- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-124/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- G. P.
- Nukentėjusysis
- A. G., S. G.
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.6.3.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str.3 p.)
- 2.4.6.3.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktuose, ir nubaustas laisvės atėmimu 14 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš G. P. priteista nukentėjusiesiems A. G. ir S. G. 5 974,37 Lt turtinei žalai ir 400 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
G. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas nesant įrodymų, kad jis padarė šį nusikaltimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 26 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) namo kieme, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenės tvarkai, tyčia be dingsties vieną kartą peiliu dūrė mažamečiui S. G., gim. 1995 m. kovo 12 d., į krūtinę, padarydamas durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su širdiplėvės, širdies ir šešto šonkaulio sužalojimu, dėl to nuo patirtų sužalojimų S. G. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.
G. P. dar buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl tos veikos išteisintas. Byloje buvo paduotas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl G. P. išteisinimo, bet Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras skundą atšaukė, todėl 2009 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje jis paliktas nenagrinėtas ir teismo procesas dėl jo nutrauktas.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam grėsė realus pavojus, tamsoje jis nematė užpuoliko veido, todėl buvo išsigandęs ir, pamatęs iš už parduotuvės išbėgus keletą asmenų, pasislėpė tarp automobilių. Apelianto parodymus, kad jo ieškojo, užpuolė ir suradę apspardė, patvirtina, o liudytojų pasakojimus, jog nukentėjusysis tik bėgo pro šalį, paneigia tai, kad šaligatvį prie namo nuo automobilių, kur jis buvo pasislėpęs, skiria apie 8 m pločio kelias.
Teismas, kvalifikuodamas jo veiką kaip mažamečio nužudymą, neteisingai interpretavo jo ir jo mamos parodymus, nes jie abu „pacanais“ vadina skirtingo amžiaus jaunimą. Kieme buvo tamsu, todėl apeliantas nematė, kas jį užpuolė ir kam jis dūrė peiliu, bet galvojo, jog tai tas pats asmuo, su kuriuo susimušė prie parduotuvės. Liudytojai parodė, kad prie parduotuvės apeliantas konfliktavo su T. L. , kuris nepanašus į vaiką ir yra pilnametis, o ne su S. G. Dėl to negalėjo pagalvoti, jog kieme jį gali užpulti dvylikametis vaikas. S. G. tėvas teisme parodė sūnų buvus jo ūgio. Pagal kūno sandarą S. G. gal ir buvo mažamečio kūno sudėjimo, tačiau buvo žiema, šalta, jis šiltai apsirengęs, su žiemine striuke, todėl būdamas tėvo ūgio negalėjo atrodyti kaip mažametis.
Teismas nepagrįstai apelianto veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Nuosprendžio teiginiai yra prieštaringi. Vienoje nuosprendžio vietoje konstatuojama, kad byloje nenustatyta kaltinamąjį siekus nužudyti nukentėjusįjį, tačiau dūris peiliu buvo tyčinis į gyvybiškai svarbią kūno sritį, jis sąmoningai leido pasekmėms kilti netiesiogine tyčia. Kitoje vietoje teigiama, jog S. G. nužudytas be aiškios priežasties, nes teisme tos priežastys neišaiškėjo, G. P. be dingsties sudavė smūgį peiliu, ir tai teismas įvertino kaip atvirą iššūkį visuomenės tvarkai, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams.
Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu teisėjo apklaustas liudytojas E. S. pasakė tik dalį tiesos, juo labiau kad pirmosios instancijos teisme jis atsisakė savo ankstesnių parodymų. Tai, jog išeidamas iš parduotuvės liudytojas pamiršo paimti iš saugojimo kameros savo pirštines ir net nepastebėjo, kad pametė saugojimo kameros raktelį, netiesiogiai rodo jį buvus apelianto „gaudynių“ dalyvį, t. y. skubėjus su S. G. jo ieškoti, bėgiojus ir spardžius. Besivaikiusiųjų apeliantą buvo ne vienas, tai galėjo parodyti liudytojas V. K., tačiau teismas atsisakė jį iškviesti, atimdamas galimybę apeliantui gintis ir užkirsdamas kelią visapusiškai bei objektyviai ištirti bylą. Prašo apklausti liudytoją V. K.
Apeliantui padaryti kūno sužalojimai – sumušimai veide, nugaroje ir krūtinėje, matyti iš ekspertizės akto. Jį spardė, todėl nieko kito neliko, kaip apsiginti, duriant iš priekio jį puolančiam, ir pabėgti. Jaunimą buvus agresyviai nusiteikusį parodo liudytojo E. S. parodymai. Jis kiekvienoje apklausoje davė skirtingus parodymus, painiojosi, ir tai rodo jį buvus aktyvų apelianto „gaudytoją“. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas E. D. Jis parodė matęs nuo parduotuvės nubėgančius du jaunuolius. Tai rodo, jog apeliantą gaudė, turėdami tikslą sumušti. Liudytojos R. G. parodymai rodo, kas buvo konflikto prie parduotuvės iniciatorius. Apeliantas gailisi įvykio metu neteisingai įvertinęs situaciją.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktų į BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmę ir sumažinti priteistą neturtinę žalą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas tenkinamas.
Nuteistasis neginčija savo kaltės nužudęs S. G. ir skundžia tik veikos kvalifikavimą, bausmę bei priteistos neturtinės žalos dydį, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama nuteistojo apeliacinio skundo ribų.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl G. P. veikos kvalifikavimo
G. P. 2008 m. vasario 26 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia vieną kartą peiliu dūrė nepilnamečiui S. G. į krūtinę, padarydamas durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su širdiplėvės, širdies ir šešto šonkaulio sužalojimu, dėl to nuo patirtų sužalojimų S. G. mirė, ir taip tyčia jį nužudė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. P. nužudė mažametį S. G. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokio nuteistojo veikos kvalifikavimo nepatvirtina nustatytos įvykio aplinkybės.
Pirmosios instancijos teismas G. P. pareikštus du kaltinimus vertino atskirai, jų nesusiejo tarpusavyje, todėl padarė neteisingas išvadas ir netinkamai kvalifikavo veiką, dėl kurios jį pripažino kaltu.
Teismas pagrįstai nustatė, pasirėmęs liudytojos R. G. (t. 3, b. l. 28) ir nukentėjusiojo A. G. (t. 3, b. l. 26) parodymais, kad nuteistojo G. P. bei liudytojo T. L. konfliktą prie parduotuvės ,,Cento“ sukėlė pastarasis, tačiau jo nesusiejo su vėlesniais įvykiais. Teismas neįžiūrėjo ryšio tarp liudytojų T. L., E. S., nukentėjusiojo S. G. veiksmų prie parduotuvės ir pastarojo nužudymo, o toks ryšys neabejotinai yra. Dėl to teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog G. P. be dingsties sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam, ir tai įvertino kaip atvirą iššūkį visuomenės tvarkai.
Įrodinėdamas tyčinį nužudymą, teismas neanalizavo ir nevertino liudytojo T. L. parodymų, o liudytojo E. S. parodymus tik išdėstė, jų taip pat neįvertinęs.
Pirmosios instancijos teisme liudytojas T. L. parodė, kad konfliktą prie parduotuvės pradėjo G. P.; einant į A. ir S. G. namus jo niekas nešaukė ir iš paskos niekas nėjo (t. 3, b. l. 53-54). Tuo jis paneigė liudytojo E. S. parodymus, kurie perskaityti teisiamajame posėdyje ir kurių teisingumą liudytojas E. S. patvirtino, išskyrus vieną aplinkybę, jog T. L. sakė S. G. pavijęs vyrą jam duosiąs buteliu į galvą.
Liudytojas E. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1, b. l. 150-154) jo draugą R. (G.) prie parduotuvės susiginčijus su nepažįstamu vyru, kodėl šis lenda prie jo pusbrolio (T. L.), į ką vyras atsakė tik ramiai sėdėjęs, žadėjęs pasikviesti savo brolį ir tą pusbrolį sumušti; Renatas atsakė, kad pusbrolis taip pat pasikvies savo draugus ir to vyro brolį sumuš. Išėjęs iš parduotuvės nusipirkęs alaus R. pusbrolis (T. L.) paklausė, kur nuėjo tas vyras, ir pasakė duosiąs jam buteliu į galvą. R. jam pasakė to vyro ėjimo kryptį. Staiga liudytojas pamatė visai netoli, prie parduotuvės esančio gyvenamojo namo automobilių stovėjimo aikštelėje, prie automobilių, tą patį vyrą, su kuriuo prieš tai ginčijosi R. Pastarasis irgi jį pastebėjo ir pasakė, jog reikia pakviesti T. (L.), šis su tuo vyru galės dar pasimušti. R. šaukdamas Tadą bėgo jo link. Kai R. bėgo pro automobilius, iš už automobilio išlindęs vyras R. stūmė, ir šis griuvo. Vyras nubėgo. R. atsikėlė šaukdamas T., beveik prie jo pribėgo ir nugriuvo. T. į jį atsisuko, pasižiūrėjo ir nieko nesakęs nuėjo tolyn. Liudytojo nuomone, T. taip elgėsi todėl, jog buvo girtas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nepilnamečio liudytojo E. S. parodymais, juo labiau kad pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja tyrėja A. S. patvirtino (t. 3, b. l. 54-55) liudytojo apklausos protokole užrašiusi taip, kaip jis pasakojo; liudytojas dalyvaujant mamai pasakojo apie įvykį tai, ką prisiminė.
Iš esmės tokius pačius parodymus liudytojas E. S. davė ikiteisminio tyrimo teisėjai, dalyvaujant motinai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei, įtariamajam ir jo gynėjui, prokurorui (t. 1, b. l. 157-159).
Tiesa, praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po įvykio, parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 161-167), liudytojas E. S. parodė, jog nepažįstamą vyrą pamatė, užsidegus į judesį reaguojančiai lempai, prie P. M. g. 49 namo laiptinės, o šis stūmė S. G. automobilių stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės.
Išanalizavusi nuotraukas Nr. 6-8 prie liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 1, b. l. 165-166), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepilnametis liudytojas E. S. šio procesinio veiksmo metu suklydo: jis negalėjo matyti nepažįstamo vyro prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, nes ten lempos nėra, tik stovas, tačiau tokia lempa galėjo užsidegti prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, šalia kurios yra automobilių stovėjimo aikštelė.
Toks nepilnamečio liudytojo suklydimas paaiškinamas stresine situacija dėl paties įvykio ir jo sukeltų padarinių, procesinio veiksmo procedūros, liudytojo amžiaus.
Atmetus aptartą liudytojo E. S. suklydimą dėl vietos, kurioje pamatė nepažįstamą vyrą, jo parodymai dėl nustatinėjamos aplinkybės sutampa su nuteistojo G. P. nuosekliais parodymais ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 9-13, 17-18) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 24-25), jog pamatęs, kad jį vejasi, pasislėpė atsitūpdamas tarp dviejų automobilių, o supratęs, jog jį surado, atsistojo ir dūrė atlenkiamu peiliu arčiausiai prie jo esančiam jaunuoliui.
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija tiki nuteistojo parodymais dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių ir prieš tai buvusio konflikto prie parduotuvės tarp T. L., G. P. bei S. G.
Kita vertus, teisėjų kolegija atmeta pirmosios instancijos teisme pakeistus liudytojo E. S. parodymus T. L. nesakius S. G., kad pavijęs vyrą jam duos su buteliu į galvą. Toks parodymų pakeitimas teisme niekuo nemotyvuotas, nes nėra pagrindo netikėti jau minėtais teisme apklaustos tyrėjos A. S. parodymais apie nepilnamečio liudytojo E. S. apklausos neilgai trukus po įvykio aplinkybes.
Teisėjų kolegija atmeta ir liudytojo T. L. parodymus dėl konflikto prie parduotuvės aplinkybių, nes juos paneigia nuteistojo G. P. parodymai ir pastarojo parodymus patvirtinantys jau aptarti liudytojo E. S. parodymai.
Be to, negalima neįvertinti aplinkybės, jog liudytojas T. L. yra nukentėjusiųjų G. giminaitis. Atsižvelgus į tai, kad jo sukeltas konfliktas prie parduotuvės turėjo reikšmės vėlesniems įvykiams, S. G. vejantis G. P. ir pastarajam panaudojus peilį, T. L. yra suinteresuotas šioje byloje asmuo, todėl jo parodymais tikima tiek, kiek juos atitinka įrodymų visetas.
Bylos duomenys patvirtina, jog einantį nuo parduotuvės G. P. jaunuoliai vijosi, S. G. bėgdamas šaukė T. L. Kadangi prieš tai įvyko T. L. sukeltas konfliktas, kurio metu pavartotas smurtas prieš G. P., pastarasis turėjo pagrindą galvoti, kad besivejantys nori pratęsti smurtą ir jį sumušti.
Dėl to teisėjų kolegija tiki nuteistojo parodymais, jog jis išsigando ir pasislėpė kieme tarp automobilių. Tai, kad jis pasislėpė nuo besivejančių, patvirtina liudytojo E. S. parodymai teisme: S. G. bėgo pro automobilius, pamatė vyrą ir sustojo, atsisuko į jį, o šis atsistojo iš už automobilių.
Aplinkybė, jog S. G. šaukė T. L., bėgo pro automobilius, o ne šaligatviu ir pamatęs G. P. sustojo, patvirtina nuteistojo parodymus, kad jo ieškojo.
Iš nuotraukos prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 10) akivaizdu, jog įvykio metu sniego praktiškai nebuvo, taigi kieme buvo tamsu, todėl nuteistasis negalėjo žinoti, kas konkrečiai jį vijosi, juolab kad prie parduotuvės jis žodžiais konfliktavo su S. G., o mušėsi su T. L.
Nėra pagrindo netikėti nuteistojo G. P. parodymais, jog jį vijosi ne vienas asmuo ir automobilių stovėjimo aikštelėje prieš jį pavartotas smurtas. Tai įrodo specialisto išvados Nr. G 364/08 (04) duomenys (t. 2, b. l. 28), iš kurių matyti, kad aptariamo įvykio aplinkybėmis ir laiku G. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais.
Negalima neatkreipti dėmesio, jog G. P. sužalojimai nustatyti ir kūno priekinėje, ir nugarinėje dalyse, tačiau niekas – nei nuteistasis, nei liudytojas T. L. – neparodė, kad prie parduotuvės G. P. smūgiuota į nugarą. Iš to daroma išvada, jog sužalojimas nugaroje padarytas automobilių stovėjimo aikštelėje. Tačiau nuteistasis dūrė S. G., stovėjusiam prieš jį, liudytojas E. S. parodė viską trukus vos kelias sekundes, todėl S. G. negalėjo padaryti nuteistajam sužalojimo nugaroje. Tai įrodo, kad kartu su S. G. buvo dar bent vienas asmuo, sudavęs smūgį į nugarą, ir G. P. suprato turįs gintis.
Šiai aplinkybei patvirtinti nuteistasis prašė apklausti liudytoją V. K.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patenkino šį prašymą ir apklausė liudytoją, tačiau daro išvadą, jog liudytojas V. K. matė ne G. P. besivejančius asmenis, o asmenis, bėgusius iš S. G. namų į įvykio vietą po nužudymo, kadangi jie bėgo ne nuo parduotuvės link gyvenamųjų namų, o priešinga kryptimi.
Liudytojas E. D. pirmosios instancijos teisme parodė (t. 3, b. l. 30-31), kad išėjęs iš parduotuvės matė, kaip prie parduotuvės buvę du vaikinai greitai nuėjo ar nubėgo. Liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 187), jog tie jaunuoliai sparčiai nuėjo pro parduotuvės kampą link gyvenamųjų namų.
Jau aptarti liudytojo E. S. parodymai patvirtina, kad ta pačia kryptimi nuėjo G. P., T. L., nubėgo S. G. ir pats E. S.
Taigi liudytojo E. D. parodymai, įvertinus laiko ir vietos sutapimą, netiesiogiai patvirtina liudytojo E. S. parodymus, jog nuteistąjį vijosi.
G. P. dūris peiliu prieš jį sustojusiam asmeniui, atsižvelgus į šiame nuosprendyje nustatytas bylos aplinkybes, neabejotinai rodo, kad nusikaltimas padarytas ne be aiškios priežasties, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, visiškai ignoruodamas T. L. vaidmenį įvykio aplinkybėms susiklostyti, t. y. ne dėl chuliganiškų paskatų, o kaip ankstesnio konflikto prie parduotuvės sukelta gynybinė reakcija, tiesa, pasirinkus netinkamą gynybos būdą ir, kaip paaiškėjo, ne prieš tą asmenį, kuris anksčiau sukėlė konfliktą.
Byloje nėra jokių duomenų nuteistąjį supratus, jog jis smogė ne T. L., kurį galėjo pagrįstai įtarti noru pratęsti muštynes.
Dėl to neteisingas, neatitinkantis bylos aplinkybių G. P. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Nuteistojo apeliaciniame skunde neteigiama, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai, todėl ši teisinė kategorija nedetalizuojama, tik konstatuojamas faktas, jog aptariamo įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Neįtikinami pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kad nusikaltimas padarytas prieš mažametį.
Beje, tai, kad šis veiką kvalifikuojantis požymis neįrodytas, apeliacinės instancijos teisme pripažino ir prokuroras.
Pirmosios instancijos teismas kaip mažametystės argumentą nurodė S. G. ūgį.
Specialisto išvadoje Nr. M 161/08 (04) parašyta (t. 1, b. l. 67-70), jog S. G. yra 164 cm ilgio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ūgis nėra tipiškas 13 metų neturinčiam vaikui. Nukentėjusysis A. G. teisme patvirtino (t. 3, b. l. 26), jog sūnus pagal išvaizdą buvo aukštas.
Taigi šis požymis neduoda pagrindo manyti, kad nuteistasis galėjo suvokti paauglį neturint 14 metų.
Kaip kitą nukentėjusiojo mažametystę įrodantį argumentą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė paties nuteistojo parodymus, išdėstytus t. 2, b. l. 13.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiame lape esančiuose nuteistojo G. P. parodymuose pavartotas žodis ,,berniukas“, tačiau tai taip pat nėra pakankamas argumentas, įrodantis aptariamą nusikalstamos veikos kvalifikuojamąjį požymį.
Kaip paskutinį argumentą teismas nurodė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos J. J. parodymus (t. 1, b. l. 184), kad sūnus G. P. jai pasakęs susimušęs su 12-14 metų ,,pacanais“.
Beje, negalima nepastebėti, jog teismas iškraipė liudytojos J. J. parodymus, nes aptariamame protokole įrašyta sūnų pasakius ne ,,susimušė“, bet jį ,,sumušė“.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis argumentas ne įrodo, bet, priešingai, paneigia nuteistąjį žinojus S. G. amžių.
Daiktų apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 21-28) įrodo, jog S. G. buvo apsirengęs keliais storų drabužių sluoksniais – striuke, bluzonu, megztiniu. Įvertinus nukentėjusiojo ne pagal amžių didelį ūgį ir prieš tai įvykusio konflikto prie parduotuvės aplinkybes, tai irgi nuteistajam neleido spręsti, kad tamsiame kieme jį pasivijo ir prieš jį stovėjo vaikas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 12 punkte teismams išaiškinta, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą (mažamečio), kai nužudomas asmuo nesulaukęs 14 metų amžiaus ir kai nustatyta, kad kaltininkas žinojo ar pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti, jog nukentėjusysis dar neturi 14 metų.
Išdėstyti argumentai paneigia esant šį kvalifikuojamąjį požymį. Nors S. G. buvo beveik 13 metų amžiaus, tačiau byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių apeliantą žinojus ar suvokus, kad S. G. yra mažametis.
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Dėl to G. P. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Neįrodžius apeliantą nužudžius mažametį dėl chuliganiškų paskatų, jo veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas be kvalifikuojamųjų požymių.
Kiti nužudymą apibūdinantys faktoriai (tyčios rūšis, sužalojimų apimtis ir kt.) šiame nuosprendyje neaptariami, nes jie neginčijami nuteistojo apeliaciniame skunde.
Dėl bausmės
G. P. pirmosios instancijos teismo nustatyta netiesioginės tyčios kaltės forma padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – jauno žmogaus mirtį.
Kita vertus, kaltininkas neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, Pakruojo seniūnija nurodė dėl jo elgesio nėra gavusi nusiskundimų.
Skirdama bausmę apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikaltimo padarymo aplinkybes: G. P. neinicijavo konflikto prie parduotuvės, kuris neabejotinai reikšmingas ir susijęs su vėlesniu įvykiu, pasibaigusiu S. G. mirtimi; apeliantas jau buvo nuėjęs nuo parduotuvės ir byloje nėra jokių duomenų, kad jis ketino tęsti konfliktą; nustatyta aplinkybė, jog S. G. jį vijosi šaukdamas T. L., ir G. P. tai suvokė kaip pavojų būti sumuštam, tiesa, neteisingai įvertino situaciją, panaudojo netinkamą gynimosi priemonę ir suklydo dėl asmens, iš kurio tikėjosi patirsiąs smurtą.
Nuteistojo klaidingą situacijos įvertinimą bei neadekvačią reakciją paaiškina tai, kad dar nuo 2001 m. jis yra psichiatro įskaitoje (t. 2, b. l. 89), 2004 m. pripažintas antros grupės invalidu. Jis ne kartą gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl paranoidinės šizofrenijos. Netrukus po nusikaltimo jis irgi nukreiptas į psichiatrijos ligoninę dėl sveikatos pablogėjimo (t. 2, b. l. 91), gydytas stacionare, jo būklę įvertinus kaip diferencijuotiną tarp šizofrenijos ir organinės psichozės, o asmenybės pakitimai įvertinti kaip būdingi šizofreniniam defektui (t. 2, b. l. 97-101).
Nors ekspertai nustatė, jog darydamas veiką ir ekspertinio tyrimo metu G. P. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (t. 2, b. l. 113-117), tačiau anksčiau nustatyta paranoidinės šizofrenijos diagnozė neabejotinai turėjo įtakos įvykio aplinkybių suvokimui bei veiksmams, patekus į frustruojančią situaciją.
Byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.
Tačiau nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio (t. 2, b. l. 2), ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.
Visa tai įvertinusi, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija G. P. skiria vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, G. P. skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti ir sunkinanti aplinkybės, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Nukentėjusieji A. ir S. G. žuvus sūnui pareiškė po 500 000 Lt, t. y. iš viso 1 000 000 Lt, dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas prašomą neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 400 000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, priteistą sumą dar sumažina.
Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.
Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.
Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.
Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.
Nagrinėjamoje byloje iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems A. ir S. G. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo G. P. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų sūnui. Be abejonės, dėl netikėtos vaiko mirties nukentėjusieji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistasis G. P. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nenorėjo nužudyti S. G., bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.
Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į ją atsižvelgiama, ypač kai ji reikšminga konkrečioje situacijoje ne vien kaltininkui, bet susijusi su jo įsipareigojimais kitiems asmenims.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad G. P., būdamas antros grupės invalidas, iš pensinės išmokos išlaiko tris mažamečius vaikus. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog jo nustatytas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydis neišlaiko pusiausvyros tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, atsižvelgiant į pareigą išlaikyti tris mažamečius vaikus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos dydį, neatsižvelgia į padarytos turtinės žalos dydį, nes pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, gyvybė ir kt., padarytos turtinės žalos atlyginimo dydis nedaro įtakos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį būtina vertinti ir atsižvelgti į kitas reikšmingas šioje byloje aplinkybes, o būtent, į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinantį faktorių – nukentėjusiojo S. G. elgesį po T. L. sukelto konflikto prie parduotuvės. Nusikaltimo padarymo situacija rodo, jog tam tikros įtakos nusikaltimui padaryti turėjo paties S. G. elgesys, kai jis, išėjęs iš parduotuvės ir pamatęs G. P., ėmė bėgti iš paskos kviesdamas T. L., kad šis galėtų, pagal liudytojo E. S. parodymus, ,,dar pasimušti“, ir tai sukėlė G. P. reakciją.
Dėl išdėstytų argumentų šiuo nuosprendžiu sumažinamas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis iki 200 000 Lt, t. y. po 100 000 Lt kiekvienam.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti:
G. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktų į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, ją nustatydama atlikti pataisos namuose.
Iš G. P. priteistą nukentėjusiesiems A. G. ir S. G. 400 000 (keturių šimtų tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 200 000 (dviejų šimtų tūkstančių) litų, t. y. po 100 000 (vieną šimtą tūkstančių) litų kiekvienam.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.