Skiriant bausmę, teismas atsižvelgia, kad J. Ž. padarė nesunkų nusikaltimą. Bet taip pat atsižvelgia, kad nusikaltimas sukėlė labai sunkias neatstatomas pasekmes – žuvo dvi jaunos mergaitės.

J. Ž. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdama bausmę kolegija atsižvelgia, kad J. Ž. nusikalto ir teisiamas pirmą kartą, gerai charakterizuojamas, atsižvelgia į jo šeimynines aplinkybes ir daro išvadą, kad J. Ž. gali būti pataisytas atidedant paskirtos bausmės vykdymą.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistosios J. M. ir J. Ž. teiginiai dėl per didelės priteistos neturtinės žalos nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal BPK 44 str. 10 d. kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Įstatymai nenustato neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką konkretų jam padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį nurodo pats nukentėjusysis ieškininiame pareiškime.

Iš bylos duomenų matyti, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, kurio metu nuskendo dvi stovyklautojos. Apylinkės teismas nuosprendyje labai išsamiai išdėstė motyvus dėl neturtinės žalos priteisimo bei tinkamai nurodė aplinkybes į kurias jis atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį. Nukentėjusieji dėl nagrinėjamo įvykio neabejotinai patyrė didelę neturtinę žalą. J. B. ir I. A. neteko dukterų, todėl neabejotinai jos patyrė labai skaudžius dvasinius išgyvenimus, stresą. Taip pat apylinkės teismo tinkamai atsižvelgta į tai, kad žala padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo, dėl to, kad stovyklos organizatoriai buvo prisiėmė atsakomybę už stovyklautojų saugumą, tačiau to neužtikrino, netinkamai organizavo bei vykdė stovyklos veiklą. Apylinkės teismo priteista neturtinė žala nukentėjusiosioms nelaikytina aiškiai per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nekeistina.

Dėl kitų proceso išlaidų

Kadangi K. M. išteisinamas, o J. Ž. nuteisiamas, atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis dėl teismo išlaidų išieškojimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 3, 4 d., 329 str. 1 d. 1p., 2 p.,

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį dėl J. Ž. išteisinimo bei K. M. nuteisimo pagal BK 229 str. panaikinti ir priimti dėl jų naują nuosprendį.

J. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 str. ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams dviems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą J. Ž. atidėti dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

K. M. pagal BK 229 str. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį dėl turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir proceso išlaidų pakeisti.

Priteisti J. B. ir I. A. po 500 Lt iš J. Ž. ir po 500 Lt iš J. M. kiekvienai išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš J. Ž. ir J. M. po 104, 30 Lt iš kiekvieno proceso išlaidų valstybei.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rasa ValentinienėKolegijos teisėjai Valentinas JanonisLinas Pauliukėnas