Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-8599-596/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-09-18
Bylos Nr.: eI3-8599-596/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03963-2020-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei „SakBar“

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-8599-596/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03963-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 13.9; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Gediminui Valantiejui,atsakovo atstovei Mildai Kulbienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei ir uždarajai akcinei bendrovei „SakBar“ dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija arba MGK) 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. S-202 (7-175/2020) sprendimą „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – ir MGK Sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Muitinės departamentas arba atsakovas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1A-149 „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – ir Departamento Sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320042M (toliau – ir Ataskaita); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Vilniaus TM atliko UAB „SakBar“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M (toliau – ir Ataskaita Nr. 1), kurią pareiškėja apskundė Departamentui, o Departamentas 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 1A-399 Ataskaitą Nr. 1 panaikino ir pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Vilniaus TM atliko pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M (toliau – ir Ataskaita Nr. 2), tačiau savo pozicijos nepakeitė ir konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „SakBar“ ir pareiškėjai solidariai apskaičiuotini importo mokesčiai. Pareiškėja apskundė ir šią ataskaitą, o Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 Ataskaitą Nr. 2 panaikino ir įpareigojo Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą. Vilniaus TM trečią kartą atliko pakartotinį patikrinimą ir nenustatė jokių naujų aplinkybių, o tik dar kartą pakartojo nepagrįstas išvadas dėl laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros bei 2020 m. gegužės 21 d. surašė skundžiamą Ataskaitą, kurioje konstatuota, kad Bendrovė pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas arba SMK) 147 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pareiškėjai apskaičiuotini importo mokesčiai: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda 48 692 Eur, iš viso – 210 998 Eur. Pareiškėjai taip pat apskaičiuoti ir į apskaitą įtraukti 40 166 Eur delspinigių. Departamento Sprendimu Ataskaita buvo patvirtinta, tačiau pareiškėja apskundė Departamento Sprendimą Komisijai, kuri MGK Sprendimu patvirtino Departamento Sprendimą dalyje, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM bei pakeitė Departamento Sprendimą dalyje, kuria buvo nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą, ir atleido pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.

Dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos vertinimo pareiškėja nurodo, kad Komisija pritarė išvadai, jog prekių išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl nustačius prekių kiekio (svorio bruto) skirtumą tarp laikinojo saugojimo deklaracijoje (toliau – ir LSD) deklaruotų prekių svorio ir komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyto prekių svorio, pagrįstai konstatuota, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjos manymu, Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, tik pakartodama Departamento Sprendime nurodytas aplinkybes. Mano, kad atsakovas ir Komisija nepagrįstai sprendė, jog vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, kad ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Atkreipia dėmesį, kad komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią, todėl negalima teigti, jog tik pagal komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį bruto. Be to, Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 konstatavo, kad priimant sprendimą nepakanka tik subjektyvaus ir deklaratyvaus vertinimo, jog prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, tačiau būtina nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų paimtos iš muitinės priežiūros ir kas tai padarė bei kas privalėjo išvežti prekes, bet neišvežė. Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad Departamento sprendimai neturi įtakos Departamento Sprendimo pagrįstumui, tačiau tiek Departamento 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 1A-399, tiek 2019 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1A-240 Departamentas vertino tas pačias Vilniaus TM išvadas dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymo ir pareiškėjos apmokestinimo, įpareigodamas Vilniaus TM nustatyti konkrečius faktus ir įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir kad komercinės sąskaitos faktūros prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymui neturi įrodomosios reikšmės. Vilniaus TM, priimdama Ataskaitą, neįvykdė nurodymo nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros. Komisijai nustačius, kad Ataskaita ir Departamento Sprendimas buvo grindžiami ta pačia faktine informacija ir komercinių faktūrų duomenimis, nebuvo pagrindo patvirtinti Departamento Sprendimo dalyje, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 0245 Eur muito delspinigius ir 125 375 Eur importo PVM. Be to, MGK Sprendime nenurodyta, kokių pareigų neatliko pareiškėja ir kaip pasireiškė prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, taip pat nebuvo nustatyta, kad trečiųjų asmenų surašytose komercinėse sąskaitose faktūrose pateikta informacija atitinka objektyvumo kriterijų ir kad jose pateiktas prekių aprašymas ir kiekis (svoris bruto) atitinka tikrovę. Mokesčių administratorius nekėlė abejonių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos realumo ir nesiėmė priemonių, kad įsitikintų sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu. Pareiškėja nesutinka su išvadomis, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog trečiųjų asmenų išrašytose komercinėse sąskaitose faktūrose, nurodytose TIR knygelių 10 langelyje, pateikta informacija yra teisinga ir patikima bei įrodanti faktą, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir tokiu būdu paimtos iš muitinės priežiūros. Be to, po laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai, todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau tai nebuvo atlikta. Vien aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudarė pagrindo išvadai, jog prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, juo labiau, kad prekių gavėjo (UAB „SakBar“) tikrinamuoju laikotarpiu įvežtos iš trečiųjų šalių ir laikinajam saugojimui pareiškėjo deklaruotos prekės identiškos būsenos buvo perduotos gavėjui, jam įforminus atitinkamus dokumentus. Be to, prekių gavėja UAB „SakBar“ pareiškėjai nėra pareiškusi jokių pretenzijų dėl prekių praradimo. Iš Ataskaitos Priedo Nr. 2 matyti, kad tariamas prekių trūkumas fiksuojamas išimtinai palyginus tik LSD duomenis ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Atkreipia dėmesį, kad komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis (svoris bruto) sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu, todėl pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekės, kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį. Pažymi, kad muitinei teikiamų išvežimo deklaracijų (TIR MRN ir T1 MRN) formą bei teikiamos informacijos apimtį reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), todėl užbaigiant ginčo prekių laikinąjį saugojimą muitiniam tikrinimui ir buvo pateikti išgabenimo muitinės dokumentai, kurie yra patvirtinti Įgyvendinimo reglamente. Muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys, be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio bruto.

Nurodo, kad, nors Departamentas sprendė, jog pagrindas lyginti komercinių sąskaitų faktūrų duomenis su LSD nurodytais duomenimis įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje, tačiau Komisija šių išvadų nevertino. Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnyje nėra nuostatos, kad prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo tikrinti LSD duomenis su perdavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai, jei prekės išleidžiamos TIR operacijai atlikti, išvykimo muitinės įstaigoje į TIR knygelę įrašomas TIR operacijos MRN, o į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra tas dokumentas, kuriame ir yra deklaruojamos išvežamos prekės ir tik šis dokumentas nurodomas muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lape.

Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros ir yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, teigia, jog buvo pateikti įrodymai, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis LSD prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaraciją buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai patvirtina, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Be to, muitinės dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais, todėl pareiškėja įrodė, kad laikinai saugotos prekės buvo išgabentos ir nepakeisto pavidalo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų. Pareiškėjos teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad visam LSD deklaruotam prekių kiekiui buvo įformintos tranzito muitinės procedūros, kurios paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos be jokių pažeidimų, o tai įrodo, jog laikinai saugotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros. Skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokie Sąjungos muitų teisės aktai nustato pareigą pareiškėjai įforminant LSD nurodyti tokius duomenis, kurie ateityje išgabenant prekes turėtų sutapti ne su išvežimo muitinės deklaracijose pateiktais prekes identifikuojančiais duomenimis, bet su trečiųjų šalių prekių pirkėjų parengtais komerciniais dokumentais. Pareiškėjai neaišku, kokius dar įrodymus ji turėjo pateikti, kadangi visos deklaruotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, įforminus atitinkamas muitinės deklaracijas. Komisija pripažino, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl „paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvokos aiškinimo buvo pripažinta precedentine, tačiau MGK Sprendimas pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės sąvokos interpretacija. Pareiškėja, tiek deklaruodama UAB „SakBar“ prekes deklaracijoje pagal šios bendrovės pateiktą sutartį (užsakymą), tiek išgabendama jas iš Sąjungos muitų teritorijos įvykdė visas muitų teisės aktuose nurodytas pareigas. Pareiškėja akcentuoja, kad ji nekvestionuoja jai tenkančios atsakomybės pagal Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalį, tačiau nesutinka su tuo, jog ji neužtikrino prekių nepaėmimo iš muitinės priežiūros.

Dėl muitinės sandėlyje laikinai saugomų prekių apskaitos nurodo, kad nepagrįstos Komisijos išvados, jog aplinkybė, kad pareiškėja tinkamai tvarkė muitinės sandėlio apskaitą pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintų Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės arba Apskaitos taisyklės) reikalavimus, neeliminavo jos kaltės dėl Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų pažeidimo, nes apskaita buvo pildyta formaliai. Vertinant prekių nurašymo iš sandėlio apskaitos visumą, tiek Sąjungos muitinės kodekso, tiek ir Apskaitos taisyklių reikalavimai numato, kad prekės turi būti apskaitomos, identifikuojamos taip, kad muitinei būtų sudarytos sąlygos patikrinti laikinai saugotų prekių pateikimą muitinės sankcionuotiems veiksmams patikrinant jų kiekį, tapatumą, svorį. Pažymi, kad Apskaitos taisyklių 25 punkte nustatyta, jog padedant prekes į laikinojo saugojimo sandėlį prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turėjo sutapti su duomenimis, nurodytais deklaracijose, kuriomis atitinkamoms prekėms įformintas prekių laikinasis saugojimas arba kituose dokumentuose, naudojamuose kaip deklaracija. Įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis.

Dėl nepagrįstai nustatytos prekių muitinės vertės pareiškėja nurodo, kad, nustatydama prekių muitinę vertę Vilniaus TM nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Mokesčių administratoriui tenka našta įrodyti aplinkybių, su kuriomis sieja pareiškėjos apmokestinimą, egzistavimą. Jeigu tokių duomenų nėra arba sprendimai grindžiami prielaidomis, toks mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti pripažįstamas nepagrįstu.

Dėl procedūrinių pažeidimų atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą pažymi, kad mokestinis patikrinimas pagal Vilniaus TM viršininko 2018 m. rugpjūčio 14 d. pavedimą Nr. 8VM00010 pradėtas neturint pavedimo jį atlikti ir neinformavus pareiškėjos (pavedimas buvo išrašytas kito mokesčio mokėtojo – UAB „SakBar“ – atžvilgiu), todėl Komisijos išvada, kad nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, nepagrįsta. Teiginys, kad šiuo atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o tik kontrolės veiksmai, taip pat nepagrįstas. Vilniaus TM 2018 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 8VM320060M buvo tikrintos tos pačios LSD, tačiau skola muitinei nebuvo registruota. UAB „SakBar“ nurodytą ataskaitą apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ataskaitą panaikino. Taigi, užbaigiant mokestinį patikrinimą pagal Vilniaus TM viršininko 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010 buvo priimtos dvi patikrinimo ataskaitos – Ataskaita Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. atskaita Nr. 8VM320060M, o tai neatitiko teisės aktų nuostatų. Vilniaus TM viršininkas 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. 6VM0006 pavedė atlikti UAB „SakBar“ pakartotinį patikrinimą, tačiau pareiškėjos atžvilgiu Vilniaus TM nepriėmė nei pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą, nei pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą pagal Vilniaus TM viršininko 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 9VM00111 buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio nuostatos, kadangi faktiškai buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėjos deklaraciją, nesant teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą prašė tenkinti, remdamasis skunde nurodytais motyvais.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos pareiškėjos muitinės sandėlyje. Vilniaus TM konstatavo, kad dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t. t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Šiuo atveju TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne „trečiųjų šalių asmenų duomenys“, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B–313 patvirtintuose nuostatuose, tiek Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje, o jei nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Atliekant patikrinimą buvo lyginti ir dokumentai, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo duomenys. Nustatyta, kad išgabenimo duomenyse buvo deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių svoris (svoris bruto), arba juose nebuvo visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui perduotų prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėja nepateikė.

Laikosi pozicijos, kad nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir išvežimo komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėja. Atsakovas sutinka, kad pareiškėja tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti saugotas ne Sąjungos prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas. Priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys (aprašymai, techninės charakteristikos ir pan.) negali skirtis. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu. Komisija pagrįstai sutiko su Vilniaus TM argumentais, kad muitinė prižiūri, jog įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokio įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.

Pažymi, kad jokiame galiojančiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad deklaruotoms prekėms UAB „SakBar“ įformino TIR MRN arba T1 MRN bei kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtino visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas. Pareiškėja, kaip muitinės sandėlio savininkė, priėmusi laikinai saugoti ir įtraukusi į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Leidimo turėtojo pareiga yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir numatyta atsakomybė, jeigu jos yra paimamos iš muitinės priežiūros. Taip pat nepagrįsta pareiškėjos nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėja, kad nebuvo įvertintas faktas, jog dalis prekių pareiškėjos sandėlyje buvo saugoma, neiškrovus jų iš transporto priemonių. Muitinės priežiūroje buvo įvežtos po pateikimo muitinei prekės, kurioms pareiškėja įformino deklaracijas ir jos buvo saugomos sandėlyje. Importo mokesčių skola pareiškėjai įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo, taip pat muitinė neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijas saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais. Duomenų, kad pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus, pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtino nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamo įvykdymo, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimo ar jų reeksporto. Atsakovas sutinka su Komisijos išvada, kad jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Pareiškėja nepagrįstai ginčijo MGK 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą dėl neįvertinto Departamento ankstesniuose sprendimuose 2018 m. lapkričio 13 d. Nr. lA-399 bei 2019 m. spalio 31 d. Nr. 1A-240 ir skundžiamame Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytų motyvų pasikeitimo. Ankstesnieji Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus dėl Vilniaus TM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjos, o kito asmens – muitinės tarpininko UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą, kuriam nustatytos kitos prievolės bei atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl ir sprendimo motyvai buvo kiti.

Atsakovas nesutinka su galbūt padarytais procedūriniais pažeidimais, atliekant mokestinį patikrinimą, o pareiškėja skunde savo prieštaravimų dėl procedūrinių pažeidimų nepateikė. Be to, pareiškėjos skunde aptariamos Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo panaikintos. Vilniaus TM Ataskaitoje nurodė mokestinės prievolės teisinį ir faktinį pagrindą, surinko tai pagrindžiančius duomenis, atliko apskaičiavimus, todėl pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę. Ataskaitoje nustatyta prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuoti importo mokesčiai, konkrečiai nurodyti teisės aktai taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti muitų tarifai, o taip pat ir apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną deklaraciją. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kokios nuostatos buvo taikytinos netinkamai. Be to, pareiškėja nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad Vilniaus TM patikrinimo ataskaitoje nurodytoms pareiškėjos saugotoms ir neišgabentoms prekėms buvo įforminta muitinės procedūra ar jos buvo reeksportuotos. Pareiškėja neįrodė, kad į jos sandėlį saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje skundą prašė atmesti atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Vilniaus TM nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į pareiškėjos muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija (Tl) įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjai įforminus deklaracijas, pagal kurių duomenis prekės buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjos muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su Tl deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjos sandėlio apskaitos. Vertindama prekių priežiūrą, muitinė turi omenyje trijų pagrindinių prekių elementų priežiūrą: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, arba muitinė juos gali surasti komerciniuose ar transporto dokumentuose, kurių pagrindu įforminamos muitinės deklaracijos pasirinktai muitinės procedūrai ar laikinajam saugojimui. Visoje tiekimo grandinėje, gabenant prekes tranzitu per Sąjungos muitų teritoriją, šie elementai neturi keistis, t. y. kokio pavidalo prekė iš trečiosios šalies įvežama į Sąjungos muitų teritoriją, tokio pat pavidalo turi būti išvežama iš Sąjungos muitų teritorijos. Tai galioja ir išvežtų prekių kiekiui.

Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis (svoris bruto) arba juose iš viso nebuvo deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Detaliai tikrinimo metu nustatytas skirtumas tarp padėtų į muitinės sandėlį prekių kiekio (svoris bruto) bei nurašytų iš apskaitos ir išvežtų prekių kiekio (svoris bruto), kuris nurodytas patikrinimo Ataskaitos Priedo Nr. 2 lentelės 19 stulpelyje. Siekiant nustatyti, ar lentelės 19 stulpelyje nurodytas prekių kiekis (svoris bruto) nėra likęs muitinės sandėlyje, ar išgabentas su kitais nei įmonės nurodytais dokumentais, patikrinimo metu pagal apskaitos lapus bei kitus turimus dokumentus buvo išnagrinėta prekių judėjimo grandinė. Išnagrinėjus prekių atgabenimo į muitinės sandėlį tranzito deklaracijų T1 duomenis, pagal kuriuos įmonė įtraukė prekes į apskaitą, ir sandėlio apskaitos duomenis buvo nustatyta, kad minėti duomenys sutampa, t. y. atitinka prekių aprašymas, svoris bruto ir KN. Įvežtų pagal deklaraciją ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų) ne Sąjungos prekių, pareiškėjos muitinės sandėlyje nėra. Pareiškėja privalėjo užtikrinti, kad sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros bei turėjo užtikrinti įsipareigojimų, susijusių su prekių laikinuoju saugojimu, vykdymą.

Vilniaus TM neginčija, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai, tačiau prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutapo su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Pareiškėja nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Taip pat nebuvo patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, ir kad pareiškėja, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtoja, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Taigi, Vilniaus TM, vadovaudamasi Sąjungos kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, už patikrinimo metu nustatytą prekių kiekio trūkumą apskaičiavo importo skolą muitinei.

Dėl pareiškėjos argumento, kad skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyta, kokių pareigų pareiškėja nėra įvykdžiusi – leidimo turėtoja ir procedūros vykdytoja atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, jog prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu. Todėl pareiškėjos, kaip muitinės sandėlio savininkės, pareiga ir yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir ji yra atsakinga, jeigu prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros. Vilniaus TM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje arba taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Prekių muitinės vertės pagrindas, pirmiausiai, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju nebuvo pateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių (iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti, ar prekės tapačios, ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas); vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), Vilniaus TM, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagal KN kodus, nurodytus šios patikrinimo Ataskaitos Priedo Nr. 2 lentelėje, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi duomenimis, žinomais Vilniaus TM, arba kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. naudojantis Prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. Vilniaus TM patikrinimo ataskaitoje nuosekliai išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 74 straipsniuose nurodytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą ir detaliai išaiškino, kuo remiantis nustatė prekių muitinę vertę. Ginčijami sprendimai ir Ataskaita priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus TM atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie jį informuotas tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SakBar“ atsiliepime į skundą (rašytiniuose paaiškinimuose) su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Nurodo, kad visos pareiškėjos muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Prekių padėjimo į muitinės sandėlį deklaracijos gavėjas buvo nurodyta UAB „SakBar“, kuri, užbaigdama prekių laikinąjį saugojimą, jas pateikė muitiniam tikrinimui ir įformino T1 tranzito deklaracijas, TIR MRN tranzito deklaracijas bei TIR knygeles, su kuriomis prekės ir buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai įrodo, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. UAB „SakBar“ įforminti muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais, priešingai – visos tranzito procedūros paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos tinkamai. Vilniaus TM, konstatuodama prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, objektyviais duomenimis privalėjo tai įrodyti, o ne remtis vien tik subjektyviu ir deklaratyviu vertinimu. Nesutinka su išvada, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Tiek UAB „SakBar“, tiek galutiniai prekių gavėjai visas pareiškėjos muitinės sandėlyje laikinai saugotas prekes gavo.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „SakBar“ atstovas teismo posėdyje, apie kurį informuotas tinkamai, nedalyvavo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas 2024 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad ginčo prekių tariamą paėmimą iš muitinės priežiūros pareiškėjos muitinės sandėlyje Vilniaus TM įrodinėja ginčijamos patikrinimo ataskaitos turiniu ir jos 2 priedu bei jame pridėta lentele. Pareiškėjos vertinimu, pats patikrinimo ataskaitos 2-as priedas nėra surašytas ar parengtas taip, kad jo būtų neįmanoma suprasti, bet Ataskaitos motyvuojamoji dalis iš tiesų turi trūkumų, t. y. joje nėra aprašyta, kuo pasireiškė tikrinto mokesčių mokėtojo vestos muitinės sandėlio apskaitos pažeidimai, nėra nurodyti, inkriminuoti ar apibūdinti jokie konkretūs prekių „dingimo“ iš sandėlio epizodai. Kada ir kaip, Vilniaus TM nuomone, tai galėjo įvykti, ar tai buvo kažkokiu būdu realiai rasta, užfiksuota, patikrinimo ataskaitoje neaprašyta bei nekonstatuota jokių ginčo prekėms formintų tranzito muitinės procedūrų pažeidimų, nėra detaliau pasisakyta dėl to, dėl ko muitinė mano, jog buvo pažeista prekių iškrovimo ar plombavimo tvarka, taip pat dėl mokesčių mokėtojo veiksmų su į sandėlį atvykusiomis prekėmis teisėtumo bei pagrįstumo ir tinkamumo. Jeigu muitinės įstaigos vertino, kad iš tiesų prekės „Vingės terminalo“ muitinės sandėlyje nebuvo tinkamai iškraunamos, buvo pažeidimai dėl jų plombavimo ir pan., visa tai turėjo būti aprašyta jau patikrinimo ataskaitoje, o jei viso to nėra, mokesčiai negalėjo būti skaičiuojami. Be to, ginčijamoje patikrinimo Ataskaitoje paėmimo iš muitinės priežiūros faktas nėra siejamas su neteisingu duomenų TIR knygelėse įrašymu, o su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad pagal šias knygeles buvo išvežtas mažesnis kiekis nei nurodyta laikinojo saugojimo dokumentuose ir šių (galimai) neišvežtų prekių sandėlyje nebuvo rasta.

Pareiškėja pažymi, kad TIR knygelėse yra dvejopo pobūdžio nuorodos – nuoroda į prekių komercinę pardavimo sąskaitą, taip pat ir nuoroda į elektroninį TIR MRN pranešimą (jo numerį), kuriame yra deklaruotas prekių kiekis toks, koks ir buvo sandėlio apskaitos dokumentuose. Tai, kad kiekviena TIR knygelė turi atitikmenį – užpildytą TIR MRN elektroninį pranešimą – matyti iš įrašo (numerio) TIR knygelės 21 laukelyje, kuriame yra nuoroda į jau pateikto TIR MRN pranešimo numeraciją (pagal ką ir pildoma TIR knygelė), pavyzdžiui, atkreiptinas dėmesys į MGK bylos 2 tomo 191 ir 194 puslapius, taip pat, nuo 4 iki 6 tomo esančius dokumentus, kur saugomi TIR knygelių ir TIR MRN pranešimų pavyzdžiai (sulyginus juose saugomus TIR MRN pranešimų ir TIR knygelių pavyzdžius matyti, kad visur TIR knygelių 21 laukelyje daromas įrašas (numeris) nukreipia į analogišku įrašu identifikuojamą TIR MRN pranešimą). TIR knygelės 11 laukelyje ir TIR MRN pranešimuose (teiktuose kiekvienos tranzitui deklaruotos prekių siuntos atvejais) prekių svoris sutampa, o tai reiškia, kad šiais dokumentais tranzito muitinės procedūrai buvo deklaruojamos tos pačios / identiškos prekės (ta pati jų siunta) ir tas pats jų kiekis. Nagrinėjamu atveju jokio esminio nesutapimo tarp šių duomenų nėra, nes TIR knygelės 21 laukelis aiškiai nukreipia kiekvieną knygelę į konkretų bei konkretaus numerio jos užpildymui teiktą TIR MRN pranešimą, kuriame buvo konkretus prekių kiekis, visi šie TIR MRN pranešimai muitinės buvo gauti, neatmesti, apskaityti, jokie elektroninių muitinės informacinių sistemų trikdžiai, susiję su TIR MRN pranešimų teikimu, nagrinėjamu atveju neužfiksuoti. Be to, nagrinėjamu atveju jokie ekonominės veiklos vykdytojų kompiuterizuotų sistemų veikimo laikinų sutrikimų atvejai (kiek tai susiję su ginčo prekėmis) nebuvo konstatuoti, o ginčo prekėms pildytus elektroninius TIR MRN pranešimus muitinė priėmė kaip tinkamus. Dėl tos priežasties ginčo teisinės situacijos kontekste Sąjungos muitinės kodekso Įgyvendinimo reglamento 2015/2447 (ES) 273 straipsnio 2 dalis taikytina ir aiškintina sistemiškai, kartu su Sąjungos muitinės kodekso 6 straipsnio 1 ir 3 dalimi, ir pagal ją (Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalį) rėmimasis popierine TIR knygele, kaip galutiniu įrodymu, būtų įmanomas, jei teiktų TIR MRN pranešimų duomenys būtų iškraipyti ar neišlikę dėl kompiuterizuotų sistemų veikimo laikinų sutrikimų arba jei teikti TIR MRN pranešimai būtų nepriimti / neleista jų pateikti, arba jie atmesti ar anuliuoti dėl to, kad tokių pranešimų naudojimas neatitiktų konkrečių prekių apyvartų ypatumų arba būtų iš viso netinkamas tranzito muitinės formalumui vykdyti.

Nagrinėjamu atveju ginčijamoje Vilniaus TM patikrinimo ataskaitoje jokio realaus bei objektyvaus fizinio ar faktinio prekių judėjimo mokesčių administratorius netyrė, apsiribodamas tik formalių įrašų TIR knygelių 11-ame laukelyje ir ginčo prekių pardavimo sąskaitose, išrašytose trečiųjų asmenų (ne pareiškėjos), analize bei kai kurių skaitinių įrašų apie prekių rūšis, vertę bei skaičių palyginimu (išvados dėl papildomo apmokestinimo padarytos tik išanalizavus dokumentinį prekių judėjimą apibūdinančių dokumentų įrašų dalį). Teigia, kad objektyvūs duomenys apie ginčo prekes, konkrečiai šių prekių svoris, kuris gali būti išmatuojamas ir kontroliuojamas vykdant su jomis susijusias muitinės procedūras, atliekant prekių pervežimą nesiskyrė (ginčo prekių muitinės formalumų dokumentacijoje ir prekių pervežimo dokumentuose), nebuvo paneigtas, tuo tarpu, kai dėl trečiųjų asmenų sąskaitose (pagal kurias mokesčius apskaičiavo muitinės įstaigos) esančių įrašų jokie tyrimai nebuvo atlikti, nors šios sąskaitos galėjo būti vėliau koreguojamos pagal trečiųjų asmenų poreikius. Negavus jokių naujų duomenų apie trečiųjų asmenų ginčo prekėms išrašytų komercinių sąskaitų turinį ir jo patikimumą, nesurinkus jokios naujos informacijos, keliančios abejonių pareiškėjos vestos muitinės sandėlio apskaitos patikimumu, 2020 m. surašyta nauja ir galutinė Vilniaus TM 2020 m. patikrinimo ataskaita. Jeigu egzistuotų pareiškėjos tariamai padarytus mokestinius pažeidimus pagrindžiantys įrodymai, jų surinkimui atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo turėjo 6 m., tačiau jokia papildoma medžiaga nebuvo surinkta. Nagrinėjamo ginčo atveju joks ginčo prekių dingimo faktas nėra objektyviai patvirtintas, vadinasi, toks prekių tariamo „dingimo“ ar trūkumo faktas tik hipotetiškai preziumuojamas iš TIR knygelių bei komercinių sąskaitų turinio, bet tai nėra objektyvus paėmimo iš muitinės priežiūros fakto įrodymas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus TM Ataskaitos, kuria pareiškėjai – muitinės sandėlio savininkei ir laikinojo saugojimo procedūros vykdytojai – įregistruota mokestinė prievolė muitinei, konstatavus, kad dalis laikinai saugotų ne Sąjungos prekių, atgabentų ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d.) į pareiškėjos muitinės sandėlį laikinajam saugojimui, buvo paimtos iš muitinės priežiūros laikinojo saugojimo metu neįforminus kitos muitinės procedūros ar reeksporto, taip pat Muitinės departamento sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Ataskaitos panaikinimo, ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus TM, vykdydama Vilniaus TM direktoriaus 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010, atliko UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jų apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d., patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M. Vilniaus TM pagal LSD, nurodytus šios ataskaitos 1 ir 2 prieduose, apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 16 231 Eur baudą; priskaičiavo 869 Eur delspinigių; priskaičiavo 14 569 Eur importo PVM delspinigių. Vilniaus TM šią mokestinę prievolę įregistravo solidariai, t. y. UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“.

Muitinės departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. 1A-398 ir Nr. 1A-399 panaikino Vilniaus TM 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

Vilniaus TM, vykdydama Vilniaus TM direktoriaus 2019 m. sausio 21 d. pavedimą Nr. 9VM00006, atliko pakartotinį kompleksinį UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d., patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M. Vilniaus TM pagal LSD, nurodytus šios ataskaitos 2 ir 3 prieduose, apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 16 231 Eur baudą. Vilniaus TM šią mokestinę prievolę įregistravo solidariai UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“.

Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 panaikino Vilniaus TM 2019 m. balandžio 8 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M ir pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, pagrįstą nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis.

Vilniaus TM, vykdydama Vilniaus TM direktoriaus pavaduotojo 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 0VM00111, atliko teminį UAB „Vingės terminalas“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose, nurodytose priede, ir 2020 m. gegužės 21 d. surašė Ataskaitą, iš kurios matyti, kad Vilniaus TM pagal LSD, nurodytus šios Ataskaitos Priede Nr. 2, UAB „Vingės terminalas“ apskaičiavo importo mokesčius: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM; paskyrė 48 692 Eur baudą. Vilniaus TM šią mokestinę prievolę, t. y. 210 998 Eur, įregistravo UAB „Vingės terminalas“.

Pareiškėja, nesutikdama su Ataskaita, su skundu kreipėsi į Departamentą, kuris 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 nusprendė Ataskaitą patvirtinti.

Nesutikdama su Departamento Sprendimu, pareiškėja pateikė skundą Komisijai.

MGK Sprendimu nusprendė patvirtinti Departamento Sprendimą dalyje, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM. Taip pat Komisija nusprendė pakeisti Departamento Sprendimą dalyje, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą, ir atleisti pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja, nesutikdama su Ataskaita, Departamento Sprendimu ir MGK Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama juos panaikinti.

Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Tos prekės taip prižiūrimos tol, kol nustatomas jų muitinis statusas, ir negali būti paimtos iš muitinės priežiūros be muitinės leidimo. Ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos.

Pagal SMK 144 straipsnį ne Sąjungos prekės laikinai saugomos nuo jų pateikimo muitinei momento. Muitinei pateiktos ne Sąjungos prekės nurodomos laikinojo saugojimo deklaracijoje, kurioje pateikiami visi duomenys, būtini laikinojo saugojimo tvarką reglamentuojančioms nuostatoms taikyti (Sąjungos muitinės kodekso 145 straipsnio 1 dalis). Dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, kai to reikalaujama pagal Sąjungos teisės aktus arba kai jų reikia muitiniam tikrinimui atlikti (Sąjungos muitinės kodekso 145 straipsnio 2 dalis). Laikinojo saugojimo deklaraciją pateikia vienas iš 139 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų asmenų ne vėliau kaip prekių pateikimo muitinei metu (Sąjungos muitinės kodekso 145 straipsnio 3 dalis).

Pagal Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 17 punktą laikinasis saugojimas – Sąjungos prekių būsena, kai jos laikinai saugomos muitinei prižiūrint laikotarpiu, trunkančiu nuo jų pateikimo muitinei iki muitinės procedūros įforminimo joms arba reeksporto.

SMK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad laikinai saugomos prekės saugomos tik laikinojo saugojimo sandėliuose pagal 148 straipsnį arba, kai tai pagrįsta, kitose muitinės nustatytose arba jai priimtinose vietose. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad 148 straipsnyje nurodyto leidimo turėtojas arba asmuo, saugantis prekes tais atvejais, kai prekės saugomos kitose muitinės nustatytose ar jai priimtinose vietose, atsako už visą tai, kas išvardyta toliau: a) užtikrina, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; b) vykdo pareigas, susijusias su laikinai saugomų prekių saugojimu.

SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Pagal Sąjungos kodekso 79 straipsnio 2 dalies a punktą skolos muitinei atsiradimo laiku laikomas vienas iš momentų, kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios neįvykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą, o pagal šio straipsnio 3 dalį 1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų: a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas; b) asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta; c) asmuo, kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta.

Bylos duomenimis, muitinė, patikrinusi visą ginčo prekių judėjimo grandinę (nuo prekių atgabenimo į muitinės sandėlį su tranzito deklaracijomis (T1 MRN), prekių padėjimo į muitinės sandėlį laikinajam saugojimui (deklaracijos, Apskaita) iki prekių nurašymo iš muitinės sandėlio Apskaitos bei išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos pagal T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras) konstatavo, kad prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš Apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Todėl darytina išvada, kad toks prekių kiekio skirtumas (svoris bruto, nurodytas Ataskaitos 2 priedo lentelės 19 stulpelyje) buvo paimtas iš muitinės priežiūros, nes šiam prekių kiekiui nebuvo įforminta kita muitinės procedūra arba reeksportas, kaip to reikalauja Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnis (laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų turi būti įforminta muitinės procedūra ar jos turi būti reeksportuotos).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus TM pareiškėjos atsakomybę kildino iš aplinkybės, kad ji nevykdė muitinės sandėliavimo vykdytojos pareigų, kadangi pareiškėjos saugomos ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Teismas pažymi, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros pagal SMK suprantamas pakankamai plačiai ir apibrėžiamas kaip bet koks veiksmas ar neveikimas, trukdantis ar nesudarantis sąlygų muitinei atlikti jai pavestas funkcijas pagal SMK. Tam, jog prekė būtų laikoma paimta iš muitinės priežiūros, pakanka, kad jos būtų objektyviai neįmanoma patikrinti, nesvarbu, ar kompetentinga įstaiga iš tikrųjų jas tikrino, ar ne.

ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendime byloje Nr. C-655/18 išaiškinta, kad „kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Reglamente Nr. 952/2013 pateiktą sąvoką „paėmimas iš muitinės priežiūros“ reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris yra kliūtis, nors tik trumpai, kompetentingai muitinei prieiti prie muitinės priežiūroje esančios prekės ir atlikti muitinės teisės aktuose numatytus tikrinimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Aebtri, C 224/16, EU:C:2017:880, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)“ (27 punktas). <..> „Dėl asmens, atsakingo už tokį prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, Reglamento Nr. 952/2013 242 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad leidimo turėtojas atsako už tai, kad prekės, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros“ (29 punktas). <...> „Leidimo steigti muitinės sandėlį turėtojo atsakomybė prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros atveju yra objektyvaus pobūdžio ir todėl nepriklauso nuo šio savininko ir trečiųjų asmenų veiksmų“ (31 punktas). <...> „Kalbant apie tokio paėmimo iš muitinės priežiūros pasekmes minėtam turėtojui, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad muitų teisės pažeidimas yra vienos iš prievolių, nustatytų prekių paėmimui iš muitinės priežiūros taikomuose muitų teisės aktuose, nesilaikymas, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 952/2013 79 straipsnio 1 dalies a punktą atsiranda importo skola muitinei. Nesant suderintų Sąjungos teisės aktų tokių muitų teisės pažeidimų srityje, valstybės narės turi kompetenciją nustatyti tinkamas sankcijas, kad užtikrintų Sąjungos muitų teisės aktų laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Hannl-Hofstetter, C 91/02, EU:C:2003:556, 18–20 punktus)“ (32 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja akcentuoja nurodyto teismo sprendimo 30 punktą, kuriame išdėstyta apie fizinį prekių nebuvimą saugojimo vietoje, tačiau jis nėra reikšmingas šioje administracinėje byloje, kadangi šiame punkte teismas suformulavo išvadą pagal faktines kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo bylos aplinkybes (buvo prašoma išaiškinimo dėl SMK nuostatų aiškinimo prekių vagystės iš muitinės sandėlio atveju), o šioje byloje nėra konstatuotas prekių vagystės atvejis. Vis dėlto, pažymėtina, kad ESTT 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje C-273/12 yra nurodęs, jog muitais apmokestinamų prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, kurį atlieka tretieji asmenys, net jei skolininko kaltė neįrodyta, nepanaikina su jomis susijusių pareigų, taigi, vagystė nelemia skolos muitinei išnykimo. Tokiu atveju darytina išvada, kad pareiškėjai, kaip asmeniui pagal SMK 147 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjusiam prievolę užtikrinti, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, kyla atsakomybė už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai saugotas prekes, kadangi pagal SMK 147 straipsnio 2 dalį su laikinai saugomomis prekėmis galima atlikti tik tokias jų tvarkymo operacijas, kurių reikia nepakitusiai prekių būklei išsaugoti, nepakeičiant prekių išvaizdos ir techninių charakteristikų. Pareiškėja neįrodė, kad iš muitinės sandėlio pagal LSD apskaitos nurašytos prekės buvo tokių pačių charakteristikų kaip atvyko į muitinės sandėlį ir buvo padėtos laikinajam saugojimui, nes išvykimo ir nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentuose nurodomas mažesnis prekių kiekis (kg). Pareiškėjos teiginiai, kad muitinė nepagrįstai sureikšmino komercinių sąskaitų, buvusių TIR knygelių prieduose, reikšmę, nepagrįsti, kadangi nė vienu atveju nenustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje, kas leistų svarstyti dėl galimai komercinių sąskaitų kaip įrodymų nepakankamo patikimumo. Be to, pačiai pareiškėjai šie dokumentai (TIR knygelės su priedais) buvo tinkami laikinojo saugojimo procedūros užbaigimui, prekių nurašymui iš sandėlio ir išleidimui iš muitinės priežiūros.

Pareiškėja neginčija, kad LSD deklaracijose deklaruotos ir Apskaitoje nurodytos prekės buvo priimtos laikinai saugoti jos muitinės sandėlyje. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad tvarkant elektroninius prekių apskaitos registrus ar pildant apskaitos dokumentus turi būti remiamasi muitinės sandėlį ar laikinojo saugojimo sandėlį prižiūrinčios muitinės įstaigos patikrintais ar be patikrinimo priimtais duomenimis, nurodytais muitinės deklaracijose, laikinojo saugojimo deklaracijose, dokumentuose, pateiktuose muitiniam tikrinimui, ir prekių apžiūros (jeigu ji atlikta) rezultatais. Taisyklių 26 punkto 3 pastraipoje nurodyta, kad duomenys apie prekių laikinojo saugojimo užbaigimą turi būti registruojami prekių apskaitoje, kai iš laikinojo saugojimo sandėlio išgabenamoms arba jame tebesančioms prekėms įforminama kuri nors muitinės procedūra arba įvykdomas reeksportas. Vilniaus TM, išnagrinėjusi ir įvertinusi prekių atgabenimo ir padėjimo į muitinės sandėlį dokumentus (deklaracijos duomenis) ir sandėlio Apskaitos duomenis, konstatavo, kad šiuose dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t. t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš Apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN – Ataskaitos 2 priedas 13 stulpelis). Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B-313 yra patvirtintos TIR knygelės pildymo taisyklės, kurių 7.2.6 papunktyje nurodyta, kad TIR knygelės 10 langelyje reikalinga nurodyti – prekių kiekį, pakuočių tipą ir skaičių, prekių aprašymą. Geltonojo lapo 10 langelyje gali būti nurodytas šešių ženklų KN kodas; jeigu reikia, nurodomi 7.2.5 punkte minėti duomenys.

Nustatyta, kad detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nėra, tačiau tiek TIR knygelių 10 langelyje, tiek prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti minėtose Taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai ir t. t. Teismas sutinka su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek minėtų Taisyklių nuostatomis, tiek pagal Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies nuostatas. Neabejotina, kad TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Netinkamo ar netikslaus prekes lydinčių dokumentų pildymo teisinės pasekmės kyla netinkamai dokumentus pildančiai šaliai, tačiau negali sukelti papildomos įrodinėjimo naštos muitinės institucijai. Ginčo situacijoje Vilniaus TM, nustatydama priimtų į pareiškėjos muitinės sandėlį ir laikinai saugotų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, sulygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. deklaracijose, sandėlyje saugomų prekių Apskaitos, ir išgabenimo – TIR knygelių 10 langelyje nurodytų sąskaitų faktūrų – duomenis. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad dalis prekių buvo prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje, nes išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis (svoris kg bruto) arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą (Ataskaitos Nr. 3 2 priedo 18 ir 19 stulpeliai). Pati pareiškėja, tvirtindama, kad netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, nei Vilniaus TM, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, jog būtų galima daryti priešingą išvadą. Byloje nėra duomenų, jog pagal deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais. Taigi teismas neturi jokio pagrindo pritarti pareiškėjos argumentams, kad Vilniaus TM turėjo įrodyti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros užbaigimą visoms į muitinės sandėlį padėtoms laikinai saugoti prekėms. Akcentuotina, kad ši pareiga tenka procedūros vykdytojui. Muitinės sandėlio apskaitos dokumentai (formalus prekių nurašymas iš sandėlio apskaitos) ar formalus prekių kiekio perrašymas iš LSD niekaip nepatvirtina, kad priimtos laikinam saugojimui prekės išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, kai prie išvežimo dokumentų prekių kiekis nesutampa (yra mažesnis nei padėta laikinai saugoti). Nors pareiškėja pateikė teismui Europos Komisijos generalinio direktorato TAXUD atsakymą į paklausimą Nr. 101000738930, tačiau šis atsakymas nepaneigia nei nustatytų faktinių aplinkybių, nei atlikto vertinimo. Atitinkamai Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalis nėra reikšminga šioje byloje ir aptariamoje faktinėje situacijoje, kadangi nenustatyta, kad aptariamais atvejais TIR knygelės turėtojas būtų prašęs ar jam būtų išduotas minimas reglamento prieduose esantis specialus dokumentas. Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Šiuo atveju, TIR knygelės pildytojas sudėtine jos dalimi nurodė ir komercinę sąskaitą faktūrą, ir vietoje detalaus prekių aprašymo TIR knygelėje darė nuorodą į komercinę sąskaitą faktūrą. Atitinkamai, pareiškėja – muitinės sandėlio savininkė ir laikinojo saugojimo muitinės procedūros vykdytoja, prieš prekes pilnai pagal LSD nurašydama iš muitinės sandėlio apskaitos, privalėjo faktiškai įsitikinti nurodomų prekių aprašymuose esančiu prekių kiekiu ir sulyginti su į sandėlį padėtu prekių kiekiu arba reikalauti papildomo pagrindimo, o neatitikimų nustatymo atvejais privalėjo pildyti atitinkamus dokumentus.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus TM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), o išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežimo CMR važtaraščiuose išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl darytina išvada, kad Vilniaus TM pagrįstai vertino ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį), nes, kaip minėta, jie pačiai pareiškėjai buvo tinkami užbaigiant laikinojo saugojimo procedūrą pagal aptariamas 41 LSD. Pažymėtina, kad Vilniaus TM vertino ne tik muitinei pateiktų deklaracijų, pačios pareiškėjos muitinės sandėlio vestos prekių Apskaitos duomenis, bet ir pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (šio ginčo atveju prekių pirkimą ir pardavimą įforminančių komercinių sąskaitų faktūrų (invoice) nurodytus duomenis), taip pat pareiškėjos papildomai pateiktas Komisijai deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (nukreipimais, muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lapais, sutartimis – užsakymais, išrašais iš muitinės sandėlio Užsakymų valdymo sistemos apie transporto priemonių atvykimo / išvykimo laiką). Todėl pareiškėjos teiginys, kad nebuvo tinkamai įvertinti jos pateikti dokumentai, yra nepagrįstas, o pareiškėjos skunde dėstomi argumentai ir nurodomos aplinkybės, kad Vilniaus TM pakartojo komercinių sąskaitų faktūrų vertinimą, kad ji nenustatė jokių naujų aplinkybių, kad prekių gavėja UAB „SakBar“ nėra pareiškusi jokių pretenzijų dėl į muitinės sandėlį padėtų prekių praradimo, kad paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai atlikti nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį ji turėjo atvežti kitas prekes, niekaip paneigia pagrįstai Vilniaus TM konstatuoto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto.

Pareiškėjos teigimu, jos nurodytuose ir / ar pateiktuose įrodymuose informacija yra nuosekli ir pagrindžianti, kad visos prekės, kurios įvežtos į sandėlį ir buvo išvežtos, nepaneigia aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėja, kaip muitinės laikino saugojimo procedūros vykdytoja, neįsitikino faktiniu visų prekių išvežimu, priimdama kaip tinkamus nurašymui iš sandėlio tranzito procedūros vykdytojo pateiktus dokumentus. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog ne pareiškėja surašė komercinę sąskaitą faktūrą, tačiau pareiškėjai, kaip procedūros vykdytojai, privaloma užtikrinti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros metu pareigų įvykdymą. Teigdama, jog prekės paskirties įstaigoje pristatytos ir jokių pažeidimų nenustatyta, pareiškėja nepagrindė savo teiginių leistinais rašytiniais įrodymais, tas pats pasisakytina ir apie prekių neiškrovimo aplinkybę. MGK posėdyje muitinės atstovas išsamiai paaiškino transporto priemonių ir užplombavimo aplinkybių reikšmingumą (MGK Sprendimo 18–19 psl.).

Taigi, pareiškėjai neįrodžius, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo tinkamai užbaigtas, kaip tai numatyta SMK 149 straipsnyje, ir kad muitinės sandėlis įvykdė visas pareigas, numatytas SMK 147 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai, vadovaujantis SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktu, buvo konstatuota pareiškėjos skola muitinei. Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog visas prekių kiekis (svoris kg bruto) pagrįstai buvo nurašytas iš sandėlio apskaitos ir išgabentas, prekių likučių (kurie turėjo susidaryti išgabenus mažesnį prekių kiekį nei padėtas laikinam saugojimui) sandėlyje nerasta.

Įvertinus skundžiamą Ataskaitą matyti, kad joje skolos muitinei nustatymui buvo vadovaujamasi SMK 90 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertinus patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje nurodytuose dokumentuose, pagal kuriuos prekės buvo padėtos į muitinės sandėlį (T1 ir LSD) ir turėjo būti išgabentos iš jo (komercinė sąskaita, TIR knygelė, TIR MRN, T1 MRN) nurodytus prekių KN kodus (4 arba 6 skaitmenų) ir jiems taikomas muito tarifo normas, skolos muitinei dydis apskaičiuotas pagal didžiausią importo tarifo normą kiekvienai prekių siuntai atskirai. Kadangi nepateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, atsakovas prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo netaikė ir muitinė vertė apskaičiuota pagal SMK 74 straipsnio 2 dalies antrinius metodus. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ar panašių prekių sandorio verčių, nes iš pateiktų dokumentų negalima buvo nustatyti, ar prekės tapačios ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas, todėl vertė nustatyta pagal prekės vieneto kainą remiantis prekių muitinio įvertinimo duomenų baze (Premi). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė konkrečių paskaičiavimų, kad ši vertė nebūtų tinkama ar nepagrįstai buvo taikytas antrinis muitinės vertės paskaičiavimo metodas.

Pareiškėjos teigimu, Muitinės departamentas priėmė skirtingus ir priešingus sprendimus, tačiau teismas plačiau dėl šių argumentų nepasisako, kadangi tai yra kitų administracinių bylų nagrinėjimo dalykas, kuriose ginčijami minėti sprendimai. Šioje byloje jie negali būti kviestionuojami, nes šis nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo būtent dėl Muitinės departamento Sprendime ir MGK Sprendime išdėstytų aplinkybių vertinimo. Be to, pareiškėjos paminėti ankstesni Muitinės departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus skundus dėl Vilniaus TM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjos, o kito asmens – UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą.

Pagal MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą, nurodydamas dieną ir valandą, kada jam (jo atstovui) atvykti pas mokesčių administratorių arba būti savo patalpose, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Pranešime nurodomas numatomo patikrinimo dalykas bei preliminarus dokumentų ir kitų duomenų, reikalingų patikrinimui atlikti, sąrašas. Tokie dokumentai ir duomenys turi būti pateikti (parengti) atitinkamai mokesčių mokėtojo (jo atstovo) arba mokesčių administratoriaus pareigūno atvykimo dieną. Kiekvienu atveju nuo pranešimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos iki dokumentų ir kitų duomenų pateikimo (parengimo) dienos turi praeiti ne mažiau kaip 10 d. Trumpesnis terminas gali būti nustatytas mokesčių mokėtojo prašymu arba sutikimu.

Bylos duomenimis, Ataskaita surašyta vykdant Vilniaus TM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. 9VM00111 pagal užduotį atlikti teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikino saugojimo deklaracijose. Pareiškėjai buvo išsiųstas Vilniaus TM 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie patikrinimą Nr. (11.10/12)-2V-19060, todėl laikytina, kad pareiškėja informuota tinkamai ir pareiškėjos argumentas dėl MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų atmestinas.

Dėl galimai pažeistų MAĮ 118 straipsnio nuostatų teismas pažymi, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Šiuo atveju Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Pažymėtina, kad nė viena iš paminėtų ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi nesukėlė pareiškėjai jokių mokestinių teisinių pasekmių, todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad šioje ginčo situacijoje buvo pažeistos MAĮ 118 straipsnio nuostatos.

Pagal paminėtą teisinį reguliavimą bei ESTT praktiką, teismas sprendžia, kad nustačius, jog ginčo prekės iš pareiškėjos muitinės sandėlio buvo išvežtos neįforminus kitos muitinės procedūros, t. y. paimtos iš muitinės priežiūros, o pareiškėja, kaip muitinės sandėlio, kuriame buvo laikomos ginčo prekės, leidimo turėtoja, neužtikrino, kad prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl pareiškėja yra atsakinga už skolą muitinei, kuri atsirado dėl ginčo prekių, kurioms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros.

Skundžiamos Ataskaitos priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamus sprendimus gavo laiku, nes juos apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtus sprendimus (žr. LVAT administracinę bylą Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Įvertinęs ginčijamus sprendimus ir Ataskaitą, teismas daro išvadą, kad jie atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Ištyrus reikšmingas ginčo išnagrinėjimui faktines aplinkybes darytina išvada, kad Komisija pilnai ištyrė pareiškėjos skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Taigi, apibendrinant, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėja teisėtai pripažinta muitinės skolininke.

Pažymėtina, kad Komisija iš dalies patenkino pareiškėjos skundą ir sumažino baudą (iki 10 proc.) bei atleido nuo pusės priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, todėl šiuo atveju teismas nenustatė pagrindo mažinti minimalios paskirtos baudos ar pagrindų atleisti pareiškėją nuo didesnės delspinigių sumos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šioje byloje skundžiami Vilniaus TM Ataskaita, Muitinės departamento Sprendimas ir MGK Sprendimas laikytini tinkamai teisiškai pagrįstais, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus ar jų dalį. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Nors pareiškėja pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau konstatuotina, kad netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė