Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. rugsėjo 16 d. I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 22 d., apie 22.33 val., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 218,30 kilometre, kur leistinas maksimalus greitis 70 kilometrų per valandą, vairavo automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas 141 kilometrų per valandą greičiu, tokiu būdu viršijo greitį 71 kilometrą per valandą. Vairuotojas neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, nes jos nėra įgijęs. Tuo I. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 133 punktų reikalavimus. Tokie I. J. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 str. 6 d. ir 128 str. 1 d.

Teismų praktikoje būtinasis reikalingumas apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žala įstatymų, kitų normatyvinių aktų saugomiems interesams, siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengta. Būtinojo reikalingojo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Būtinasis reikalingumas turi atitikti šias sąlygas: 1) pavojus turi būti realus – žala gresia asmens turtui, teisėms, valstybės interesams; 2) pavojus yra neišvengiamas – asmuo neturi kitos galimybės, tik daryti žalą siekiant išvengti didesnės žalos atsiradimui; 3) daroma žala yra mažesnė už gresiančią žalą – žala turi būti nedidesnė už tą, kurios asmuo nori išvengti.

Administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje N r. N663-156/2007). I. J. teigimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrįstų, abejonių nekeliančių įrodymų, kad jis automobiliu važiavo vienas ir administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti nesant būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad administraciniai teisės pažeidimai padaryti nesant būtinojo reikalingumo sąlygomis, apelinatas prašo teismo už padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirti baudą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad skiriant baudą nebus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. I. J. nurodo, kad šiuo metu jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybų direktoriumi. Abiejų įmonių pagrindinė veikla yra įvairūs statybos darbai, todėl jis privalo nuolatos tiesiogiai vykdyti įmonių atliekamų statybos darbų priežiūrą, dalyvauti gamybiniuose pasitarimuose ir nuolat bendrauti su užsakovais, rangovais, statybos priežiūrą vykdančiomis valstybinėmis institucijomis bei kitais trečiaisiais asmenimis. Jam atliekant administracinį areštą nukentės abiejų bendrovių interesai. Tokiu būdu tarp jo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti nebus įgyvendinta teisinga pusiausvyra. I. J. nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta administracinė nuobauda – 25 paros administracinio arešto – yra per griežta. Baudos skyrimas neprieštarautų įstatymo leidėjo administracine atsakomybei bei administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų įgyvendinimui, kadangi bauda bus sumokėta, o jis padarė tinkamas išvadas ir pakeitė požiūrį į visuotinai priimtas ir teisės aktuose įtvirtintas elgesio kelyje taisykles. I. J. pažymi ir tai, kad likusios nesumokėtos baudos yra išieškomos išskaičiuojant pinigines lėšas iš jo darbo užmokesčio. Be to, šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų jis neginčijo, prisipažino juos padaręs, dėl šių pažeidimų nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi iki šiol.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas I. J. iš esmės neneigia padaręs jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 128 str. 2 d. ir 124 str. 6 d., t. y. kad vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti ir viršijo leistiną greitį 64 kilometrais per valandą, tačiau teigia, kad šiuos pažeidimus jis padarė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms – padėdamas draugui, kurį dėl staiga pablogėjusios sveikatos skubiai reikėjo vežti į ligoninę, taip pat teigia, kad jam paskirta nuobauda – administracinis areštas – yra per griežta. Su tokiais apelianto skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog I. J. kaltė dėl ATPK 128 str. 2 d. ir 124 str. 6 d. numatytų pažeidimų padarymo įrodyta neabejotinai ir veikos kvalifikuotos tinkamai. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Priešingai nei teigiama apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir, atsižvelgęs į įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad I. J. jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, kurių, kaip minėta, padarymo apeliantas neginčija, pastarasis padarė nesant būtinojo reikalingumo. Nors I. J. teigia, kad automobilį vairavo esant būtinajam reikalingumui, nes reikėjo skubiai padėti draugui M. M. – nuvežti pastarąjį į ligoninę dėl staiga pablogėjusios sveikatos (tai patvirtina ir M. M. pateikti kreipimosi į medikus dokumentai), tačiau tokią I. J. versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip pažeidėjo gynybos versiją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, nes jos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai – ją paneigia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi administracinį teisės pažeidimą fiksavusio policijos pareigūno A. Z. parodymais apie tai, kad I. J. važiavo vienas, automobilio salone daugiau asmenų nebuvo, o pats pažeidėjas patikrinimo metu apie jokias draugo gelbėjimo priežastis nekalbėjo. Iš paties I. J. paaiškinimo, esančio administracinio teisės pažeidimo protokole, grafoje „Asmens paaiškinimas“ (b. l. 3) matyti, kad I. J. nurodė: „dėl pažeidimo gailiuosi“, apie jokias kitas aplinkybes, t. y. kad važiavo neturėdamas teisės ir viršijo leistiną greitį, nes skubiai reikėjo nuvežti draugą į ligoninę, I. J. nei savo paaiškinime, nei policijos pareigūnui, fiksavusiam I. J. padarytus pažeidimus, nenurodė, nors, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nutarime, apie šių aplinkybių svarbą, būdamas nemažai kartų baustas administracine tvarka už analogiškų pažeidimų padarymą, jis turėjo suprasti ir, jei iš tiesų būtų egzistavusios būtinojo reikalingumo sąlygos, I. J. neabejotinai būtų pranešęs apie tai policijos pareigūnams, suvodamas šių aplinkybių svarbą administracinei atsakomybei, be to, ir būdamas sustabdytas jis būtų turėjęs pareigą pasirūpinti kuo skubiau nuvežti draugą į ligoninę, informuojant apie tai pareigūnus, o ne laukti, kol bus baigti įforminti pažeidimai. Be to, byloje nėra duomenų, kad įvykio dieną būtent I. J. nuvežė draugą M. M. į ligoninę. Nors teismui ir buvo pateiktas M. M. kreipimosi į medikus tą pačią naktį dokumentas, tačiau šis dokumentas, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, neįrodo, kad M. M. būklė 2013-09-16 22.30 val iš tiesų buvo tokia bloga, kad I. J. būtų reikėję skubiai vežti jį į ligoninę, nes tą dieną M. M. į ligoninę paguldytas nebuvo, be to, tiek pats M. M. nurodė, tiek medikai nustatė, kad jo būklė yra gera, o pagal išsakytų nusiskundimų pobūdį medikai parekomendavo kreiptis į neurologą. Esant tokioms nustatymoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tiek I. J., tiek pastarojo draugo M. M. parodymus apei tai, kad įvykio metu I. J. turėjo skubiai nuvežti draugą dėl staiga pablogėjusios draugo sveikatos į ligoninę, dėl to, esant neatidėliotinai būtinybei, vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti ir viršijo leistiną greitį. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad I. J. inkriminuotus pažeidimus padarė esant būtinajam reikalingumui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog I. J. jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus padarė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai visiškai paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik pažeidėjo gynybos versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Taip pat nepagrįsti apelianto skundo argumentai dėl jam paskirtos administracinės nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas už apelianto padarytus pažeidimus pagrįstai jam paskyrė administracinį areštą, o ne piniginę baudą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kai sankcijoje yra numatytos alternatyvios nuobaudos, asmeniui turi būti parenkama tokia, kuri būtų efektyviausia, siekiant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Individualizuojant asmeniui skirtinos administracinės nuobaudos rūšį bei dydį, be Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, būtina įvertinti ir padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30 straipsnis nustato, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytų ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato šio kodekso 31 ir 32 straipsniai.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30² straipsnis numato, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, nutarime.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliaciniame skunde nurodyta, jog dėl padarytų pažeidimų apeliantas gailisi, tačiau pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 31 straipsnio 1 dalies 1 punktą lengvinančia aplinkybe laikytinas kaltininko nuoširdus gailėjimasis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai daro savo noru iki pažeidimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais ar tik apeliacinės instancijos teisme (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N444- 1504/2008). Iš bylos medžiagos matyti, jog nors I. J. 2013-09-16 surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą nurodė, kad pažeidimus pripažįsta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pateikė versiją, kad jam inkriminuotus pažeidimus padarė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms, tokią pažeidėjo versiją pirmosios instacijos teismas motyvuotai paneigė, todėl tai, kad apie savo gailėjimąsi I. J. nurodė apeliaciniame skunde, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Be to, pažymėtina, kad I. J. anksčiau daug kartų buvo baustas administracine tvarka, iš jų ne kartą už analogiškų pažeidimų padarymą, tai neigiamai apibūdina apelianto asmenybę bei rodo, kad jam anksčiau taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios ir jis toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles. Anksčiau I. J. paskirtos administracinės nuobaudos – piniginės baudos, kartu ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas apelianto elgesiui jokios įtakos nepadarė, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjmą nėra, be to, pats apeliantas savo skunde nurodė, kad baudos yra išieškomos priverstinai iš jo darbo užmokesčio. Be to, pats apeliantas skunde nurodė, kad nors jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybų direktoriumi, tačiau jo pajamos yra nedidelės, teismui pateikti duomenys apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį rodo, kad realiai jis dirba vos po kelias valandas per mėnesį, gaudamas už tai simbolinį darbo užmokestį; tai tik patvirtina apylinkės teismo išvadas, kad baudų mokėti I. J. neturi galimybių, o areštui neskirti jokių svarbių priežasčių teismas nenustatė. Esant tokiems duomenims apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus I. J. straipsnio sankcijoje numatytą arešto bausmę.

Be to, pažymėtina, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-745/2008). I. J., negalvodamas apie gresiančias administracines nuobaudas ar nekreipdamas į jas dėmesio, žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam yra atimta, sąmoningai vairavo automobilį, todėl vien tik piniginės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Tad, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apygardos teismas daro išvadą, kad apelianto nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas skirti jam kitokios rūšies administracinę nuobaudą, nei kad buvo paskirta skundžiamu Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskirta galutinė subendrinta 25 parų administracinio arešto nuobauda atitinka padarytus pažeidimus bei pažeidėjo asmenybę. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, išsamiai jas ištyrė (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes ir įvertinus byloje esančius įrodymus, skundžiamame teismo nutarime išsamiai aptarti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą pripažinti I. J. kaltu padarius jam inkriminuotus pažeidimus, numatytus ATPK 128 str. 2 d. ir 124 str. 6 d. Konstatuotina, kad prieštaravimų ar abejonių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai, nėra, todėl skundžiamo nutarimo naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Klapėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.