- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2011-04-22
- Bylos Nr.
- I-347-355/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Daunys
- Pareiškėjas
- K. A., Šiaulių apskrities VPK
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities VPK, Telšių apskrities VPK
- Trečiasis asmuo
- Policijos, Policijos departamentui prie LR VRM
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo K. A. skundą, patikslintą skundą atsakovams Šiaulių apskrities VPK, Telšių apskrities VPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2011 m. sausio 26 d. buvo gautas pareiškėjo K. A. skundas (b. l. 2-4), bei patikslintas skundas (b. l. 81) kuriuo prašoma įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999 m., 2000 m., 2001 m., iš viso už 105 kalendorines dienas – 16116,56 Lt, priteisti iš Šiaulių apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį, po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo tenkinti jo skundą. Nurodė, jog 1999 m. ir 2001m. dirbo Radviliškio tardymo poskyryje, vėliau Telšių tardymo poskyryje prie Telšių r. PK ir tais metais nėjo kasmetinių mokamų atostogų. Du kartus į metus jam buvo suteikiamos mokymosi atostogos, kurios susumavus buvo apie 3 mėn. Kasmetinių atostogų teigia nepanaudojęs. 2006 m. spalio mėn. pradėjo dirbti Pakruojo PK, viršininkas D. P. buvo informuotas, kad pareiškėjas turi nepanaudotas 3 metų atostogas, tačiau asmens byloje tų duomenų nėra. Viršininkas D. P. pasakė, kad išeinant iš darbo ši problema bus išspręsta. Kai Pakruojo PK buvo prijungtas prie Šiaulių apskrities VPK 2010 m. rugsėjo mėn., pareiškėjas teigia gavęs iš Šiaulių apskrities VPK 2010-08-30 įspėjimą Nr.40-S-14503, kad nuo 2011-01-03 naikinama jo užimama pareigybė. Pasirašant šį įspėjimą, pareiškėjas personalo tarnybos darbuotoją įspėjo, kad jei bus atleidžiamas, jam turės būti išmokėta kompensacija už 3 metų nepanaudotas atostogas. 2010-12-23 (terminas pateikti tarnybinį pranešimą buvo duotas iki 2010-12-30) pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK pateikė tarnybinį pranešimą, kad iš pateikto laisvų pareigybių sąrašo, sutinka eiti Šiaulių r. PK viršininko pareigas, o jei į šias pareigas nebus galimybės perkelti – prašė atleisti iš tarnybos ir išmokėti kompensaciją už nepanaudotas 3 m. kasmetines atostogas nuo 1999-2001 m. 2010-12-27 iš Šiaulių apskrities VPK gavo pranešimą Nr.40-S-21988 „Dėl perkėlimo į pareigas“, kuriame buvo pranešta, kad pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nebus tenkinamas ir buvo paprašyta pateikti duomenis, įrodančius, kad K. A. kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos. Pareiškėjas teigia, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 str. 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti, kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-625/2008). Analogiškos praktikos laikosi ir LVAT ( LVAT nutartis administracinėse bylose: 2009-10-08 Nr. A662-1078/2009; 2009-12-28 Nr.A822-1534/2009; 2010-06-21 Nr.A662-877/2010). Tiek iki 2003-01-01 galiojusiame Atostogų įstatyme (Žin., 1992, Nr.2-18), tiek ir Darbo kodekse buvo ir yra nustatyti draudimai atostogas pakeisti pinigine kompensacija. Atostogų įstatymo 16 str. buvo numatyta, kad „Pakeisti atostogas pinigine kompensacija neleidžiama“. Darbo kodekso 177 str. 1 d. yra numatytas analogiškas draudimas. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba, kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija“. Nuo 2003-05-01 įsigaliojusiame Vidaus tarnybos statuto 32 str. 4 d. yra numatyta, kad „pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau, kaip kitų metų I ketvirtį“. Atsakovo - Šiaulių apskrities VPK atsiliepime į skundą išsakyta nuostata, kad už ginčijamą laikotarpį – 1999, 2000 ir 2001 m. priklausytų kompensacija tik už 95 dienas, yra tik šį atsiliepimą rašiusio asmens subjektyvi asmeninė nuomonė. Vidaus tarnybos statuto 32 str. 1 d. nustatyta, kad „pareigūnams atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą“. To paties straipsnio 2 punkte nustatyta, kad esant stažui nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos. Šio Statuto 7 str. yra nustatyta kaip apskaičiuojamas vidaus tarnybos stažas ir kokie laikotarpiai papildomai įskaitomi į vidaus tarnybos stažą. Atsakovas Šiaulių apskrities VPK prašo taikyti ieškinio senatį. Su šiuo atsakovo prašymu pareiškėjas nesutinka, nes kol nebuvo atleistas iš tarnybos, pagal įstatymą turėjo teisę tik reikalauti suteikti atostogas, bet ne kompensacijos už per tarnybos laiką nepanaudotas atostogas. Darbuotojo teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas įstatyme siejama tik su darbo santykių pasibaigimu. Kadangi iki atleidimo iš vidaus tarnybos, iš viso neturėjo teisės gauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net negalėjo prasidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-253/2000 m.). Tik atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, t.y. 2011-01-03, teigia įgijęs teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ir tą pačią dieną ši teisė buvo pažeista, nes pagal įstatymus (DK 141 str. 1 d., VTS 58 str. 1 d.) visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju privaloma jo atleidimo dieną. Mano, kad jo teisės iki atleidimo iš vidaus tarnybos pažeistos nebuvo, nes prašymų suteikti atostogas už tuos metus nėra niekada rašęs. Jų suteikti negalėjo, o už nepanaudotas atostogas teisę reikalauti kompensacijos įgijo tik atleidimo iš tarnybos dieną. Pareiškėjas prašo teismo priteisti 16116,56Lt sumą iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK už neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999 m., 2000 m., 2001 m. ir vidutinį darbo užmokestį po 212,06 Lt už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovo Šiaulių apskrities VPK atstovas Donatas Milius nurodė, kad K. A. tik atleidžiant jį iš vidaus tarnybos pranešė Šiaulių apskrities VPK, jog yra neišnaudojęs kasmetinių atostogų. Šiaulių apskrities VPK jokie duomenys apie K. A. galimai neišmokėtas kompensacijas už nepanaudotas atostogas arba, kad jis tokių atostogų iš viso nebuvo panaudojęs už ginčijamą laikotarpį, nebuvo žinomi. Šiaulių apskrities VPK tokių duomenų neturi ir taip pat neturi galimybės kompensuoti nepanaudotas atostogas 1999-2001 m. Pareiškėjas turi teisę reikalauti už nepanaudotas kasmetines atostogas kompensacijos, tačiau iš jo veiksmo matyti, kad jis nesistengė atsiimti nepanaudotas kasmetines atostogas per visą tarnybos laikotarpį. 1999-2001 m. laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė nė į vieną iš darbdavių t.y. nei į Telšių m. PK, nei į Šiaulių m. VPK, nei į FNTT, kad jam būtų suteiktos nepanaudotos kasmetinės atostogos. Pareiškėjo kaltė akivaizdi, jis nesikreipė į darbdavius, prašydamas suteikti kasmetines atostogas, todėl DK numatytas 141 str. 3d. nustatytas galimas vidutinio darbo užmokesčio reikalavimas pareiškėjo atveju visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas laiku ir per visą tarnybos laikotarpį nesikreipė į darbdavius, prašydamas išspręsti santykius t.y. suteikti atostogas, kurias pagal galiojančius įstatymus buvo galima suteikti. Kompensacija yra išvestinis reikalavimas, išvestinė socialinė garantija iš pagrindinės socialinės garantijos – kasmetinių atostogų. Pareiškėjas galėjo išnaudoti savo visas teises į kasmetines atostogas – kreiptis į darbdavį ir prašyti pagrindinės socialinės garantijos, t.y. atostogų, o ne kompensacijos. Mano, jog taikytinas DK 27 str., kuriame numatytas 3 m. senaties terminas, kurį mes prašome teismo skaičiuoti nuo tada, kai pareiškėjui buvo žinomas apie tai, kad pažeista jo teisė gauti kasmetines atostogas.
Atsakovo Telšių apskrities VPK atstovas Vaclovas Akavickis teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeliamas tolimesnei tarnybai, darbo santykiai Vidaus reikalų sistemoje nenutrūko. Nenutrūkus darbo santykiams neatsirado ir pareiga išmokėti kompensaciją ar suteikti atostogas. Šis klausimas nebuvo sprendžiamas, tai paminėjo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas Telšių r. PK dirbo nuo 2003-05-01, kai įvyko baudžiamojo proceso pasikeitimai, buvo pakeistas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, priimtas naujas Vidaus tarnybos statutas. Tuo metu buvo panaikintas Tardymo departamentas prie VRM, kurio darbuotojas buvo pareiškėjas. Su pareiškėju už laikotarpį, kai jis dirbo Telšių r. PK, atsakovas teigia atsiskaitęs, nes atostogos buvo panaudotos ir pats pareiškėjas už tą laikotarpį nereikalavo kompensacijos. DK 141 str. ir Vidaus tarnybos statuto, kuris šiuose santykiuose yra pagrindinis teisės aktas, 58 str. numato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Atleidimo diena yra ta, kai buvo parašytas Šiaulių apskrities VPK viršininko įsakymas dėl K. A. atleidimo iš tarnybos, nes buvo panaikinta pareigybė. Tuomet ir turėjo būti išspręstas teisme keliamas klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo K. A. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo įpareigoti Šiaulių apskrities VPK išmokėti pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999 m., 2000 m., 2001 m., iš viso už 105 kalendorines dienas – 16116,56 Lt, priteisti iš Šiaulių apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį, po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Iš byloje pateiktos Tarnybinės bylos Nr. 907 2-4 lapų matyti, kad Vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas pradėjo dirbti 1991 m. spalio 8 d. Radviliškio rajono policijos komisariate, nuo 1997 m. birželio 9 d. buvo pervestas į Tardymo poskyrį prie Radviliškio rajono policijos komisariato. Nuo 1999 m. liepos 19 d. buvo perkeltas į tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Nuo 1999-11-19 iki 2003-05-01 dirbo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininku vyresniojo komisaro pavaduotoju. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. dirbo Telšių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininku. Nuo 2004-01-05 iki 2006-10-17 dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriuje. Nuo 2006-10-17 buvo perkeltas dirbti į Pakruojo rajono policijos komisariatą. Nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. ėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas. Nuo 2011 m. sausio 3 d. atleistas iš vidaus tarnybos Šiaulių apskrities VPK viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-556 „Dėl komisaro K. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“.
Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. pateikė Šiaulių apskrities VPK viršininkui prašymą išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999 m., 2000 m., 2001 m. po 35 kalendorines dienas (b. l. 7). Šiaulių apskrities VPK 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 40-S-21988 netenkino pareiškėjo prašymo ir paprašė pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos už minėtus laikotarpius nebuvo suteiktos (b. l. 8). Pareiškėjas skunde nurodė, jog tokių duomenų pateikti negali.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo Šiaulių apskrities VPK prašymu taikyti ieškinio senatį. Teigia, jog kol nebuvo atleistas iš tarnybos, pagal įstatymą turėjo teisę tik reikalauti suteikti atostogas, bet ne kompensacijos už per tarnybos laiką nepanaudotas atostogas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Terminas, per kurį turi būti pareiškiamas statutinio valstybės tarnautojo reikalavimas dėl neišmokėtų piniginių kompensacijų priteisimo, nereglamentuojamas. Tokio termino nenustatyta ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos statute. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nurodyta, jog „statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 16¹ straipsnis, 17 straipsnis, 18¹ straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 31¹ straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 38¹straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas“. Terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl neišmokėtų piniginių kompensacijų priteisimo, nereglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. To paties įstatymo 5 str. nurodoma, jog „darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas“. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl atostogų nesuteikimo ir neišmokėtų kompensacijų už jas nenumatyta, todėl Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems statutinių valstybės tarnautojų reikalavimams dėl atostogų nesuteikimo ir neišmokėtų kompensacijų už jas priteisimo.
Ieškininė senatis – teisės į ieškininę asmens pažeistos teisės gynybą terminas. Pasibaigus šiam terminui, pasibaigia pažeistos subjektyvios teisės įgyvendinimo prievartinėmis priemonėmis galimybė. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista subjektyvioji teisė ar įstatymo saugomas interesas, teisės teorijoje suprantama kaip procesinė teisė į ieškinį (skundą).
Šioje administracinėje byloje nagrinėjami statutinio valstybės tarnautojo socialinių garantijų santykiai, todėl, nesant specialios normos, tokiems reikalavimams turi būti taikomas trejų metų senaties terminas.
Darbo kodekso 177 str. numatantis, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Valstybės tarnybos statuto 32 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį.
Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos išmokėjimo 2010 m. gruodžio 23 d. Mano, kad jo teisės iki atleidimo iš vidaus tarnybos pažeistos nebuvo, nes prašymų suteikti atostogas už tuos metus nėra niekada rašęs.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, pareiškėjas apie savo teisės galimą pažeidimą turėjo sužinoti jau nuo 1999 m. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nuo 1999 m., 2000 m. ir 2001 m. aktyviai siekė, kad jam būtų suteiktos už 1999 m. 35, už 2000 m. 35, už 2001 m. 35 kalendorinių dienų kasmetinės minimalios atostogos, ir jų negavo dėl objektyvių priežasčių, nėra. Pareiškėjas savo reikalavimą teismui pateiktu skundu pareiškė tik 2011 m. sausio 26 d., t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jam įstatymo suteikiamą teisę dėl atostogų nesuteikimo ir neišmokėtų kompensacijų už jas priteisimo.
Įstatymas kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės pažeistos, organizacijai, siekiančiam apginti viešąjį interesą - suteikia galimybę kreiptis į teismą, siekiant jas apginti, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir ji nereiškia, jog asmuo bet kuriuo metu gali ją realizuoti. Siekiant garantuoti teisinių santykių stabilumą, užtikrinti teisinių santykių dalyviams apibrėžtumą dėl jų teisinės padėties, bei siekiant, kad faktinės bylos aplinkybės būtų išaiškintos nepraėjus daug laiko po jų įvykimo, įstatymas nustato laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynybą. LR Konstitucijos 28 str. įtvirtinta nuostata, kad “Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus (asmuo) privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų”. ABTĮ 53 str. be šalių procesinių teisių nustato ir pareigą tomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Pareiškėjas privalėjo, inicijuodamas savo pažeistų teisų gynybą, šių nuostatų laikytis, tačiau esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas šių nuostatų nesilaikė. Iš pareiškėjo pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, jog pareiškėjas nesiekė, kad jam būtų suteiktos kasmetinės atostogos. Sužinojus apie galimą darbo santykių pabaigą, siekė gauti tik kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas daro išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą, todėl pareiškėjo K. A. skundas atsakovams Šiaulių apskrities VPK, Telšių apskrities VPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM dėl kompensacijos už nesuteiktas kasmetines atostogas atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Šiaulių apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį, po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Byloje yra kilęs ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už laiką, per kurį nebuvo pilnai atsiskaityti su atleidžiamu iš tarnybos pareigūnu. Šį reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostata, kuri nustato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo teismai yra suformavę atitinkamą praktiką, pagal kurią pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos yra taikomos, materialinio - teisinio pobūdžio reikalavimams, kurie kyla iš darbo teisinių santykių, pasireiškiančių – neišmokėjimu darbuotojui jo atleidimo dieną visų jam priklausančių piniginių sumų.
Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį yra išvestinis iš reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi pastarasis reikalavimas teismo pripažįstamas nepagrįstu dėl pareiškėjo kaltės, t.y. netinkamo teisės į pažeistų teisių gynybą panaudojimo, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Šiaulių apskrities VPK vidutinį darbo užmokestį, po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo K. A. skundą atsakovams Šiaulių apskrities VPK, Telšių apskrities VPK, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.