Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja R. Valentinienė Teisėjas V. Vainius Baudžiamoji byla Nr. 1A–254-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1, 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. birželio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir per 6 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Iš S. G. ir V. P. solidariai priteista 3250 Lt turtinės žalos ir 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam M. M., 200 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai S. R..

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir S. G., šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2008-08-04, apie 23.30 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Priekulės II kaime, Klaipėdos rajone, iš T. R. gyvenamo namo kiemo, V. P., veikdamas kartu su S. G., pasinaudodami S. G. turimais antrais automobilio užvedimo rakteliais, pagrobė M. M. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris buvo registruotas J. M. vardu, bei jame buvusius M. M. priklausančius daiktus, t.y. 50,00 Lt vertės rudos spalvos odinę piniginę, kurioje buvo M. M. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas bei Hansa banko kortelė „Visa Electron”, 300 Lt įvairiomis kupiūromis, 60 Lt vertės vyrišką rankinę, 100 Lt vertės akinius nuo saulės, 2 vnt. sulankstomų kėdžių po 30 Lt ir 30 Lt vertės automobilio užvedimo laidus bei S. R. priklausančio automobilio „Mazda MX 3”, valstybinis numerio (duomenys neskelbtini) 200 Lt vertės užvedimo raktelį su signalizacijos pulteliu. Tokiu būdu S. G. ir V. P. pagrobė M. M. priklausančio 10 600 Lt vertės turto bei nukentėjusiajai S. R. priklausančio 200 Lt vertės turto.

Apeliantas tvirtina, kad jo gynybos pozicija nuo pat pradžių ir buvo paremta tuo, kad jis su S. G. siekė teisingumo. Tai yra, M. M. neatvykus perregistruoti automobilio ir nesumokėjus likusios 1000 eurų sumos automobilį Audi A4, jie nutarė šį automobilį pasiimti, pasinaudodami turimais antrais rakteliais, ir pargabenti į Mažeikius, jį išregistruoti ir pastatyti į automobilių saugojimo aikštelę pardavimui. Jie tikėjosi, kad M. M. kreipsis į juos ir tada sandoris bus sėkmingai užbaigtas. Apie tai, kad tie jų veiksmai galėtų būti traktuojami kaip svetimo turto grobimas, jis net nesusimąstė, nes žinojo, kad automobilis oficialiai priklauso S. G. uošviui J. M.. Tuo atveju, jeigu jo su S. G. veika atitiktų BK 294 str. dispozicijos požymius, esminis klausimas vertinant padarytą veiką ir nusprendžiant, ar padarytas nusikaltimas ar ne, būtų turtinės žalos nustatymo klausimas. Šiuo atveju teismas turėtų nustatyti už kokią pinigų sumą M. M. įsigijo automobilį Mitsubishi Galant, jeigu apskritai jį įsigijo, nes byloje tokių duomenų nėra. Kita vertus, M. M. padaryti turtinę žalą jis su S. G. nesiekė, o norėjo tik atgauti savo pinigus, kuriuos jis liko skolingas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai R. V. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 178 str. 2 d. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apelianto padarytą veiką, nei tai padarė apylinkės teismas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad automobilį „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) V. P. kartu su S. G. paėmė be nukentėjusiojo žinios iš Priekulės ir jį nuvairavo į Mažeikius.

Apylinkės teismas tikrino ir pagrįstai atmetė nuteistojo V. P. nurodytą versiją, kad jie automobilio negrobė, o tik jį savavališkai susigrąžino dėl nukentėjusiojo nesumokėtos 1000 eurų priemokos pagal automobilių mainų sandorį. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad konkrečiu atveju nėra inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, nes nukentėjusysis nėra išmainyto automobilio savininkas. Tačiau tokie skundo teiginiai nepagrįsti. Apelianto nurodytos teisės normos (CK 6.270 str., Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatos) reglamentuoja transporto priemonių valdytojų, o ne savininkų teisinį statusą. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindus numato CK 4.47 str. Tarp šių pagrindų numatytas ir nuosavybės įgijimas sandorių pagrindu. Konkrečiu nagrinėjamu atveju automobilį nukentėjusysis įsigijo pagal žodinį mainų sandorį. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą (CK 6.432 str.).

Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam perduotas automobilis „AUDI A4“ pagal automobilio registraciją ir dokumentus priklausė ne nuteistajam S. G., o jo uošviui J. M. (t. 2, b. l. 125), tačiau, kaip nustatyta, nukentėjusiajam automobilį perdavė mainų pagrindu nuteistasis S. G.. Tokia aplinkybė tuo pačiu prieštarautų ir nuteistųjų versijai, kad S. G. išmainė automobilį, nors jis nebuvo savininkas pagal dokumentus, todėl tokių mainų pagal iškeltą versiją taip pat negalėtų atlikti. Pačių nuteistųjų nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad disponuoti šiuo automobiliu galėjo faktinis automobilio savininkas, nes automobilius jie vienas kitam perdavė, ir tai paneigia apelianto versiją, kad pagrobtas automobilis nepriklausė nukentėjusiajam, o pagrobtas turtas nėra nuteistiesiems svetimas, todėl nėra nusikaltimo sudėties. Naujasis savininkas - nukentėjusysis galėjo su automobiliu elgtis laisva valia savo nuožiūra, tai yra jis buvo ne tik transporto priemonę vairuojantis asmuo, bet ir jo valdytojas bei savininkas, nors automobilis ir nebuvo dar teisiškai įregistruotas jo vardu. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl automobilio savininko, taip pat ir dėl neturinčios reikšmės veikos kvalifikacijai aplinkybės, kad automobilis dar nebuvo perregistruotas nukentėjusiojo vardu. Sandoris jau buvo įvykęs, automobiliais buvo pasikeista, todėl nukentėjusysis automobiliu disponavo kaip savo turtu.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo iškelta gynybos versija, kad nukentėjusysis turėjo primokėti 1000 eurų priemoką, tinkamai paneigta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai parodė, kad nebuvo jokios papildomos automobilio mainų sąlygos dėl piniginių priemokų. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad buvo mainomi vienas į kitą 1996 m. gamybos automobilis „Audi A4“ ir 2001 m. gamybos automobilis „Mitsubishi Galant“. Nukentėjusysis M. M. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jo automobilis buvo pirktas JAV ir buvo neišmuitintas, todėl už parduodamą automobilį jis prašė apie 3300 eurų, o už Audi – buvo prašoma - 3500 eurų. Išmuitinimas dar papildomai tokiam automobiliui kainavo apie 3000 Lt (t. 1, b. l. 56-59, 173-174). Iš pažymų-sąskaitų matyti, kad J. M. vardu registruotas „Audi A4“ 2007 m. spalį pirktas už 10 000 Lt, o „Mitsubishi Galant“ pirktas 2008 rugpjūtį už 16 800 Lt (t. 2, b. l. 125, 151). Kad tuo metu panašios tokių automobilių kainos egzistavo patvirtina ir šių automobilių pardavimo kainos, nurodytos automobilių pardavimo internetiniame portale „autogidas.lt“. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dokumentaliai nurodytos šių sumainytų automobilių kainos neatitinka rinkos kainų ar neatitinka tikrovės.

Apeliantas nurodo deklaratyvų teiginį, kad Audi markės automobiliai Lietuvoje yra žymiai populiaresni ir parduoti juos visada yra kur kas lengviau, o padėvėto senesnio Audi markės automobilio kaina labai dažnai būna didesnė už kur kas naujesnio kitos markės automobilio, kuris nėra populiarus. Jokių duomenų, kodėl nuteistojo išmainytas automobilis buvo 1000 eurų vertingesnis, nenurodo. Teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, kad CK 6.433 str. 1 d. numato mainomų daiktų vienodų kainų prezumpciją. CK 6.433 str. 2 d. numato šios prezumpcijos išimtį: kai sutartyje numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis. Jokių duomenų, išskyrus nuteistojo ir jo bendrininko parodymus apie nesumokėtą priemoką byloje nėra.

Kad mainų sutarties išlygų dėl piniginės priemokos nebuvo, patvirtina ir kiti nuteistųjų veiksmai. S. G. prašymas Nr. 5236596 išduoti laikinus valstybinio numerio ženklus patvirtina, kad automobilių mainai įvyko iki 2008 m. liepos 15 d. (t. 2, b. l. 143). Nuo šios dienos S. G. šiuo automobiliu naudojosi, vėliau, kaip minėta, jį pardavė J. G.. Automobilis iš Priekulės 2-jo kaimo nuteistųjų buvo nuvarytas tik 2008 m. rugpjūčio 4 d. Per šį laikotarpį nuteistieji, kaip jie patys pripažino, po sandorio sudarymo nė karto nesikreipė į nukentėjusįjį dėl tariamos 1000 eurų priemokos sumokėjimo.

Automobiliais buvo pasikeista Šilutėje, tuo tarpu nukentėjusiojo automobilis buvo pagrobtas naktį Priekulės 2-me kaime, kuriame nukentėjusysis pastoviai negyvena. Kaip nuteistieji surado automobilį, jie logiškai nepaaiškino. Priešingai, mobiliojo ryšio pokalbių išklotinės patvirtina, kad apeliantas su kitu nuteistuoju atvyko iš Mažeikių į Šilutę, skambino iš nežinomo numerio nukentėjusiajam M. M. dėl susitikimo Šilutėje. Tokiu būdu nukentėjusysis buvo sekamas, siekiant sužinoti automobilio laikymo vietą bei jį užvaldyti. Byloje esančios pokalbių išklotinės patvirtina, kad S. G. vagystės dieną buvo Šilutėje, nors pastarasis ir neigia tokią aplinkybę. Byloje užfiksuota, kad būtent tuo laikotarpiu nukentėjusiajam skambino nepažįstamas asmuo dėl susitikimo Šilutėje. Tokios aplinkybės betarpiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymus, jog jis neturėjo laiko perregistruoti automobilį, nes dirbo, paneigia iš jo darbovietės išreikalauti dokumentai, ir tai rodo jo nesąžiningumą. Byloje yra duomenys apie M. M. darbo laiko apskaitą 2008 m. liepos - rugpjūčio mėnesiais. Priešingai nei teigia apeliantas, darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad nukentėjusysis liepos mėnesį dirbo 26 dienas, ir 14 dienų - rugpjūtį, nes po automobilio vagystės turėjo atostogas. Tokie duomenys tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis automobilio perregistravimą buvo atidėjęs atostogų metui. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jie buvo nuoseklūs viso proceso metu, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Ištirtų įrodymų visetas rodo, kad nuteistųjų parodymai yra nenuoširdūs, prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistieji atvyko specialiai vagystės dieną iš Mažeikių į Šilutę, automobilis nuvarytas nakties metu, be nukentėjusiojo žinios iš privataus gyvenamojo namo kiemo. Jei nukentėjusysis būtų likęs skolingas, neabejotinai nuteistieji prieš imdamiesi kokių nors aktyvių veiksmų, būtų pareikalavę priemoką už automobilį sumokėti, nesusitarus dėl to, pareikalavę grąžinti automobilį, tuo pačiu būtų sugrąžinę nukentėjusiojo automobilį „Mitsubishi Galant“ arba, jei ketino atsiimti tik nepriemoką, slapta paėmę automobilį, būtų nedelsiant apie tai informavę nukentėjusįjį, nes jo telefono numerį turėjo, ir pareikalavę skolą grąžinti. Viso to kaltinamieji nedarė, o nakties metu, slapta, be nukentėjusiojo žinios iš privataus gyvenamojo namo kiemo pagrobė automobilį, pasinaudodami turimais atsarginiais raktais. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad vagystė buvo iš anksto suplanuota ir įvykdyta nuteistųjų tarpusavyje suderintais veiksmais. Apylinkės teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kaip nuteistųjų pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl automobilio vagystės. Nuteistųjų padaryta veika pagrįstai kvalifikuota kaip vagystė pagal BK 178 str. 2 d.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai ir dėl vagystės dalyko bei civilinio ieškinio. Nuteistiesiems S. G. ir V. P. buvo pateikti kaltinimai dėl automobilio ir kitų jame buvusių daiktų vagystės, tuo pačiu ir dėl padarytos žalos.

Nukentėjusieji M. M. ir S. R. detaliai ir išsamiai nurodė automobilyje buvusius daiktus, jų vertę. Byloje nukentėjusysis nepateikė šių daiktų įsigijimo dokumentų, tačiau nerastų daiktų vertė nelaikytina aiškiai per didelė, atitinka rinkos kainas, todėl netikėti nukentėjusiųjų nurodyta nerastų daiktų verte nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo nukentėjusiųjų įtarti sąmoningai prirašius nepagrobto turto, nes nurodyti daiktai nėra ypač vertingi, pasitvirtino aplinkybė, kad nukentėjusiojo piniginėje buvo 300 Lt, kaip jis ir nurodė savo pareiškime policijai, pranešdamas apie automobilio vagystę ( t. 1, b. l. 1, 26-40). Jei nukentėjusysis būtų nesąžiningas ir siekęs pasipelnyti, tai būtų galėjęs nurodyti, kad piniginėje buvo daugiau pinigų, o ne vardinti kažkokius nelabai vertingus daiktus. Taip pat apeliaciniame skunde abejojama S. R. automobilio užvedimo raktelių su signalizacijos pulteliu verte, nes už nukentėjusiosios įvertintą 200 Lt sumą, pasak apelianto, galima susimontuoti visą signalizaciją. Šis teiginys deklaratyvus. Automobilio signalizacijos įvedimas ir raktų pritaikymas ir pagaminimas yra skirtingi dalykai. Nukentėjusios pagrobtų automobilio raktų su signalizacijos pulteliu nurodyta vertė, įvertinant nusistovėjusias ir žinomas rinkos kainas, nėra per didelė, ji, priklausomai nuo rakto modelio ir pultelio tipo, gali būti ir žymiai didesnė.

Atmestini skundo teiginiai dėl automobilio nuvertėjimo. Byloje pateikti duomenys, patvirtinantys išmainyto automobilio Audi rinkos kainą vagystės bei pastaruoju metu (t. 1, b. l. 69-70, t. 2, b. l. 73-75). Šioje baudžiamojoje byloje pagrobtas automobilis yra daiktinis įrodymas, todėl nukentėjusysis automobilio negalėjo parduoti, kaip nukentėjusysis pagrįstai tikėjosi po mainų sandorio. Procesas šioje baudžiamojoje byloje truko apie dvejus metus, todėl per tokį laikotarpį automobilis neabejotinai ženkliai nuvertėjo, atitinkamai apylinkės teismas tokią aplinkybę pagrįstai vertino kaip tiesioginius nuostolius nukentėjusiajam dėl nusikaltimo padarymo ir, remdamasis minėtais dokumentais, nustatė nuostolius, lygius 3000 Lt sumai. Įrodymų, kad tokia nustatyta suma neatitinka rinkoje vyraujančių dvejų metų kainų skirtumo, nėra. Skundo argumentas, kad nukentėjusysis galėjo naudotis šia transporto priemone, nepaneigia automobilio nuvertėjimo.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai ir dėl neturtinės žalos. Apeliantas mano, kad dvasiniai išgyvenimai dėl pagrobto automobilio yra prasimanyti. Tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl vagystės patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Teismas neabejoja, kad dėl prarasto pakankamai didelės vertės turto nukentėjusysis išgyveno, taip pat buvo priverstas rūpintis įvairiais su tuo susijusiais reikalais. Tokios nustatytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas, apylinkės teismas tinkamai konstatavo, kad padaryta neturtinės žala. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ir į tai, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, apylinkės teismo priteista 1000 Lt neturtinė žala nukentėjusiajam nelaikytina aiškiai per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl nekeistina.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.