Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-340/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.6.; 2.3.6.4.5

2008 m. rugsėjo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. B. solidariai su A. P. priteista 750 litų laidojimo išlaidų bei 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai G. P. .

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir A. P. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad Šakiuose, (duomenys neskelbtini), esančiame name bei prie jo, veikdamas bendrininkų grupėje su A. P. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2007 m. gegužės 10 d., tarp 19-22⁰⁰ val., tiksliau nenustatytu laiku, dėl praeityje buvusių asmeninių nesutarimų, bejėgiškos būklės dėl girtumo esančiam ir dėl to negalinčiam aktyviai pasipriešinti N. P. tyčia rankomis, mediniu pagaliu ir kojomis sudavė ne mažiau 16 smūgių į galvą ir kaklą, taip pat ne mažiau 7 smūgių į krūtinę, išstūmė N. P. pro langą iš antro namo aukšto, tuo sukeldamas nukentėjusiajam dideles kančias ir skausmą bei padarydamas poodines kraujosruvas nosyje, kaktoje, dešiniame smilkinyje, ausyje-skruoste, kaktoje dešiniame antakyje, akies vokuose skruoste, žande, kairės akies vokuose, skruoste, žande, lūpose, su muštinėmis žaizdomis smakre, pasmakrėje, ausyje, muštinę žaizdą pakaušyje, kraujosruvas pakaušio, veido minkštuose audiniuose, liežuvyje, akių obuoliuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu abipus (100 ml), po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių kaktinių, momeninių, dešinio pusrutulio smilkininės–pakaušinės skiltyse, galvos smegenų kaktinių, momeninių skilčių sumušimus, poodines kraujosruvas krūtinėje, kakle kraujosruvas krūtinės, kaklo minkštuose audiniuose, balso stygose, skydinės kremzlės dešinio viršutinio rago lūžimą, dešinės pusės 5 šonkaulio vidurinėje raktikaulio linijoje, 3-4 (5-6 dvigubus) 10 šonkaulių priekinėje pažastinėje linijoje, kairės pusės 3-4-5-6-7 šonkaulių vidurinėje raktikaulio linijoje, 10 šonkaulio priekinėje pažastinėje linijoje lūžimus, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat sudavė ne mažiau 20 smūgių į rankas, pilvą, kelio sąnarius, blauzdas, dešinį šoną, sėdmenų, klubus, kairės alkūnės sąnarį, padarydamas poodines kraujosruvas rankose, pilve, dešiniam kelio sąnaryje, blauzdoje, dešiniame šone sėdmenyje klube, odos nubrozdinimus kairės alkūnės sąnaryje, klube, kelio sąnaryje, blauzdoje kraujosruvas pilvo sienos, plonųjų žarnų pasaitų audiniuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl visų šių sužalojimų, kūno sumušimo, lydimo kraujosruvų galvos poodyje ir minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimų, daugybinių abiejų pusių šonkaulių, skydinės kremzlės lūžimų, kas komplikavosi dideliu galvos smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimu, kraujosruvomis smegenų požievyje bei kamiene, N. P. mirė. Tuo būdu V. B. , veikdamas bendrininkų grupėje su A. P. , tyčia itin žiauriai nužudė bejėgiškoje būklėje buvusį N. P. , t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p., 6 p.

Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad veikdamas bendrininkų grupėje sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius, tačiau teigia N. P. nekankinęs ir kitaip itin žiauriai nenužudęs, nes neturėjęs tikslo atimti nukentėjusiajam gyvybę, o nuo jo suduotų keletos smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti. Kas sudavė nukentėjusiajam ekspertų nustatytus apie 43 smūgius, apeliantas teigia nematęs.

V. B. tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. P. jį apkalbėjo, nes jis N. P. ant krūtinės ir galvos nešokinėjo, lazda nukentėjusiojo nemušė. Jis skunde nurodo tokias įvykio aplinkybes: 2007-05-10 jis su A. P. parkelyje gėrė alų. Pro šalį ėjo girtas N. P. . A. P. pasiūlė jį pasekti ir pasikalbėti. Apeliantas sutiko. N. P. įėjo į namą, esantį Kranto 11, o A. P. jam iš paskos. Vėliau įėjęs į namo vidų V. B. teigia radęs N. P. gulintį ant grindų ir įspyręs nukentėjusiajam porą kartų į šoną, arčiau kojų. Po to, palikę N. P. antrame namo aukšte, V. B. su A. P. vėl nuėjo į parką. Vėliau A. P. pasiūlė grįžti ir pažiūrėti ar N. P. gyvas. Jiems grįžus prie namo Kranto g. 11, apeliantas teigia pasilikęs prie namo lauke, o A. P. nuėjęs pažiūrėti į namo 2 aukštą. Pasak V. B. , jis girdėjo triukšmą, po to N. P. iškrito pro antro aukšto langą. Apeliantas teigia nematęs, ar N. P. buvo išmestas, ar pats iškrito.

Anot apelianto, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę, nes neatsižvelgė į tai, kad jis N. P. nužudyti nesiekė, o tik netinkamai įvertino susidariusią situaciją ir nenumatė pasekmių, t. y. veikė netiesiogine tyčia, be to, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, teigia, kad jo vaidmuo buvo antraeilis. Teismas, pasak V. B. , neatsižvelgė ir į jo sveikatos būklę: nuo 1990-12-01 jis buvo gydytas KMUK neurochirurginiame skyriuje dėl sunkios galvos smegenų traumos - kaukolės kaulų lūžimo, buvo du kartus operuotas, nuo 1990 metų nustatytas 2 gr. invalidumas, galvos smegenų traumos padariniai - kairės kūno pusės paralyžius, epilepsinis sindromas, pseudobulbarinė dizartrija. Apelianto teigimu, dėl tokios sveikatos būklės jis nesuvokė ką padarė, o kad padarė nusikaltimą suprato tik vėliau.

Skunde prašoma pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras - atmesti.

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl V. B. tyčios nužudyti N. P.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jis nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, tesudavė jam du smūgius, nuo kurių pastarasis mirti negalėjo. Tokius parodymus iš esmės jis davė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, V. B. nebuvo nusikaltimo iniciatorius ir jo vaidmuo nužudant nukentėjusįjį N. P. buvo antraeilis, jis sudavė žymiai mažiau smūgių nukentėjusiajam, nei A. P. . Tačiau šios aplinkybės nepašalina V. B. baudžiamosios atsakomybės už tyčinį nukentėjusiojo nužudymą.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad bendrininkai veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad savo veika jie kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad V. B. , nors ir sudavė mažiau smūgių nukentėjusiajam, nei A. P. , tačiau matė A. P. į įvairias kūno vietas mušamą ir sumuštą nukentėjusįjį, dalyvavo jį išstumiant pro langą, suprato, kad tokiais veiksmais kėsinamasi ne tik į N. P. sveikatą, bet ir gyvybę. Tai suvokdamas, jis ne tik nebandė sutrukdyti A. P. ar padėti nukentėjusiajam, tačiau priešingai, po nuteistojo A. P. smūgių gulinčiam nukentėjusiajam V. B. dar ir pats įspyrė kelis kartus į šoną, kaip jis pats nurodė, taikydamas į galvą. Be to, po šių veiksmų palikę nukentėjusįjį, abu nuteistieji išėjo dar išgerti alaus. Po kiek laiko A. P. iniciatyva jie vėl grįžo į įvykio vietą. Čia radę jau prieš tai sumuštą ir sužalotą N. P. , jį dar kartą sumušė. V. B. , veikdamas bendrai su A. P. , sumuštą ir pro langą išmestą N. P. nuvilko už namo kampo, kur V. B. dėl patirtų sužalojimų pasipriešinti nebegalinčiam nukentėjusiajam dar sudavė smūgius kojomis. Tokie V. B. veiksmai įrodo, jog jis suprato, kad savo veiksmais dalyvauja kartu su A. P. atimant N. P. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir norėjo tokių pasekmių.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad nukentėjusysis mirė nuo sužalojimų į galvą ir krūtinę visumos. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, turėdami tyčia nužudyti, ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę ir tyčią nužudyti turėję asmenys, t. y. šiuo atveju tiek A. P. , tiek ir A. B. .

Dėl bejėgiškos nukentėjusiojo būklės

Pirmosios instancijos teismas kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. ir 6 p., kaip bejėgiškos būklės asmens nužudyma itin žiauriai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą nesutinka su tokia nuteistųjų veiksmų kvalifikacija.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejegiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, rėmėsi tuo, jog jo kraujyje ir šlapime buvo rastas alkoholio kiekis, atitinkantis sunkų girtumo laipsnį, taip pat tuo, kad, pasak pačių nuteistųjų, nukentėjustysis nesipriešino.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nenustatyta, kuriuo momentu, pirmą kartą, ar vėliau, t. y. nuteistiesiems grįžus į įvykio vietą antrą kartą, nukentėjusiajam buvo padaryta daugiau ir sunkesnių sužalojimų, galėjusių nulemti nukentėjusiojo bejėgišką būklę, o vėliau ir mirtį. Nustatyta tik tai, jog jis mirė nuo sužalojimų į krūtinę ir galvą visumos. Tačiau iš nuteistųjų parodymų matyti, kad nukentėjusysis namo ėjo pats, niekieno nepadedamas,po to mušamas rėkė, o tai rodo, kad jis suvokė jo atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, nors aktyviais veiksmais ir nesipriešino. Be to, A. P. parodė, kad prieš jam suduodant smūgį į veidą nukentėjusiajam, pastarasis ne gulėjo, bet stovėjo priešais langą, pro kurį po smūgio ir iškrito. Tokius A. P. parodymus paneigiančių duomenų byloje nesurinkta. Iš šių A. P. parodymais nustatytų aplinkybių galima spresti, kad iki pat išmetimo pro langą nukentėjusysis dar buvo sąmoningas. Tikėtina, kad po to, kai iškrito pro langą, N. P. galėjo patirti ir sunkesnius sužalojimus, dėl kurių jo būklė tapo bejėgiška ir priešintis jis nebegalėjo. Tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad sumanymas nužudyti ir veiksmai, lėmę nukentėjusiojo mirtį, jo atžvilgiu kilo ir buvo atlikti iš esmės iki tokios būklės atsiradimo, t. y. iki išmetimo pro langą, todėl V. B. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas.

Šis kvalifikuojantis požymis nepagrįstai buvo inkriminuotas abiems nuteistiesiems. Nors A. P. atžvilgiu apeliacinio skundo nepaduota, tačiau švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis apskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai neliečia nuteistųjų, dėl kurių jis neapskųstas. Kai nuosprendis apeliantui keičiamas taikant švelnesnį įstatymą, jis turi būti pakeistas ir skundų nepadavusiems nuteistiesiems, jei švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir juos. Taigi, šiuo atveju BK 129 str. 2 d. 2 p. numatytas kvalifikuojantis požymis šalintinas ir iš kaltinimo nuteistajam A. P. .

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad net ir pašalinus iš kaltinimo BK 129 str. 2 d. 2 p. numatytą kvalifikuojantį požymį, bausmė A. P. nešvelnintina. Šiam nuteistajam teismas paskyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi BK 129 str. 2 d. sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant ir į tai, kad Apeliacinis teismas pašalino vieną iš dviejų kvalifikuojančių požymių, tokia A. P. paskirta bausmė nelaikytina per griežta, todėl nešvelnintina.

V. B. teismas paskyrė trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad teismo nurodyti bausmės skyrimo motyvai ir pati bausmė V. B. nebuvo visiškai teisingi. Teismas, nors nuosprendyje ir išvardino aplinkybes, į kurias, skirdamas bausmę atsižvelgia, tačiau kai kurias aplinkybes tik įvardino, neatskleisdamas jų konkretaus turinio šioje byloje. Antai teismas nurodė atsižvelgiąs į konkrečius kiekvieno kaltinamojo veiksmus ir elgesį nusikaltimo metu, tačiau nurodė tik, kad A. P. buvo nusikaltimo iniciatorius, o dėl V. B. vaidmens ir veiksmų nepasisakė. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. B. sudavė žymiai mažiau smūgių, nei A. P. , nebuvo toks aktyvus smurto prieš nukentėjusįjį dalyvis ir iš esmės tik prisidėjo prie jau A. P. pradėto nusikaltimo. Be to, teismas neatsižvelgė į nuteistojo V. B. sveikatos būklę. Kaip matyti iš bylos duomenų, jis yra II grupės invalidas, vaikystėje patyręs sunkią galvos smegenų traumą, po kurios daug kartų gydytas neurologijos stacionaruose, diagnozuota trauminė galvos smegenų liga, šiuo metu stebimi liekamieji reiškiniai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šioje nutartyje paminėtas, taip pat ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistajam V. B. turėtų būti skirta švelnesnė bausmė, nei jam paskyrė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 3 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Iš teismo nuosprendžio pašalinti kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p.

V. B. paskirtąją trylikos metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dešimties metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.