Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Algio Markevičiaus,

dalyvaujant atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui R. U. ir R. K. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2015-11-19 sprendimo Nr. l5-IL-20-03559-e „Dėl atisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą" teisėtumo. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus dėl jo grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui pateikus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 24) 2015-11-19 atsakovas skundžiamu sprendimu nutarė leidimo neišduoti, nurodydamas jog įvertinus pareiškėjo įvykdytus nusikaltimus, kurie neigiamai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenybę, jo nusikalstamo elgesio pobūdį, buvo padaryta išvada, kad jis, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui dėl šios priežasties atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 7-8).

Leidimas iš esmės buvo neišduotas dėl to, kad pareiškėjas buvo teistas už padarytus tyčinius, tame tarpe ir sunkius nusikaltimus, t.y. Kauno apylinkės teismo 2002-10-16 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 273 str. 2 d., pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą atliktą bendrai veikiant grupėje. Pareiškėjui nesutikus su pirmos instancijos teismo sprendimu, jis jį apskundė, ko pasėkoje 2003-02-26 Kauno apygardos teismas priėmė nutartį, kuria nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti dalinai, t.y. pripažinus jog pirmos instancijos teismas pagrįstai priėmė pareiškėjo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, taikyti jo atžvilgiu amnestiją, kadangi pareiškėjui nustatyta antra invalidumo grupė (b.l. 12-13). Teismas atkreipia dėmesį, nors nuteistojo atžvilgiu buvo taikytas LR 2000-04-11 įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 str. 1 d. 1 p. ir M. K. buvo atleistas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, tačiau 2000-04-11 LR Įstatymo Nr. VIII-1619 „Dėl amnestijos akto“ 9 str. numato, kad amnestijos pritaikymas nepanaikina teistumo. Taigi pareiškėjo teistumas dėl sunkaus nusikaltimo 2003-02-26 Kauno apygardos teismo nutartimi nebuvo panaikintas. Taip pat, byloje yra duomenys, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2004-03-31 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 str. 1 d., ir jam paskirta bauda. (b.l. 14). Be to, atsakovas sprendime dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus nurodė, jog pareiškėjas lig šio 2002-10-16 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu jam skirtos baudos yra nesumokėjęs. Taip pat, byloje yra pateiktas Administracinių teisės pažeidimų registro išrašas, iš kurio matyti jog pareiškėjas nuo 2004 m. iki 2013-05-30 yra nesumokėjęs 11 jam skirtų baudų už registruotus administracinės teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (b.l. 36-44).

Ginklų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo paskirtis - įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame įtvirtinta, jog B ir C kategorijos ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, atsakovo atstovė posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas yra pripažintas kaltu padarius sunkų nusikaltimą Kauno miesto apylinkės teismo 2002-10-16 nuosprendžiu, jam paskirta bauda, kurios iki šiol pareiškėjas yra nesumokėjęs, taip pat jo atžvilgiu yra priimtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2004-03-31 baudžiamasis įsakymas, kuriuo pareiškėjas yra pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LT BK 294 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – 5000 Lt. bauda, kurios dalies pareiškėjas nemokėjo, dėl to ji buvo pakeista į 9 parų areštą. Taip pat atsakovo atstovė atkreipė dėmesį į tai jog pareiškėjo atžvilgiu 1998-04-14 Kauno m. Centro policijos komisariate, o 2000-12-05 Kaišiadorių rajono policijos komisariate buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl turto prievartavimo. Atsakovo atstovė posėdžio metu, akcentavo, jog pareiškėjas vengia mokėti ne vien teismo paskirtas baudas, bet ir baudas gautas už administracinius teisės pažeidimus, kurių yra daugybė ir jos susikaupė laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2013 m. gegužės 30 d. Pareiškėjas dalies jų iki šiol yra neapmokėjęs. Toks asmens elgesys negali būti prilyginamas aukštos reputacijos, rūpestingam ir atidžiam asmeniui. Tvirtino, jog visi šie faktai neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę ir gali būti laikomi pakankamu pagrindu atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti ginklus. Taip pat, atsakovo atstovė mano, jog pareiškėjas įgydamas ir turėdamas ginklus, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai bei nuosavybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio, reglamentuojančio teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus, 1 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą savarankišku pagrindu, kuriuo vadovaujantis fiziniam asmeniui gali būti neišduodamas leidimas įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, yra aplinkybė, jog apie asmenį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog duomenys apie keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatų, taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pagrįstų įrodymų, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ką pagrindžia skundžiamame sprendime nurodyti ir į bylą pateikti rašytiniai duomenys, jog pareiškėjas 2002-10-16 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 273 str. 2 d. ir jam paskirta 3 m. laisvės atėmimo bausmė, 6250 Lt bauda su lA turto konfiskavimu (b.l. 9-11). Baudos pareiškėjas yra nesumokėjęs (b.l. 28-29). 2004-03-31 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 1 d., jam paskirta bauda (b.l. 14), kurios dalis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006-03-31 nutartimi pakeista į 9 parų areštą (b.l. 32). 1998-04-14 Kauno m. Centro policijos komisariate, o 2000-12-05 Kaišiadorių rajono policijos komisariate buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl turto prievartavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant visumoje, pareiškėjo padarytų ir užfiksuotų Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre administracinės teisės pažeidimų buvo visa eilė teisei priešingų veiksmų seka. Pareiškėjas 15 kartų buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, kurių daugumos paskirtų baudų pareiškėjas nesumokėjo kas apeliuoja į tai, jog jis suprasdamas savo elgesio neteisėtumą, kadangi praeityje jau yra baustas už tą patį pažeidimą, sąmoningai, tyčia vis tiek taip elgėsi. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai. Byloje nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas turėjo pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir tai pagrindė skundžiamame sprendime nurodyti ir į bylą pateikti teismų sprendimai apie pareiškėjo padarytus tyčinius, tame tarpe ir sunkius nusikaltimus (b.l. 9-14). Nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nusikalsti, jo netinkamas nuostatas į kitų asmenų turtą, valstybėje nustatytą tvarką, bei pagrįstai teigti, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatose. Atsakovas, įvertinęs minėtus duomenis apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus, pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pažymėtina, jog pareiškėjo teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Išdėstytų motyvų pagrindu, darytina išvada, kad Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo padarytus teisės normų pažeidimus, pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Išanalizavus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015-11-19 sprendimą Nr. 15-IL-20-03559-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo aspektu, pripažintina, jog jis priimtas atsakovo kompetencijos ribose, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

Konstatuotina, jog Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata, priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.