Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudž. bylos Nr. 1A-408-64/2009

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. areštu 50 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009 m. vasario mėn. 12 d. apie 11 val. sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ namelyje Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas su nenustatytu asmeniu, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. D., t.y. D. K., pastumdamas nukentėjusįjį L. D., po ko jam nugriuvus ant lovos, užguldamas bei suduodamas nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį padarė nukentėjusiajam L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu, atėmus nukentėjusiajam L. D. galimybę priešintis, tuo metu nenustatytas asmuo pagrobė svetimą turtą – priklausantį nukentėjusiajam L. D. paso dėklą su jame buvusiais 550 litų, mobiliojo ryšio telefoną „Siemens A-60“ už 40 litų su Bitės „Labas“ SIM kortele už 5 litus, tuo padarydami nukentėjusiajam L. D. 595 litų turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino D. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl kaltės

Nors nuteistasis D. K. neigia savo kaltę apiplėšus nukentėjusįjį L. D., teigia, kad nusikaltimo padarymo metu buvo vienas ir nukentėjusįjį tik pastūmė ant lovos ir pasiėmė 100 Lt, kurių nukentėjusysis jam nebuvo grąžinęs už atliktą darbą, tačiau jo kaltė yra grindžiama byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

Nukentėjusysis L. D. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog pas jį į namus buvo atėjęs D. K. su dar vienu jam nepažįstamu asmeniu, D. K. jam sudavė smūgį, antrasis vaikinas paėmęs iš po pagalvės paso dėklą su jame buvusiais pinigais, juos perdavė D. K., o išeinant paėmė mobilaus ryšio telefoną (b.l. 3, 8-10, 23-24, t. 1). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme apklausti liudytojai R. V., A. K.. Liudytoja R. V. parodė, kad D. K. buvo atėjęs su dar vienu vyriškiu, kai L. D. atsisakė duoti D. K. reikalaujamus pinigus, D. K. puolė mušti nukentėjusįjį, o antrasis vyriškis iš po pagalvės paėmė pinigus, o išeinant paėmė ir L. D. mobilaus ryšio telefoną. Tokius parodymus tiek nukentėjusysis L. D., tiek ir liudytoja R. V. patvirtino akistatos su D. K. metu (b.l. 90-91, 94-95, t. 1). Liudytojas A. K. parodė, kad pas jį atėjo R. V. ir kvietė nueiti pas L. D., nes buvo atėjęs D. K. su dar vienu asmeniu ir iš po pagalvės ištraukė pinigus bei išsinešė mobilaus ryšio telefoną, kadangi ėjo į parduotuvę, todėl (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje pranešė apie įvykį. Be to, šių asmenų parodymus iš dalies patvirtina ir paties apelianto duoti parodymai, jog įvykio metu jis buvo pas nukentėjusįjį. Vertinant šiuos parodymus teismas daro išvadą, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, jais netikėti nėra pagrindo, nes tokius parodymus šie asmenys davė iš karto po įvykio. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino nuteistojo D. K. parodymus, jog įvykio metu jis buvęs vienas.

Kad nukentėjusiajam L. D. buvo padaryta sužalojimas patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam L. D. nustatyta sužalojimas kraujosruvos abiejų akių vokuose ir nubrozdinimai nosies nugarėlėje vienu smūgiu kietu buku daiktu į veidą ir nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b.l. 30, t. 1). Liudytojas A. K. patvirtino, jog jam pats nukentėjusysis iš karto po apiplėšimo patvirtinęs, kad D. K. sudavė smūgį per veidą, nors liudytojas pats nematė, kad L. D. būtų sužalotas. Sugretinus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus su teismo specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiajam D. K. sudavė vieną smūgį per veidą ir, padarydamas kraujosruvas abiejų akių vokuose bei nubrozdinimą nosies nugarėlėje, padarė L. D. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, apelianto parodymai, jog jis nukentėjusįjį tik pastūmė ant lovos, jokio smūgio jam nesudavė, pagrįstai vertinti kritiškai, siekiant sušvelninti savo padėtį.

D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu buvo rastas paso įdėklas, su jame buvusiais „Sodros“ blanku, dviem popieriaus lapeliais su mobiliais ryšio telefono numeriais ir kt. (b.l. 75-82, t.1), kas patvirtina, kad iš nukentėjusiojo apiplėšimo metu buvo paimtas paso įdėklas, kuriame nukentėjusiojo ir liudytojos R. V. parodymais buvę 550 litų. Pats apeliantas teigė, jog jis pasiėmė tik jam nesumokėtus už benzopjūklo remontą 100 Lt. Šių nuteistojo parodymų nepatvirtino nei nukentėjusysis, nei liudytojai R. V., A. K.. Šie asmenys patvirtino, kad D. K. pjovė medžius nukentėjusiajam, tačiau už darbą L. D. D. K. sumokėjo. Todėl nėra pagrindo tikėti nuteistojo parodymais, jog jis iš nukentėjusiojo pasiėmė tik tą pinigų sumą, kurią, anot nuteistojo, nukentėjusysis jam buvo pažadėjęs sumokėti vėliau. Be to, pastebėtina, kad nuteistasis nukentėjusiajam atlygino būtent tokią sumą pinigų, kuri buvo pagrobta iš nukentėjusiojo, todėl nelogiška, kad nuteistasis pagrobęs tik 100 Lt, sutiktų atlyginti žymiai didesnę pinigų sumą, nei buvo pasisavinęs. Iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVB pranešimo matyti, kad į pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įdėta SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), o iš šaukiamųjų – atsakomųjų skambučių ir SIM žinučių išklotinių analizės matyti, jog šio numerio savininkas bendravo su D. K. (b.l. 52, 63, t. 1). Ši aplinkybė patvirtina, kad apiplėšimo metu iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas.

Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir liudytojos R. V. parodymus, matyti, kad plėšimo veiksmus – smūgio sudavimas nukentėjusiajam, taip atimant galimybę priešintis, pinigų ir mobilaus ryšio telefono paėmimas buvo atlikti bendrai, t.y. bendrais tyčiniais veiksmais, nes nenustatytas asmuo paėmęs iš po pagalvės paso įdėklą su jame buvusiais pinigais, perdavė juos D. K., tai patvirtina, kad D. K. ir nenustatytas asmuo veikė bendrai, matydami vienas kito veiksmus, nei vienas, nei kitas nesustabdė vienas kito, konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito veiksmams, taip įgyvendindami vieningą tyčią užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Taigi, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką D. K. padarė veikdamas su nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad D. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl įvykdyto nukentėjusiojo L. D. atžvilgiu plėšimo, o jo duoti parodymai apie tai, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė ne ta apimtimi, kokia jam buvo inkriminuotas pagrįstai laikytina jo pasirinkta gynybos versija, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę bei nuslėpti su jo bendrininkavimu susijusį asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą tyrimą. Taigi, nuteistojo apeliacinis skundas dėl kaltinimo aplinkybių, jog nusikalstamą veiką padarė vienas, kad nepagrobė paso įdėklą su jame buvusiais 550 litų, apart 100 Lt, ir mobiliojo ryšio telefono bei nesudavė nukentėjusiajam smūgio į veidą netenkintinas kaip nepagrįstas.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. K. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia), į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (siekė savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją (nusikaltimas laikomas baigtu užvaldžius svetimą turtą), į kaltininko asmenybę: nevedęs, nedirba, registruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, nors neteistas, tačiau 2005-10-21 ikiteisminis tyrimas pagal BK 180 str. 1 buvo nutrauktas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Taip teismas D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą. Atsižvelgiant į byloje surinktą medžiagą nėra pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, kad jis prisipažino kaltu iš dalies ir nuoširdžiai gailisi, nes pagal teismų praktiką, atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažįstama tada, kai kaltas asmuo visiškai pripažįstą padaręs nusikalstamą ta apimtimi, kuri nurodyta kaltinime, ir nuoširdžiai galisi. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis neigia esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, kad D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Taipogi, pirmosios instancijos teismas nenustatė D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Įvertinus pamintas aplinkybes ir, atsižvelgus į BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytas alternatyvias bausmes, pirmosios instancijos teismas, sutinkamai su BK 55 str. – asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, pagrįstai D. K. parinko trumpalaikį laisvės atėmimą – areštą. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančią ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų pobūdį ir tarpusavio santykį, bei kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio. Pagal BK 49 str. 3 d., už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto bausmė, o sutinkamai su BK 61 str. 3 d., arešto bausmės vidurkis už tyčinį nusikaltimą būtų 52 paros. Taigi, atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas D. K. paskyrė bausmę artimą arešto bausmės vidurkiui ir jos mažinti nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir nuteistojo D. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo keisti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 15 d. nuosprendžio atmesti.