Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-09-05 · Byla Nr. ATP-962-149/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-05
Bylos Nr.
ATP-962-149/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-06568-2014-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Leonarda Gurevičienė
Kategorijos
  • 41.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas
Administracinė byla Nr. ATP-962-149/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-06568-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 41.4;79.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutarimo, kuriuo M. V. nubaustas pagal LR ATPK 50⁶ str. 1 d., 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „SOPHUS“, įmonės kodas 300068876, vadovu, neatliko Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje numatytų privalomų veiksmų, tai yra nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „SOPHUS“ iškėlimo, taip pažeisdamas UAB „SOPHUS“ kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir VMI prie FM) – teises.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu, kuris apelianto įvardintas kaip atskirasis skundas, M. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nutarimą arba iš esmės sumažinti jam paskirtą baudą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu nutarimu jam paskirta nuobauda yra per griežta. Teigia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nesikreipė į jį ragindama skelbti bankrotą. Bendravimas su atsakingais valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais vyko įprasta tvarka – paprašant dokumentų ir raginant sumokėti skolas. Dalinis skolų mokėjimas buvo vykdomas, apie tai, apelianto teigimu, nurodo ir pati VMĮ prašyme. Valstybinė mokesčių inspekcija dėl skirtingų mokesčių pavėluotų mokėjimo jį, kaip įmonės vadovą, buvo nubaudusi administracine tvarka ir skyrusi po 500 Lt baudas (2013 ir 2014 metais). Baudos nebuvo skiriamos už tai, kad jis, kaip įmonės vadovas, nepradedu bankroto procedūros, t.y. visą tą laiką VMĮ UAB „SOPHUS“ laikė kaip galinčia mokėti skolas. Teigia, kad įmonė veikia paslaugų sektoriuje, kai yra parduodamos įmonės darbuotojų žinios ir laikas. Ilgalaikis turtas pajamoms gauti nėra reikalingas. Šiuo metu UAB „SOPHUS“ yra pasirašiusi paslaugų sutartis su įmonėmis, kurioms yra teikiamos paslaugos ir gaunami mokėjimai, t.y. įmonės veikla galimai gali sumažinti skolą ir negalima vienašališkai teigti, kad bus padaryta žala kreditoriams. Taip pat teigia, kad, vadovaujantis skolų ir turto santykio rodikliu nėra visiškai teisinga ir Įmonių bankroto įstatymas nenustato vienašališkai kur turi būti riba. Taip kaip argumentuoja VMĮ savo prašyme - tai bankrutuojančiomis turėtų būti skelbiama tūkstančiai įmonių. Nesikreipė su tokiu prašymu nei po 2011, nei po 2012 metų finansinių ataskaitų pateikimo. 2013metų ataskaita buvo pateikta 2013-05-30, o prašymas skirti bauda buvo pateiktas po dviejų savaičių, apelianto nuomone, nesuteikiant galimybės pačiam priimti sprendimo. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo turinė padėtis yra sunki, augina tris mažamečius vaikus.

2014-08-14 Vilniaus apygardos teisme gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiliepimas į M. V. apeliacinį skundą, kuriame prašoma apeliacinio skundo netenkinti , kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamo skundo kontekste aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas neteisingai apeliacinį skundą įvardijo atskiruoju, kadangi atskirasis skundas gali būti paduotas tik Lietuvos Respublikos ATPK numatytais atvejais ir pagrindais.

Tuo pačiu pažymėtina, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyta įmonių ir įstaigų administracijų vadovų ar administratorių atsakomybė už įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais).

Apeliantas prašydamas sumažinti jam paskirtą bausmę iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes dėl kurių motyvuotai pasisakė apylinkės teismas skundžiamajame nutarime.

M. V. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 50⁶ str. 1 d., padarymo neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Be to, pažymėtina, jog pats M. V. iš dalies pripažino savo kaltę, nurodydamas, kad jam buvo žinoma apie įmonės balanse esančias skolas, kurios viršija pusę įmonės turto. Iš bendros praktikos jam žinoma, kad daugumoje įmonių yra tokia pat padėtis, todėl jis į teismą nesikreipė. Skola mokesčių inspekcijai yra ženkliausia, ji mažinama. Mokesčių inspekcija ragino jį mokėti mokesčius, tačiau inicijuoti bankroto procedūrą jis nebuvo raginamas. Kiti kreditoriai to daryti taip pat nesiūlė. Įmonės skolos buvo matomos balanse 2012 m. gruodžio 31 d. Už 2013 metus skolos pasidarė dar didesnės, tačiau jis tikėjosi, jog įmonės finansinė padėtis sunkiai, bet gali atsistatyti.

Apylinkės teismas konstatavo, kad byloje yra pateiktas aktualaus laikotarpio UAB „SOPHUS“ balansas, iš kurio matyti, kad UAB „SOPHUS“ turi 140301,61 Lt mokestinę nepriemoką. Bendrovės nemokumas yra įrodytas kitais byloje surinktais įrodymais, tai yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimais, VĮ „Registrų centras“ duomenimis, įmonės vardu yra registruotas nekilnojamas turtas – patalpa – butas, VĮ „Regitra“ duomenimis, UAB „SOPHUS“ vardu registruotų transporto priemonių neturi. Iš Bendrovės Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registrui pateiktų balansų už 2011-2013 metus matyti, kad Bendrovės pateiktuose balansuose nurodyti įsipareigojimai viršija į pusę jos balansą įrašyto turto vertės – 2011 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 255.591,00 Lt, o viso turto vertė nurodyta 346.847,00 Lt; 2012 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 229.733,00 Lt, o viso turto vertė nurodyta 264.414,00 Lt; 2013 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 94.257,00 Lt, o viso turto vertė nurodyta 168.549,00 Lt. Pagal Bendrovės pateiktą pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 metus, Bendrovė tiek 2012 m., tiek 2013 m. dirbo nuostolingai. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „SOPHUS“ yra nemoki, t. y. atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą sąvoką.

Teismas nustatė, kad taip pat egzistuoja antroji paminėtoji sąlyga, kadangi VMI prie FM į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, duomenų, kad šiuos veiksmus būtų atlikęs UAB „SOPHUS" vadovas M. V. ar kiti kreditoriai – nėra. Vilniaus apygardos teismo internetiniame tinklalapyje http://www.vat.lt yra skelbiama informacija apie gautus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau informacijos apie gautą teisme pareiškimą iškelti bankroto bylą UAB „SOPHUS“ nerasta.

Tuo remiantis apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad buvus visoms įstatyme numatytoms sąlygoms, kurioms esant M. V., kaip įmonės vadovas, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB „SOPHUS“ iškėlimo, tačiau to nepadė, nors tiek įmonės turtiniai įsipareigojimai, tiek esama finansinė padėtis jam buvo žinoma. Tokios veikos padarinyje buvo pažeistos kreditoriaus –VMI prie FM – teisės.

Dėl M. V. prašymo paskirti jam mažesnę baudą pažymėtina, kad sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal susiformavusią teismų praktiką ATPK 30¹ straipsnio nuostatos taikomos tik ypatingais, išimtiniais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-146-436/2009, N-62-409/2009 ir kt). Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, tai yra ATPK 30¹ str. taikytinas išimtinais atvejais, kai byloje nustatyta visuma aplinkybių, ypatingai palankiai charakterizuojančių administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir bylojančių jo naudai. Ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo paskirta M. V. Lietuvos Respublikos ATPK 50⁶ str. 1 d. sankcijoje numatyta administracinė nuobauda turėtų būti laikoma neteisinga ir neprotinga.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad į M. V. nurodytą aplinkybę, kad jis augina tris mažamečius vaikus, atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. V. ATPK 50⁶ str. 1 d. sankcijoje numatytą minimalią baudą, kuri, aukštesnės instancijos teismo nuomone, atitinka siekiamus administracinės nuobaudos paskyrimo tikslus dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. pažymėtina, jog vien pažeidėją tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, kadangi skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N261-3042/2011).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutarimą nepakeistą ir M. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėja (parašas) Leonarda GurevičienėNuorašas tikras:Teisėja Leonarda Gurevičienė