Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

2025 m. balandžio 2 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka Zoom vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. H. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 24S277695 teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu Sprendimu nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą; 2) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Sprendimas priimtas, nes pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime dėl grąžinimo į užsienio valstybę nustatytą terminą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 str.1 d. 1 p., 127 str. 5 d., 128 str. 1 d., 130 str. 1 ir 2 d., 133 str. 2 d., SIS reglamento 24 str. 1 d. a p. ir 2 d. e p., NAS taisyklių 12 ir 15 p., Kriterijų vertinimo tvarkos 5 d., 53.3 p.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir nestabdė 2024 m. lapkričio 29 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S277695 vykdymo.

SIS reglamentas - 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006;

NAS taisyklės - Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti i Lietuvos Respublika, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“;

Kriterijų vertinimo tvarka - Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio- sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“;

Nacionalinis sąrašas - užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinis sąrašas.

Pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko 2021 m., tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas Ukrainos piliečio pasą Nr. FT388035, galiojantį nuo 2018-11-29 iki 2028-11-29, tačiau jis neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki bevizio režimo galiojimo pabaigos, t. y. per 90 dienų nuo atvykimo į Lietuvą momento. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje tapo neteisėtu, todėl VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 159-821 dėl pareiškėjo grąžinimo, kuriuo jis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas VSAT sprendimo neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime išvykti nurodytą terminą, minėto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Dėl nurodytų aplinkybių nuo 2021 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo buvimas Šengeno valstybių teritorijoje tapo neteisėtu.

2024 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai Vilniaus mieste sulaikė pareiškėją ir perdavė jį VSAT Vilniaus pasienio rinktinės pareigūnams, kurių sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimu (byla Nr. A20-477-1156/2024) taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. vasario 6 d., bet neilgiau nei bus įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu (byla Nr. eA20-481-1156/2024) pakeitė minėtą sprendimą ir taikė pareiškėjo atžvilgiu kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą kiekvieną trečiadienį nuo 8 iki 17 val. elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT apie savo buvimo vietą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 4 d. sprendimu minėtos priemonės taikymas pratęstas iki 2025 m. gegužės 6 d.

Pareiškėjas gyvena Lietuvoje viršydamas bevizio režimo laikotarpį ir neturėdamas leidimo laikinai gyventi, ar kito dokumento, suteikiančio jam teisę gyventi Lietuvoje. Todėl pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir 39 straipsnio 1 punktą, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę, kurio jis neįvykdė. Pareiškėjo atžvilgiu taikytinas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą.

Išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Vertinant užsieniečio šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, visų pirma, nustatomas tokių ryšių buvimo faktas, įvertinama jų trukmė bei pasekmės, atsirandančios nutraukus tuos ryšius.

I. H. 2024 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą dėl sprendimo grąžinti į užsienio valstybę, kuriame nurodė, jog dėl savo neįgalumo, t. y. abiejų kojų amputacijos, jis yra pažeidžiamas asmuo, kaip tai suprantama Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ prasme, kilmės valstybėje neturi gyvenamosios vietos, giminaičių, kurie jam padėtų, todėl atsižvelgiant į jo būklę ir dėl humanitarinių priežasčių prašo leisti išvykti jam į Ukrainą savanoriškai iki 2025 m. balandžio 1 d.

Pareiškėjas VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 159-821 dėl grąžinimo pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktą jau buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos t. y. iki 2021 m. gruodžio 11 d. Minėto sprendimo pareiškėjas neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per nurodytą terminą ir minėto sprendimo neapskundė. Neįvykdžius minėto sprendimo, Įstatymo leidėjas nenumato galimybės priimti kitą sprendimą leisti asmeniui išvykti iš Lietuvos savanoriškai. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog turi būti priimtas sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą.

Įstatyme nėra nustatyta, jog pažeidžiami asmenys negali būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę sustabdyti sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, jeigu užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija. Atsakovė nurodė, jog VSAT patikrinus ir įvertinus I. H. sveikatos būklę nėra nustatyta poreikio teikti asmeniui būtinąją medicininę pagalbą, tokios pagalbos poreikio nėra išreiškęs ir pats pareiškėjas. Atsakovė pažymėjo, jog VSAT, vykdydama pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, pagal galimybę užtikrins pažeidžiamam asmeniui jo poreikius atitinkantį transportą, parinks patogiausią maršrutą bei suteiks jam visokeriopą pagalbą kelionės metu iki pat jo kilmės valstybės, bendradarbiaus su nevyriausybinėmis organizacijomis laikinos gyvenamosios vietos Ukrainoje asmeniui gavimo klausimu.

Teismas pripažįsta, jog toks draudimo atvykti terminas laikytinas protingu ir proporcingu.

Valstybės sienos apsaugos tarnybai priėmus sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priimamas kartu su sprendimu išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies c punktą valstybė narė, remdamasi individualiu minimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, ir tokį draudimą ar perspėjimą pateikė, nes trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Kaip jau minėta, Ukrainos pilietis I. H. yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes nesilaikė bevizio režimo sąlygų, neįvykdė VSAT 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama ir į tai, kad jis elgėsi nepakankamai rūpestingai, nes Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai gyveno virš 1 060 dieną, kad asmuo ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse. Pažymėtina, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, asmens duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai.

Teismas pažymi, kad atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, vertino visas reikšmingas byloje esamas aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas. Kiekvieno užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką, pareiga yra laikytis tos šalies įstatymų ir tvarkos (Įstatymo 3 straipsnis). Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 2 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki bevizio režimo laikotarpio pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovė nustatė, jog po 2021 m. atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas nesikreipė į kompetentingą valstybės instituciją dėl dokumento, suteikiančio jam teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje bei laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 1 punktu, 39 straipsnio 1 punktu bei 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatė pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje faktą ir priėmė skundžiamą Sprendimą. Užsieniečio pareiga yra iki teisėto buvimo pabaigos išvykti iš Lietuvos, arba kreiptis į kompetentingas valstybės įstaigas dėl teisėtą buvimą pagrindžiančio dokumento gavimo, todėl nepagrįstas pareiškėjo teigimas, jog atsakovė turėjo pareigą pateikti informaciją pareiškėjui dėl jo galimybės kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo humanitariniais pagrindais, pareiškėjas nenurodė ir kada atsakovė tariamai turėjo tai padaryti - 2021 m., kai jis buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos ar 2024 m., kai priimtas skundžiamas Sprendimas.

Pažymėtina ir tai, kad sprendimus dėl laikinos apsaugos Lietuvoje suteikimo užsienio piliečiams Įstatymo nustatyta tvarka priima ne VSAT, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Migracijos departamentas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, nes atsakovė tinkamai ir visapusiškai neištyrė aplinkybės, kad jis Lietuvoje turi pastovią nuomojamą gyvenamąją vietą, susiformavusius socialinius ryšius, jį pastoviai prižiūrinčius ir remiančius artimuosius.

Iš atsakovės pateiktos pareiškėjo asmens bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas tris kartus buvo pastebėtas viešose vietose prašantis išmaldos (Administracinių nusižengimų registro duomenimis 2020-02-18, 2020-02-19 ir 2021-11-11). Pareiškėjas SODRA duomenimis niekur nedirbo ir nevykdė individualios veiklos, šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas. Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad jam padeda brolis, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje, tačiau jis teismui nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo asmenų, kurie galėjo juo pasirūpinti, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, nes neturėjo pakankamai lėšų mokėti nuomos mokesčio ir save išlaikyti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo gyvenamoji vieta Ukrainoje buvo okupuota dar 2022 m. kovo mėn., šiuo metu ten vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, todėl, grąžinus jį į gyvenamąją vietą, jam gresia didelė žala – kankinimas, galimai sveikatos sutrikdymas, ar mirtis.

Ukrainos gyventojai gyvena visoje Ukrainos teritorijoje, tačiau aktyvūs kariniai veiksmai dėl Rusijos Federacijos kariuomenės užpuolimo nevyksta visoje šalies teritorijoje, todėl Ukrainos gyventojai, vadovaujantis Ukrainos viduje perkeltų asmenų nuostatomis, kurios reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2, yra perkeliami šalies viduje iš karo veiksmų ar padidintos rizikos zonų į saugesnius Ukrainos regionus. Tai garantuoja šalies viduje perkeltiems asmenims saugias laikinas arba nuolatines gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą, kitas socialines garantijas ir humanitarinę pagalbą. Viešai prieinamomis informacijos žiniomis tokia pagalba pasinaudojo virš 1 milijono Ukrainos gyventojų. Pareiškėjas gali pasinaudoti šia programa arba savarankiškai vykti į pasirinktą Ukrainos vietovę, kur nevyksta jokie kariniai veiksmai.

Pažymėtina, kad kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė, kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei kitų tarptautinių susitarimų dalyvė, turi užtikrinti savo šalies suverenumą, saugumą bei tos šalies piliečių ir gyventojų apsaugą. Jokie teisės aktai nenustato valstybei narei pareigos leisti užsieniečiui gyventi ar laisvai judėti jos teritorijoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas turi teisę ginti savo interesus ir įgyvendinti savo procedūrines teises, tačiau jo teisės negali būti priešpriešinamos valstybės interesams. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Rec (2000)15 pažymima, kad bet kokiomis sąlygomis valstybė turi teisę išsiųsti migrantą, jei jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešai tvarkai, neatitinka būvimo šalyje sąlygų. Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiai teisę gyventi Lietuvoje įgyja tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Kaip jau minėta, pareiškėjas neįteisino savo buvimo Lietuvoje ir sąmoningai ilgą laiką gyveno jos teritorijoje neteisėtai, todėl atsakovė jo atžvilgiu pagrįstai priėmė sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvą 36 mėnesius nuo išsiuntimo dienos.

Šengeno informacinė sistema (SIS) – tai plačiausiai naudojama ir didžiausia Europos saugumo ir sienų valdymo informacinė mainų sistema. Tarp Šengeno šalių Europoje nesant vidaus sienų, SIS atsveria sienų kontrolės būtinybę ir yra sėkmingiausia ES ir Šengeno asocijuotųjų šalių bendradarbiavimo priemonė sienų, imigracijos, policijos, muitinių ir teisminių institucijų klausimais. Nuo 2023-03-07 pradėjus veikti Šengeno informacinės sistemos (SIS) atnaujintam modeliui, kuris suteiks galimybę užtikrinti papildomų perspėjimų, duomenų įrašymą, užtikrinti efektyvesnį informacijos keitimąsi tarp Šengeno šalių, bei užtikrins geresnį duomenų apsikeitimą dėl dingusių, pažeidžiamų asmenų apsaugos, užtikrins neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo kontrolę ir prisidės prie kovos prieš nusikaltimus ir terorizmo grėsmes, užtikrins patikimesnį migracijos procesų valdymą. Todėl buvo priimta bendra visoms Europos Sąjungos valstybės narėms Europos Sąjungos tarybos komisijos rekomendacija, pagal kurią visais atvejais, nustačius trečiosios šalies piliečiui draudimą atvykti į vienos valstybės narės teritoriją, turi būti įkeltas įspėjimas į SIS dėl draudimo tokiam asmeniui atvykti ir gyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų 4 Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje, vienas iš tokio įspėjimo tikslų – užtikrinti neteisėtai esančių trečiųjų šalių grąžinimo kontrolę ir piktnaudžiavimą Europos Sąjungos migracine sistema.

Atsakovė pareiškėjo atžvilgiu priėmė skundžiamą Sprendimą, nes pareiškėjas neatitiko buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, neišvyko iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki teisėto buvimo pabaigos ir Šengeno valstybių teritorijoje gyveno neteisėtai, elgėsi nepakankamai rūpestingai, kadangi neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos per nustatytą laikotarpį, todėl tolesnis jo buvimas valstybėje narėje ėmė grėsti viešajai tvarkai, bei atsižvelgiant į tai, kad jis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno informacinę sistemą ir joje apsigyventi, pareiškėjo duomenis nuspręsta iš Nacionalinio sąrašo teikti Šengeno informacinei sistemai.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad Sprendime yra visi Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš skundžiamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, skundžiamas Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai. Skundžiamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, nenustatyta ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų dėl Sprendimo panaikinimo, todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.