Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S. , I. J. ir E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1526-262/2008 pagal ieškovų S. P. , J. B. , S. U. , G. J. , T. A. ieškinį atsakovams A. S. , I. J. ir E. S. , tretiesiems asmenims Vilniaus rajono 1-ajam ir 3-ajam notarų biurams dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai vadovaujasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d., LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str., 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 588 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. CK 1.80 ir 5.11 straipsniais. Ieškovu teigimu, D. S. , o vėliau – jos įpėdiniai (atsakovai A. S. , I. J. ir E. S. ) visą S. P. žemę paveldėjo pažeisdami 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalį.

Pratęsė S. P. , J. B. , S. U. , G. J. ir T. A. terminą S. P. , mirusio 1998 m. rugpjūčio 5 d. palikimui priimti.

Pripažino negaliojančiu 2003 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr.1-3793, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro.

Pripažino negaliojančiu 2004 m. sausio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr.887, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro.

Pripažino negaliojančiu 2004 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą, registro Nr.5057, išduotą Vilniaus rajono 3-ojo notarų biuro, dalyje dėl: 3300 kv. m. ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 27700 kv. m. ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 4600/9300 dalių 9300 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 16300/54500 dalių 54500 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir ½ dalies 6600 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), paveldėjimo.

Priteisė iš A. S. , I. J. ir E. S. ieškovui S. P. 600 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas sprendime nurodė, kad paveldėjimo santykiams po S. P. mirties 1998 m. rugpjūčio 5 d., vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos. Ieškovai į gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), nepretendavo, tad teismas padarė išvadą, jog dėl nurodyto nekilnojamojo turto ginčo tarp šalių nėra.

Dėl reikalavimo pratęsti terminą palikimui priimti teismas nurodė, kad pareiškime dėl savo tėvo S. P. palikimo priėmimo D. S. nenurodė, jog po tėvo mirties liko žemė ar teisė į jos nuosavybės teisių atkūrimą bei kitų įpėdinių, išskyrus motiną, t.y. ieškovų. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovai oficialiai atsisakė savo palikimo dalies sesers D. S. naudai, nors jų motina J. P. oficialiai atsisakė savo palikimo dalies dukters D. S. naudai.

2003 m. balandžio 18 d. ir 2004 m. sausio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus vienai mirusiojo S. P. dukteriai D. S. , esant ir kitų pirmosios eilės paveldėtojų, teismas pripažino negaliojančiais, kaip prieštaraujančius 1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p. (2000 m. CK 1.80 str.). Teismo teigimu, pripažinus negaliojančiais minėtus paveldėjimo teisės liudijimus, iš dalies pripažintinas negaliojančiu ir 2004-09-08 paveldėjimo teisės liudijimas. Teismo teigimu, mirusiojo S. P. turto paveldėtojų susitarimas dėl paveldėto turto pasidalinimo, atiduodant gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais D. S. , negali būti vertinamas kaip palikimo priėmimas dalinai arba su sąlyga ar išlygomis, o šis susitarimas įrodo, kad buvo visų mirusiojo vaikų siekis priimti palikimą, paliekant D. S. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), bei piniginį indėlį su priklausančiais procentais, kompensaciją ir atkuriamąsias santaupas už turėtą piniginį indėlį, kaip visą laiką gyvenusiai su tėvu minėtame gyvenamajame name.

Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad ieškovai ginčija tris - 2003 m. balandžio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2004 m. rugsėjo 8 d. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi taikytinas 2000 m. CK nustatytus ieškinio senaties terminus. Ieškinio senaties termino dėl ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo eigos pradžia teismas laikė 2006 m. gegužės mėnesį, t.y. datą, kada ieškovų atstovas gavo dokumentų nuorašus, tarp jų ir ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų nuorašus ir padarė išvadą, kad ieškovai nepraleido 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo. Teismas taip pat pritarė Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendime nurodytiems motyvams, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimas buvo panaikintas tik dėl procesinės teisės normų, tačiau ne dėl materialinės teisės normų pažeidimo.

1. Teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas, pažeidė CPK 185 straipsnį, nes vertindamas įrodymus vadovavosi ne savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu jų tyrimu, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendime, kuris buvo panaikintas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatytais motyvais (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

2. Teismas nepagristai ieškovams pratęsė terminą S. P. palikimui priimti, nes netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl kurių ieškovai praleido šį terminą, pripažindamas jas svarbiomis. Teismas nepateikė jokių argumentų dėl svarbiomis pripažintų aplinkybių - ieškovų amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties - reikšmingumo. Ieškovų pateiktos termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis, nes jos negalėjo užkirsti galimybės jiems įgyvendinti savo teises, priimant palikimą po S. P. mirties. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad tarp D. S. ir ieškovų buvo sudarytas susitarimas, kuris galėjo sąlygoti ieškovų apsisprendimą nepriimti S. P. palikimo. Ieškovai žinojo apie galimą S. P. žemės gražinimą, tačiau visą šį laiką nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir neatliko jokių kitų objektyvių veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, kad jie siekė atkurti nuosavybės teises arba priimti S. P. palikimą šioje dalyje po D. S. mirties. Byloje nėra jokių duomenų apie aplinkybes, nepriklausančias nuo ieškovo valios, kurios galėjo užkirsti ieškovams kelią pasidomėti pas advokatą ar notarą.

3. Teismas nepagristai nustatė susitarimo dėl palikimo pasidalinimo tarp mirusiojo S. P. vaikų buvimą, nenurodė, kuo remdamasis padarė tokią išvadą, neįvertino I. J. ir E. S. galimybės prisiminti ir suvokti apie tariamą susitarimą, nes E. S. tuo metu buvo 22 metai, jis jau buvo baigęs aukštesniąją mokyklą bei vėliau padėjo savo motinai D. S. rūpintis S. P. žemės nuosavybės grąžinimo klausimais. Iki D. S. mirties 2004 metais I. J. ir E. S. gyveno kartu su savo tėvais, todėl, vykstant nuosavybės į žemę grąžinimui, jie turėjo būti D. S. informuoti apie jos įsipareigojimus prieš savo brolius ir seseris. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2004 m. mirus D. S. išnyko tariamo susitarimo subjektas ir dalykas - pavedimas D. S. rūpintis žemės grąžinimo klausimais. Teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 58 str. 2 d. nuostatas. Grąžintinos žemės vertė yra didesnė negu 500 Lt, tad tarpusavio susitarimą dėl paveldimos žemės ieškovai turėjo sudaryti raštu.

4. Ieškovų reikalavimas priimti S. P. palikimą tik pagal 2003 m. balandžio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2004 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimus prieštarauja imperatyviai 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalies nuostatai. Nėra nuginčytas D. S. palikimo priėmimas pagal 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg. Nr.2063), kuris patvirtina, kad D. S. mirusio tėvo palikimą priėmė pagal 1964 m. CK 587 straipsnio nuostatas tinkamai ir laiku. Esant galiojančiam 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimui, negali būti paveldėtas turtas pagal paveldėjimo teisės liudijimus, kurie yra išvestiniai iš jo, nes nėra panaikintas S. P. paveldėjimo priėmimo teisinis pagrindas, o palikimas būtų priimtas su sąlyga.

5. Teismas nepagrįstai pripažino 2003 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, kaip prieštaraujantį 1964 m. 573 str. 1 d. 1 p. (2000 m. CK 1.80 str.). Šiems santykiams teismas turėjo taikyti 2000 m. CK normas. Įpėdinis gali įgyti palikimą tik jį priėmus. Atsiradus naujam mirusio S. P. turtui, 2003 metais teisę į paveldėjimo teisės liudijimą turėjo tik D. S. , kadangi ji buvo vienintelė priėmusi paveldėjimą ir turinti teisę prašyti išduoti paveldėjimo liudijimą. Teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2004 m. sausio 26 d. pavelėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą tik tuo pagrindu, kad jis buvo išduotas tik atkūrus nuosavybės teises į žemę mirusiojo S. P. vardu. Teismas nepagrįstai panaikino 2004 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą tuo pagrindu, kad tarp ieškovų ir mirusiosios D. S. tariamai buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl paveldėto turto pasidalinimo. Teisinio pagrindo panaikinti ar pripažinti paveldėjimo liudijimus negaliojančiais teismas nenurodė.

6. Teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas dėl ieškinio senaties termino taikymo, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir jo pabaigą, todėl nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą dėl ieškininės senaties termino taikymo. 2000 m. CK 5.8 straipsnyje numatytas senaties terminas ieškovų ginčijamiems paveldėjimo teisės liudijimams gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu šie liudijimai būtų ginčijami paveldėtojo, priėmusio paveldėjimą pagal 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą. Palikimo priėmimui bei šio palikimo priėmimo apskundimui turi būti taikomos 1964 m. CK normos, atsižvelgiant į palikimo atsiradimo ir jo priėmimo pasibaigimo dienas. Ieškinio senaties termino pradžia yra 1999 m. sausio 5 d., kai D. S. atsirado teisė paveldėti S. P. palikimą pagal įstatymą. Ieškovai žinojo apie S. P. mirtį. 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas bendras trijų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2002 m. sausio 5 d. Turi būti taikomas LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis. Pritaikius 2000 m. CK 5.8 straipsnio nuostatas, ieškininės senaties terminas ginčyti S. P. paveldėtojos D. S. priimtą palikimą pasibaigė 2001 m. liepos 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio, reglamentuojančio Civilinio kodekso taikymą paveldėjimo santykiams, 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tiek pagal 1964 m. Civilinio kodekso 568 ir 569 straipsnių, tiek pagal 2000 m. Civilinio kodekso 5.3 straipsnio nuostatas, palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai palikėjas paskelbiamas mirusiu - diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu arba teismo sprendime nurodyta mirties data.

Šioje byloje nustatyta, kad palikėjas S. P. mirė 1998 m. rugpjūčio 5 d. (t. 1, b.l. 7). Taigi, mirus buvusiam savininkui S. P. , palikimas atsirado 1998 m. rugpjūčio 5 d. Todėl, kaip pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas, paveldėjimo santykiams, dėl kurių kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos.

Šioje byloje nustatyta ir šalių neginčijama aplinkybė, kad po ieškovų tėvo S. P. mirties 1998 rugpjūčio 5 d. liko turtas – piniginis indėlis, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys Pergalės g. 73, Grigaičių kaime, Vilniaus rajone, ir šį turtą paveldėjo mirusiojo dukra ir ieškovų sesuo D. S. , gyvenusi kartu su tėvu. D. S. mirusiojo S. P. turtą paveldėjo, palikimą priimdama galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje numatytu būdu ir šio straipsnio 3 dalyje numatytu terminu, paduodama pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notariniam organui per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo, t.y. 1999 m. sausio 27 d. kreipdamasi į Vilniaus rajono notarų biurą su pareiškimu apie palikimo priėmimą ir prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (t. 1, b.l. 96). Byloje taip pat nustatyta, kad kreipdamasi su minėtu pareiškimu, D. S. be savęs nurodė tik vieną įpėdinį - mirusiojo sutuoktinę ir savo motiną J. P. , kuri nuo palikimo atsisakė D. S. naudai (t. 1, b.l. 100). Ieškovai šioje byloje neneigia aplinkybės, kad su tėvu S. P. iki jo mirties jie negyveno ir su pareiškimu apie palikimo priėmimą į notarų biurą nesikreipė, t.y. po S. P. mirties palikimo, kurį tuo metu sudarė piniginis indėlis, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nei vienu iš įstatyme nustatytų būdų nepriėmė.

Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 587 straipsnio 1 dalies nuostatą palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su išlygomis.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei šia įstatymo nuostata, galiojusia palikimo atsiradimo metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad po S. P. mirties visą jo palikimą priėmė jo duktė D. S. , įstatymo nustatytu terminu paduodama pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notariniam organui. Aplinkybė, kad D. S. minėtame pareiškime nenurodė, jog paveldimą turtą sudaro ir teisė į nuosavybės teisių į buvusio savininko žemės sklypus atkūrimą ir ši teisė, kaip paveldimas turtas, taip pat nebuvo nurodyta 1999 m. kovo 6 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą, nereiškia, kad D. S. paveldėjo tik dalį palikimo, nes pagal paminėtą 1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalies nuostatą, D. S. dalies palikimo negalėjo paveldėti.

Ieškovai šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė pratęsti įstatymo nustatytą terminą S. P. , mirusio 1998 m. rugpjūčio 5 d., palikimui priimti, tačiau neginčijo D. S. palikimo priėmimo pagal 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą.

Pagal 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalies nuostatą, įstatymo nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškovų nurodyti prašymo pratęsti terminą argumentai, grindžiami tarp įpėdiniu egzistavusiu žodiniu susitarimu dėl paveldėto turto pasidalinimo, negali būti tinkamu pagrindu terminui prailginti, nes tokie argumentai neįrodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių įstatymo nustatytu terminu ieškovai nebūtų turėję galimybės priimti mirusiojo S. P. palikimo įstatyme nustatytu būdu ir terminu. Priešingai, ieškovų nurodomo susitarimo esmė - pasidalinti paveldėtą turtą, D. S. paliekant namų valdą ir piniginį indėlį, o žemę, į kurią bus atkurtos nuosavybės teisės, pasidalinant lygiomis dalimis - rodo subjektyvias priežastis, dėl kurių ieškovai nepriėmė palikimo - jų valią, kad palikimą priimtų tik vienas iš įpėdinių - D. S. , kuri, atstačius nuosavybės teises į žemės sklypus, juos padalintų įpėdiniams lygiomis dalimis. Tai iš esmės patvirtino ir ieškovas S. P. , dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pripažinęs, kad susitarimo esmė buvo ta, jog D. S. turėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu ir įforminti atkurtą nuosavybę (,,...kai bus žemės byla, viską pasidalinsime...“) ir tik tada žemę padalinti ir mirė, paveldėjusi žemę, bet nespėjusi jos padalinti. Tai reiškia, kad pagal ieškovų nurodomą susitarimą mirusiojo S. P. turtą turėjo paveldėti D. S. , kuri dalį paveldėto turto - žemės sklypus - turėjo padalinti, atkūrus į juos nuosavybės teisę.

Esant tokioms aplinkybėms, D. S. įstatymo nustatytu terminu priėmus palikimą ir vienai paveldėjus mirusio S. P. turtą, jai pagrįstai buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, patvirtinantys, kad ji paveldėjo turtą - namų valdą ir indėlį, o realizavus palikėjo teisę į nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimą, - ir žemės sklypus. Todėl pagrįstas yra atsakovų apeliacinio skundo teiginys, kad nenuginčijus D. S. palikimo priėmimo pagal 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą, patvirtinantį, kad D. S. mirusio tėvo palikimą priėmė pagal įstatymą tinkamai ir laiku ir esant galiojančiam 1999 m. kovo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimui, ieškovai, nepriėmę palikimo, negali paveldėti mirusiojo S. S. turto, tuo labiau jo dalies pagal paveldėjimo teisės liudijimus.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje ginčijamus 2003 m. balandžio 18 d. ir 2004 m. sausio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimus pripažino negaliojančiais, kaip prieštaraujančius 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktui, pagal kurį paveldint pagal įstatymą, pirmosios eilės įpėdiniai lygiomis dalimis yra mirusiojo vaikai (tarp jų įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Tačiau 1964 m. CK 573 straipsnis tik apibrėžia įpėdinių, kurie turi teisę paveldėti pagal įstatymą, ratą ir įstatyminių įpėdinių eiliškumą. Tuo tarpu paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas tik palikimą priėmusiems (paveldėjusiems) įpėdiniams. Tokia išvada seka iš įstatymo nuostatų, nustatančių terminą ir būdus palikimui priimti bei 1964 m. CK 598 ir 599 straipsnių nuostatų, pagal kurias prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą gali įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymą arba testamentą, o paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas, suėjus šešiems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir 2000 m. CK 5.66 straipsnio pirmosios dalies nuostata, pagal kurią prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą gali įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą. Kaip jau minėta šioje nutartyje, mirusio S. P. turtą paveldėjo D. S. , palikimą priėmusi įstatymo nustatytu terminu. Todėl 2003 m. balandžio 18 d. ir 2004 m. sausio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą dėl buvusio savininko turėtų žemės sklypų, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos jau po savininko mirties, paveldėjimo D. S. , kaip vienintelei paveldėjusiai S. P. turtą, buvo išduoti teisėtai ir pagrįstai, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie paveldėjimo teisės liudijimai prieštarauja 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nėra pagrįsta. Taigi vėlesni paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą, išduoti vienintelei palikimą priėmusiai įpėdinei D. S. , negali būti pripažinti negaliojančiais šioje byloje pareikštu pagrindu, t.y. tuo pagrindu, kad pagal ieškovų nurodytą tarp įpėdinių egzistavusį žodinį susitarimą, atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypus, įpėdiniai šį turtą turėjo pasidalinti lygiomis dalimis.

Iš šios bylos duomenų taip pat matyti, kad mirus D. S. , jos nuosavybės teise valdytą turtą, tarp jo ir ginčo žemės sklypus, paveldėjo D. S. įpėdiniai - šios bylos atsakovai, kuriems ir buvo išduotas šioje byloje ginčijamas 2004 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (t. 1, b.l. 29-32). Šį paveldėjimo teisės liudijimą (jo dalį dėl ginčo žemės sklypų) pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu, nustatęs tarp ieškovų ir mirusiosios D. S. , kaip mirusiojo S. P. įpėdinių, buvus susitarimui dėl paveldimų žemės sklypų padalinimo. Tačiau šis paveldėjimo teisės liudijimas įrodo tik tą faktą, kad atsakovai, kaip D. S. įpėdiniai, po jos mirties paveldėjo jos nuosavybės teise valdytą turtą. Ginčo dėl paveldėjo turto pasidalinimo tarp atsakovų, kaip D. S. įpėdinių, šioje byloje nėra. Todėl nenustačius 2003 m. balandžio 18 d. ir 2004 m. sausio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimų negaliojimo pagrindo ir nepripažinus jų negaliojančiais, t.y. nenuginčijus D. S. nuosavybės teisės į ginčijamus žemės sklypus atsiradimo pagrindo, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu 2004 m. rugsėjo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuris patvirtina faktą, jog atsakovai paveldėjo mirusiosios D. S. turtą.

Remdamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje ginčijamų paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų galiojimo klausimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisnius santykius, todėl padarė įstatymu nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai pripažino negaliojančiais paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (CPK 330 str).

Nenustačius pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčijamus paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytu faktiniu bei teisiniu pagrindu, ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Atmesdama ieškinį kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl atsakovų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, nes šios aplinkybės šiuo atveju teisinės reikšmės neturi.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškinį, iš ieškovų atsakovams priteisiamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 3, 4 d., t. 3, b.l. 236), o valstybei - išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79, 88, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų S. P. , J. B. , S. U. , G. J. ir T. A. po 692,40 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų atsakovui E. S. ir po 29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.