Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 6 d., paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymą ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 m. ir 3 mėn., ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 16 d., apie 21 val., S. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su N. V. metu tyčia ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam N. V. į veidą, o jam nugriuvus ant grindų vieną kartą spyrė ir vieną kartą kumščiu sudavė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą. Po to vieną kartą puodeliu ir vieną kartą degtinės buteliu N. V. sudavė į galvą, o jam nugriuvus virtuvėje ant grindų vieną kartą spyrė į galvą. Vėliau vieną kartą kumščiu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam į dešinį antakį. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, lauke prie to paties daugiabučio namo laiptinės tyčia vieną kartą kumščiu sudavė N. V. į veidą, nuo ko šis nugriuvo ant šaligatvio. Nuteistasis nuo suduotų smūgių visumos nukentėjusiajam N. V. padarė įdrėskimą viršugalvyje, nubrozdinimus dešinio antakio srityje, dešiniame skruoste ir žande, kairiame skruoste, dešinėje momeninėje srityje, dešinės mentės srityje, juosmenyje, dešinėje alkūnėje, dešinėje klubinėje srityje, kraujosruvas dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kairės akies vokuose, lūpose, viršugalvio, dešinės momeninės srities ir dešinio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, muštinę žaizdą viršugalvyje, kraujo išsiliejimą ir susitelkimą (80 ml) po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą. Dėl to nukentėjusysis N. V. 2005 m. lapkričio 17 d. mirė, t. y. S. D. taip jį nužudė.

Nuteistasis S. D. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog teismas visapusiškai neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to neteisingai paskyrė bausmę. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, visus neaiškumus aiškino kaltinimo naudai. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas kambaryje ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam N. V. į veido sritį, vieną kartą spyrė ir vieną kartą kumščiu sudavė gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog kambaryje N. V. sudavė tik vieną kartą, daugiau šio įvykio aplinkybių niekas nematė. Vėliau kambaryje buvo liudytojai M. I. ir D. I., tačiau jie nematė konflikto pradžios. Be to, D. I. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra prieštaringi bei nenuoseklūs, o daugiau jokių įrodymų byloje nėra. Teismas, neįvertinęs byloje esančių liudytojų parodymų prieštaravimų, nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas virtuvėje gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą spyrė į galvos sritį, po to vieną kartą kumščiu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam į dešinį antakį. Byloje apklausti liudytojai A. Š., E. S. parodė, jog N. V. griūdamas galva trenkėsi į tualeto duris. Tik liudytojas M. I. parodė, kad apeliantas virtuvėje mušė nugriuvusį N. V. Teismas rėmėsi šio liudytojo parodymais, bet visiškai neįvertino kitų byloje esančių duomenų bei tos aplinkybės, jog įvykio metu buvę liudytojai, tarp jų ir M. I. bei D. I., buvo išgėrę. Tai teisme patvirtino pats liudytojas D. I. . Be to, šių smūgių nematė tuo pat metu virtuvėje buvę kiti asmenys. Teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, kad nors N. V. bute buvo suduoti smūgiai, tačiau po jų jis atliko savarankiškus veiksmus, o po smūgio ranka lauke, kai N. V. nugriuvo ant šaligatvio ir galva trenkėsi į šaligatvio plyteles, jis pats nebeatsikėlė, buvo be sąmonės. Apelianto nuomone, tai turėjo esminės įtakos N. V. mirties priežasčiai. Teismas nuosprendyje nurodė, jog teisme apklaustas teismo medicinos specialistas paneigė apelianto versiją, kad mirtis įvyko po smūgio į galvą lauke, kai N. V. atsitrenkė į šaligatvio plyteles. Teismo medicinos specialistas nurodė, jog sužalojimai nebūdingi padarytiems griūvant ant lygaus paviršiaus, tačiau visai nebuvo įvertinta aplinkybė, kad šaligatvio paviršius yra pakankamai nelygus, be to, N. V. galėjo galva atsitrenkti į šaligatvio kraštą ar bortelį. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados bei specialisto apklausos teisme, N. V. padaryta kombinuota galvos smegenų trauma, todėl negalima išskirti kažkurio vieno iš trauminių poveikių į galvą, kaip nulėmusio N. V. mirtį. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent po to, kai N. V. nukrito ant šaligatvio ir galva trenkėsi į šaligatvio plyteles, jis jau negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia. Jis neturėjo tikslo nužudyti ar kitaip sunkiai sužaloti N. V. , tokių padarinių nesiekė ir nenorėjo. Jis nesitikėjo, jog gali būti tokios sunkios pasekmės. Be to, neįvertinta, kad jei buvo realus pavojus nukentėjusiajam N. V., bute buvę asmenys neužkirto kelio vykusiam konfliktui tarp apelianto ir nukentėjusiojo. Apeliantas nurodo, jog teismas, spręsdamas jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 26 p. nuostatomis. Byloje esančios aplinkybės bei apelianto veiksmai – greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) iškvietimas, po nusikaltimo atvykimas į policijos komisariatą ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką – akivaizdžiai įrodo, kad jis nenorėjo N. V. atimti gyvybės, tokio tikslo neturėjo ir nesitikėjo bei nenumatė realaus tokių padarinių atsiradimo. Realaus pavojaus nukentėjusiajam nenumatė ir kartu bute buvę asmenys, nes jie taip pat neužkirto kelio šiems padariniams atsirasti. Įvertinus visas bylos aplinkybes, nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Nors apeliantas anksčiau teistas, tačiau nusikalto būdamas jauno amžiaus, dėl savo neteisėtų veiksmų padarė išvadas, administracine tvarka nebaustas, kitų teisėtvarkos pažeidimų nėra padaręs. Gyvena su tėvais, motina yra invalidė, todėl jai reikalinga jo parama. Nors apeliantas nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, tačiau buvo neseniai išėjęs iš darbo ir turėjo įsidarbinti kitoje darbovietėje, tam sutrukdė tik suėmimas. Ankstesnėje darbovietėje charakterizuojamas gerai. Dėl padaryto nusikaltimo prisipažino, labai gailisi, nukentėjusiojo artimiesiems atlygino materialinę žalą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui padėjo nustatyti byloje objektyvią tiesą. Šios aplinkybės, jo nuomone, turi būti pripažintos kaip atsakomybę lengvinančios.

Be to, teismas, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, paskirtą bausmę nepagrįstai subendrino, vadovaudamasis BK 64 str. 3 d., su neatlikta bausme pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį ir neteisingai paskyrė galutinę bausmę, kadangi 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta bausmė jau buvo subendrinta, Ukmergės rajono apylinkės teismui priimant 2006 m. vasario 23 d. nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašo skundą atmesti.

Nuteistojo S. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau bendrindamas bausmes, paskirtas skirtingais nuosprendžiais, netinkamai pritaikė BK 63 straipsnį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus dėl nuteistojo pavartoto smurto apimties.

Tokie apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Išsamiausius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes davė liudytojai M. I. ir D. I. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti kitą dieną po įvykio, liudytojai detaliai nurodė, kaip S. D. smurtavo prieš N. V. kambaryje po to, kai išgirdę triukšmą jie įėjo ir pamatė ant grindų gulintį N. V., bei vėliau virtuvėje (t. 1, b. l. 74-75, 83-84). Savo parodymus M. I. patvirtino ir vėlesnėje apklausoje (t. 1, b. l. 76-78). Parodymai išsamiai ištirti juos perskaitant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir aptarti nuosprendyje, todėl nekartojami.

Tiesa, teisiamajame posėdyje, kuris vyko praėjus daugiau negu septyniems mėnesiams po įvykio, šie liudytojai jau visko tiksliai neprisiminė, tačiau patvirtino anksčiau davę teisingus parodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad jų parodymai dėl matytų S. D. suduotų smūgių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra prieštaringi.

Byloje nėra duomenų, jog šie liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį. To netvirtino ir pastarasis, juo labiau kad M. I. iki įvykio su nuteistuoju buvo pažįstamas vos apie dvi savaites, o su D. I. irgi nebuvo konfliktų. Dėl to teismas neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu.

Apeliantas teisus, jog liudytojai M. I. ir D. I., būdami virtuvėje, nematė konflikto kambaryje pradžios. Tačiau iki N. V. nukrentant kambaryje, kumščiu suduotų smūgių skaičių pirmosios instancijos teismas nustatė pagal paties nuteistojo gana vienodus parodymus.

Tiesa, teismas parodymus netiksliai interpretavo nurodęs, kad bute S. D. kumščiu sudavė N. V. į veidą ,,ne mažiau kaip du kartus”. Iš įtariamojo apklausos, parodymų patikrinimo vietoje protokolų (t. 1, b. l. 128-132, 145-146) matyti, jog S. D. vartojo frazę ,,ne daugiau dviejų smūgių”. Pirmosios instancijos teisme jis pripažino kambaryje sudavęs du kartus į veidą. Taigi teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pavartota frazė ,,ne mažiau kaip du kartus” nepagrįsta jokiais bylos duomenimis, todėl laikoma, kad S. D. bute sudavė kumščiu į veidą N. V. du kartus.

Apeliacinio skundo motyvas, jog aptariamu laikotarpiu S. D. sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį, atmetamas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia jau aptarti paties nuteistojo parodymai.

Beje, mažindamas suduotų smūgių skaičių, apeliantas prieštarauja ne tik liudytojų M. I. bei D. I. parodymams, bet ir specialisto išvados Nr. M 218/05 (14) duomenims (t. 1, b. l. 28-31) bei teismo medicinos eksperto parodymams pirmosios instancijos teisme.

Tas pat pasakytina ir apie smūgių lokalizaciją bei smurto pobūdį: apeliantas nurodo virtuvėje sudavęs nukentėjusiajam į kaktos vidurį, tačiau minėtoje specialisto išvadoje tokia trauminio poveikio vieta neužfiksuota; jis neigia smūgį į dešinį antakį, bet specialisto išvadoje ten užfiksuoti nubrozdinimai; taip pat neigia keletą kartų spyręs nukentėjusiajam į galvą, tačiau teismo medicinos ekspertas teisme parodė, kad smūgiai turėjo būti suduoti labai stipria jėga, ne vien kumščiu.

Apeliantas nurodo, jog liudytojų M. I. ir D. I. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams, todėl yra nepatikimi, be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojai įvykio metu buvo išgėrę.

Su tuo taip pat negalima sutikti.

Bylos duomenys leidžia teigti, jog bute buvę asmenys iš tiesų buvo neblaivūs, o neblaivumas turi įtakos parodymų tikslumui. Tačiau tas pat pasakytina ir apie apeliantą, nes jis taip pat kartu su kitais girtavo. Dėl to įvykio vietoje buvusių asmenų parodymų patikimumą apsprendžia ne jų būsena dėl neblaivumo, kurio mastas byloje objektyviai nenustatytas, bet jų santykis su apeliantu.

Liudytojai A. Š., E. S. yra nuteistojo geri pažįstami. Dėl to jie, sėdėdami virtuvėje, ,,nematė”, kaip ten buvo mušamas N. V. , nors dalį smūgių pripažino pats nuteistasis, ir tik po kelių mėnesių ,,lyg pro miglą” ,,prisiminė” S. D. kažkuo trenkus nukentėjusiajam. Tiesa, girtumas jiems netrukdė ,,įsiminti“ aplinkybės, kurią akcentavo ir nuteistasis, kad krisdamas N. V. atsitrenkė į duris.

Minėtų liudytojų pastaruosius parodymus teisėjų kolegija vertina kaip neįtikinamus, kadangi nuteistasis parodė jį ir nukentėjusįjį sėdėjus prie stalo, o iš nuotraukų prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 8-10) matyti, jog krisdamas toje vietoje jis negalėjo atsitrenkti į pakankamai dideliu atstumu nuo stalo esančias bet kurias iš trejų durų. Be to, atsitrenkimo į duris galimybę paneigė byloje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas.

Apeliantas teisme ir savo skunde teigė, kad N. V. griuvimas ant šaligatvio bei atsitrenkimas galva į šaligatvio plyteles, kurių paviršius gana nelygus, ar net į šaligatvio kraštą arba bortelį turėjo esminės įtakos nukentėjusiojo mirties priežasčiai.

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai įvertino jau minėtos specialisto išvados Nr. M 218/05 (14) duomenis ir teismo medicinos eksperto parodymus, jog N. V. mirė nuo trauminių poveikių į galvą visumos, jo mirties priežastis negalėjo būti trauminis poveikis į viršutinę galvos užpakalinę dalį (atsitrenkus į šaligatvį).

Beje, parodymų patikrinimo vietoje metu S. D. parodė vietą, kur nuo jo smūgio nukrito N. V. Nuotraukoje, esančioje prie šio ikiteisminio tyrimo veiksmo protokolo (t. 1, b. l. 155), aiškiai matyti, kad nukentėjusiojo galva neatsitrenkė nei į šaligatvio kraštą, nei į bortelį. Todėl nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teisme, jog N. V. lauke po smūgio nukrito ant šaligatvio bortelio, atmetami kaip pasirinktas gynybos būdas.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas svarstė, kad nešant N. V. iš lauko į butą jo galva galėjo atsitrenkti į laiptų pakopas, taip ją traumuojant.

Teisėjų kolegija tokį gynėjo pasvarstymą vertina kaip niekuo nepagrįstą prielaidą, kurios nepatvirtina bylos medžiaga.

Dėl veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šiame nuosprendyje išdėstyti motyvai leidžia teigti, jog nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d., kadangi nukentėjusysis mirė dėl S. D. tyčinių veiksmų.

Nuteistasis savo skunde teigia neturėjęs tikslo nužudyti ar kitaip sunkiai sužaloti N. V. ir nenorėjęs bei nesiekęs tokių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.). Tai reiškia, jog sumušdamas nukentėjusįjį kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: sumuštą vaikiną liudytojams parnešus iš lauko į kambarį ir paguldžius ant grindų, jis toliau girtavo, o vėliau į tą patį kambarį nuėjo miegoti nepasidomėjęs jo sveikatos būkle, nors pats sakė, jog nežinojo, ar šis turėjo sąmonę.

Nuteistasis S. D. savo abejingumą pateisino tuo, kad ne tik jis, bet ir kiti bute buvę asmenys nesuprato pavojingos nukentėjusiojo sveikatos būklės, todėl neužkirto kelio tokiems padariniams atsirasti.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog kitų asmenų elgesys, nors ir neatitinkantis moralės normų, negali būti vertinamas vienodai su nuteistojo elgesiu, kadangi į tokią pavojingą sveikatai ir gyvybei padėtį N. V. pakliuvo būtent dėl apelianto kaltės ir pirmiausia jo pareiga buvo pasirūpinti sumuštuoju. Tiesa, rytą nuteistasis S. D. iškvietė GMP, tačiau vėlgi tuoj pat išėjo iš buto, pats nesiėmęs aktyvesnių pagalbos veiksmų.

Apeliantas nurodo, kad jo nusikalstama veika atitinka tik BK 132 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, nes jis nesitikėjo ir nenumatė, jog gali kilti tokie sunkūs padariniai. Sau pateisinti jis motyvuoja, kad realaus pavojaus nukentėjusiajam nenumatė ir kiti bute buvę asmenys, nes jie neužkirto kelio konfliktui plėstis bei mirtiniems padariniams atsirasti.

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vertindamas nuteistojo veiką, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodyta apeliaciniame skunde, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 26 p. nuostatų.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 str. 2 d.).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apelianto veiksmai, su pertraukomis suduodant kumščiais smūgius bei spiriant į galvą nukentėjusiajam N. V. , įvertinus jo pakankamos brandos amžių ir jį atitinkančią gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo galimų padarinių suvokimą. Atsižvelgus į tai, kad ne vieną kartą nukentėjusysis buvo mušamas vakare, po paskutinio smurto pavartojimo lauke jis nekalbėjo, o GMP iškviesta tik rytą, nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Nėra pagrindo galvoti, jog smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis pats iškvietė GMP (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pavėluotai), atvyko į policijos komisariatą ir prisipažino dėl savo veiksmų, nepaneigia išdėstytų motyvų dėl kaltės formos.

Aplinkybė, kad kartu girtavę kiti asmenys neužkirto kelio mirtinus padarinius sukėlusiems įvykiams, nekeičia nuteistojo veikos vertinimo, nes pagal Baudžiamąjį kodeksą asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, o veikų vertinimas moralės požiūriu ne visada sutampa su teisiniu.

Dėl išdėstytų motyvų S. D. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Dėl bausmės ir bausmių subendrinimo

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Jis įvertino, jog padarytas labai sunkus baigtas nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), tačiau atsižvelgė į kaltės formą – netiesioginę tyčią.

Teismas nurodė, kad S. D. anksčiau teistas, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet pripažino, jog nėra duomenų, kad jis būtų baustas administracine tvarka.

Teismas nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis iš esmės pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, pats iškvietė GMP.

Antra vertus, teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nes ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Visa tai įvertinęs teismas S. D. paskyrė mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nukentėjusiojo artimiesiems atlygino materialinę žalą.

Šis prašymas netenkinamas.

Nukentėjusioji S. V. pirmosios instancijos teisme nenurodė motyvų, kodėl nepareiškė civilinio ieškinio.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 68) ji parodė, kad laidojimo išlaidas atlygino nuteistojo brolis E. V. . Civilinio ieškinio byloje ji nepareiškė, nes nenorėjo su pastaruoju pyktis, kadangi jis yra jos anūkės tėvas ir padeda ją auginti, nors su nukentėjusiosios dukra yra išsiskyręs. Buvęs žentas žadėjo pavasarį sutvarkyti kapus, pastatyti paminklą.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji paaiškino, jog karstą ir laidojimo aprangą mirusiajam iš tiesų nupirko nuteistojo brolis, kuris buvo N. V. darbdavys, tačiau tik vėliau paaiškėjo, kad jis tai padarė iš paties mirusiojo nespėto atsiimti uždarbio. Pažado pastatyti paminklą jis taip pat neištesėjo.

Byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, bet nukentėjusiosios išdėstyti argumentai nesudaro prielaidų pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą.

Kitas nuteistojo prašymas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad apeliantas padėjo išaiškinti šią veiką, taip pat netenkinamas.

S. D. pripažino esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir teismas tai įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau išsamios įvykio aplinkybės ir smurto mastas nustatyti ne pagal jo, bet pagal liudytojų M. I. ir D. I. parodymus. Taigi visapusiškam veikos išaiškinimui ir tiesos nustatymui nuteistojo parodymų nepakako.

Prašydamas sušvelninti bausmę, nuteistasis apeliuoja į savo jauną amžių.

Teisėjų kolegija šią aplinkybę vertina kitu aspektu: S. D. iš tiesų yra jaunas, jam tik 25 metai, tačiau jis nuteistas jau ketvirtą kartą.

Tiesa, pirmas teistumas išnykęs, bet jis suteikia informacijos apie apelianto asmenybę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo dėl savo neteisėtų veiksmų padaręs išvadas.

Šį teiginį teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų, nes jį paneigia apelianto elgesys: antruoju nuosprendžiu bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau vos po dviejų mėnesių per pusę paros jis padarė du naujus nusikaltimus, iš kurių antrą – po to, kai sumušė N. V. .

S. D. nusikaltimo padarymo metu nedirbo, bet ankstesnėje darbovietėje, kurioje dirbo beveik vienerius metus, apibūdinamas gerai (t. 1, b. l. 186). Jis gyvena su tėvais, motina yra trečios grupės invalidė (t. 1, b. l. 181, 182). Šios aplinkybės rodo jo adaptaciją visuomenėje, socialinius ryšius, bet yra nepakankamas argumentas švelninti bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. D. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, taikydamas BK 63 str., t. y. subendrindamas už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

Teismas turėjo pagrindą taikyti BK 63 str. nuostatas, nes skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. lapkričio 16 d., o Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu jis nuteistas už veiką, padarytą 2005 m. lapkričio 17 d. (t. 1, b. l. 169).

Taigi bausmės turėjo būti subendrintos, vadovaujantis BK 63 str. 2, 9 d. ir 5 d. 2 p. nuostatomis. Tačiau teismas padarė klaidą, nesiremdamas BK 63 str. 9 d., kuri reglamentuoja bausmių skyrimą tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą.

Ištaisius šią klaidą, turi būti iš naujo subendrintos bausmės, remiantis BK 64 straipsniu.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai pritaikė BK 64 str. nuostatas ir neteisingai paskyrė galutinę bausmę.

Skundo motyvas dėl BK 64 str. taikymo atmetamas, nes neatitinka bausmių subendrinimo teorijos ir praktikos.

Iš byloje esančių nuosprendžių nuorašų (t. 1, b. l. 166-167, 169) ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nusikalstamas veikas, už kurias S. D. nuteistas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiais, jis padarė bausmės, paskirtos Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Dėl to bausmės, paskirtos 2006 m. vasario 23 d. ir 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiais bei subendrintos, taikant BK 63 str. taisykles, vadovaujantis BK 64 str. 1 d. nuostatomis turi būti subendrintos su 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas visiškai ar iš dalies sudedant.

Pirmosios instancijos teismas taikė BK 64 str. 3 d., t. y. švelnesnį subendrinimo būdą, kai pridedama tik dalis neatliktos bausmės. Tą patį būdą taiko ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Toks bausmių subendrinimo būdas yra teisingas. Priešingu atveju liktų neįvertinta tai, jog nužudymas, kaip ir ankstesnis viešosios tvarkos pažeidimas, už kurį apeliantas nuteistas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, padarytas, neatlikus anksčiau paskirtos bausmės pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį.

Dėl to aptariamoje situacijoje bausmė iš naujo bendrinama, taikant BK 64 str. nuostatas, neatsižvelgiant į tai, kad ankstesniu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu, kuris šioje byloje yra tik tarpinis, jau buvo taikytas BK 64 straipsnis.

Tai nelaikoma dvigubu bausmių bendrinimu, kadangi galutinę bausmės trukmę nustato paskutinis nuosprendis, apimantis bausmes, paskirtas trimis nuosprendžiais.

Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai nustatė į bausmės atlikimo laiką įskaitomą laikotarpį, todėl jis nekartojamas.

Beje, tokiu būdu subendrinta bausmė apeliantui yra palankesnė, nes Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu jam buvo pridėti keturi mėnesiai anksčiau neatliktos bausmės, o skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pridėti tik trys mėnesiai tos pačios anksčiau neatliktos bausmės.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 63 str. 2, 9 d., 5 d. 2 p., skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 9 m. laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymą ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams;

vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šią bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme už nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., pridedant 3 (tris) mėnesius neatliktos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę S. D. paskirti laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.