Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) redakcijos 99 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Kadangi laisvėje jis neturėjo asmenų, su kuriais galėtų susirašinėti, o Lukiškių TI-K turėjo tik draugų ir pažįstamų, kurie nėra jo artimieji giminaičiai, iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius. Dėl susirašinėjimo teisės ribojimo patyrė dvasinius išgyvenimus.

Per teismo posėdį papildomai paaiškino, kad būdamas Lukiškių TI-K norėjo susirašinėti su vienu iš asmenų, atliekančių bausmę, tačiau buvo uždrausta. Laiškus siųsdavo artimiesiems giminaičiams, kurie persiųsdavo juos į laisvės atėmimo vietą.

BVK 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K vadovavosi galiojusios BVK redakcijos 99 straipsnio 2 dalimi, kuri nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią patyrė dėl pažeistos susirašinėjimo teisės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį T. G. (asmens byla Nr. 2434-11) matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą buvo nuteistas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. nuosprendžiu 10 metų ir 10 mėnesių, kuris įsiteisėjo 2012 m. vasario 7 d. Į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011 m. rugsėjo 20 d. Iš čia iki 2016 m. birželio 20 d. nuolat išvykdavo į kitas laisvės atėmimo įstaigas, nes dar buvo kelis kartus teisiamas ir šiuo metu bausmės pabaiga, kaip nurodyta pažymoje, yra 2029 m. liepos 20 d. (b. l. 10–13).

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis (b. l. 11–13). Skunde nurodomu laikotarpiu (2014–2015 metais), kaip paaiškino pareiškėjas teismo posėdyje, laiškų nuteistiesiems tiesiogiai nesiuntė, juos siuntė tik per artimus giminaičius. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiškėjas išsiųsti laiškų kitiems nuteistiesiems nebuvo pateikęs.

Šioje byloje yra aktuali BVK iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija. Šios redakcijos 99 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; ,,<...> susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. <...> byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo socialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą“.

Taigi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. minėta BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios, todėl apribojimo dėl susirašinėjimo nuo nurodytos datos neliko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (administracinė byla Nr. A-1583-822/2015) konstatuota, kad kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).

Atsižvelgęs į tai, kad šioje administracinio ginčo byloje taikytino teisės akto dalis (BVK 99 str. 2 d.) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir vadovaudamasis anksčiau nurodyta formuojama praktika, nes pareiškėjas dėl savo iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo į teismą kreipiasi per įstatymo nustatytą trejų metų terminą (CK 1.125 str. 8 d.), teismas sprendžia pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertindamas, ar yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, civilinė atsakomybė kyla tik esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Kaip matyti iš pareiškėjo ir atsakovės atstovo paaiškinimų, pareiškėjas, atlikdamas bausmę, teisės susirašinėti įgyvendinti nesiekė. Taigi socialinius ryšius jis turėjo galimybę išlaikyti, ta galimybe pasinaudojo.

Neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, sukeliantis ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo padarytas neigiamas poveikis, jis nepatyrė neturtinės žalos, o atsakovės atstovas neatliko neteisėtų veiksmų.

Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1

dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.