Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. N-62-8052-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
N-62-8052-10
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N62-8052/2010Procesinio sprendimo kategorija 45.4.2; 45.4.4; 45.4.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimo R. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 18 d. nutarimu pripažino R. S. kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 127 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymo ir skyrė jam galutinę administracinę nuobaudą – 4500 (keturių tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu ketveriems metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors R. S. savo kaltės 2010 m. liepos 6 d., 17 val. 30 min., Šalčininkų rajone, Baltojoje Vokėje, Geležinkelio gatvėje, vairavus automobilį nepaklūstant teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustoti, su savimi neturint vairuotojo pažymėjimo, būnant neblaiviam (nustatyta 2,08 promilių), nepasirenkant saugaus greičio ir taip nesuvaldant automobilio, kuris nuvažiavo į griovį, apgadindamas automobilį bei kelio sankasą, ji buvo įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, alkotesterio rodmenimis, policijos pareigūnų parodymais bei kita bylos medžiaga. Nustatė, jog nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, jog automobilį vairavo R. S., nes jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, o liudytojai visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi. Pažymėjo, jog pareigūnų parodymais buvo paneigti R. S. paaiškinimai bei liudytojo J. R. parodymai apie įvykio aplinkybes. Taip pat nurodė, kad liudytojo J. R. parodymus atmeta dar ir dėl to, jog jis yra R. S. pažįstamas, todėl suinteresuotas padėti jam išvengti atsakomybės. Sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių R. S. atžvilgiu apylinkės teismas nenustatė.

II.

R. S., nesutikdamas su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti. Nurodo, jog automobilį vairavo ne jis, o jo pažįstamas V. G., kuris pamatęs policijos ekipažą supanikavo, nes neturėjo teisės vairuoti, ir padidino greitį, norėdamas pabėgti nuo pareigūnų. Pažymi, jog policijos pareigūnai klaidingai teigia, kad jų automobilis persekiojimu metu buvo susilyginęs su jo vairuojamu automobilį, todėl jie matė, jog už vairo sėdi būtent jis, nes to neįvyko, be to, jo vairuojamo automobilio galiniai stiklai yra užtamsinti 90%. Taip pat pažymi, jog automobiliai susilyginti negalėjo dar ir dėl to, kad policijos pareigūnai nuo persekiojamo automobilio buvo atsilikę per 300 m, tai nėra įmanoma dėl gatvės siaurumo (plotis 5 m) ir automobilių techninių charakteristikų, iš kurių matyti, jog jo vairuojamas automobilis yra kur kas galingesnis, todėl pareigūnai neturėjo realių galimybių jį pavyti. Teigia, jog policijos pareigūnai negalėjo matyti, kas ir kiek žmonių išlipo iš automobilio, ir kokia kryptimi jie pasišalino iš įvykio vietos, nes automobilis buvo krūmuose, be to, policijos pareigūnai miške jų neieškojo ir nesivijo. Pabrėžia, jog keleivis J. R. dėl girtumo neprisimena, ką pasirašinėjo ir negalėjo adekvačiai vertinti situacijos. Pažymi, kad jį policijos pareigūnai išeinantį iš miško sustabdė praėjus pusvalandžiui nuo įvykio, vėliau nuvežė į policijos komisariatą, kuriame jis tris valandas miegojo ir tik tada patikrino jo girtumą (nustatyta 2,08 promilių), todėl teigtina, kad eismo įvykio metu jis buvo labai girtas ir nebūtų galėjęs automobiliu bėgti nuo policijos pareigūnų, taip pat kontroliuoti savo veiksmų ir suprasti, kokius dokumentus tądien pasirašinėjo. Nurodo, jog automobilį vairavęs V. G. iš įvykio vietos pasišalino, tačiau prisipažįsta jam inkriminuojamo pažeidimo kaltininku, todėl jis baudžiamas būti negali.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, apeliantas ginčija jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 124¹ straipsnio 6 dalį, 130 straipsnio 1 dalį ir 127 straipsnio 3 dalį , teigdamas, jog automobilį vairavo ne jis.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad R. S. keliama versija apie tai, jog automobilį vairavo kitas asmuo, yra atmestina, o jo kaltė padarius jam inkriminuojamus pažeidimus buvo visiškai įrodyta byloje esančiais duomenimis: administraciniu teisės pažeidimo protokolu, alkotesterio rodmenimis, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais ir parodymais bei kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, šių pareigūnų suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo, jie pažeidimą matė tiesiogiai, todėl atmestini R. S. apeliaciniame skunde keliami argumentai, jog policijos pareigūnai neturėjo realių galimybių identifikuoti vairuotoją. Tuo tarpu apeliaciniame skunde įvardinti automobilių techniniai duomenys, motyvuojant, jog policijos pareigūnų automobilis negalėjo susilyginti su persekiojamu automobiliu, nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nepaneigia ir yra vertintini kaip prielaidos.

Teismo vertinimu, R. S. paaiškinimai ir jo liudytojo parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja akivaizdiems bylos nustatytiems faktams. Pažymėtina, kad pirminiame paaiškinime (b. l. 17) jis nurodė, jog „automobilis stovėjo Mikašiūnų kaime, ir kas galėjo juo pasinaudoti nežinau, nes rakteliai buvo automobilyje“, o vėliau pateikė visiškai priešingą įvykių versiją, t. y. tikino, jog automobilį vairavo jo pažįstamas. Tokia apelianto keliama versija laikytina gynybine, o R. S. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jis buvo girtas ir nesuprato, ką pasirašinėja, vertintina kritiškai. Pasakytina, jog teismas pagrįstai nesirėmė ir J. R. parodymais, nes jie taip pat prieštaringi: paaiškinime jis nurodo, jog už automobilio vairo sėdėjo R. S. (b. l. 16), o teisminio posėdžio metu paliudijo automobilį vairavus kitą asmenį, pažymėdamas, jog pirminius ir melagingus parodymus davė iš išgąsčio, tačiau teisėjų kolegija nemato priežasčių, kodėl su pažeidimu tiesiogiai nesusijęs asmuo turėjo išsigąsti. Be to, pastarojo paaiškinimas buvo išties detalus.

Teisėjų kolegija atmeta R. S. teiginį, kad automobilį vairavo jo pažįstamas V. G., kuris iš įvykio vietos pasišalino, nes apeliantas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų šį asmenį apklausti, o jo tapatybę nurodė tik apeliaciniame skunde. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, pasakytina, jog teisėjų kolegijai, objektyviai ištyrus bylos aplinkybių visetą, nekyla abejonių, jog automobilį vairavo būtent R. S., o jo keliama įvykių versija vertinama kaip bandymas išvengti griežtos administracinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 18 d. nutarimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

n utaria:

R. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius